KELIO VIDURYJE
KOTRYNA GRIGAITYTĖ
Jie buvo visi namuose. Matildos vaikai žaidė kieme prie šulinio. Jiedu įmetė vandenin degtukų dėžutę ir išpylė smėlį iš kibiriuko. Jie lakstė aplink šulinio rentinį ir krykštė, džiaugdamiesi savo išdaigom. Jų senelis, veterinarijos gydytojas Mikas Vaišvila, vos tepradėjęs šeštą dešimtį, sėdėjo ant gonkų ir nieko anūkams nesakė. Jis net nerūkė, nieku nebuvo užimtas. Jis nebuvo aklas, bet nematė nei vaikų, nei šulinio. Jis tik girdėjo. Girdėjo nuolatinį kriokimą plente ir, atrodė, tai niekad nepasibaigs. Tankai ir tankai, lėktuvai... Pats pragaras. Laura atidarė langą ir išvijo drugį, nežinia kaip patekusį vidun. Ji vaikščiojo pasieniais, ji turėjo ką nors veikti, judėti. Toks dilginantis nerimas buvo apėmęs ją visą — slėpiningas, nusiaubiantis, nešąs kažką nauja, neįtikėtina. Protarpiais jai atrodė, kad visos tos pabaisos yra lyg filmavimui paleistos į ramius laukus išryškinti kontrastą tarp gamtos ir žmogaus išdaigų. Rytoj, rodos, ir vėl bus tylu, lyg po varginančio sapno. Ne, ji negali verkšlenti kaip Matilda ir, linguodama galva, dūsauti, kaip tėvas. Ji meta žvilgsnį į Vytą, į tą marmuru pavirtusį vienintelį brolį. Jau gera valanda, kai jis taip sėdi lyg be žado, pirštus panėręs į plaukus. Matilda skalbia virtuvėje savo dvynių sūnų drabužėlius. Ji tik prieš keletą dienų atvažiavo pas savo tėvus prie Šešupės, palikusi vyrą bedirbantį Kaune “Pienocentro” rūmuose. Jai nejučiomis nurieda ašara į jos pačios delnus, betrinant tų mažulių marškinėlius. Matilda vis žiūri į plentą. Gal pasirodys jis, jos vyras, išnirs šiapus plento, pasuks trumpu keleliu link jos tėvo namų. Nejaugi šita šliaužianti geležinė masė būtų užtvenkusi visus kelius?
Vaišvilienė ruošia vakarienę rami ir rodos nieko daugiau nemato, tik apie tai, ką veikia. Net nustemba Laura, pravėrusi duris virtuvėn. Valgiai beveik sudėtingesni, negu kasdien. “Ligšiol aš dar nepažinau savo motinos”, mąsto ji. “Tai reiškia, kad ji viena nori atsverti mus visus užgulusį sunkumą”.
— Nešk, dukrele, į stalą, — taria ji paprastai.
— Ak, mama, aš dar nė stalo nepadengiau, Laura deda atgal ant plytos dubenį su bulvių koše.
— Paskubėk, kad neatauštų, žinai, košė kietėja ir darosi nebeskani.
— Ar tai svarbu, mama, šiandien?
— Mes juk gyvename! Ar čia kas pasikeitė tarp šių sienų?
