KOSTAS KALINAUSKIS
Kovo mėnesį “Amerikos Balsas” paminėjo devyniasdešimt trečią sukaktį nuo dienos, kai Vilniuje nuo okupanto budelių rankų žuvo vienas tauriausiųjų Lietuvos laisvės kovotojų — Kostas Kalinauskis. Istorikas Dr. Kostas Jurgėla, pirmiausia apžvelgė Kalinauskio kilmę. Simono Kalinauskio ir Veronikos Ribinskaitės sūnus, Kostas Kalinauskis gimė 1838-tais metais sausio 21 d. Mastaulėnų kaime, Jazlavo parapijoje, Gardino srityje. Jo tėvas, smulkus Lietuvos bajorėlis, užsidėjo audyklėlę Jakušaukos kaime, netoli nuo Svisločiaus, kur anuomet dar kalbėta lietuviškai, bet dabar jau kalbama gudiškai. Baigęs penkiaklasę Svisločiaus progimnaziją, Kalinauskis vėliau lankė Vilniaus licėjų. Kadangi rusai jau buvo uždarę Vilniaus universitetą, tai Kalinauskiui, kaip ir kitiems į mokslus prasimušantiems lietuviams, reikėjo mokytis svetur, ir jis įstojo į Maskvos universitetą. Nešališkas istorikas, Boleslovas Limanovskis, taip rašo apie Kostą Kalinauskį: “Kiti studentai vadindavo jį Demokratiniai-Tautinių Idealų Apaštalu. Jis buvo visuomet pasiruošęs paskutiniu duonos gabalu dalintis su savo tautiečiu, ir prisiimti svetimą kaltę, kad apsaugotų draugą. Todėl kiti studentai labai jį gerbė ir mylėjo... Jis buvo išvarytas iš universiteto už laikymą uždraustų knygų — tarp kitko, prisiimdamas savo draugo nusikaltimą — ir išsikėlė Petrapilin. Baigęs universitetą, jisai ten gavo darbo viešojoje bibliotekoje... Jis buvo pasišventęs paprastai liaudžiai ir federacinei Lenkijai”.
Pirmasis 1863-čiųjų metų Lietuvos sukilimo galva, Jokūbas Geištaras, dešiniojo arba “baltojo” sparno žmogus, taip rašė apie Kostą: “Greta savo karšto patriotingumo, Kalinauskis mylėjo liaudį, griežtai smerkė dvarininkiją... Nepalyginamojo patvarumo ir asmeninio pasiaukojimo žmogus jisai atstovavo gražiausią ir skaisčiausią pogrindžio darbuotojo tipą. Šisai vienas žmogus pavadavo šimtus, kadangi jis žinojo kaip veikti, kaip aukotis ir kaip išvengti atidengimo. Jo teorijos kartais buvo perdaug lakios ir nepraktiškos, jo logika vingiuota ir aistringa, bet jo teisumo ir teisingumo jausmas buvo didelis. Jis buvo pravardžiuojamas chamu: ir tuo didžiavosi... Jis rašydavo atsišaukimus į liaudį. Kai sukilimas prasiveržė, jis daugiausiai prieštaravo Varšuvos vyriausybei, nes jisai buvo tam tikro laipsnio separatistas... Kautynių metu vedama polemika dėl sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos parodo jo palinkimą į smulkmenas... Anot jo, visą pasitikėjimą tenka sudėti liaudžiai: bajorai turėtų laikytis nuošaliai... ir jei bajorai norėtų dalyvauti ginkluotoje kovoje — jie turėtų tarnauti kitose apskrityse, kur jie nepažįstami”.
Toliau Geištaras rašo apie Kostą Kalinauskį sukilimo įkarštyje. “Jisai būtų galėjęs bėgti iš Vilniaus, bet jis niekad netgi nesvarstė tokios galimybės, kadangi jis teigė, kad jo — kaipo pogrindžio pirmutinio veikėjo — pareiga buvo tapti paskutiniąja Muravjovo teroro auka. Ištisą pusmetį gaudomas, jis nuolat rode gyvybės žymių... Patsai medžiojamas, jis nuolat asmeniškai stebėjo kiekvieną egzekuciją. Jį suėmus, jisai į klausimus atsakinėjo su savigarba, vadindamas save Lietuvos Diktatorium. Jei yra tiesa, — rašo Geištaras, — kad jisai per paskutinį tardymą sakėsi mirsiąs taikoje su savim, kadangi jisai laimėjo dalį savo siekimų — ‘Liaudis įsigijo žemę ir bajorijos skaičius perpus sumažėjo’ — tai tas rodytų, jog jisai ligi galo buvo ištikimas savo žodžiams, kuriuos jisai man sakė Prano namuose. Tačiau aš, intymiai jį pažindamas, sprendžiu, kad tardytojai iškraipė jo žodžius. Jo mintis buvo ta, kad — baudžiavą panaikinus — beliks viena tauta, be skirtumo tarp dvarininkų ir liaudies”.
