SOVIETŲ TANKAI BUDAPEŠTE
(A. Terry str. ORDNANCE, kovo-balandžio mėn. 1957 m.)
Partizaninio karo taktiniai metodai, pavartoti vengrų kovoje su sovietų vidutinio tipo tankais praeitų metų lapkr. mėn. Budapešte, privertė raudonąją armiją išleisti eilę naujų potvarkių. Jų tikslas — užkirsti kelią sovietų karių moralės kritimui, koks juos ištiko sukilimo pradžioje ir įvesti tankų struktūroje pakeitimus, nes pasirodė, jog tankai lengvai pažeidžiami gazolino bombų, mestų iš arti.
Naujosios taktinės instrukcijos draudžia sovietų tankams ir šarvuotiems vežimams (transportiniams) važiuoti siauromis gatvėmis, kurios sukilimo metu virsdavo mirties spąstais dideliems 36 to T-54 tankams.
Keletą dienų esu praleidęs mieste, kurį sukilimo pabaigoje puolė daugiau kaip 1000 sovietų tankų.
Mačiau kaip vaikai lįsdavo po važiuojančių tankų vikšrais, norėdami geriau padėti “Molotovo kokteilius”, kurie taip naikindami sprogdavo, jei numesti po tanko priekiu, kur sėdi pabūklininkas, vairuotojas ir tanko vadas. Tuoj priekyje tos vietos būdavo neapšaudomas, aklas kampas.
Molotovo kokteiliai tai įvairaus didumo buteliai, pilni gazolino su įleistu lėto degimo degtuvu. Jie buvo išrasti rusų, kai Ispanijos naminiame kare jiems teko kovoti prieš vokiečių tankus. Britai tokių kokteilių buvo parengę milijonus, kai jiems 1940 m. grėsė Hitlerio invazija. Tūkstančiais juos gamino Budapešto moterys prieš nekenčiamus sovietus. Jie pasirodė labai veiksmingi, naudojami dideliu mastu prieš modernius šarvuočius.
Normalaus dydžio butelis talpina apie 300 gr. užtaiso — gazolino. Sukilėliai pradlžoje jo gaudavo iš Vengrijos kariuomenės sandėlių, vėliau ir iš atimtų iš rusų mašinų. Gazolino bombų trūkumas pagaliau ir nulėmė pasipriešinimo palūžimą.
Netoli Margaritos tilto mačiau moteris ramiai betraukiančias gazoliną iš pašauto sunkvežimio bako. 12 metų berniukas stovėjo stebėjimo poste, o jos leido gazoliną į atsineštus 5 galonų indus.
Mūšiams einant prie galo, gazolino bombos buvo gaminamos organizuotai. Arti pasipriešinimo pagrindinio centro, Killian kareivinėse, mačiau 80 moterų ir mergaičių bedirbančių Molotovo kokteilių fabrike. Ten buvo įrengta apie 10 jardų ilgio “gamybinė juosta”, kur buteliai pamažu judėjo pirmyn iš rankos į ranką. Pirmiausia juos pripildydavo, paskui įdėdavo degtuvą ir pagaliau užkimšdavo. Iš čia jie tuoj būdavo gabenami į fronto linijas, kur jauni studentai, vengrų kareiviai ir net mergaitės vartojo juos prieš besiartinančius sovietų tankus.
Pernešti bombas į pasipriešinimo taškus buvo pavojingas darbas. Mergaitės, vaizduodamos einą apsipirkti, nešinos pirkinių krepšiais, apie juosmenį, ant specialaus diržo, apsikabindavo kartais net po 12 tokių kokteilių, kuriuos pridengdavo sunkus žieminis paltas. Į tolimesnius punktus bombas išvežiodavo auto mašinomis ar sunkvežimiais, atimtais iš AVO — vengrų komunistų slaptosios policijos.
Geriausi tankų naikintojai buvo berniukai. Jie išvystė sėkmingą taktiką kovoti su tankais, išeidami ar išbėgdami iš tarpdurių, kai tankas prisiartindavo taip, kad bomba galima būtų mesti iš 8—10 pėdų atstumo, iš “saugios zonos” priešais tanką.
Kitas, pavojingesnis būdas buvo užšokti ant tanko užpakalio ir prie degalų bako numesti granatų ryšulį. Jie rišdavo granatas į ryšulius, nes jų tarpe būta daug mokamųjų granatų, kurios nesprogdavo. Kadangi nebuvo laiko jas išrūšiuoti, jie rišdavo pustuzinį ir mėtydavo tuos ryšulius iš langų į pravažiuojančius rusų šarvuotus vežimus, bevežančius karius.
Tie šarvuoti transportiniai vežimai pridengdavo T-54 voras, sudarytas iš 4—8 tankų, slenkančių gatvėmis uždarytais bokštais, nes bijota laisvės kovotojų granatų. Spėjama, jog kovų pradžioje net apie 3000 rusų perėjo pas sukilėlius su ginklais ir net tankais. Todėl kovų antroje fazėje sovietai draudė savo kareiviams eiti į namus ar turėti bet kokį sąlytį su gyventojais. Vieton imti namą po namo, sovietai pradėjo šaudyti ir griauti ištisus miesto kvartalus.