Laura tylėdama žengė į valgomąjį. Brolis vis tebesėdėjo prie stalo kampo, bet buvo pasisukęs nuo jos. Ji matė tik baltų marškinių nugarą ir gražiai apkirptą kaklą. Saulė leidosi. Skaistus jos raudonumas krito ant senoviškos indaujos su gaubto stiklo durelėmis viršutinėje dalyje. Už jų spindėjo spalvoti stiklai — kristalo imitacijos ir japoniška cukrinė su tokiomis pat lėkštėmis. Kitas langas į šiaurę. Pro jį matyti kiemas. Vaikai tebežaidžia. Jie baigia griauti malkų kūgį gale daržinės. Vytas pakyla nuo stalo, kai Laura pradeda dėlioti lėkštes, ir įsminga lango rėmuose. Jis nejučiomis grįžta savo vaikystėn. Kaip čia seniai, rodos, ir jis buvo mažas. Siautė su Matilda po daržinę, o Laura čia pat prie trobos miegojo vežimėlyje. Mama bardavo abu vyresniuosius už alaso kėlimą. Tada tėvas važinėdavo gydyti ūkininkams gyvulių vienarkle brikele, kurią lengvai traukdavo nedidukas, riestasprandis sartis. Jiedu su Matilda ilgai negalėjo pamiršti sarčio, kai jį pakeitė motociklas. Taip. jis gerai atsimena, kai abu su Matilda bliovė, kada jų sartį vedėsi iš kiemo du nepažįstami žmonės, o tėvas laikė suspaudęs pinigus saujoje. Po to kiemas liko tuščias kaip niekada. Nebebuvo daugiau reikalingas lovys ir nebereikėjo aplink jį pabarstyti smėlio, kur buvo ištrypęs sartis. Dabar čia auga minkšta, graži žolė, lyg žalias pliušas, kurios nereikia nei pjauti, nei karpyti. Nejučiomis sarčio prisiminimai rišosi su šia diena — netekti, prarasti viską per tas motorizuotas pabaisas kas žino, prarasti gal net pačią gyvybę.
Visa šeima susirenka prie stalo ir abu trimečiai dvyniai, kaip dar maži liūtukai, įsiveržia vidun. Jie irzlūs ir pavargę. Matilda su motina pasiima po vieną ant kelių ir maitina bulvių koše su saldžiu pienu. Laura prižiūri stalą, laikas nuo laiko pakildama ko nors atnešti iš virtuvės.
— Labą vakarą! — pasigirsta pažįstamas balsas prieangyje ir Laura įveda svečią.
— Sveikas, Sauliau, — atsako Vytas už visus.
— Sėskis, Sauleli, prie stalo, — taria Vaišvilienė.
— Ačiū, ponia, aš sotus.
— Sotūs ir mes, kaimyne. Atrodo, kad visi iš karto dantis pametėm, net košės neįkandam, — atsiliepė veterinarijos gydytojas.
— Visko buvo galima tikėtis, tik ne to, kad pasiduotumėm be šūvio, — Vytas išspaudžia žodžius pro sukąstus dantis.
— Taip, kapitone, pasidavėm be šūvio ir sėdime baltus marškinius užsivilkę, lyg raudonojo krikšto belaukdami, — prideda Saulius.
— Ar jūs manote, kad turėjote pasielgti kitaip, negu įsakė jums vyriausybė? — atsigręžia Vaišvilienė į abu karininkus.
— Bet ko vertas toks įsakymas, ponia? — skėsteli rankomis leitenantas Saulius.
— Argi turėjote patys pulti į savižudybę? Juk matote, kad ta metalinė barškuolė iš Rytų neturi pabaigos, — moteris parodė akimis į plentą. — Mūsų ir taip maža. Ir mes taip pigiai slystumėm jiems į nąsrus...
— Tai būtų garbingiau, negu nusivilkus kario uniformą bailiai laukti prarijimo! — beveik šaukia Vytas.
— Argi nieko nėra daugiau pasaulyje? Tiktai garbė, mano sūnau? — taria ji ramiai. — Ar dėl jos jūs atiduotumėt išniekinti priešui savo motinas, seseris ir mylimąsias? Juk vistiek neįstengsite jų apginti! Ar dėl garbės jūs paaukosite savo vienintelę gyvybę? Ir jūs manote, kad pasaulis tai pastebės? Niekam jūs nepadarysite įspūdžio keliais šūviais, o jie, tie nuožmogiai, atvertų skerdynes iki mažiausio kūdikio. Jau praeitis, kada garbė buvo ašis, apie kurią viskas sukosi, šiandien pasaulis rafinuotai klastingas. Išlikti gyvais, gausingais skaičiumi ir stipriais dvasia. Štai, ko mums reikia. Kalba į jus ne mokslininkas, ne politikas, ne karys. Kalba moters, motinos širdis...
