KLAIPĖDOS MIESTO PAĖMIMAS
JONAS BUDRYS
1. ARTINAMĖS PRIE KLAIPĖDOS MIESTO
1923 m. sausio 12 d. jau temstant prisiartinome prie Klaipėdos. Mūsų raitieji savanoriai, Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raitelių būrys nesusilaikė — leidosi pirmyn, bandydami miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti — pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo. Šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10-15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Už tat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Goetzefen, Althof, Smeltės priemiesčio ir fanieros fabriko ties Dangės upe. Mūsų uždavinys buvo: atsiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą? Kokie jų tėvynės interesai buvo čia paliesti? Žinoma, jie — kariai ir, kol negaus kito įsakymo, ginsis. Tad aš ir norėjau užtęsti laiką. Jau anksčiau pasitariau su nusimanančiais politikoje — jų tai patarimas ir buvo: apgulkite Klaipėdą, duokite laiko susižinoti signatarų valstybėms tarp savęs, gal jie patys sukilimo akivaizdoje nepanorės dar daugiau komplikuoti padėties. Ir man pačiam atrodė, kad nereikia pažeisti didelės valstybės garbės, nes tuo gali būti pastatyta į pavojų ir visos Lietuvos egzistencija — Lenkijai galėjo būti duotas sutikimas įmaršuoti į Lietuvą.
Žygiavome visą dieną. Žmonės buvo ne tik pavargę nuo žygio, bet sušalę ir nedavalgę. Liepiau sustoti. Kruken-Gerge farmoje įkūriau savo štabą. Pirmos rinktinės vadui savanoriui Aukštuoliui įsakiau paskirstyti kuopas ir nakties tamsumoje prieiti kuo arčiau miesto. Sausio 13 d. apie 3 val. ryto kuopos užėmė savo vietas, ir miestas buvo galutinai apgultas. Vienintelė galimybė iš jo išvykti buvo jūra ir marės, nes mes savo žinioje neturėjome nei laivų, nei ganėtinai žmonių užkirsti keliui per jūrą. Tuo tarpu turėjome apie 600 vyrų, paskirstytų į 5 kuopas. Priešingoji pusė buvo
Klaipėda 1923 m. sausio mėn.
Sukilėlių būriai supa miestą
gausesnė ir daug geriau apginkluota. Prancūzų dvidešimt pirmas batalionas nors ir buvo nepilnas (200 žmonių ir apie 30 karininkų), bet puikiai apginkluotas. Vien tik moderniškų kulkosvaidžių turėjo daugiau kaip 40. Iš 400 žandarų tik apie 60 buvo išmėtyti po kraštą, kiti gi buvo sutraukti į Klaipėdą ir apgyvendinti kareivinėse. Tai vis buvusieji vokiečių armijos kariai apginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Kaip vėliau paaiškėjo, iš vokiečių gyventojų, prancūzams į pagalbą pasisiūlė savanoriai ir buvo priimti, apginkluoti ir priskirti kaipo pagelbinė policija. Policija, su jos direktorium Cornelius priešaky, buvo vadovaujama majoro Tubeux, kuris ir rūpinosi miesto gynimu. Tą naktį padiktavau laišką prancūzų komisarui Petisne, kuriame išdėsčiau sukilimo priežastis ir prašiau atitraukti gynėjus į kareivines, kad išvengus kraujo praliejimo. Prie laiško pridėjau vieną “Manifesto” egzempliorių ir keletą spausdintų proklamacijų prancūzų kalba į prancūzų karius. Proklamacijose buvo išdėstyta, kad mes prieš juos nieko neturime ir kariauti nenorime, mūsų siekis yra pašalinti provokišką Steputat direktoriją.
2. SIUNČIAM ŽMONES DERĖTIS
Sausio 13 d. apie 4 val. ryto mūsų “parlamentarai”, du jauni vyrukai klaipėdiečiai Kavolis ir Gervinas, su balta vėliava sustojo ties spygliuotu vielų tvora, kuria gynėjai jau suspėjo aptraukti savo pozicijų silpnesnes vietas.
Mūsų pasiuntiniams buvo iš gynėjų pusės nurodyta vieta ties tiltu per Dangės upę prie fanieros fabriko, kur jie buvo įsileisti.
