Kuprinės pabiros
GARDI VIŠTIENA
1940 m. į Žem. Šančius (Kaune) atvažiavo vieno sovietinio karininko žmona ir apsigyveno namuose, kuriuose iš anksčiau gyveno lietuvio mokytojo V. B. šeima.
Dienomis vyrai išeina į tarnybas ir namuose likusios vienos moterys greit susipažino. Rusė kasdien užeidavo pas lietuvę.
Kartą lietuvė išsikepė vištienos ir pavaišino rusę. Jai patiko vištiena ir nutarė pati išsikepti ir atsilyginti lietuvei. Ją pavaišinti.
Rinkoje nusipirko vištą, parsinešė, nupešė ir į pečių... Vidurių neišvalė, nes ir lietuvė ją vaišino vištiena “su viduriais”.
Grįžo vyras iš tarnybos. “Katiuša” padėjo ant stalo keptą vištą, pavaišino vyrą ir pati sau atsipjovė. Deja, nei vienas, nei kitas negalėjo kąsnio nuryti. Mėsa labai dvokė ir bjaurų skonį turėjo.
— Na, kokie nekultūringi ir laukiniai tie lietuviai, jeigu gali vištieną valgyti. Tokia bjauri mėsa, tur būt, ir šunes jos neėstų, — supykęs nusikeikė sovietų karininkas ir metė kąsnį į kampą.
Kitą dieną rusė vėl užeina pas lietuvę ir skundžiasi:
— Drauge, jūsų iškepta vištiena buvo tokia gardi, kad imk ir apsilaižyk. Išsikepiau ir aš, bet manoji tokia neskani ir labai dvokia. Negalima nė į burną paimti.
Lietuvė greit suvokė ir paklausė:
— Turbūt, vištos vidurius neišvalei?
— Kaip tai? — nustebo rusė, — juk ir draugės višta buvo nevalytais viduriais, o tie viduriai tokie gardūs.
Lietuvė rusei paaiškino keptos vištos vidurių paslaptį. Apsiverkė ruse ir nuoširdžiai prisipažino lietuvei:
— Žinai, drauge, mes Sovietų Sąjungoje nieko geresnio nematėme. Tik čia jūsų Lietuvoje pamatėme, kaip žmonės gerai gyvena. J. R.
ZINGERIO KOMPANIJA
Dar 1921 m. mūsų kęstutėnų (5 p. p.) pulke buvo sudaryta atsargos kuopa. Ir visokio gaivalo ten buvo: padoraus ir abejotino. Buvo ir gana linksmų vyrukų.
Linksmieji vyrai susispietė į krūvą ir save pasivadino “Zingerio kompanija”. Taip sau dėl juoko.
Kuopoje buvo ir komunistinio gaivalo. Jis prisiplakė irgi prie linksmųjų vyrų “Zingerio kompanijos”.
Saugumas greit patyrė, kad pulke išbarstomi komunistiniai lapeliai kyla iš “Zingerio kompanijos” tarpo. Susidomėjo ir pradėjo sekti.
Kartą į kuopą atvyko naujas nepažįstamas kareivis, irgi, atrodo, linksmas vyras. Įėjęs į kuopos kareivines, linksmai sušuko:
— Vyrai, kas esate iš “Zingerio kompanijos”, prašau prie manęs.
Linksmieji zingerininkai, nieko bloga nejausdami, pradėjo telktis apie naująjį draugą.
— Ir aš, ir aš, ir aš... zingerininkas!
Kai jau visi “zingerininkai” buvo susitelkę, naujasis draugas juos areštavo. Visi buvo nugabenti į saugumą Kaune.
Kaune ištardžius, vienus zingerininkus paleido, o kitus uždarė į kalėjimą. Tik dabar linksmieji zingerininkai patyrė, kas į jų tarpą buvo įsivėlęs. Nors juokavo ir toliau, bet jau be jokių pasivadinimų. Tas naujasis draugas buvo atvykęs kareivio uniforma iš saugumo. Bs
KELIONĖ Į ČIKAGĄ
Susirinkimo išrinktas atstovas iškilmingai išsiunčiamas į “Ramovės” šaukiamą suvažiavimą. Nuskubėjęs į aerodromą, atstovas sėda į lėktuvą. Širdį kiek gnybia, mat, atstovas, buvęs šaunus pėstininkas ir nepratęs skraidyti.
Skrenda pirmą kartą.
Vaidindamas ne naujoką lėktuve, jis kreipiasi į savo kaimyną ir, stengdamasis kalbėti tvirtu balsu, taria:
— Žiūrėk, tamsta, kaip ten žemai daiktai atrodo maži. Ar ne? O žmonės, tai lyg skruzdės.
— Tai ir yra skruzdės, — atsako jo kaimynas. Mes dar nepakilome.
A.
PASIKALBĖJIMAS
Susitiko naujasis ateivis su senuoju Amerikos ateiviu. Abu lietuviai. Naujasis ateivis klausia senąjį:
— Ar tamsta seniai čia Amerikoje?
—O, labai seniai! — atsako senasis ateivis. — Jau nuo naitinnaitin (1919 m.). Turiu hauzą.
— O kaip tamstos vaikai? Moka lietuviškai? — klausia naujasis ateivis.
— Taip, susikalbėti galima. Tik maišo angelskai, — atsako senasis. Mat, atvažiavome nemokyti ir nebuvo kaip mokyti vaikus.
— Nereikia pamiršti gimtosios kalbos, — moko naujasis.
— Atrodo, kad jūs esate mokytas žmogus? — klausia senasis.
