SKAMBĖJO ANUOMET DAINA ŽALIAKALNY
PRANYS ALŠĖNAS
Miela žmogui nors retkarčiais sugrįžti mintimis į praeitį, nuklysti veik ketvirtį šimtmečio atgal — į 1933 — 1934 m. — kada tenai, brangioj mūsų Tėvynėj Lietuvoj, žydėjo medžiai pavasariais, žydėjo gėlės, žydėjo ir mūsų Tėvynės laisvė. Ji nebuvo dar sutrypta, supurvinta ir išniekinta žiaurių prispaudėjų, kalančių nūdien mūsų Tėvynę prie sunkaus kančios kryžiaus.
Muz. Bronius Budriūnas
Tada tarnavau šauniojoj Lietuvos kariuomenėj, Gusarų pulke, Žaliakalny. Ach, tai buvo gražių, linksmų, jaunatve perpildytų dienų laikotarpis. Nesvarbu, kad naujokystes dienomis grauždavo prakaitas akis, beplakant “junginį” Petro Vileišio aikštės smėlyje, besimokinant jojimo meno. Vienok, kai grįždavom iš jojimo rikiuotės pratimų atgal ir vėl skambėdavo daina kareivinių skliautais, skardėdavo guvus jaunatviškas juokas.
Anomis dienomis, kurį laiką, mokėmės dainuoti eskadronuose, galima sakyti, daugiau atsitiktinai. Ryšių eskadrone, prisimenu, vakarais dažnai mus pratino gražiau ir sutartiniau dainuoti energingasis vachmistras J. Ališauskas. Jo mėgiamiausia daina būdavo ir todėl ją dažniausia traukdavom “Skyniau, skyniau skynimėlį”...
Pabaigus naujokų apmokymą, taigi, po šešetos mėnesių tarnybos, tarp kitų naujokų, pulką pasiekė, bent kiek “pavėlavęs” dėl studijų, muzikas ir kompozitorius Bronius Budriūnas.
Busimasis gusaras, Br. Budriūnas, į pulką atvyko iš Kauno Valstybinės Konservatorijos, kur studijavo vargonus, kompoziciją ir kapelmeisterių klasę. Jis buvo paskirtas į ryšių eskadroną, kur ir užsimezgė tarp mūsų nuoširdi pažintis, tebesitęsianti iki šių dienų.
Nuo to laiko Gusarų pulke dainos menas pakilo imponuojančion augštumon. Buvo suorganizuotas stiprus, galingas ir puikiai lavinamas gusarų pulko vyrų choras, kurio subtilios, skambios ir ritmiškai kariškos dainos skambėdavo Žaliakalnyje, vilnydavo laikinosios sostinės Kauno padange ir užgesdavo kažkur Mickevičiaus slėnyje ar Jiesės pakrantėse...
Muzikas Bronius, kuris nūdien yra pasiekęs aukšto muzikinio išsilavinimo laipsnį, yra, kartu, ir didelis lietuviškos dainos mylėtojas. Apie jo lietuviškumą kūrybiniam darbe, muz. J. Bertulis, štai, šitaip išsireiškia: “Savo veikaluose muz. B. B-nas yra neo-klasikas, su tautiniu pagrindu. Jis, galbūt, to ir nepastebi, bet savo kūriniuose parodo, jog jojo dvasia yra lietuviška. Kai kur jis lyg nuslysta į Lisztą arba Rachmaninovą ar pan., bet tiktai trumpam laikui, žiūrėk, jis ir vėl lietuviškoje dirvoje”.
Taigi, miela ir tuomet buvo karštiems Lietuvos patrijotams — gusarams turėti savo chorvedžiu gerai išsilavinusį savoj srity ir taipogi karštą lietuviškumo puoselėtoją — muzi. Bronių Budriūną, kuris nūdien dainos meną (ypač lietuviškos dainos) gražiai reprezentuoja saulėtos Kalifornijos padangėje, Los Angeles mieste.
Ir dar žodelis, to paties recenzento muz. J. Bertulio lūpomis, apie B. Budriūno meistriškumą chorvedybos mene: “Jis (muz. Budriūnas) taipogi yra įdomus kaipo dirigentas. Bereikalingų užsimojimų nedaro, o jei užsimoja, choras lanksčiai pasiduoda, tarsi klavišai po jo pirštais. Jis sugeba iš choro ištraukti aiškią dikciją, darnius niuansus, sceninę discipliną ir t.p.”
Nuklydus truputėlį į anuos palaimingus laikus, čia pat kyla mintyse klausimas: “Ir kada vėl skambės lietuviška galinga gusarų daina Žaliakalny, kada nustos trypę lietuvišką žemelę žiaurūs prispaudėjai, kada, o kada?..”
Vienok, anaiptol, netenka nusiminti. Juodi debesys palengva, tarytum nepastebimai, sklaidosi, laisvės ištroškusios tautos žvangina grandines, ryždamosios jas nusimesti, o ir laisvasis pasaulis palengva praregi, perpranta ir įsisąmonina, kas yra tie, kurie ligi šiol save “išlaisvintojais” vadino — raudonieji...
Tikėkime, jog artėja laikas, kada mūsų jaunimas, gal to paties dirigento, B. Budriūno, diriguojamas, užtrauks Maironio posmą:
“Aušra naujos gadynės teka:
Nušvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Taip aiškiai, linksmai ir saldžiai”...
