SENOVĖS LIETUVOS KARIUOMENĖS VĖLIAVOS

O. URBONAS

“Be priešo gurguolės, kuri prieš tai buvo išplėšta Sapiegos kavalerijos, buvo paimta 23 artilerijos pabūklai, kurių 2, anksčiau priklausę Sapiegai, buvo jam grąžinti. Tarp 21 artirelijos pabūklo, kuris teko mums, 2 pabūklai buvo 12 svarų, 1 pabūklas 10 svarų, 2 pabūklai 6 svarų... Paimta 26 statinės parako, arti 8.000 rankinių granatų ir 305 muškietos... Vien tik iš rusų dalinių, dalyvavusių šiose kautynėse, buvo paimtos 6 didelės vėliavos, 11 mažų vėliavų ir 4 dragūnų standartės. Čia reikia pridėti 13 pėstininkų vėliavų ir 7 kavalerijos standartes, kurios priklausė lietuvių dalims...”

Taip skamba lietuviškai išversta ištrauka iš generolo Leovenhaupto pranešimo Karoliui XII, 1705 liepos 30 dieną, po kautynių ties Jakobštatu (Jokubpiliu).

Į šitą įdomų dokumentą mano dėmesį atkreipė Stockholmo “Livrustkameros” dr. Danielsson, kuris kartu nurodė, kur tą dokumentą rasti. Man tyrinėjant dr. Danielsson daug padėjo, už ką jam tenka mūsų ypatinga padėka.

Žinant, kad 1705 m. visa Lenkija jau buvo švedų okupuota, kad Lietuvos šiaurėje jokių lenkiškų dalinių būti negalėjo, kad tuo metu Augusto II su Karoliu XII kova buvo rusų remiama tik Lietuvos teritorijoje ir, kad Oginskis ir Vyšnioveckis rusų pagalba naudojosi, tenka prieiti išvados, kad augščiau minimose kautynėse paimtos vėliavos neabejotinai yra lietuviškos ir, kad dėl jų kilmės negali būti jokių abejonių.

Šitas dokumentas turi dar ir kitą vertę, nes jis kaip ir papildo mano ankstyvesnę studiją apie senovės Lietuvos kariuomenės vėliavas ir, mano nuomone, leidžia mums susidaryti gan tikrą vaizdą apie tas senąsias Lietuvos kariuomenės vėliavas.

Paimtų vėliavų istorija yra gana įdomi. Prieš Pirmą pasaulinį karą Švedijon iš Petrapilio buvo komandiruotas karo laivyno kapitonas Belovenec, kuris turėjo surašyti ir klasifikuoti visas Švedijoje esančias rusiškas vėliavas. Dirbo jis Švedijoje apie pusę metų ir savo išvadas surašė knygoje. Ta knyga yra Stockholme, ir man teko ją patyrinėti.

Kalbamos vėliavos — jų yra 12 — visos su šv. Andriaus kryžiumi. Todėl Belovenec laikė jas rusiškom vėliavom, ir iš jų padarė išvadą, kad vėliavos su šv. Andriaus kryžiumi buvę įvestos Rusijoje dar 1702, kas prieštaravo visai eilei kitų tyrinėjimų, kuriais buvo nustatyta, kad tokios vėliavos buvo įvestos Rusijoje gerokai vėliau.

Švedai su jo autoritetinga nuomone sutiko (jis buvo žinomas kaip didelis vėliavų žinovas) ir patalpino tas vėliavas į XXII tomą žinomo Petrelli veikalo drauge su kitom rusų vėliavom. Kaip žinoma, visos lietuviškos — lenkiškos vėliavos yra sutalpintos į XVIII, XIX ir XXX to veikalo tomus. Tuo būdu tos vėliavos iki šiol Švedijoje laikomos rusų vėliavomis.