Būnant viename pasipriešinimo taške, buvusiame hotelyje prie Lenino ave., vadas paaiškino, kad kovų pradžioje rusų naudoti senojo modelio tankai T-34 būdavo lengviau sunaikinami Molotove kokteilio, kaip vėliau pasirodę T-54 ir naujieji T-34 tipai. Atrodo, jog šių pastarųjų tankų šarvai priekyje ir apačioje buvo sustiprinti.
Pulkininkas man paaiškino, kad Laisvės armijos vartojami ginklai kautis su sovietais visi buvo rusų kilmės, atimti iš rusų kovų metu ar perduoti vengrų kariuomenės, kuri buvo ginkluota ir aprūpinta sovietų. Teigimas, jog vakarų valstybės pilte pylė ginklus į Vengriją, kad pagelbėtų “fašistams kontrrevoliucionieriams”, kiekvieno vengro, su kuriuo tik teko man kalbėti, būdavo piktai paneigti. Jie pabrėždavo, jog lengvųjų ginklų jie turėjo pakankamai, tik jiems truko prieštankinių pabūklų, vidutinės ir sunkiosios artilerijos.
Nors prieštankinių ginklų ir trūko, tačiau partizaninė taktika, pulti tankus iš namų siaurose gatvėse, pasirodė labai veiksminga. Kovai baigiantis, sovietų tankai nakties metui visada pasitraukdavo iš miesto centro. Jie pasitraukdavo už Dunojaus sutemus ir užimdavo pozicijas ant kalvų, kylančių virš miesto ir ten išbūdavo iki aušros.
Vieną vakarą miesto centre stebėjau vorą T-34 besiartinančių siaura gatve uždarais bokštais. Už kampo, tarpduryje pasislėpę gulėjo du, gal 21 m. amžiaus, laisvės kovotojai. Jie turėjo Molotovo kokteilius ir bazuką. Pirmam tankui prisiartinus, jie numetė po vikšrais bombą. Tankas tuoj užsidegė ir, kai jo įgula, norėdama išbėgti, pravėrė bokšto dangtį, vyras, metęs bombą, užšoko ant degančio tanko užpakalio ir į bokštą įmetė granatą. Tuo pačiu momentu jis krito nuo paleistos ugnies rusų, sėdėjusių šarvuotame vežime voros gale, kurie įsiutę šaudė į visas puses.
Vėliau girdėjau, kad laisvės kovotojams buvo uždrausta lipti ant rusų tankų ir taip beatodairiškai rizikuoti savom gyvybėm.
Tankų voroje kilo sąmyšis, kai užpakaliniai tankai bandė pasitraukti, važiuodami atbuli. Jų 100 mm pabūklai buvo perilgi, kad apsisuktų gatvėje ir vienintelė jų apsauga buvo dvejetas kulkosvaidžių ant šarvuoto vežimo voros užpakalyje. Tačiau pasislėpę namų stoguose įgudę šauliai sugebėjo nukauti ar sužeisti dar keletą rusų ir šarvuotame vežime.
Kartą sutemus užkluptoje tankų voroje kilo toks sąmyšis, kad tankai pradėjo šaudyti vieni į kitus, sunaikindami keletą. Po tokių įvykių rusai nakčiai pasitraukdavo iš miesto centro.
Vienintelis būdas tankams apsiginti nuo laisvės kovotojų — vaikų drąsios taktikos, buvo staigus tanko šuolis pirmyn, kad vikšrais sutraiškintų bombų svaidytoją. Vienoje Budapešto gatvėje mačiau baisiai sužalotus dviejų 15 m. amžiaus mergaičių lavonus, patekusių po 40 to plieno vikšrais, kai jos bandė mesti gazolino bombą.
Rusų tankų įgulos išmoko stovėti vietoje motorams veikiant pilnu greičiu tik su atleista sankaba, kad kiekvienu momentu ją įjungus tankas galėtų staiga šokti pirmyn ir sutraiškinti bet ką pasirodžiusį tanko priekyje.
Nors laisvės kovotojai sunaikino mažiau kaip 1% raud. armijos tankų, sutelktų malšinti sukilimą, tačiau morališkai jie buvo visiški rusų nugalėtojai. Rusai bijojo išeiti iš tanko ar šarvuoto vežimo, kad nežūtų nuo rusiškos kulkos, iššautos iš rusiško automato, nutaikyto vengrų darbininko.
Sovietų dezertyrų skaičius krito, kai buvo atgabenti mongolų vienetai, kuriems buvo “išaiškinta”, jog Dunojus tai Suezo kanalas, o Budapeštas tai Berlynas ir “kontrrevoliucionieriai” tai vokiečių naciai.
Rusų, pasirinkusių laisvę, vėlesnis likimas paaiškėjo tik po Naujų Metų, kai pirmieji dezertyrų būriai, rikiuotėje nuvesti į Budapešto didžiąsias kapines, turėjo patys sau išsikasti duobes, prieš sušaudant kulkosvaidžiais. Z. R.