— O, taip! Esu inžinierius, — atsako naujasis.
Tuo tarpu atbėgo naujojo ateivio vaikas ir tėvo prašo:
— Ai vont nikel for aizkrim.
Senasis ateivis palingavo galvair sako:
— O, o, ponas! Jeigu jūs pagyvensite Amerikoje 50 metų, kaip aš, tai ne tik tamstos vaikai, bet ir tamsta pats nebemokėsi lietuviškai.
Tai girdėjo K.S.
BLOGI VEIDRODŽIAI
— Žinai, Zose, dabar nebepadaro gerų veidrodžių, — skundžiasi jau gerų metelių sulaukusi Morta.
— Anksčiau būdavo tai veidrodžiai. Malonu pasižiūrėti. O dabar!.. Et!.. Iškraipo veidus, suraukšlėja, žmonės atrodo, lyg seniai. Šlykštu pasižiūrėti.
— Kad ir senieji veidrodžiai jau neberodo gerai, — prideda Zosė.
— Iš jų nėra ko norėti. Juk jau
paseno ir nubluko, — patvirtino Mortelė. S. K.
BLOGA TARNYBA
Traukinyje važiuoja viename vagone kongresmanas ir moteris. Abu susipažįsta ir išsikalba. Moteris teiraujasi kokios jis specialybės ir kur dirba.
— Aš esu kongresmanas! — jis atsako.
— Vaje, tu mano! — su užuojauta pareiškia moteris. Kokią nepastovią tarnybą tamsta turite. Už poros metų vėl būsite bedarbis. Mano tarnyba geresnė. Jau 8 metai dirbu toj pačioj siuvykloje, ir dar ilgai tikiuosi ten dirbti. S. K.
SUMANUS MANO BIČIULIS
Kai prieš septynis metus mano mielasis bičiulis Pranas Germazėnas važiavo į Ameriką, tai laive beveik su ašaromis mus įtikinėjo, kad, pasiekęs Ameriką, bus toks, kad juo ir Tėvynė ir artimas džiaugsis. Aukos ir Baltui, ir Altui, ir Vilkui, ir kitiems Tėvynės reikalams. O spaudą beveik visą lietuvišką išsirašys.
Pirmuosius mėnesius, tiesa, bičiulis buvo kaip reikiant. Į lietuviškus parengimus ėjo, po dolerį kitą paaukodavo, ir vieną kitą lietuvišką laikraštį išsirašė.
Bet neilgai tai tęsėsi. Susitaupė šimtą doleriukų, nuėjo į banką, padėjo ir gavo tokią mažą mažą knygutę, kurią skaityk kasdien ir vis bus įdomi. Parsinešęs namo perskaitė jis, perskaitė jo žmona ir visi vaikai. Visų akys prašvito. Vadinas, pradėsime taupyti ir ateitį kurti.
Nuo to laiko mano prietelis Germazėnas pražuvo. Jau niekas jo nebemato lietuviškuose parengimuose, o apie aukas ir laikraščių išsirašymą nebekalbėkime. lietuviški laikraščiai duoda pasenusias žinias, o angliškų nesupranta, taigi Germazėno niekas nebedomina. Jis taupo.
Užeinu kartą pas Germazėną į svečius, jis parneša “sodės” butelį, pastato ant stalo ir vaišina mane.
— Girdi, bičiuli Raulai, jau pirkau antruosius namus, o ateityje, tikiuosi, nupirkti ir trečius. Taupau ir viską ruošiu ateičiai. — Aprodė savo abudu namus.
Pripažinsiu, kad mano bičiulis Germazėnas tikrai veda sveiką ekonominę politiką. Ateityje, tur būt, ne tretį namą pirks, bet jau turimą antrąjį parduos. Tiesa, jau turi dvejus namus, bet per abudu tėra tik vienas gyventojas — nuomininkas, o kiti butai visai tušti. Mat, veda sveiką ekonominę politiką kuo greičiau pralobti, ir tik taupyti ir taupyti. Užkrovė per dideles nuomas už butus ir iš didelio taupumo užmiršta apšildyti namus. Kambariuose su paltais dreba ne tik nuomininkai, bet ir patys šeimininkai. Ir norėk, kad kas eitų gyventi pas mano mielą bičiulį Germazėną. Aš tik valandą pasėdėjau prie “sodės” butelio, ir tai išsiskubinau į artimiausi saliūną sušilti.
Ir mano mielas Germazėnas tai vadina — sveika ekonomine politika.
Raulas Gurga
SMINGAMIEJI BOMBONEŠIAI
Baliaus metu, už vaišių stalo sėdi Rytuose buvęs leitenantas ir su užsidegimu pasakoja savo kaimynei išgyvenimus fronte. Kalba eina apie garsius vokiečių smingamuosius bombonešius, vadinamus “štu-komis”. Didesniam vaizdingumui, pasakotojas iškėlęs virš galvos sugniaužtą kumštį, kuries atkištas nykštis turi reikšti smingančio lėktuvo nosį.
— Sunku įsivaizduoti, ponia, koks baisus efektas, kai kaukdamas lėktuvas sminga žemyn.
Imituodamas lėktuvo smigimą, energingai leidžia kumštį nykščiu žemyn, kuris netikėtai pataiko į kaimynės lėkštės kraštą. Lėkštė su visu turiniu apsiverčia poniutei ant kelių.
— Efektas tikrai baisus, poneleitenante. Pirmą kartą užsidėjau naują suknelę ir dabar teks išmesti, — atkerta iš pykčio paraudusi ponia. A. L.