— Taip. Kalbant motinai, mes esame tiktai vaikai, — taria Vytas.
— Mes jau išgyvenome vieną karą, — ji tęsia vėl. — Mačiau visą jo šlykštybę ir siaubą. Taigi... Nepamiršiu aš, kol gyva, praleistos nakties įgriuvusioje žydkapių duobėje. Ten pasislėpiau nuo sužvėrėjusių kareivių, šios metalinės barškuolės tėvų. Būti apdraskytai žmogaus pavidalo sutvėrimo yra baisiau už mirtį. To negalima pakelti, tikrai ne...
Ji nuleido nuo kelių anūką. Matilda vaikus nuvedė miegoti.
— Mama, tai daugiau įsivaizdavimas ir baimė. Nevisur, nevisada ir neviskas kartojasi, — nuneigia sūnus.
— Tu taip manai. Tau gera būti abejingam. O ar žinai, kodėl aš netekau vienintelio brolio devintoje jo gyvenimo dienoje? Jums visada sakydavau, kad Vincukas mirė mažytis. Tai tiesa. Tegul man atleidžia gerasis Dievas, kad jo mirties paslaptį šiandien išduodu.
Vaišvilienė truputį pabalo. Ji braukė sau pirštus, lyg jie būtų staiga nutirpę, ir žiūrėjo į žemę.
— Tą vakarą penki kareiviai įsiveržė vidun, -— tęsė ji, — o mudvi su motina, pasigriebusios kūdikį, smukome rūsin pro atidaromą lentą trobos grindyse. Tėvas spėjo dar užtraukti komodą ant tos vietos. Tėvą jie žiauriai mušė ir vis nesiliovė jieškoję. Mudvi su mama ir alsuoti nustojome, bet tas mažytis pradėjo čirpti. O jie, ten viršuje, nutilo ir klausėsi. Vincelis vis smirdėjo ir keistai šnypštė. Paskui nutilo. Kareiviai išėjo šlykščiai besikeikdami. Mes dar girdėjome jų tolstančių žingsnių kurtų kaukšėjimą. Mes pamažu pajudėjom iš vietos. Motina, lipdama iš rūsio, susmuko laiptuose. Iš jos bejėgių rankų žemyn slydo kūdikis. Sugriebiau jį. Mano mažasis brolis buvo negyvas. Mama tai žinojo. Praėjus kuriam laikui, ji paėmė Vincuką, jau atšalusį, vėl ant rankų ir šnabždėjo silpnu balsu: “Mano sūneli, atleisk man. Turėjau tave paaukoti, kad ją išgelbėčiau. Tu dar vos dienos šviesą te-išvydai, o ji pačioje jaunystėje”. Po tų žodžių ji ėmė balsiai raudoti. Sekančią naktį praleidau žydkapių įgriuvusioje duobėje. Jauna mergaitė viena žydkapiuose, tarp vaiduoklių baimės, tarp kareivių siaubo... Tačiau ten buvo saugiausia. Nepamiršiu aš niekad tos nakties...
Jie visi sėdėjo prie stalo tylūs ir nuleidę galvas. O plente spengė, barškėjo. Laura lėtai atsistojo. Jos ranka šliaužė kėdės atrama brolio pusėn, nejučiomis ji pati palinko į jo petį.
— Vytai, tas garbės šūvis būtų baisus! — sušvokštė ji. — Ak, Dieve mano, ar buvo kada nors šiuose namuose kalbama apie panašius dalykus! Aš net nežinojau, kad gali šitaip būti, kad mirtis nėra pats baisiausias dalykas pasaulyje.
