Partizanai: Istorija ir dabartis

VLADAS PUTVYS IŠ ARTI

A. VALATKAITIS

Kovos dėl Lietuvos laisvės dar nebuvo sustojusios. Tačiau 1919 metais Žemaitija bent nuo bolševikų gaujų jau buvo laisva. Visame krašte sparčiu tempu organizavosi valstybinis gyvenimas. Tuo pačiu metu iš Kauno pasigirdo garsus Vlado Putvio-Putvinskio balsas raginąs visus piliečius imtis ginklo, mokytis jį vartoti ir ruoštis ginti tik ką atgautą Lietuvos laisvę, jei priešas į ją kėsinsis.

Žemaitijoje Putvio balsas buvo priimtas su entuziazmu. Į šaulių eiles masiniai stojo tiek kaimo, tiek miestų ir miestelių jaunimas. Atrodė, lyg jei kas dėl vienų ar kitų priežasčių nestojo savanoriu kariuomenėn, stojo į šaulius. Stojo ir suaugę ir net pagyvenę vyrai. Atskirose vietose kūrėsi šaulių grandys, būriai ir kuopos. Apskričių miestuose kūrėsi rinktinių, kurios tada vadinosi skyriais, centrai. Tokiuose centruose veikė vienetų atstovų išrinktos valdybos su skyriaus valdybos pirmininku priešakyje ir LŠS centro Kaune paskirtas skyriaus vadas. Skyrius tada apimdavo visą apskrities teritoriją ir savo struktūra buvo visiškai tas pats ką ir rinktinė prieš paskutinįjį Pasaulinį Karą. Vienetai taip pat rinkdavosi sau valdybas su pirmininkais ir kt. pareigūnais, o vieneto vadas buvo skiriamas esnčio apskrities mieste skyriaus vado. Pasitaikydavo, kad atskirose vietovėse įsikurdavo vienetas tiesiog susirišęs su Kaunu. Tačiau tuojaus po to priklausydavo vietos skyriaus vadui.

Tuo metu man teko mokytojauti tolimame Pavandenės bažnytkaimy, iš kur ir aš susisiekęs su Kaunu, 1919 m. lapkričio mėnesį suorganizavau šaulių būrį ir buvau išrinktas jo valdybos pirmininku. Netrukus, Telšių Skyriaus Vado G. buvau paskirtas to būrio pirmuoju vadu. Visiems šaulių vienetams tada buvo svarbiausias rūpestis įsigyti tada trūkstamų ginklų, išmokti juos vartoti ir išmokti rikiuotės. Buvo daromi ir šaudymo pratimai. Turimi šautuvai buvo dviejų rūšių: rusiški ir vokiški. Dažnokai vienetus lankydavo skyriaus vadas, instruktuodavo,

Suvalkų Kalvarijos 2-os š. kuopos valdyba 1934 m. Vidury kp. vadas J. Preikšaitis.

inspektuodavo ir šiaip ką patardavo. Buvome aprūpinti tuo metu palyginti gausia įvairia literatūra, iki rikiuotės ir kt. statutų, kuriuos LŠS Centro vadovybė gaudavo iš mūsų kariuomenės. Rūpinomės ir apsiuniformavimu. Mūsų pirmosios uniformos beveik nesiskyrė nuo tuometinės mūsų kariuomenės uniformos. Buvo vykdomi ir rinktinių (skyrių) šaulių visuotini suvažiavimai, į kuriuos (į apskr. miestą) suvažiuodavo beveik visi šauliai vyrai. Be paties suvažiavimo programos, buvo atliekami manevrai ir paskui paradas. Visuose tuose darbuose aktyviai dalyvavau. Tačiau gyvenimas mažame bažnytkaimy manęs nepatenkino ir todėl 1920 m. persikėliau į Telšių apskrities miestą, kur gavau darbo vietos apskrities viršininko raštinėje. Laisvu laiku padėdavau dirbti vietos skyriaus vadui, kuris tada pasikeitė. Dėl suprantamų priežasčių, jų pavardžių minėti šiandien dar negalima. Ir skyriaus vadas kartkartėmis buvo aplankomas iš Kauno atsiunčiamų instruktorių.

