Šaulės Tremtyje

REMKIME SAVĄJĄ SPAUDĄ

Kiekvienus Naujus Metus pradedame su geriausiais, nuoširdžiausiais linkėjimais vienas kitam. Kasmet ryžtamės vis naujiems darbams. Palinkėkime geriausios šiais metais sėkmės ir savajai spaudai Tremties Trimitui ir Šaulei Tremtyje. O, kad tie linkėjimai būtų tvirtesni, sujunkime savo linkėjimus su geraisiais darbais.

Jau keli metai, kaip Kario puslapiuose rado sau vietos T. Trimitas. Metai, kaip prie jo kukliai prisiglaudė ir Šaulė Tremtyje. Šie puslapiai šauliams turėtų būti brangūs vien dėl to, kad jie mūsų, kad juose atsispindi šaulių veiklos veidas, kad juose galima kelti, gvildenti mums rūpimus klausimus.

Karys mums brangus, kad jis šauliškus reikalus suprato, mūsų siekius įvertino, leisdamas nemokamai naudotis nuolatiniai paskirtais dviem puslapiais.

Karys mums brangus dar ir dėl to, kad jis vienintelis žurnalas, kuris savo istoriniais, patriotiniais straipsniais, gyvais kovų aprašymais kelia ir žadina kovingumo dvasią, skiepija karžygiškumą, augščiausios rūšies heroizmą — pasiaukojimą tėvynei. Ištižus dvasia, baili širdis ir reikalui esant, neįstengs pakelti ginklo. Mūsų tautai reikalingi: pasiaukoję, ryžtingi, kovingi darbininkai, tokius visus Karys norėtų matyti, tokiais šaulės, šauliai, stenkimės būti!

Savo energija ir darbu padėkime išsilaikyti kukliam spaudos kovotojui Kariui. Paraginkime vienas kitą, jei kas dar Kario neskaito, kad jį išsirašytų, sumokėkime, jei esame kasskolingi. Atlikę šią būtiną šaulišką pareigą suraskime kiekvienas dar bent po vieną naują Kario skaitytoją. Turime šaulių rėmėjų ir eilę anksčiau šiai organizacijai priklausiusių narių. Jei jie dabar ir neįsijungę į šaulių eiles, bet mūsų paprašyti palaikyti karinę spaudą, tikrai dauguma neatsisakys. Čia ypač gali pasitarnauti šaulės moterys, kurios savo švelnumu, jautresniu žodžiu gali būti sėkmingesnės.

Be to, būtų gera, kad vienetai patys savo lėšomis arba suradę mecenatų užsakytų Karį vietinėms ir užjūrio jaunimo organizacijoms. Svarbu, kad jaunimas lietuviškos garbės pajautimu gyventų, kad jame bujotų pasiaukojanti, karžygiška dvasia.

Šaulės moterys labai daug galėtų pasitarnauti tiesioginiai prisidėdamos prie šauliškos spaudos sustiprinimo Tremties Trimito ir Šaulės Tremtyje puslapių praplėtimo:  specialiai tam tikslui parinkdamos aukų, suruošdamos kokią arbatėlę, pietus, loteriją ir pelną tam paskirdamos.

Be nuolatinio geros knygos, spaudos skaitymo žmogus lieka nepribrendęs kultūriniam nei visuomeniniam gyvenimui. Taip pat šaulys be gerossavos spaudos - skurdus organizacijos narys. Turime domėtis ir remti savo spaudą, kad ji galėtų vystytis ir patenkinti mūsų šauliškus reikalus.

Remkime straipsniais, gaivinkime mintimis, nes spauda vienintelė mūsų darbo jungtis, išsisklaidžiusių vienetų ryšys.

Šaulė Tremtyje, nors yra susilaukusi skaitytojų įvertinimo, gražaus atsiliepimo, tačiau ir ji jaučiasi užmiršta našlaitė per visus metus susilaukusi vos vienos, kitos bendradarbės. Jos redaktorė nors ir geriausių norų kupina visoms šaulėms pasitarnauti, nepajėgs būti tiksliu moterų šaulių darbo atspindžiu, jei nesusilauks iš jūsų pačių aktyvesnio bendradarbiavimo.