— Tai tiesa, — patvirtino Vytas, — ir kaip tik dėl to aš ir sielojuosi. Mirti vistiek vieną kartą reikia ir yra verta mirti, jei tai suteikia kitam gyvenimą. Savam žmogui gyvenimą! O mes bėgame nuo jos...
Laura nusigręžė ir paslėpė veidą delnuose. Jie visi susižvalgė tarpusavyje. Saulius pakilo, apkabino jos pečius ir švelniai atgręžė į save.
-— Klausyk, Laura! Su kiekviena diena mes vis daugiau sužinome, o aš noriu, kad tu dabar sužinotum, jog mažytę Laurą labai, labai myliu... Kol esi mūsų saugoma, tau joks pavojus negręsia. Nusišypsok. Sutik su rytdienos sprendimu. Gal jis visai nebus toks baisus, kaip mums atrodo. Tau į žydkapius bėgti tikrai nereikės, nes mudu su Vytu nepaleidome nė vieno nusikalstamo šūvio ir tie raudonarmiečiai turės laikytis savo pažado...
— Ir judviem su Laura iškels vestuves, — šyptelėjo Vytas, — nes pataikėte progą meilėje prisipažinti. Ir dar prie tokių svarbių, metalinių, liudininkų...
Vytas buvo aštrus, tačiau ir lyg jautė kokį dėkingumą Sauliui už Lauros paguodimą. Laura buvo jų namų žiburys, ta žavieji Laura, vos baigusi gimnaziją, pilna svajonių ir jautriausių vilčių.
— Aš visai nejieškojau progos, mano bičiuli, — atsikirto Saulius draugui. — Meilė taipgi ateina be progų, nežinia iš kur ir kodėl...
— Gerai, vaikai. Mokėkite džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, — sako Vaišvilienė ir pradeda rinkti nuo stalo indus.
Tarsi vėjinio malūno sparnai būtų apsisukę keturis kartus. Okupantai po metų pasikeitė: rytieti išvijo vakarietis, o kai pirmasis po trejeto metų vėl ėmė grįžti, sujudo visi, sujudo ir Vaišvilų šeima. Vieną tvankią liepos mėnesio dieną jie svarstė — bėgti į vakarus, ar pasilikti čia.
— Bėgti, tiktai bėgti! — beveik šaukė Matildos vyras Bronius. Jis lakstė po kambarį ir duso nuo savo paties žodžių. Jo tėvus ir seserį su mažais vaikais rusai išvežė savo pirmo atėjimo metais į Sibirą. Jis pats vos bepajėgė išsislapstyti iki vokiečių atėjimo. Matilda jam dabar tyliai, ramiai pritarė. Tačiau širdį Matildai gėlė nevien dėl tėvo ir uošvių su vyro seserimi, išvežtų anąmet. Jų jau nebesugrąžinsi. Tiktai kaip skirtis su motina ir broliu? Vytas kietai nusprendė pasilikti. Laura mėto žvilgsnį tai į vienus, tai į kitus. Ir Saulius čia pat.
— Tark žodį, Šauleli, bent tu, — sako Laura, kuri jau išaugusi į dailią, žvalsvaakę merginą su rusvų plaukų metmenimis ant pečių. Jie kantriai laukia karo pabaigos, kad galėtų susituokti. Kitaip motina nepritaria.
Saulius žvilgteri į Vytą.
— Mudu trauksime į girias, Sauliau! — ryžtingai sako Vytas.
— Mama, — kreipiasi Laura, — tu galėtum juos perkalbėti.
— Ne, mano vaikeli! Šįkart laikysiuos jų. Turi kas nors budėti savame krašte. Negali juk visi išbėgti.
Vytas atsigręžė į motiną:
— Mamute, keliauk su Matilda ir Laura. Mes būsime miškuose, o tu viena...
— Aš stiprinsiu jus čia pasilikdama. Jūs abu našlaičiai mano sūnūs. Jums reikalinga motina. Jei reikės, išsikelsiu ir aš arčiau miškų, manau, galėsiu būti jums naudinga šiuo tuo...