Kartą toksai instruktorius, kuris lankėsi Telšių mieste jau anksčiau, darbo metu, atvyko į Telšių apskr. viršininko įstaigą pas mane ir pasiūlė po darbo pasimatyti su juo viešbutyje, kur jis buvo sustojęs. Sutartu laiku nuėjau ir tasai instruktorius pareiškė man, kad Šaulių Sąjungai plečiantis, reikalingi įvairioms pareigoms žmonės; ar aš esą nesutikčiau pereiti Šaulių Sąjungos nuolatinėn tarnybon? Esą Šaulių Sąjungos Viršininkas Putvinskis žinąs apie mane iš vietos skyriaus vado pranešimų ir kviečiąs mane atvykti į Kauną tuo reikalu su juo pasitarti. Aš sutikau į Kauną nuvykti.

Pasiprašęs pas apskrities viršininką porą laisvų dienų, nuvykau į Kauną ir ten prisistačiau LŠS CV Sudėties ir Instruktavimo Skyriaus viršininkui, kuris tuojau mane nuvedė pas Sąjungos Viršininką Vladą Putvį-Putvinskį. Pirmas mano pasikalbėjimas su Putvinskių užtruko apie pusantros valandos. Pasikalbėjimo metu Putvinskis smulkiai išsiteiravo mane apie mano darbą Telšių skyriuje ir apie mane patį, bei mano šeimą. Prisipažįstu, kad Putvinskis iš karto padarė man nepaprastą įspūdį. Iš jo dvelkė nepaprastai gilus patriotizmas, Lietuvos ateities idealizavimas ir troškimas, kad į šaulių eiles įsijungtų visi susipratę lietuviai. Buvau tada labai jaunas žmogus ir buvau labi užimponuotas Putvio tiesiog tėvišku elgesiu su manim. Nemačiau jokio išdidumo jame, nors man buvo aišku, kad jis yra labai augštas asmuo tuometinėje Lietuvos visuomenėje.

Pagaliau Putvys paklausė ar aš sutikčiau pereiti visiškon LŠS tarnybon. Pasakiau jam, kad turiu našlę motiną ir dar jaunutę seserį, kurias turiu išlaikyti ir todėl paklausiau, ar iš būsimos algos galėsiu jas išlaikyti? Putvys į tai nusišypsojo ir, užtraukęs iš savo riestos pypkutės tirštesnį dūmą, atsakė, kad išlaikyti tikrai galėsiu ir pasiūlė man pasirinkti arba Rokiškio, arba Mažeikių skyriaus vado vietą. Paklausiau, ar ten skyrių vadų visai nėra? Putvys į tai atsakė, kad būti tai yra, bet Rokiškio skyriaus vadui jis yra numatęs kitas pareigas, o Mažeikių skyriaus vadas savo pareigoms netinka. Grynai dėl mažesnio atstumo, kad lengviau galėčiau perkelti savo šeimą, pasirinkau Mažeikius. Tada Putvys pasišaukęs Sudėties ir Instruktavimo Skyriaus viršininką pristatė mane jam jau kaip naują Mažeikių skyriaus (rinktinės) vadą ir pasiūlė jam supažindinti mane su kitų skyrių viršininkais ir smulkiau paaiškinti man būsimą darbą, bei aprūpinti mane reikiamais dokumentais bei avansu vienam mėnesiui skyriaus (rinktinės) reikalams, įskaitant ir mano algą bei persikėlimo išlaidas šeimai perkelti. Ta proga jis man liepė vikriau apsisukti, kad prieš pat antrą valandą dar prisistatyčiau į jo kabinetą.

Centro įstaiga buvo palyginti gana didelė ir kol išsikalbėjau su visais skyrių viršininkais (pas visus apvedžiojo tas pats Sudėties ir Instruktavimo Skyr. viršininkas), į pabaigą reikėjo gerokai paskubėti. Bet, be dviejų min. antrą valandą pasibeldžiau į Putvio kabineto duris.

