ARCHEOLOGAS TADAS DAUGIRDAS
DR. V. SRUOGIENĖ
Pereitų metų lapkričio mėn. 1 d. suėjo 40 metų nuo Lietuvos archeologijos pioneriaus Tado Daugirdo mirties. Tadas Daugirdas buvo vienas iš žymesniųjų senosios kartos mūsų kultūros darbuotojų, kuris dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą sielojosi ir dirbo stengdamasis išplėšti iš žemės jos garbingos praeities paslaptis ir iškelti senovės Lietuvos didybę.
Stambus dvarininkas, išaugęs lenkų kultūros ir jos literatūros įtakoje, T. Daugirdas buvo didelis Lietuvos patriotas. Spaudos draudimo metu jis dalyvavo slaptos lietuviškosios spaudos platinime savo dvare Žemaitijoje, įkūręs lietuviškų knygų biblioteką, ir nuoširdžiai bendradarbiavęs su aušrininkais bei pirmaisiais mūsų krašto tautinio atgimimo darbuotojais.
Kilęs iš senos lietuvių bajorų šeimos, kurios šaknys siekia Vytauto Didžiojo laikus— gal būti dar ir giliau—išaugo kovos su Rusija ir rusinimu tradicijose. Likimas jo tėvus buvo nubloškęs į Rusiją, todėl Tadas gimė Naugardo gubernijoje, Torbino mieste (1852 m. vasario mėn. 27 d.), bet jau 1856 m. su tėvais atvyko į senąjį šeimos dvarą Plemborgą prie Ariogalos, kur buvo daug istorinių paminklų, o dvaro namai stovėję, kaip tradicija byloja, darkryžiuočių statytosios pilies vietoje (esą jos mūrų likučiai dar buvo išlikę).
Pradėjęs mokslą tėvų namuose, tęsė jį Rygoje ir Vilniuje—realinėje ir piešimo mokykloje, vėliau Petrapilio meno akademijoje. Nuo 1872 iki 1876 m. studijavo Muencheno Meno Akademijoje, tačiau nesijausdamas meno srity pakankamai talentingas, kad vien tapybai pasišvęstų, visa siela įsigilino į archeologiją. Be abejonės tam akstiną davė jo apylinkės, taip gausios senovės paminklais, iškasenomis ir turtinga etnografija. Dar 1910 ir 1914 m. dalyvavęs lietuvių dailės parodose Vilniuje, piešęs Lietuvos gamtovaizdžius ir rinkęs liaudies meno medžiagą, jis ilgainiui ėmėsi dirbti beveik išimtinai archeologijos srityje. Jo pirmieji radiniai proistorinio kapo Jasnogurkoje (Palukonyse) jau 1882 m. atkreipė kitų archeologų, kaip A. Kirkoro, Kšivickio ir kt. dėmesį. Su jais suėjęs į glaudų kontaktą jis ima sistemingai kasinėti daugiausia Žemaitijoj. Dalį savo tyrinėjimų jis paskelbė spaudoje, bet daug įdomios medžiagos paliko rankraščiuose, kurie yra saugojami VDU rankraščių skyriuje. Daugirdas buvo daugelio lenkų istorikų, archeologų ir muzejininkų organizacijų narys, o taip pat ir veiklus Lietuvių Mokslo Draugijos narys. Jis dalyvavo mokslininkų suvažiavimuose Lenkijoje ir Vokietijoje, daug rašė proistorės klausimais keliomis kalbomis.
