Poezija
VORKSLA
Vai daug vandens tavimi, Nemune tekėjo,
Vai daug dar ašarų karčių tekės.
Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo,
Tavimi niekas netikės.
Atanešė teutonas tau kadaise kryžių
Ir Dievo žodžiu pridengtas klastas.
Tu vis buvai ant vieškelio, ant kelio didžio,
Tu vis— nenuoramų tauta.
Ir ėjo priešai, ir jie tavo kūną mindė:
Tekėjo kraujas upėm, ne lašais—
Ag tujen tąsyk savo veidą sopulingą
Augštai iškėlusi nešei.
Tu šiandien lygiai priešų apsupta, varguole,
Kantri širdie po pilka rudine—
Kaip antai tu Europą nuo mongolų
Apgynei nuoga krūtine!
Vai daug vandens tavimi, Nemune tekėjo,
Vai daug dar ašarų karčių tekės.
Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo,
Argi jau niekas netikės— — —
VAIDILAI
Po laisvus laukus ir po laisvas aikštes vaikštau,
O Lietuva, aš vaikštau ir gėriuos.
Vaidenas žygiai ir didieji kunigaikščiai,
Vaidenasi man tauras Paneriuos.
Menu ir savo brolį, šaunųjį vaidilą,
Su kankliais, ramentu, žila barzda— — —
Kurią gi šiandien aš turiu pradėti bylą,
Kurias aš tau turiu atvert žaizdas,
Kai negirdžiu jau Algirdo skardžių trimitų,
Kai nematau jau Vytauto pulkų—
Su sielvartu gulu, su juo keliuosi rytą
Ir sunkiai paliktus kanklius velku.
Ir taip aš juos velku, senus laikus atminęs,
Apkaltas šitais pančiais nūdienos.
Vaidenasi sapnai, sapnai ir Gediminas,
Bet jau parkritęs kniūpsčias Veliuonoj.
Tu ten, prie Nemuno, prie jo, seno senelio,
Kur rinkos plėšrūs paukščiai ir vilkai— — —
Tai tu buvai teutonui ten pastojęs kelią
Drauge su karžygių šauniais pulkais.
Vaidila, tu prikelk juos naujiems Pilėnams,
O tu prikelt, prikelti juos gali!
Tegu tad skamba kankliai, tegu tad skambaplienas
Nūnai naujų milžinkapių šaly.
Nes aš bijau sunykti mūsų kasdienybėj,
O žygius juk regėjimuos mačiau.
Saulėlydyje Nemunas kaip ašara žiba,
Bet patys kankliai skamba vis karčiau— — —
JONAS AISTIS
KAZYS BRADŪNAS
JAUNAMARTĖS UGNIES MALDA
Tarp delnų paėmus šventą indą,
Ji per slenkstį žengia verkdama.
Tarp delnų namų ugnelė spindi:
— Dek, ugnele, šviesk negesdama
Visą mano tolimą kelionę
Ir žėruok, žėruoki amžinai.
Te liepsna tavoji vis plasnoja
Kaip širdis man tėviškės tenai.
Kvapą kepančios pirmosios duonos
Tu paskleisk po svetimas kerčias
Ir dienų dienom gailiuose dūmuos
Tu paslėpki motinos kančias.
Tu sušildyk vandenį šaltinio,
Būk sesuo gerojiiš dangaus,
Kai miegosiu amžinu miegu.
Mielo, mažo, verkiančio sūnaus.
Tu uždek prie mano karsto vašką,
Kai miegosiu amžinų miegu.
Amžinybei šventą liepsną blaškant
Aš gyva Gabijoje lieku ...
FAUSTAS KIRŠA
DINAMIKA
Dinamikos! Nebūk surūgęs!
Nesnauski dirbtinuos rūkuos!
Nejudintas žemes aptraukia žliūgės
Kilni ramybė tik kapuos.
Dinamikos! Numesk kepurę,
Alsuok atomine dvasia,
Uolas daužyk, kaip daužo jūra,
Jėgoj tesudega kančia.
Dinamikos! Pirmyn į taktą,
Kas dirbt ar mirt pareikalaus!
Nuo požemių turi tu raktą,
Šviesos galybė—iš dangaus.
Dinamikos! Tėvynės labui
Virš partijų tekils galva!
Nuversk kiekvieną juodą stabą,
Kurį prakeikė Lietuva.