Putvys paklausė ar aš kur Kaune sustojau. Pasakiau, kad neturiu Kaune artimesnių žmonių, todėl niekur nesustojau, o be to turiu vakariniu traukiniu išvažiuoti. Putvys pasiūlė drauge su juo papietauti.

Po LŠS Centro įstaiga buvo lietuviška valgykla. Ten ir nuėjome. Putvys užsakė mums abiems pietus ir klausia:

—Ar patsai alų geri?

—Retkarčiais alaus išgeriu, — atsakiau.

—Duokite mums du didelius stiklus, — paprašė Putvys padavėjos.

Alus buvo paduotas. Bevalgant Putvys pasiūlė išgerti kiek alaus. Man tie du stiklai alaus atrodė tikrai jau dideli ir aš nesirengiau visą savo stiklą išgerti. Galvojau, ar Putvys savąjį išgers?

Putvys pakėlė savo stiklą, linktelėjo man galva ir aš nugėriau kiek alaus iš savo stiklo. Tačiau žiūriu, kad Putvio stikle kiek buvo alaus, tiek ir paliko. Man atrodė keista. Paskui ir vėl tas pats pasikartojo. Tada neiškentęs paklausiau:    

—Kodėl, ponas viršininke, man siūlote gerti, o pats negeriate?

—Aš nei alaus, nei degtinės negeriu, bet kompaniją su geriančiais, kaip matai, palaikau, — atsakė šypsodamasis Putvys.

— Jei taip, tada aš geriau palaikysiu tamstos kompaniją, — juokdamasis atsakiau.

Putvys šypsodamasis tik pasuko savo puošnius ūsus ir nieko man nebeatsakė.

Vėliau, kiek tiktai kartų drauge pietaudavome, Putvys niekados daugiau alaus man ar sau nebeužsakydavo.

Atsisveikindamas po pietų Putvys man pasakė, kad kiekvieną kartą kai atvyksiu į Šaulių Sąjungos Centrą tarnybos reikalais, atlikęs juos, privalėsiu užsukti pas jį.

Grįžęs prie šeimos, po savaitės, atsisveikinęs su savo apskrities viršininku ir bendradarbiais, išvykau į Mažeikius. Perimtoje įstaigoje radau begales darbo, daugybę neatsakytų raštų ir, atimtą Šiaudinio būrio šaulių iš lenkų valdišką arklį, su geru vokišku kavalerijos balnu. Apsitvarkęs įstaigoje, pradėjau lankyti skyriaus (rinktinės) vienetus, kurių Mažeikių apskrityje

Raseinių 11 Šaulių Rinktinės 9 Būrys.

buvo nemaža. Nevisur turimi ginklai buvo reikiamai užlaikomi. Rikiuotės reikalai toli gražu nevisur buvo reikiamoje augštumoje. Kaikur buvęs skyriaus vadas nebuvo nei karto apsilankęs. Daug ką teko pertvarkyti, arba net iš naujo perorganizuoti. Darbo buvo daugiau negu pakankamai. Todėl nuolat raitas jodinėjau po Mažeikių apskritį, lankydamas vienetus. Padaugėjus susirašinėjimams, turėjau sau pasisamdyti ir raštvedį — jauną mokytoją, Henriką Kačinską, vėliau tapusį žymiu dramos aktoriumi.

Į Kauną tarnybos reikalais turėjau lankytis kas mėnesį, kaip ir kiti skyrių (rinktinių) vadai. Tai nebuvo tikri vadų suvažiavimai. Tai būdavo daugiau piniginio atsiskaitymo, avansų ėmimo ir centro bei apylinkių tarpusavio pasiinformavimo bei skyrių (rinktinių) vadų instruktavimo kelionės. Kartais mums būdavo paskaitomi ir referatai. Šiaip jau tokių apsilankymų Kaune metu apeidavome visus skyrių viršininkus, kurie mus daug ko klausinėjo, o mes juos. Jie mums duodavo visą eilę patarimų ir pan. Instrukcijas, žinoma, gaudavome ir raštu. Susirašinėjimas tarp rinktinių įstaigų ir centro bei su vienetais iš tikrųjų buvo gana intensyvus. Svarbesniais atsitikimais atvykę skyrių (rinktinių) vadai apsilankydavo ir pas Putvį.