— Mamyte, ir aš pasiliksiu, — prisiglaudė Laura prie motinos.
— Geriau keliauk į vakarus, dukrele. Rytai vistiek baisesni už vakarus. Matildai reikia gelbėti vaikus. Tu pati jauniausia, tau dar priklauso didžiausia gyvenimo dalis.
Ji sutiko su motinos sprendimu.
Visu keliu į vakarus Laura buvo atsigręžusi atgal. Ji nebuvo tikra savimi, ar nešoks iš vežimo, ar nebėgs į namus. Tik Broniaus prigąsdinta, jog kulka ar granatos skeveldra pasitiks nepasiekus namų, ją sulaikydavo. Kartą net piktai savo svainiui atsikirto:
— Vis lengviau numirti arčiau savo žemės, negu nusibasčius nežinia kur!
— Bet tu galėtum papulti teisiog į kareivių rankas, neišmintingas padare! Ar apie tai pagalvoji? — pagrąsė Bronius.
Laura tylėjo. Tylėjo užspaudusi visą aitriąją kančią ir daugiau neprieštaravo saviesiems. Bekeliaujant
Prūsuose juos pasiekė žinia, kad rusai atmušti, žinia pasitvirtino. Pabėgėliai apsistojo keletui dienų viename bažnytkaimyje. Vaikams buvo reikalinga daktaro pagalba, nes. negaudami normalaus maisto kelyje, sirgo. Laura vis buvo susimąsčiusi ir nekalbi. Ji nusišypsodavo tiktai mažiesiems, prabildama į juos pasakos žodžiais, kuriais ir pati taip norėtų patikėti. Jie pailsėjo penketą dienų. Kai atėjo laikas į vežimą sėsti, Laura ryžtingai tarė:
— Aš pasiliksiu čia! Juk mes visi nešamės viltį, kad greit grįšime atgal. Gal tikrai taip bus. Aš nenoriu perdaug nutolti. Čia yra keletas pažįstamų lietuvių, jie taipgi pasilieka dar. Jei reikės, prisivysime. O dabar — likite sveiki! Ar šiaip, ar taip aš — viena... Jūs esate visi tampriai surišti tarpusavyje. Aš labai jus myliu ir man atsisveikinti nelengva. Supraskite, nesmerkite...
Liesos dvynių rankutės apsipynę apie jos kaklą ir tai buvo jai sunkiausia. Vaikams buvo gaila ir Lauros pasakų, kurios pasilieka su ja. Jie ilgai mojavo vežime, net pasistiebdami, o ji vis tebestovėjo kelio viduryje, tokia augšta, graži ir visų mylima. Dar ilgai švytavo ore mažos vaikų rankos, kol ratai nuriedėjo pakalnėn. Laura lyg žemėn smego, darėsi vis mažesne, kol pagaliau visai išnyko.
Stiprus šaltis įsisuko prieš Kalėdas šiaurinėje Bavarijos dalyje. Rosenheime, lietuvių stovykloje, buvo jau seniai po vakarienės. Matilda Narbutienė prisiminė, kad jos skalbiniai dar tebekabo ant virvės. Ji užsimetė vyro švarką ir basnirta išėjo pro duris. Nakčiai palikti skalbinių lauke negalima. O ji juk susiskalbė prieš šventes viską, ką geresnio dar turėjo. Glėbin suėmusi pasitaikiusius vyro ir vaikų baltinius ji sumetė ant cirata užtiestos lovos ir išbėgo atgal. Tuo laiku į duris pasibeldė svetys. Niekas neatsakė. Svetys pravėrė duris. Vidutinio didumo kambarys buvo pusiau lentomis atitvertas. Kažkas knarkė už tų lentų, čia gi buvo keturios lovos po dvi abiejuose šonuose. Už pastyrusių nuo šalčio skalbinių krūvos buvo matyti dvi šviesios galvos ir keturios nedidelės rankos, nerūpestingai išmėtytos į šalis. Ant stalo, įskilusioje lėkštėje nebaigtas valgyti, sviestu apteptas duonos gabaliukas. Jame lengvai ir mikliai nučiuožę priekiniai platūs dantys, tartum prilaikomi šoninių mažesniųjų, sudaro staigų pusratį. Tai neabejotinai vaiko kąsnis, šilumoje pamažu linksta žemyn vaikų trikotinės kiškos ir vyriškų marškinių ilgos rankovės. Šviežias, atsineštas su šalčiu, baltinių kvapas gaivinančiai plinta tvankiame kambaryje, nuslopindamas iš geležinės krosnelės prasiveržusius dūmus. Svetys stovi viduryje aslos besižvalgydamas, tačiau beveik tikras, kad tie du miegaliai spintos šešėlyje yra Narbutų. “Jie čia keturi” — taria sau. Tiek yra lovų. “Bet Laura, kur ji?”