Su naujomis viltimis ženkime į 1959-sius metus. Geruose, naudinguose šauliškuose darbuose gaivinkitės pačios ir nepamirškite savo sesės Šaulės Tremtyje, savo straipsniais, mintimis, sumanymais užpildykite jos puslapius.

Jūsų Redaktorė
16228 Haviland Beach Linden, Mich.


Mirštąs už savo kraštąper vieną dieną tėvynei daugiau patarnauja, kai kiti per visą savo gyvenimą. Periklis

GIMTOJI ŽEMĖ

O žeme, brangiosios tėvynės
Gėlėtais vainikais puošta;
Kūrybos, gyvybės šaltini,
Per jėgą tu mums išplėšta.

Ir skundas ir aimanos tavo
Per erdvę pasiekia ausis.
Kai krisdami broliai dejavo
— —
Iš skausmo mums plyšo širdis.

Mes siunčiame maldą karščiausią,
Ir prašom globos iš dangaus. 
Žudynės visvien nesiliauja,
Kol kraujo besočiai prigers...

Ne keršto, teisybės tik šaukiam!
O žmonės, kur jūsų širdis?...
Mes pergalės himną jau traukiam,
Kad būtų tvirtesnė viltis!

K. Kodatienė

Praamžina viso gyvio gimdytoja motina penėtoja žemė visų tautų laikoma dižiausias švenčiausias turtas.

Už tą šventą neišsemiamą viso gyvio ir labo šaltinį liejo žmonės per amžius savo prakaitą ir kraują.

Dėl žemės kovoja amžinose varžytinėse visas augalų pasaulis ir tas iš jų gauna viršų, kuris sugeba tvirčiau į ją įsmeigti savo šaknis, kuris išgali aukščiau viršun iškelti savo stiebą, kuris pajėgia savo lapais apskleisti didesnį žemės plotą.

Dėl žemės ir jos medžioklės ir ganiavos rajonų varžosi žvėrys ir paukščiai.

Kas turi žemę, tas turi gyvio ir labo šaltinį, turi laisvę ir valdžią.

Tauta be žemėsbe ateities, paniekintas pasaulio įnamis, kampininkas.

Tauta, kuri turi ir valdo žemę, tampa pilnateisiu pasaulio piliečiu.

Lietuvis ypatingai tvirtai myli žemę, jaučia su ja ryšį, laiko save jos sūnumi. Aukščiausią liūdesio išreiškimą mato lietuvis veide “žemę pardavusio jo”. Lietuviui žemelė yra šventa. kaip ir gaunama iš jos duona.

Vl. Putvys

Jau penkiolikti metai, kaip esame svetimos žemės kampininkais. O mylėjome savo tėvynę, kibte įsikibę laikėmės gimtosios žemės, tvirtai į ją įsmigę buvome savo šaknis ir augštai kėlėme laisvųjų vėliavų stiebus! Bet kai atėjo galingesnis, tvirtesnis, žiauri ranka rovė mus su šaknimis... Neprigyjame, nors ir svetingiausiuose kraštuose. Visur, kur beesam, savosios gimtosios žemės ilgimės, ne vienas tėvynę apleisdamas nors mažą žiupsnelį su savim jos pasiėmė.

O ir čia, pirkdami namus žiūrime, kad kuo didesnis žemės sklypas būtų, kad kuo erdvesnį darželį, sodnelį turėtume. Būdami daugiausia ūkininkų vaikai mes taip esame prisirišę prie žemės, kad bent kokio pakaitalo ieškome. Sėjame rūtas, sodiname tulpes, pinavijas ir kitas savo krašte pamėgtas gėles. Kiekvieno lietuvio džiaugsmu suvirpa širdis pamačius tris berželius, nes tai vis mūsų krašto, mūsų žemės sentimentai. Negalėdami gyventi savojoje žemėje, norėtume viską bent čionai perkelti... turėti...