Apie rytą gautas pranešimas iš dešinio sparno, kad ten, ties Giruliais, susispietė naujas savanorių būrys, apie 40 žmonių, kuris jau pasidavė vieno tarnavusio kariuomenėje savanorio žiniai.
Tas savanoris, pasiėmęs vadovybę, parodė iniciatyvą ir matydamas, kad ties Giruliais keli kilometrai liko neapstatyti žmonėmis, pats paskirstė savo negausų būrį į sargybas.
Pagyriau tą sumanų vyrą, patvirtinau įsakymu naują 6-tą kuopą, paskirdamas jį jos vadu, ir pasiunčiau jam visus naujai atėjusius savanorius. Iš vienos kairiojo sparno kuopos gautas pranešimas, kad ten mirtinai pašautas priešo žvalgas. Centrinėj kuopoje įvyko susišaudy-
Uoste vyko normalus judėjimas
Sukilėllų būrys prieš puolimą
Jonas Budrys — vyr. sukilėlių vadas
Sukilėlių štabas kovos lauke: iš k.: Krausas, Kalmantas, Šarauskas, Budrys ir Viesulas
mas, ir buvo užmuštas vienas savanoris — pirma mūsų auka.
Iš centro apie 10 val. ryto gautas pranešimas, jog ten pasirodė apie 40 žmonių neva geležinkelio linijos taisyti. Kuopos vadas spėja, kad — apkasų kasti. Turėdamas įsakymą tik apgulti ir tik gintis, bet ne šaudyti patiems, klausė ką daryti. Telefonu įsakiau paleisti keletą šūvių, bet ne į žmones, tik pagąsdinti. To pakako — darbininkai išsibėgiojo ir daugiau negrįžo.
3. ŽINIOS APIE BAJORŲ STOTIES PAĖMIMĄ
Jau iš nakties pradėjo smarkiai šalti. Mes gavome 6 kulkosvaidžius. Atvyko iš Bajorų pas mus į štabą Erdmonas Simonaitis, lydimas ūkininko Dovilo ir kažkokio uniformuoto Klaipėdos policijos komisaro, kuris kalbėjo lietuviškai. Klausiu:
— Erdmonas, kur gavai sau adjutantą, ar tai lietuvis?
— Ne, vokietis Štelgeris — Šilutės komisaras.
Čia Simonaitis papasakojo man Bajorų stoties paėmimo smulkmenas.
Simonaitis sausio 11 d., paėmęs 25-28 savanorius, nuėjo į Bajorų stotį. Mūsų savanoriai rado stotį užimtą žandarų, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius. Su žandarais buvo Šilutės apskrities policijos komisaras ir prancūzų paprefektis, leitenantas Line, kurie gerai pažinojo Simonaitį. Line, pamatęs prisiartinantį būrį, įsakė pradėti ugnį. Komisaras jau besiruošiantiems policininkams vokiškai surėkė: “Halt! Nešauti!” Line rėkė Štelgeriui: “Aš jus atiduosiu teismui, aš jus nušausiu!” Jis rėkė vokiškai žandarams: “Šauti, šauti!” Pats metėsi prie kulkosvaidžio, norėdamas šauti. Žandarai klausė savo, jiems artimesnio, vado ir prancūzų leitenanto prie kulkosvaidžio neprileido. Policijos komisaras gi tuo nepasitenkino, bet saliutavo Simonaitį kariškai ir pratarė vokiškai: “Ich gratuliere, Herr Landespresident” (Sveikinu, ponas krašto prezidente — taip tituluodavo krašte Direktorijos pirmininką). Line visai nustojo pusiausvyros, pradėjo kolioti Štelgerį — “Išdavi-
“Motorizuoti” sukilėliai
Labučio raiteliai žiūrovų apspisti
kas, su jumis bus atsilyginta. . Tas gi ramiai, bet garsiai, kad policininkai girdėtų, tarė Linei: “Mes, vokiečiai ar lietuviai, — šio krašto gyventojai. Čia gimę, čia užaugę, gyvenome iki šiol drauge ir turėsime gyventi ateityje. Jūs gi čia svetimi, kaip atvykote, taip ir išvyksite. Štai kodėl mes, klaipėdiečiai, negalime vienas į kitą šauti”.
Toliau, kreipdamasis į policininkus, tarė: “Pasveikinkite poną prezidentą”.