Bet, aiškindamas vėliavų kilmę, Belovenec, matomai, per daug lengvabūdiškai vertino tų vėliavų vieną smulkmeną, kuri tačiau be galo daug pasako. Tai esantis viršuje kryžiaus herbas. Atrodo, kad Belovenec tą herbą laikė paprastu vėliavos pagražinimu ir neteikė jam jokios ypatingos vertės. Mums gi tas herbas daug sako, nes jis yra kunigaikščių Vyšnioveckių šeimos herbas.

Taigi, jei iki šiol dar galėjo būti abejonių dėl tų vėliavų kilmės, tai Vyšnioveckio herbas jose galutinai visas abejones turėtų išsklaidyti.

Tos vėliavos yra lietuviškos ir priklausė Vyšnioveckio kariuomenės dalims.

Kaip sakyta, jų Švedijoje užsiliko 12, dėl 13-tosios tektų statyti klaustuką, nes dabartinėje jos būklėje sunku galutinai nustatyti ar ji tikrai priklauso tai pačiai vėliavų grupei ar ne.

Duodamas toliau šitų vėliavų aprašymą, kaip ir pirmajame savo darbe (Žiūr. Karys, 1956 m. Nr. 3 ir 4), palieku švedų numeraci-

 

XXII : 195

ją, kas, reikalui esant, palengvintų tų vėliavų suradimą.

Visų vėliavų išorinė išvaizda iš abiejų pusių yra visiškai vienoda.

Nr. 195: ružava su juodu šv. Andriaus kryžiumi. Data 1702. Viršuje kryžiaus kunigaikščio Vyšnioveckio herbas. Palmių šakos turi po 5 atšakas.

Šios rūšies vėliavų yra šešios.

Nr. 196: su juodu šv. Andriaus kryžiumi. Data 1704. Viršuje kryžiaus Vyšnioveckio herbas. Palmių šakos turi po 4 atšakas.

Tokių vėliavų yra dvi.

Nr. 197: ružava su juodu šv. Andriaus kryžiumi. Data 1704. Viršuje kryžiaus Vyšnioveckio herbas. Palmių šakos turi po 5 atšakas.

Šitų vėliavų yra trys.

Nr. 198: juoda su ružavu šv. Andriaus kry-

XXII : 196

žiumi, be datos. Ar šioje vėliavoje irgi buvo Vyšnioveckio herbas, sunku pasakyti, nes kaip tik tos dalies vėliavos trūksta.

Tai vienintelė tokia vėliava.

Nr. 200: ši vėliava skiriasi nuo kitų tuo, kad ji, matomai, buvo dviejų spalvų: viršutinė pusė ružava, o apatinė — juoda. Kryžius,

atvirkščiai — viršutinė jo pusė juoda, o apatinė ružava. Kadangi ši vėliava savo išvaizda žymiai skiriasi nuo kitų (jei spalvos ir tos pačios), todėl dėl jos kilmės tenka statyti klaustuką. Galimas dalykas, kad ji priklauso tai pačiai vėliavų grupei, bet labai galima, kad ji į tų vėliavų tarpą pateko pripuolamai.

Užbaigti šitų vėliavų klausimą, tektų dar pamėginti nustatyti, kokių čia būta vėliavų.

Atsakyti į šį klausimą, tektų paduoti pora ištraukų iš tokio kapitalinio veikalo, kaip L.

XXII : 197


XXII : 198

Jakovlev: “Drevnosti rossijiskago gosudarstva, dopolnenije k III otdeleniju: russkije starinnyje znamena”, Maska, 1865. To veikalo 50 puslapyje skaitome štai ką:

“1701 gvardijos pulkai gavo naujas vėliavas, po vieną baltą ir 15 spalvuotų. Preobražensko pulko vėliavos buvo juodos, Semenovs-ko — mėlynos”.

“1706 abu gvardijos pulkai vėl gavo naujas vėliavas: Preobražensko pulkas 1 baltą ir 15 juodų, Semenovsko pulkas 1 baltą ir 11 mėlynų”.

Aiškėja tokia sistema: pirma vėliava, kuri savo spalva skiriasi nuo visų kitų, yra pulko vėliava, visos kitos — kuopų vėliavos.