Vykdydamas Putvio reikalavimą, atlikęs tarnybinius reikalus su įvairių skyrių viršininkais, visados užsukdavau ir pas Putvį. Priimdavo jisai mane savo kabinete, prie rašomojo stalo. Čia pasikalbėdavome grynai tarnybiniais reikalais. Jis smulkiai teiravosi apie šulių nuotaikas, visuomenės reagavimą į šaulišką veiklą, o taip pat mūsų sąjungos ir vietos valdžios organų santykius. Man su malonumu tekdavo Putviui referuoti apie tuo metu buvusias visuomenės ir valdžios organų palankias Šaulių Sąjungai nuotaikas ir pačių šaulių energingą ir kartu labai drausmingą veiklą. Daug dėmesio būdavo skiriama kultūrinių parengimų ir kt. panašiems projektams. Bet po tokių pasikalbėjimų. Put-vys pasiūlydavo persėsti į tam tikrą palei dvi sienas jo kambaryje įrengtą siaurą minkštasuolį. Ten prasidėdavo grynai asmeniški pasikalbėjimai. Tiek jis, tiek aš rūkėme riestas pypkutes. Pasikeisdavome ir tabaku. Gerai prisimenu, kad jis savo tabaką laikydavo tikrame avino odos maišelyje, kaip anais laikais pas kaimo žmones galima buvo matyti. Iškalbėdavome ilgas valandas arba tame minkštasuolyje sėdėdami, arba valgykloje pavalgę pietus. Daugelį Putvio man tada pasakytų minčių vėliau radau jo raštuose. Prisimenu, kartais jis svajingai kalbėdavo, kad jei visi lietuviai būtų ginkluoti, tada ir kaimyninės tautos daugiau mus gerbtų ir nerizikuotų lietuvišką širšių lizdą užkabinti. Kalbėjo, kad gražu būtų, jei sekmadieniais, visoje Lietuvoje į bažnyčias vyrai ateitų uniformuoti, su ginklu prie šono. Kaip būtų gera, kad žmonės mažiau gertų. Daug kartų prisimindavo lenkus ir nuolat gresiantį mums jų pavojų. Žodžiu, Putvys nejučiomis, pamažu, skiepijo man jo sukurtą šaulišką ideologiją, kuri buvo tokia šviesi, logiška ir ideali mūsų tautai, kad ilgainiui ja taip persiėmiau, jog bandydavau ir pats jam lygiai ta pačia kryptimi dėstyti ir savo mintis. Dažnai jis man pritardavo, arba kai ką ir pataisydavo. Ir man visai neatrodydavo tada, kad aš kalbu su savo viršininku. Rodėsi man, kad esame visai artimi giminės, tegul ir skirtingo amžiaus, bet vienodo nusistatymo, vienodų tikslų siekią ir vienodai besirūpiną savo jau didelės šauliškos šeimos reikalais.

Kartą Putvys pasiūlė man nueiti su juo į kiną. Nuėjome. Abudu uniformuoti. Jis neleido man stoti eilutėn prie bilietų kasos, stojo pats. Aš ir galvoju, įdomu, kokias vietas Putvys paims? Ložės gal neims. Bet paims tur būti 1-as vietas. Nes negi jam kaip viršininkui bus patogu imti menkesnes vietas? Pasirodo, kad jis paėmė 2-os vietos bilietus. Toks buvo jo kuklumas. Po filmos seanso, grįžome drauge į Šaulių Sąjungos Centrą, kur Putvys nuvedė mane į didoką kambarį su keliomis lovomis Čia buvo paruoštos nakvynės atvykstantiems iš provincijos pareigūnams. Čia ir miegojau, iki reikėjo kelti į traukinį.