Policininkai sumušė užkulniais ir saliutavo.
Simonaitis paleido Line, tardamas: “Vyk į Klaipėdą ir pranešk Petisne, ką matei. Su pran-
4. GRĮŽTA MŪSŲ PASIUNTINIAI
Apie 11:30 val. rytą toje pačioje vietoje, kur mūsų siųstieji du vyrai perėjo liniją, buvo pastebėtas sujudimas. Pasirodė mūsų parlamentarai: atsidarė spygliais aptverti ožiai-vartai, ir vyrams nuo akių buvo nuimti raiščiai. Man telefonu buvo pranešta apie jų pasirodymą. Turiu paaiškinti, jog mūsų savanoriai-specialistai pasinaudojo krašto telefono linijomis, pritaikė ir įrengė mums telefono linijas, o vielas, jungiančias miestą su kraštu, nukirto ir nutraukė susisiekimą.
Sukilėlių vyr. štabas: Sėdi iš k. j d.: Bajoras-Kalmantas, P. Klimaitis — vado pavaduotojas, J. Budrys, Tomkus, št. v-kas; stovi: Šarauskas, Pridotkas, rikiuotės skyr. v-kas ir Lacytis — adjutantas
cūzais patys nepradėsime, bet jei teks — ginsimės”. Simonaitis, palikęs stoties komendantą lietuvį atidavė policiją jo žinion, o komisarą Štelgerį paėmė su savim.
Štelgeris, girdėdamas tą Simonaičio atpasakojimą man, šypsojosi, ir, matyti, jautėsi neblogai.
Aš paspaudžiau jam ranką, tardamas: “Bravo, komisare, taip turi galvoti visi šio krašto žmonės, ir viskas bus gerai”.
— Bus gerai, — pakartojo ir jis lietuviškai.
Simonaitį aš irgi painformavau apie padėtį ties Klaipėda, ir jis automobiliu, kurį mes naktį atėmėm iš policijos, Štelgerio ir Dovilo lydimas, išvyko į Šilutę ten organizuoti Direktorijos ir, kol Klaipėda bus paimta, iš ten valdyti kraštą, kuris jau visas buvo laisvas.
Atsakymas, kuris buvo atneštas, iš esmės nebuvo jokis atsakymas.
Tai buvo delsimas.
“Aš jokios galios nebeturiu, nes, karo veiksmams prasidėjus, civilinė valdžia perdavė visą galią į karo vado rankas — prašau kreiptis į jį” — maždaug tokiais žodžiais atsakė Petisne.
Mūsų gi pasiųsti vyrukai atpasakojo, kad juos nuvedė į “Memeler Dampfboot’ — vokiško dienraščio — redakciją, kur atvyko Petisne ir keli karininkai. Pasiuntiniams nenorėjo rodyti nei prefektūros, nei kareivinių, todėl juos atvedė į neutralią vietą.
Mes buvome jau įpykę. Šeši jaunuoliai savo iniciatyva popietiniu laiku apleido sargybą Girulių rajone ir pradėjo šliaužti miesto link. Juos pastebėjo prancūzai ir paleido ugnį iš šau-
Sukilėlių kulkosvaidžio skyrius saugo svarbią kryptį
tuvų ir kulkosvaidžių. Du buvo vietoje nušauti, kiti atšliaužė sužeisti. Ta žinia pasiekė mane vėliau, nes toje vietoje neturėjome telefono.
Dar tos žinios neturėdamas, aš pasiunčiau kitą laišką Petisne:
“Jūsų dalykas perduoti, kam reikia. Visas kraštas jau mūsų rankose, ir tai be pasipriešinimo; man pavesta paimti miestą, ir jis bus paimtas. Jei bus kraujo praliejimo — kaltė ne mūsų”.
5. PASIRUOŠIMAI PUOLIMUI
Sausio 13 naktį daviau telegrafu įsakymus II grupės vadui Kalvaičiui į Šilutę: “Atsiųskite visus laisvus vyrus pas mane”, ir III grupės vadui Bajorui į Pagėgius: “Palikite vietoje,
kiek reikia, ir paskirkite pavaduotoją. Pačiam su kiek galima didesniu skaičium įsakau atvykti į Goetzefen dvarą ir užimti barą”. Sausio 14 d. 3 val. ryto iš Bajoro gauta telegrama: “Bus išpildyta. Atvyksiu su dviem kuopom”.