Švęsdami keturiasdešimts pirmą Nepriklausomybės šventės sukaktį, ne tik Laisvės Varpo balsą išgirskime, bet ir savosios metų metais krauju laistomos žemelės skundą. Laisvieji vėjai teatneša linksmas ir liūdnas savuose laukuose teskambančias sesių, brolių meliodijas.

Tie visi, kuriuos gimtoji žemė išaugino ir savąja duona penėjo, diesnį prisirišimą ir jai jaučiame. Tačiau be prisirišimo ir meilės jai, ji mums ir daugiau pareigų uždėjo: savo meilę, prisirišimą kartų kartoms perduoti ir kovoti dėl šios žemės laisvės.

Koks laimingas ir doras jaunimas užaugdavo savame krašte! Kokiu tvirtu žingsniu šauliai, šaulės žygiavome savojoje žemėje. Kokios tankios mūsų gretos ir koks darnus darbas buvo!

Dėkingi būkime savo žemei maitintojai ir skalsiajai jos duonelei, kad tvirtais nepalaužiamos dvasios ąžuolais mus užaugino. Tie, kurie patys tvirtesni jaučiamės, prilaikykime silpnesniuosius, kad nei vienas neprarastų vilties, kad visi tikėtume Nepriklausomybės prisikėlimu ir visi ryžtingai kiek jėgos leidžia dirbtume ir kovotume tol, kol savo gimtąją žemelę atvaduosime!

Vaikai stebisi Gedimino pilimi — gražiausiu šios vasaros Tautines Skautų stovyklos įrengimu, kurią jie tik iš knygų bei pasakojimų žino, o čia tartum tikrą ant kalno su plevėsuojančia vėliava mato.

Pulkininkui-Ltn. Juozui Balčiūnui-Švaistui

Romano “Jo Sužadėtinė” Laureatui Chicago, 1959 m. vasario 3 d.

Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba Sąjungos ir savo vardu nuoširdžiai sveikina Tamstą, Sąjungos ir Centro Valdybos narį, veteraną-karį, didįjį lietuvį-rašytoją, laimėjusį Draugo premiją už romaną “Jo Sužadėtinė”.

Tamsta kaipo rašytojas ir karys esi savo tautai ir tėvynei-Lietuvai atlikęs didelius darbus kultūrinėje srityje. Daug vertingų knygų esi parašęs, daug esi darbo ir lietuviškos dvasios bei širdies įdėjęs, redaguodamas įvairius lietuvių karinius žurnalus nepriklausomoj Lietuvoj.

Mes giliai tikime, kad premijuotas romanas “Jo Sužadėtinė” ne bus paskutinis Tamstos įnašas lietuvių kultūros aruodan.

Šia proga nuoširdžiai linkime Tamstai ko-geriausios sveikatos, skaidrios nuotaikos, ištvermės ir sėkmingos kūrybos ir toliau keliant ir turtinant mūsų tautos kultūrą.

Povilas Plechavičius Pirmininkas
Antanas Rėklaitis Sekretorius

Ponui Romui Keziui
130 Hendrix Street 
Brooklyn
7, N. Y.

Brooklynas, 1959 m. Vasario 12 d.

Malonus Bičiuli,

Prieš ketvertą metų Jūs stojote talkon KARIUI jo tautiniame ir kultūriniame darbe. Jūsų vestas KARYJE skyrius JAUNIMAS IR KARIAI palaikė ryšį su lietuvišku atžalynu tremtyje, nes jaunimas ypatingai reikalingas tautinės mokyklos. Jūs supratote, kad KARYS gali duoti jaunimui tų lietuviškų dvasios gėrybių, kurių mes visi taip alkstame tremties laikais.

Pasitraukdamas dėl darbo gausumo, to paties jaunimo tarpe, Jūs KARYJE paliekate geriausius prisiminimus ir dėkingumą, kad stojote kaip savanoris didelėn talkon pačiu sunkiausiu KARIUI metu.

Dėkodamas Jums už keturių metų nenuilstamą talką ir pasišventimą perduodu kartu ir padėką visų KARIO redakcijos bendradarbių ir skaitytojų. Tikiu, kad mūsų atsiskyrimas yra tik laikinas.

Jūsų

 

Z. Raulinaitis
KARIO Redaktorius