18 a. pirmaisiais metais Vyšnoveckis bendradarbiavo su rusais ir drauge su jais kovojo prieš Karolį XII ir Sapiegą. Matomai, iš rusų jis ir perėmė pulko vėliavų sistemą. Tačiau galėjo būti atvirkščiai. Išaiškinti, kas iš ko tą sistemą perėmė, žinoma, dabar neįmanoma, bet yra faktas, kad tokia sistema buvo vartojama ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

Šiuo ir tektų baigti lietuviškų vėliavų, esančių Švedijoje, nagrinėjimą, nes be šitų vėliavų vargu ar galima bus ką nors daugiau surasti. Šitų vėliavų klasifikacija leidžia mums susidaryti šiokį tokį vaizdą apie senovės Lietu vos kariuomenės vėliavas iš viso.

Kokias vėliavas senovės Lietuvos kariuomenė vartojo nėra žinoma, ir dabar nustatyti neįmanoma, nes trūksta davinių. Visi mano peržiūrėti šaltiniai nieko apie tai nesako. Galima tik spėlioti ir, logiškai galvojant, daryti atatinkamas išvadas.

Briancevo veikale “Lietuvos valstybės istorija nuo seniausių laikų’, Vilnius, 1889 metai, 73 pusl. radau: “Čackio tvirtinimu (deja, ko-

XXII : 200


kiame veikale, nepasakyta), senovės lietuviai šaukdavo savo kariuomenę sekančiu savotišku būdu: kunigaikštis papjaudavo ožką, į jos kraują pamirkydavo strėlę, kurią kartu su apdegusiu medžio gabalu siųsdavo iš namų į namus. Tai buvo ženklas, kad visi turi susirinkti kariuomenėn, o kas neatvyks, bus nubaustas ugnimi ir mirtimi... Kariuomenė turėdavusi keletą vėliavų su gaidžio ženklu ir užrašais dievui Kurkai...” Kituose šaltiniuose radau tik tiek, kad ant senoviškų lietuviškų vėliavų paprastai būdavo vaizduojamas kentauras (pusiau žmogus, pusiau žirgas).

Bet viskas šita, žinoma, taikoma Lietuvai tik tų laikų, kai ji dar buvo stabmeldiška.

Kai kur mūsų literatūroje pasitaiko tvirtinimai, kad jau XV amž. pradžioje Lietuvos kariuomenė turėjo vėliavas su Vyties ženklu (dr. V. Sruogienė, Lietuvos Istorija, 199 psl.). Drįstu tvirtinti, kad taip nebuvo ir būti negalėjo.

Tiesa, vėliava su Vytimi Žalgirio kautynių laikais jau buvo žinoma ir vartojama, bet tai buvo Valdovo vėliava, o ne kariuomenės vėliava. Vytis atsirado XIII amž. antroje pusėje Alšėnų kunigaikštijoje, kuri anais laikais sudarė Lietuvos dalį. Šią kunigaikštiją valdė Romuntas (kituose šaltiniuose jis vadinamas Algimantu). Romuntas turėjo 5 sūnus, iš jų vyriausias buvo Narimantas. Po Vaišvilko mirties didysis Lietuvos maršalas Mantvydas įteikė Narimantui kardą ir buožę — D.L.K. ženklus — ir paskelbė jį D. L. Kunigaikščiu.

Yra užsilikusių davinių, kad Narimantas įvedė Vytį kaip valstybinį herbą vieton iki tol buvusio gaidžio arba kentauro.

Tuo būdu valstybinėje vėliavoje Vytis tada jau galėjo būti. Bet, kas liečia kariuomenės vėliavas, tai anais laikais (XV amž. pradžioje) visos krikščioniškosios Europos — nuo Maskvos iki Madrido — visose kariuomenių vėliavose dominavo vien kryžius ir šventųjų paveikslai. Tose vėliavose nei valstybiniai, nei tautiniai pradai dar nepasireikšdavo. Šie pastarieji ženklai karinėse vėliavose atsirado bent 250 metų vėliau.