Nežiūrint Putvio augštos kilmės ir augštų pareigų Šaulių Sąjungoje, jis buvo netik kuklus savo elgesiu su kitais žmonėmis, bet ir šimtaprocentinis demokratas.

Atsimenu, kartą atlikęs tarnybines pareigas, beldžiuosi į Putvio kabineto duris. Niekas neatsiliepia. Manau, gal kur nors dar raštinėje su kuo kalbasi. Dar beldžiuosi. Palaukiau kiek, paskui einu j ieškoti jo raštinėje. Susitikęs kaž kokį šaulį, klausiu:

—Ar Putvinskis jau išėjo namo?

—Ne, šiandien jo eilė budėti prie telefono.

—Ar ir Sąjungos viršininkas privalo budėti prie telefono? — nustebęs paklausiau.

—Pas mus visi iš eilės budi. Budi visi tarnautojai, nuo raštininkų iki skyrių viršininkų ir

L. š. S. Raseinių 11 Rinktinės stygų orkestras 1930 m.

paties Sąjungos viršininko imtinai. Tokia yra Putvinskio valia, — paaiškino man tasai šaulys.

Nuėjęs į budėtojo kambarį, tikrai radau Putvį besėdintį prie telefono, berūkantį savo riestą pypkelę ir beskaitantį laikraštį. Prisistatydamas atraportavau. Išklausęs raportą stovėdamas, padavė ranką ir pasikvietė atsisėsti. Pasiteiravo, ar jau valgiau pietus. Pasakiau, kd ne.

—Eik čia pat į apačią ir pavalgyk. Paskui ateik pas mane. Gerai kad būsi čia, nes šiandien budžiu ir jei nieko ypatingo nebus, nuobodu būti vienam.

Taip ir padariau.

Prašnekėjome kelias valandas ir besikeisdami tabaku, prirūkėme gerokai dūmų budinčiojo kambaryje.

Staiga suskambo telefonas. Putvys pakėlė ragelį. Po keletos pasikeistų žodžių, jis paėmė didelį lapą popieriaus ir pradėjo priiminėti ilgiausią šifruotą telefonogramą.

—Iš lenkų fronto ... — sušnabždėjo Putvys.

Mat tuo metu šauliai kaž kur su lenkais kovėsi.

Telefonograma tikrai buvo ilga ir nesimatė, kada Putvys baigs ją priiminėti. Aš ir pasirūkiau ir laikraštį peržiūrėjau, o šiltai prikūrentame kambaryje užsinorėjau ir miego, juo labiau, kad ir po blogai miegotos nakties traukinyje jaučiausi nepailsėjęs. Matyti tą pastebėjo ir Putvys. Trumpam pertraukęs telefonogramos priėmimą, jis patarė man eiti miegoti į poilsio kambarį.

Nebepamenu, kas man anais laikais buvo prisiminęs, kad Putvys esą nusigręžęs visai nuo religijos. Bet ir šiuo atveju Putvys mane sykį nustebino.

Buvo gražus lapkričio (1920 m.) sekmadienio ankstyvas rytas. Saulutė švystelėjo į poilsio kambario langą, kur aš tik pabudau kietokoje kariškoje lovoje. Užmerkiau akis ir taip dar norėjosi po karine antklode pagulėti. Kažkas pajudino mane už peties. Žiūriu, gi Putvys žadina mane.

—Ar dar neišmiegojai? — klausia manęs Putvys. — Juk pramiegosi mišias. Kelkis ir tuoj ateik į mano kambarį, eisime į Įgulos bažnyčią.

Manau sau, visai kaip mano tėvas, kai buvau mažas berniukas dar, kai pažadindavo kelti sekmadienį eiti mišių išklausyti.

Pašokau, nusiprausiau ir greitai apsirengęs nuskubėjau pas Putvį. Jis stovėjo prie lango ir traukė savo pypkelės dūmus, laukdamas manęs.