Sukilėlių raitelių būrys parengtyje
Iššaukiau juos dėl to, kad visos mano jėgos tebuvo tos šešios kuopos, maždaug 680 žmonių. Kuone pusė jų buvo moksleivių ir ūkininkų, patriotingai nusiteikusių ir pasiryžusių, jei reikia, žūti, bet su labai mažu karišku pasiruošimu.
Įeiti su jais į miestą būtų galima. Bet įėjus teks užimti kelis tiltus, geležinkelio stotį, uostą ir šiaip išskirstyti po miestą. Iš to skaičiaus negalima palikti rezervų, o jau jokiu būdu nebus kuo pakeisti pavargusių žmonių. Turėjau tris ir pusę kuopos kariškai išlavintų savanorių, o viena, pati geriausia, buvo pas Bajorą Pagėgiuose. Šilutėje buvo nedaug mūsų vyrų ir taip pat mažai patyrę. Abi tos grupės jau atliko savo uždavinį.
Sausio 14 d. aplankiau Astupėno, Strelneko ir Noreikos kuopas. Žmonės tik kai kur galėjo užeiti po stogu pasišildyti. Daugiausia lauke šalo. Prie tokio šalčio ilgai tęsti negalima. Trečią valandą popiet iššaukiau I rinktinės vadą Aukštuolį ir čia pat paskyriau puolimo valandą, perdaviau raštu operatyvinį įsakymą ir aptariau visas smulkmenas. Apie puolimo eigą kuopos turėjo informuoti mane, kol galima, telefonu. Iš tos dienos įvykių verta paminėti pasirodymą marėse keleto garlaivių, plaukusių į Vokietiją su pabėgėliais. Ne mūsų interesas buvo jiems sukliudyti pabėgti — juo daugiau bėgs — juo geriau. Tarp jų pabėgo Direktorijos pirmininkas Steputat, policijos direktorius Cornelius ir eilė kitų. Apie 2 vai. po pietų iš Šilutės atvyko apie 60 vyrų. Jų vadas ir jo padėjėjas, abu amerikiečiai, Z. Zamkus ir a.a. St. Darius, vos spėję atraportuoti atvykimą, sėdo prie stalo ir tuoj iš nuovargio užmigo.
Apie 7 val. vakaro visi jaunesnieji vadai paliko štabą, kiekvienas grįždamas į savo vietą. Turėdamas galvoj, jog visą naktį teks budėti, liepiau savo pagelbininkams pasilsėti. Aš su savo pavaduotoju Pranu Klimaičiu išėjome į laukus pakvėpuoti oru. Šaltis truputį sumažėjo, bet pakilo smarkus vėjas, kuris ėjo vis didyn ir didyn. Apie 10 val. vėjas sunešė tiesiog kalnus sauso sniego, kitur vėl liko tik plikas blizgantis ledas. Oras buvo nepalankus. Bet įsakymas duotas, pasiruošimai padaryti, ir apie pakeitimus negali būti kalbų. Štai 10 val., kaip numatyta, pasigirdo pirmieji šūviai dešiniame sparne ties Giruliais.
Jie neturėjo pulti, o tik atkreipti į save dėmesį, imituojant puolimą.
Tikras puolimas buvo numatytas Sendvary vėliau.
Grįžome į pirkią. Visi buvo vietose, prie žemėlapio susikaupę. Pažiūrėjau į laikrodį — 11 val. nakties.
— Išsiųskit ant kelio “gusarus” (taip mes praminėm savo raitą būrį) pasitikti Bajoro.
11 val. 30 min. suzirzė telefonas.
Virš sukilėlių paimtos “Landesdirektorium” iškilo Lietuves trispalvė
Pirmą kartą Lietuvos vėliava pakeliama ant miesto Prefektūros
Strelnekas praneša: “Pasiunčiau žmones
Sendvario užimti”.
— Kas veda?
— Girnius.
Išeinu laukan. Įdomu pasiklausyti. Sendvaris tai lyg vartai į miestą. Žinoma, prancūzai tai suprato ir, kiek jų jėgos ir sąlygos leido, atitinkamai jį apstatė.