Geištaras rašo, kad viename posėdy buvo nutarta mirtimi nubausti išdaviką. Vilniaus pogrindžio komendantas Malakauskis pranešė pavardę savanorio, kuris turėjo mirties sprendimą įvykdyti. Kalinauskis pasakė: negalįs leisti to paskyrimo, kadangi “tai žmogus su žmona ir su keliais vaikais, o gi sprendimui vykdyti mes turime žandarų”. Geištaras rašo: “Aš priėjau prie Kosto, visu nuoširdumu jį pabučiavau, sakydamas: Tu, mano mielas bajore! Sumišęs Kalinauskis teiravosi — kame čia dalykas? Draugams besijuokiant, paaiškinau, kad ši silpnybė — arba tikriau sakant širdies prakilnumas, kurį tu prikiši bajorijai, yra žymiu laipsniu tavoji, nes tu neaukotum žmogaus su šeima. Tikrai, ši mūsų silpnybė -— yra mūsų tautos pasididžiavimas”.
Artimas Muravjovo bendradarbis rusas Mošolovas taip rašo apie šį taurų lietuvį: “Kalinovskis buvo dvidešimt šešerių metų amžiaus, stipraus sudėjimo, su išraiškos pilnu griežtu žvilgsniu; plaukai viršugalvyje sušukuoti atgal: taip jisai atrodė, kai aš mačiau jį kalėjime, kelias dienas prieš jo egzekuciją. Jam davė plunksną ir popieriaus ir leido išdėstyti savo mintis apie laisvę. Dailia rusų kalba jisai parašė gana įdomią tezę apie rusiškos valdžios santykius su lenkiškais Vakarų Apygardos gyventojais. Tarp kitko, jisai reiškė savo įsitikinimą apie valdžios veiksmų nepastovumą ir savo visišką panieką rusams valdininkams, kurie atvyko jo tėvynėn... Kalinovskio egzekucija įvyko 1864 m. kovo mėnesį ar vasario gale ir buvo, berods, paskutinė egzekucija Vilniuje. Buvo giedras ir šaltokas rytas. Kalinovskis į mirtį žengė tvirtais žingsniais. Atvykęs į aikštę, jis atsistojo veidu į kartuves ir retkarčiais pasižiūrėdavo į minią tolumoje. Kai jam skaitė sprendimo patvirtinimą, jisai mėginoįterpti pastabas šauksmu. Pavyzdžiui, kai paskaitė jo vardą: bajoras Vikientij Kalinovskij, jisai sušuko; Mūsų tautoje nėra bajorų, mes visi lygūs. Policmeisteris pakratė galvą ir paprašė tylėti”.
Jaunasis Kalinauskis iš mirties kameros parašė savo paskutinį — sekančio turinio laišką, šį kartą baltgudžių kalba: “Mano broliai, mylimieji mužikėliai! Aš rašau jums iš po maskoliškų kartuvių, galbūt, jau paskutinį kartą. Man skaudu, apleidžiant gimtąją žemę ir jus, mano mieli tautiečiai. Mano krūtinė plyšta, mano širdis sprogsta, bet aš nesigailiu mirdamas už teisingumą jums. Broliai, priimkite mano žodžius su pasitikėjimu, nes jie pasieks jus iš kito pasaulio, ir aš rašau galvodamas tiktai apie jūsų gerovę. Broliai, nėra didesnės laimės pasaulyje, kaip turėti išmintį ir šviesą galvoje. Betgi' — kaip naktis ir diena nevaikščioja drauge, taip ir tikrasai apsišvietimas nesiporuoja su maskoliška vergove. Tol, kol ta vergija viešpataus mūsų šalyje, tol neturėsime nei tiesos, nei gerovės, nei šviesos, tai mus valdys kaip gyvulius, ne mūsų pačių gerovei, bet mūsų pražūčiai. Todėl, kada tik nugirsite, kad jūsų broliai nuo Varšuvos apylinkių kovoja už Tiesą ir Laisvę, nepasilikite neveiklūs: griebkite betkokį ginklą po ranka — ar dalgį, ar kirvį — ir sukilkite visi, kovokite už savo teises kaip žmonės ir tauta, už savo tikėjimą, už savo gimtąją žemę. Nes aš nuo kartuvių sakau tau, liaudie: tu tik tada gyvensi laimingai, kai maskoliaus nebebus ant tavo sprando. Bo ja tabie z pod šubienicy kažu, Narodzie, što tahdy tolko zažyvieš ščaslivo, kali nad taboju Moskalia užo nia budzie”.
Kalinauskis mirė kartuvėse Lukiškių aikštėje Vilniuje 1864 metais kovo devynioliktą, ar dvidešimt trečią — anų laikų šaltiniai nevisai tuo klausimu sutaria.