T. Daugirdas kurį laika gyveno Varšuvoje, bet nuo 1891 m. pastoviai įsikūrė savo dvare, kur ūkininkavo ir rinko senienas. Kaip dvarininkas jis pasireiškė švietimo srityje, sielojosi kaip pakelti mūsų liaudies kultūrinį ir ekonominį lygį. Platindamas spaudą ūkininkų tarpe jis drauge skatino savo apylinkės žmonėse smulkiosios namų pramonės išvystymą. Tuo tikslu jis buvo įkūręs savo dvare žilvičių plantaciją ir pavyzdinę krepšininkystės mokyklą—dirbtuvę. Per metų eilę jis surinko daug archeologinės ir etnografinės medžiagos ir, norėdamas kad ji būtų prieinama platesnei visuomenei, savo turtingą rinkinį padovanojo Kauno miestui. Nuo 1909 m. jis tapo paskirtas Kauno miesto muzėjaus konservatorium ir gyveno Kaune rūpindamasis eksponatų tvarkymu ir saugojimu. Jo pastangų dėka daug mūsų krašto kultūrinių vertybių liko Lietuvoje, nes nebuvo tuo reikalu apsaugos įstatymų kas tik norėjo tas vežėsi įdomesnius mūsų senovės ir etnografijos eksponatus į užsienius—daugiausia į Lenkiją ir Vokietiją, ar Rusiją.
T. Daugirdas per visą savo gyvenimą veikliai dalyvavo lietuvių kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime, dažnai dirbo su Vladu Putviu ir kitais Žemaitijos švietėjais. 1905 m. jis reiškėsi Didžiajame Vilniaus seime. Lygiagreta dalyvaudamas lenkų spaudoje, karštai atremdavo lenkų šovinistų puolimus prieš lietuvių tautines aspiracijas, todėl lenkų buvo nemėgiamas ir apšauktas aršiu litvomanu. Jis pats rašė ir lietuviškai scenos veikalėlius, statydavo juos taip pat ir kitų lietuvių rašytojų. (Sofijos Čiurlionienės ir kt.) vaizdelius mėgėjų spektakliuose, piešė jiems dekoracijas ir aprūpindavo etnografiniais akcesuarais, kostiumais ir kt.
I-jo Pasaulinio karo metu Tadas Daugirdas, gerai mokėdamas vokiškai ir iš seno bendradarbiavęs su vokiečių istorikais, buvo rimtu informatorium lietuviškais reikalais vokiečių moklininkams, kurie buvo į Lietuvą atvykę su okupacine kariuomene ir domėjosi mūsų kraštu ir jo praeitimi. Jis suėjo į artimą pažintį su Bonnos universiteto profesorium Holzmanu, kuris tada, dar kaip jaunas istorikas, buvo priskirtas prie Hindenburgo štabo. T. Daugirdo istoriniai straipsniai apie Lietuvą vokiečių karo spaudoje buvo labai augštai vertinami.
1917 m. Daugirdas drauge su J. Basanavičium ir A. Žmuidžinavičium dalyvavo komisijoje lietuvių tautinei vėliavai nustatyti, piešė Vyties projektus ir Lietuvos miestų herbus. 1919 metais buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Valstybės Archeologijos komisijos pirmininku, rūpinosi senovės paminklų apsauga, Tėvynės pažinimo Draugijos įsteigimu, dalyvavo kuriant Vyčio Kryžiaus ordiną tikslu pagerbti nepriklausomybės kovotojus, jo paties žodžiais tariant: “senais senovės Lietuvos ženklais.”
Jo atsiminimų dalis iš 1-jo Pasaulinio karo buvo išspausdinta 1937 m. “Karo Archyve.” Senatvėje, T. Daugirdas, gyvendamas jam duotajame kambary prie Kauno miesto muzėjaus, gavo patirti daug materialinių nepriteklių. Ypač sunkūs jam buvo karo metai ir tuoj po karo sekęs skurdus laikotarpis, kada dar prisidėjoliga, nuvariusi jį į kapus.
Kaunas pagerbė jo atmintį, pavadindamas vieną senamiesčio gatvę Tado Daugirdo vardu.
T. Daugirdo veikla laukia dar platesnės monografijos, nes jo išvarytoji vaga lietuvių kultūriniame gyvenime buvo tikrai labai gili ir vertinga.
Skrynelė iš Girkalnio, drožinėta 18 m. jaunuolio. Įdomi savo mitologiškais gyviais ir ornamentais. T. Daugirdo rinkinyje Kauno miesto muzėjuje.