Matilda vos įlindo pro duris su glebiu sustyrusių paklodžių. Atrodė, kad ji įsipainiojusi į sulaužyto laivo būrę. Ji net nepastebėjo svečio viduje. Tik, kai sumetusi skalbinius ant lovos atsigręžė uždaryti durų, staiga krūptelėjo ir pridengė ranka burną, kad nesušuktų.
— Nebepažįsti manęs, Matilda?
— Sauliau!.. Dėl Dievo, ar tu, ar tavo dvasia...
Jis vis dar nesiryžta ištiesti rankos ir stovi pabodusiomis akimis.
— Aš tas pats. Atsivijau Laurą, kad ir po kelių metų...
— Laurą... ak, ir vėl... Sakai Laurą? Prisėsk, vėliau apie tai. — Priėjusi pabučiavo Sauliui į skruostą. — Dabar tikiu, kad tu gyvas. O Vytas, o mama?... — ji klausia nekantriai ir laukia atsakymo praverta burna.
— Palauk, dar turime laiko.
— Kaip tu čia atsiradai? Per geležinę uždangą juk neįmanoma pralįsti.
— Šiaip taip, per Lenkiją, aplinkiniais keliais. Dabar aš vadinuosi kitaip. Užmiršk, kad buvo toks Saulius Petkus. Kai palikau visiškai vienas, nebeištvėriau. Aš niekada nebuvau taip drąsus ir tvirtas, kaip Vytas. Vis eidavau jam iš paskos. O kai nebebuvo, ką sekti, išėjau Lauros jieškoti.
— Dieve, ak, kas atsitiko su jais, su mama irVytu?
— Palauk, sakyk, kur Laura?
— Sutik su likimu, Sauleli.. .
— Kas?
— Jos jau neberasi.
— Ką sakai! Neberasiu Lauros? Ji ištekėjo...
— Ne. Ji mirė. Kelyje ji atsiskyrė nuo mūsų, kad laikytųsi arčiau jūsų. Ji vis turėjo viltį greit grįžti namo. Fronto staigus posūkis ir ji su keliais lietuviais papuolė raudonarmiečiams. Tai buvo viename dideliame dvare. Pradėjus kareiviams siautėti, ji su kitom dviem mergaitėm pasislėpė javų sandėlio trečiame aukšte. Kažkas iš vietinių išdavė jas. Pavojui artėjant, ji šoko pro langą ir užsimušė. Mačiusieji tą įvykį, liudijo...
Ji užspringsta savo žodžiais ir nuleidžia galvą. Kai po valandėlės ji vėl pažvelgia į svetį, sušunka išsigandusi:
— Sauliau, nedrebėk taip! Mes nieko pakeisti negalime. Laura tave labai mylėjo, tebūna tau paguoda.
Ne, jis jau nebegirdi, ką sako Matilda. Jam pinasi iš tolo atitrūkę garsai, palaidi žodžiai... “būti apdrąskytai sužvėrėjusio žmogaus, baisiau už mirtį... Aš net nežinojau, kad mirtis nėra baisiausias dalykas pasaulyje... Sekančią naktį praleidau žydkapių duobėje... Mano sūnau, tave turėjau paaukoti... kad ją išgelbėčiau...”