6. PIRMOJI UGNIS IR UŽĖMIMAI
Prancūzai pirmieji pradėjo ugnį. Į viršų pakilo kelios prancūzų rekietos, apšviesti puolančių, vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsiškiai nesinervino, tyliai šliaužė, pagaliau prisiartino, pradėjo ugnį iš dviejų kulkosvaidžių ir šautuvų. Po 25-30 minučių gynėjų ugnis sušlubavo. Sprogo kelios rankinės granatos. Po to sprogimo, matyt, keli priešingos pusės kulkosvaidžiai nutilo. Grįžau prie telefono. Nors ir spėjau, kad Sendvaris užimtas, — klausiu Strelneką telefonu, kaip yra. Jis turėjo sekti puolimą iš arti. “Taip, užimtas” — atsako. Praėjo kelios minutės. Sendvary pasigirdo šūviai iš keleto šautuvų ir dviejų kulkosvaidžių. Mū-
Lietuvos kariuomenės dalys įžygiuoja į sukilėlių atvaduotą Klaipėdą
Lietuvos vyriausybės nariai lankosi atvaduotoje Klaipėdoje. Iš deš. antras J. Budrys, trečias — E. Simonaitis, ketvirtas—krašto aps. min. Sližys, septintas— V. Sidzikauskas. Ant vagono laiptų viršuje iš k.; plk. Čaplikas, gen. J. Stanaitis — kariuomenės vadas, žemiau — E. Galvanauskas — ministeris pirmininkas
siškiai neatsakė. — “Keista, argi vėl atėjo pagalba iš miesto. . . Kodėl mūsiškiai tyli?” — galvojau.
Klausiau vėl telefonu Strelneką, kas ten vyksta.
— Prancūzai kontratakuoja, — visai įtikinamai atsiliepė jis.
— Bet kodėl gi mūsiškiai tyli, ar patenka į spąstus? klausiau.
Kulkosvaidžiai dirba nesustodami. Įsakiau Strelnekui įspėti kaimynines kuopas, o pačiam su 50 yvrų eiti pirmyn išvaduoti Girniaus.
Pradėjau galvoti, jog iš esamų uoste laivų galėjo ateiti pagalba. Todėl su pagelbininkais tariaus, iš kur sutraukti nors vieną kuopą kol Bajoras atves savo žmones iš Pagėgių. Tai gali būti dar už 2-3 valandų, nes neturėjau supratimo, kokiomis susisiekimo priemonėmis jis gali pasinaudoti.
Po 10-15 minučių nejaukios tylos pasigirdo granatų sprogimas ir šūviai: tai Strelnekas, — supratome. Ilgai neteko laukti. Strelnekas grįžo prie telefono:
— Viskas tvarkoje. Girnius pasielgė neatsargiai: paimtus belaisvius suvarė į daržinę, o pats su kitais, palikęs tik porą vyrų, nuėjo kratyti dvaro, ar neras kokių pasislėpusių. Tuo tarpu žandarų grupė su dviem kulkosvaidžiais atėjo pagalbon ir apšaudė mūsiškius. Išvadavom visus. Paimta nelaisvėn prancūzų karininkas, 3 kareiviai, 23 žandarai, keli civiliniai, keletas dešimčių šautuvų ir 9 prancūzų kulkosvaidžiai. Kiti žmonės pabėgo.
— Sveikinu! Likite Sendvary, belaisvius atsiųskite mums. (Mes jau turėjome jų paėmę anksčiau apie 30).
7. ĮEINAM Į KLAIPĖDĄ. MŪŠIS PRIE PREFEKTŪROS
3 val. nakties su Sendvariu buvo baigta.