Nuėjome į Įgulos bažnyčią kaip tik laiku, tuoj išėjo ir kunigas mišių laikyti. Žmonių buvo maža bažnyčioje, nes tai nebuvo sumos laikas, o kaž kas, apie 9 val. ryto. Maldaknygių, tiesa, neturėjome, nei jis nei aš., tačiau man buvo įdomu stebėti Putvį, kaip jis susikaupęs, nei nepajudėdamas, sekė mišias. Per pakylėjimą drauge su manimi priklaupė vienu keliu ir palenkė galvą. Tuo momentu pajutau pasipiktinimą kalbomis, kad Putvys nieko su religija bendro neturi ...

Po mišių, valgykloje, abudu išgėrėme dar arbatos ir Putvys, tą sykį, sakėsi skubąs namo, pas šeimą. Patarė man pasidairyti po Kauną ir vakariniu traukiniu grįžti į Mažeikius.

Tuoj po Kalėdų 1920 m., Kaune buvo šaukiamas pirmas, visuotinas skyrių (rinktinių) vadų kelių dienų suvažiavimas, kuris turėjo baigtis jau kitų metų sausio bene 2-rą dieną. Suvažiavome visi. Peržvelgtas buvo visas Šaulių Sąjungos darbas nuo pat įsikūrimo su pranešimais iš vietų, paskaitomis ir diskusijomis ir gana plačia ir įdomia darbotvarke. Gana įdomią paskaitą, atsimenu, paskaitė mums maj. Zaskevičius. Visi pietavome valgykloje. Putvys tada tikrai buvo labai užimtas ir negalėjau su juo susitikti kaip visados. Bet jis vistiek besibaigiant pietums priėięs prie manęs nepamiršo priminti, kad būtinai eičiau su visa skyrių (rinktinių) vadų ir centro pareigūnų grupe bendrai nusifotografuoti pas netoliese esantį fotografą. Tą mes ir padarėme. Nuotraukos viršuje buvo užrašas: “Lietuvos Šaulių Sąjungos Skyrių Vadų suvažiavimas 1920-21 m.” Ši nuotrauka Nepriklausomos Lietuvos laikais visą laiką buvo Karo muzėjuje, LŠS skyriuie. Tokią pat nuotrauką NKVD kratos metu Kaune iš manęs atėmė. Bet jei kas skaitąs šias eilutes tokią nuotrauką turi, labai prašau atsiliepti “Tremties Trimito” Redaktoriaus vardu. Ši nuotrauka verta būtų atspausdinti mūsų spaudos organe, kaip istorinis dokumentas, rodantis anų laikų LŠS visą vadovybę.

Darbai darbais, bet nebuvo pamirštas ir Naujųjų Metų sutikimas. Naujuosius Metus su vyno stiklu (jokios degtinės ar alaus!) ir kuklia arbatėle, bet, vis dėl to, su šokiais (buvo kauniškės šaulės) ir meno programa sutikome Liaudies Namuose, Kaune.

Vėliau teko persikelti į kitą rinktinę. Bet kai tik nuvažiuodavau į Kauną, visados privalėdavau pasimatyti su Putviu, kaip jis to pats norėjo.

Kažkas tačiau įvyko tarp LŠS vadovybės ir Krašto Apsaugos Ministerijos. 1921 ar gal jau 1922 metais, gerai nebeprisimenu, Krašto Apsaugos Ministerija laikinai nutraukė Šaulių Sąjungai kreditus. Kelis mėnesius padirbėjau be algos. Bet aš juk turėjau išlaikyti motiną ir jaunametę seserį. Noromis nenoromis turėjau pereiti kiton žinybon dirbti. Vėliau atsidūriau Kaune.

Laikui bėgant, Šaulių Sąjunga išaugo į labai stambią organizaciją. Nejučiomis į ją pateko ir kiek įvairesnio plauko žmonių. Atsirado ir intrygų. To pasekmėje ir toks kantrus ir tolerantingas žmogus kaip Putvys, kantrybės pritrūkęs, iš aktyvaus darbo ir iš savo pareigų pasitraukė. Patylomis, vienas po kito daug jį gerbusių ir juo begaliniai pasitikėjusių žmonių taip pat pasitraukė. Buvo pikta ir skaudu, kad Putvys, kuris sukūrė šią organizaciją, ją išugdė ir neišnaikinamomis raidėmis įrašė Šaulių Sąjungą į atsikūrusios Lietuvos istoriją, turėjo pasitraukti.