— Išgerk, gal bus kiek geriau, čia Bronius buvo pasidėjęs, liko dar keletas stikliukų... Būtinai išgerk! — sako Matilda, pildama ir degtinė laistosi jai ant pirštų.
Saulius negėrė. Net nepažvelgė. Sugniaužti kumščiai konvulsingai virpėjo ir kilo prie jo paties galvos. Ir kada jis pats pradėjo daužyti sau galvą, Matilda, išgąsčio apimta, buvo bebėganti pro duris pagalbos šaukti pamišusiam žmogui, tačiau ji atsimušė į savo vyro krūtinę. Jis grįžo pačiu laiku iš kaimo.
Kai svečias atsipeikėjo ir kiek nurimo, Matilda vėl ėmė klausinėti jį apie namiškius.
— Vytas mirė, — pasakojo Saulius. — Mirė didvyriškai. Paskutinį šovinį sau, kai matė, kad nebėra išsigelbėjimo. Jo lavoną numetė miesto aikštėje. Ten jį aplankė motina. Ji bučiavo jo veidą, šluostė pridžiūvusį kraują: “Aš esu persilpna motina, kad galėčiau tavęs išsiginti, mano sūnau... Mano gyvenimas buvo tik tau reikalingas... Dabar man vistiek... Esu viena, visai viena...” Ji kalbėjo ramiai, be ašarų, o jie klausėsi. Jie persimetė žvilgsniais ir tarė pašaipiai: “Na, taip greit mes tavęs nenugalabysim, boba! Dar turėsi atsakyti už tokį gerą sūnų”. Aplink visi kvatojosi. “Nedaug jums teks vargo su manimi, vyručiai”, karčiai atsakė motina. Atsistojusi, ji pamatė vaistininko Zilbermano sūnų stovintį su jais. Juodviejų žvilgsniai susitiko. Motina juk slaptai šelpdavo Zilbermanus maistu, kai naciai buvo uždarę juos į getą. Dabar jaunasis Zilbermanas buvo labai įtakingas žmogus pas bolševikus. Jo sesuo kadaise gimnazijoje draugavo suLaura, kuri beveik atidavė gyvybę, lankydama žydaitę gete. Motina kreipėsi į jį su priekaištu: “Nebeatsimeni mūsų, draugas Zilbermanai, nieko neatsimeni...” Jis gudriai nusišypsojo ir pasakė, kad atsimena, kad turi nebaigtų sąskaitų su jos šeima, kad pasiims ją tardymui. Ir nusivedė. Paskiau jis dėkojo už teiktą pagalbą, klausinėjo, kur kiti, kur Laura, žadėjo, kaip senai, nieko nedaryti, tik prašė teikti žinias apie partizanus, nes jo nuomone, partizanai be reikalo kvailioja, nesugeba įsijungti į socialistinę kūrybą. Ją paleido, įprašęs šnipinėti, o ji namuose nebegyveno. Prisiglaudė pas vieną ūkininką pašešupyje. Prieš išvykdamas aplankiau ją. Buvo sunykusi, bet nepalūžusia dvasia. Ji neprarado vilties jus pamatyti, prašė perduoti jos karštus sveikinimus visiems. Ji palaimino mane kaip tikrą sūnų... išleido Lauros jieškoti.
Jis tyli valandėlę, kažką mąsto. Jo akys panyra į netolimos praeities rūkus. Jo veidas keičiasi: tai prabėga vos įžiūrimi pragiedruliai, tai vėl tamsus šešėlis užslenka. Pagaliau jis taria tyliai ir švelniai, lyg regėtų tą, dėl kurios leidosi į šią kelionę:
— Laura, mažyte Laura, jei prie tavęs būtų buvusi motina, kurios visi klausėme, tu nebūtumei likusi kelio viduryje.