Dėl to Goetzefeno dvaro gynėjai atsidūrė didesniam pavojuje. Noreikos kuopa nužygiavo pirmyn, dvaro užimti. Dvaro gynėjai prisileido puolančius gana arti ir tik tada pradėjo ugnį iš kulkosvaidžių. Jau kuone pačiam dvare Noreika buvo užmuštas, o jo kuopa, perpus iš moksleivių sudaryta, pradėjo trauktis atgal. Tuo metu pasirodė Bajoro žmonės. Tas narsus vadas tuoj paleido savo žmones į mūšį ir tiesiog nušlavė dvaro gynėjus. Gynėjų grupė iš Smeltės priemiesčio, matyt, telefonu iš prefektūros jau buvo gavus žinią apie Sendvario ir Goetzefeno likimą ir skubiai pati pradėjo trauktis į miesto centrą. Mūsų kuopos ėjo jų pėdomis. Kai tik bėgantieji mėgindavo kur sustoti ir gintis, tuoj buvo paleidžiami mūsų kulkosvaidžiai, ir gynėjai vėl bėgo. Apie 9 val. ryto Bajoras pasiekė prefektūrą, kur 70 prancūzų su keliais karininkais nutarė gintis. Kiti užsidarė kareivinėse ir pasiėmė savo žinion dar 150 žandarų. Kiti žandarai, netekę vilties ir noro gintis, išsilakstė po miestą ir išsislapstė po privačius butus.
Prancūzai turėjo geroką kulkosvaidžių skaičių, ir per visus dviejų augštų langus kyšojo jų vamzdžiai. Abiejose gatvėse ties namu negalima buvo pasirodyti, nes jų ugnis viską nušluodavo. Keli drąsuoliai jau užmokėjo savo
Pirmoji Vasario 16 d. šventė atvaduotoje Klaipėdoje. J. Budrys (ranka prie kepurės) priima raportą iš vadovaujančio paradui karininko. Gilumoje — krašto valdžios ir visuomenės atstovai
gyvybėmis. Klaipėdietis Vanagaitis, buvęs vokiečių viršila, drąsiai pasisiūlė Bajorui pravesti savanorių dalį per sodus į prefektūros namo sodą. Tuo tarpu vienas jaunas karininkas, Barkauskas, paėmęs rankinę granatą, prisislinkęs prie namo mūro, mėgino įmesti pro langą granatą, bet buvo pastebėtas ir krito vietoje negyvas. Kulka pataikė jam tiesiai į kaktą. Vienok atsirado ir daugiau drąsuolių. Du mūsų kulkosvaidžiai pradėjo ugnį į prancūzų kulkosvaidininkus. Tuo pasinaudojo vienas savanoris drąsuolis ir pakartojo Barkausko žygį. Šį kartą jam pasisekė. Išgirdom vidury namo granatos sprogimą, nuo kurio išbyrėjo visi langai. Pasirodo, antrame augšte būta paties Petisne su pagelbininkais. Kažkas iš jų sugriebęs nuo stalo baltą staltiesę, iškišo pro langą: ženklas, kad pasiduoda.
Verta paminėti, jog ant prefektūros plevėsavo Prancūzijos, D. Britanijos, Italijos ir Japonijos (signatarų) vėliavos. Viršum jų pasirodė balta staltiesė...
Prancūzai sudėjo ginklus. Apie 13 val. dienos Bajoras pranešė man įvykusį faktą. Visos kuopos iš įvairių pusių žengė į miestą, užėmė uostą, tiltus, stotį ir apsupo kareivines, laukdamos tolimesnių įsakymų.
Žmonių minios užplūdo gatves ir laukė, kas čia bus toliau.
PREFEKTŪROJE
Aš važiavau per miestą su Pranu Klimaičiu ir Bajoru apdaužytam ir be durelių senam fordukyje. Iš minios, abiejose gatvės pusėse buvo girdėti gana gausūs džiaugsmingi šauksmai — lietuviškai ir vokiškai. Įėjome į prefektūrą. Prancūzai atsistojo. Keli, sunkiai sužeisti, gulėjo apraišioti. Pasikėliau į antrą augštą. Ten buvo 7-8 uniformuoti prancūzų karininkai ir pilna uniforma, kaip supratau, Petisne. Vieni kitus saliutavome.
Petisne jau buvo atsigavęs ir bandė pasikeisti rolėmis.
— Jūs čia “tų žmonių” vadas? — staiga kreipėsi į mane.
— Ar jūs pripažįstate Alijantų autoritetą šiame krašte? — vėl klausė.
— Apie tai galėsime pasikalbėti vėliau, laisvesniu laiku. Dabar norėčiau žinoti, ką jūsų žmonės planuoja kareivinėse: mano gintis, ar nutraukė gynimąsi?
Patisne pamatęs, jog jo taktika nepasisekė, pakeitė toną ir, kaip geras vaidila, gana maloniai ir ramiai sako:
— Leiskite atvykti čionai karo vadui, su juo ir tarkitės.