Tačiau intrigantai, kas jie bebūtų, turėjo pasitraukti atgal į savo tamsius urvus ir jų net vardai liko pamiršti. Bet Putvio asmuo negalėjo būti ir niekados nebus pamirštas. Ir štai, vėl jo vardas sužibo kaip skaisčiausia žvaigždė Šaulių Sąjungoje. Putvys vėl grįžo į savo postą. Prie jo iš naujo vėl prisijungė kiti, senieji ir naujieji šauliai ir šaulės. Darbas vėl virte užvirė.

Bet, štai, kartą važiuoju rytmetį autobusu į darbą pro LŠS centrą ir matau ant Šaulių Sąjungos namų balkono juodas gedulo vėliavas. Širdis berods sustojo momentui ir plakusi. Nepaprastas skausmas sudiegė krūtinę. Nors niekas nieko ir nepasakė, bet man pasidarė aišku: mirė Putvys. Darbas tą dieną krito iš rankų ir daug mėnesių praėjo, kol šauliai vėl atgavo nuotaikas, tiek buvo visus pribloškusi mūsų organizacijos tėvo mirtis.

Pažvelgus praeitin, prisiminus Putvio asmenybę ir visus jo darbus, kuriuos neįmanoma trumpame rašinyje peržvelgti, tenka pasakyti, kad Putvys buvo reta Apvaizdos dovana lietuvių tautai. Dovana tokia, kurią tautoms Dievas suteikia gal tik po vieną per šimtą metų.

Po Putvio mirties daug kas Šaulių Sąjungoje pasikeitė. Su daugeliu pasikeitimų Putvys nebūtų tada sutikęs. Viena tiktai nepasikeitė: tai idėjinių šaulių prisirišimas prie Putvio sukurtos ideologijos, prie jo sužadintos gilios Tėvynės meilės, prie ištikimybės Šaulių Sąjungos vėliavai, kurią į užjūrius išblokšti šauliai ir šaulės ir vėl augštai iškėlė, kad ji šviestų mums visiems kelią į Nepriklausomą Lietuvą.

Šiemet švenčiame Šaulių Sąjungos įsikūrimo 40 metų sukaktį. Tokią šventę minėti neužtenka vien tik susirinkimais, kalbomis ar vienu kitu straipsniu. Reikia darbų. Reikia toliau vykdyti Putvio palikimo testamentą. Reikia atgaivinti jo paliktą ideologiją, iš naujo išleisti jo raštus, kad senieji šauliai atsigaivintų dvasioje ir kad naujieji šauliai išmoktų mylėti savo tautą ir pačią Šaulių Sąjungą, kaip a. a. Vladas Putvys kad mylėjo.

Veltui bus visas mūsų darbas, jei pamiršime Putvį ir visa tai, ką jis šauliams kalbėjo ir rašė. Darbas Šaulių Sąjungai, o per ją darbas Nepriklausomai Lietuvai yra savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, kantrybės, drąsos, vieningumo ir drausmės darbas. Šis darbas yra tikėjimo savo tautos ateitimi ir meilės jai kelias. Jei pristigsime pasitikėjimo savo tautos ateitimi, jei pristigsime meilės jai, nueisime nesutarimo, intrygų, šmeižtų, vienas kito piovimo keliais, nebebūsime nei šaulio, nei lietuvio vardo verti. Tapsime tiktai trąša svetimuose laukuose, arba net dar blogiau, įrankiais mūsų tautos amžinajam priešui — Maskvai, kuri tiek okupavusi Lietuvą, tiek dabar, tremtyje, puikiai supranta šaulių organizacijos vertę ir todėl dėjo ir dabar tebededa didžiausias pastangas išrauti iš mūsų širdžių bet kokį norą dirbti Šaulių Sąjungai ir Lietuvai.