Lietuva buvo nesenai pakrikštyta. Atrodo, kad nesenai pakrikštytas kraštas negalėjo neatsižvelgti į krikščioniškas tradicijas ir įsivesti savo kariuomenėje vėliavas, kurios tom tradicijom prieštarautų. Atvirkščiai, galima tik tvirtinti, kad Lietuva, priėmus krikštą, perėmė visas krikščioniškas tradicijas —ir įsivedė savo kariuomenėje tokias pat vėliavas su kryžiumi ir šventųjų paveikslais.

Šį mano tvirtinimą remia atrastos Švedijoje senosios Lietuvos kariuomenės vėliavos. Iš jų matome, kad dar XVIII amž. pradžioje tose vėliavose dominuoja kryžius, nors ir skirtingo pavidalo.

Vytautas, žinoma, galėjo turėti savo vėliavą su Vytimi, kaip Jogaila turėjo vėliavą su ereliu, o kryžiuočių didysis mistras — su juodu ereliu. Bet tai,, kaip sakyta, buvo valdovo vėliava, o ne kariuomenės vėliava.

Dr. Sruogienė toje pat “Lietuvos Istorijoje” (pusi. 202) paduoda visų ordeno prarastų vėliavų paveikslus. Jų tarpe randam irgi tik vieną su juodu ereliu — matomai ordino didžiojo mistro. 12-je kitų vėliavų mes matome vienokį ar kitokį kryžių — jos, matomai, yra tikrosios ordino kariuomenės padalinių, statytų ordino valstybės apygardų, vėliavos (komtūrų). Kitos ten atvaizduotos vėliavos, tenka manyti, buvo tik herbai tų svetimų riterių, kurie Žalgirio kautynėse dalyvavo ordino pusėje. Kaip lietuvių ir lenkų didikai dažnai rodydavo savo herbus savo dalinių vėliavose (hufce mocnej-szych panow), taip ir kitur tas buvo priimta.

Iš visko tenka padaryti išvadą, kad Lietuva, priėmus krikštą, įvedė savo kariuomenėje vėliavas, kurios pilnai atitiko krikščioniškas tradicijas, kurių anais laikais prisilaikyta visoje tuometinėje Europoje. Kryžius vėliavose, įvairiose jo formose, laikėsi iki XVIII amž. pradžios, nes dar 1702 ir 1704 metais mes matom tokias pačias vėliavas su kryžiumi.

Čia savaime kyla klausimas: o kaip gi su vėliavomis su Vytimi, kurios švedų buvo paimtos kautynėse ties Klišowu? (žiūr. 1958 m. Karį.).

Pasirodo, kad šitos vėliavos buvo pagamintos ne Lietuvoje, bet Drezdene specialiu Augusto II įsakymu. Lenkų kariuomenė gavo vėliavas su ereliu (kitoje pusėje Vytis), o Lietuvos daliniai, šiose kautynėse dalyvavę, gavo vėliavas su Vytimi (kitoje pusėje lenkų erelis). Kodėl taip buvo padaryta, šiandien, žinoma, atsakyti sunku, bet, matyti, Augustas II norėjo tuo pabrėžti abiejų valstybių vienodumą ir solidarumą. Kad šitos vėliavos buvo pagamintos Drezdene rodo ne tik išlikę nurodymai, bet dar ir vėliavos prie koto prikalimo būdas. Visų mano apžiūrėtų lenkų — lietuvių vėliavų audeklas yra apvyniotas aplink kotą ir vinimis prie jo prikaltas. Šitų gi audeklas apvyniotas aplink kotą ir dar pridengtas siauru kaspinu — iš visų pusių. Prikalta per kaspiną ir per vėliavos audeklą. Be to, ir vinių rūšis visai kita. Iš to savaime prašosi išvada: ties Klišovou lietuvių prarastos vėliavos buvo pirmos šios rūšies vėliavos, kokias lietuvių kariuomenė turėjo.