— Gerai, tik aš tikiu, kad jo atvykimas neužims daug laiko.
Kažkas iš mūsų ir vienas prancūzų leitenantų automobiliu išvyko į kareivines atsivežti vado.
Tuo tarpu prisistatė man vienas civilinis.
— Aš miesto burmistras Šultz. Vyriausio burmistro aš nesurandu. Kokie bus tamstos nurodymai miestui? — stengėsi ramiai ir pagarbiai klausti senyvas žmogus.
— Matai, matai, štai lapė jau prisigerina naujiems šeimininkams, — tarė Petisne piktai savo karininkams.
Jo kabineto šefas, kapitonas La Roche, nerodydamas savo jausmų, tylėjo. Jis tik buvo sąžiningas vertėjas.
Paprašiau burmistrą Šultz, kuris mokėjo, nors ir nedaug, lietuviškai, kad būtų pas mane rytoj 10 val. ryto krašto Direktorijos bute, kurį pasirinkau savo buveine. Petisne lyg norėjo prieštarauti, ruošėsi ką sakyti, bet susilaikė ir numojo ranka.
9. PALIAUBŲ PASIRAŠYMAS
Greitai atvyko senyvas majoras. Buvo susinervinęs. Saliutavo. Apsidairė aplink, kaip geras tėvas-vadas, jieškodamas akimis, ar netrūksta ko iš karių.
Po to kreipėsi į mane:
— Darysime paliaubas?
Jausdamas visą atsakomybę už savo veiksmus, supratau, kad ir čia nėra strateginis klausimas: paimsi kareivines, tai jau kraštas lyg laisvas, ir klausimas baigtas! Anaiptol, jei mes darysime kuo mažiau triukšmo, kuo daugiau saugosime Alijantų prestižą, tuo naudingiau bus mums galutiniam Krašto likimo sprendime. Tad senam majorui atsakiau:
— Iš viso nematau, už ką gi jūs, prancūzai, čia mušatės. Patys iš Prancūzijos maršuojate į Rūro kraštą, o čia kovojate gindami vokiškumą. Aš būčiau ne tik už taiką, bet už pilną nuoširdžią draugystę. Mes, lietuviai, pilni simpatijos prancūzams ir suprantame, kad čia Klaipėdoje jūs, prancūzai, esate blogos diplomatijos auka. Negalite pasiūlyti taikos, kol diplomatijos susitars, lai būna paliaubos!
Labai trumpai tarėmės, surašėme ir pasirašėme paliaubų aktą. Jo turinys, trumpai suglaudus, buvo toks. Visas miestas lieka mūsų žinioje. Išimtį sudaro kareivinės, kur užsidarė prancūzai. Petisne paprašė palikti ir prefektūrą. Gerai — sutikau. Majoras paprašė susinešimo su laivais, iš kur jie gauna maistą. Paliaubų galia — neribotam laikui. Jos gali būti nutrauktos, 12 valandų iš anksto vienai pusei įspėjus kitą.
Aš pasijuokiau: — Gerai, mums užtenka 2 val. pasiruošti, bet jei jūs norite 12 — sutinku. Be to, vaikščiokite, kur norite, po miestą, mes nekliudysime. Mes nežiūrime į jus kaipo į priešą.
Majoras Tubeux, aktais pasikeitus, prašė grąžinti jiems šautuvus. Iš savo pusės pasiūlė atiduoti sunkvežimį, kuris ties Goetzefenu pakliuvo jiems.
Aplink stovėjo apie dešimtis prancūzų karininkų. Tik vienas Petisne, užkietėjęs biurokratas, laikėsi rezervuotai. Karininkai gi aiškiai rodė mums simpatijų ir pagarbą. Aš atjaučiau juos. Negi šie 65 šautuvai turi reikšmės! Ir tariau: “gerai”.
Prancūzai, atiduodami mums automobilį, pastebėjo, kad jis sugedęs, ir čia pat jų mechanikai pataisė.
Mes apstatėme miestą ir uosto rajoną sargybomis, saugojome kareivines ir kiekvieną prancūzų judėjimą, o dar tą pačią naktį Erdmonas Simonaitis įsikūrė krašto Direktorijos rūmuose.
