GEN. STASIO RAŠTIKIO ATSIMINIMAI
ST. ŠIRVYS
Dabartinė mūsų karta išgyvena įdomius ir istorinius laikus: du pasaulinius karus, revoliucijas, valstybių atgijimus ir žlugimus, tautų tragedijas ir t.t. Mūsų Lietuvos ir lietuvių tautos žymesnieji istoriniai tarpai: Pirmojo pasaulinio karo metu atlikti žygiai Lietuvoje ir užsieniuose, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 1917 — 1918 m. lietuviškų karinių dalinių kūrimas ir gyvenimas rusų kariuomenėje, 1918 — 1923 m. kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių sujungimo, mūsų valstybės kūrimas, žlugimas, tautos tragedija, naujos okupacijos, mūsų kariuomenės sunaikinimas, ir jos karių pavergimas tarnauti vienam ir antram okupantui. Vis tai svarbūs įvykiai, laukią atsiminimų istorijai palikti aiškesnių faktų. Tų įvykių dalyvių dar daug gyvų.
O kur tie mūsų atsiminimai? Jų labai maža buvo išleista Nepriklausomybės laikais, maža ir dabar išleidžiama. Ateityje istorikai už tai mus smerks.
Div. gen. St. Raštikis, lyg norėdamas mūsų apsileidimą istorijos atžvilgiu sušvelninti, pasišovė parašyti du stambius atsiminimų tomus. Pirmasis tomas jau išleistas. Viso 704 puslapių. Tai stamboka knyga, kurią parodyti ir svetimam negėda.
Nenuostabu, kad div. gen. Raštikis sugebėjo plačiai parašyti savo atsiminimus. Žmogus energingas, darbštus, daug išgyvenęs, pasiekęs kariuomenėje augščiausių viršūnių, daug dirbęs, daug kur buvojęs, todėl ir daug žinių turįs. Be to, ir gerai plunksną ir žodį valdo. Mūsų atsiminimų literatūroje div. gen. Raštikio atsiminimai užima pirmąją vietą savo pločiu ir turiniu.
Div. gen. Raštikis gerai nujautė, kad jo atsiminimai mūsų tarpe sukels pasitenkinimų ir nepasitenkinimų. Tai pastebi ir savo knygos įvadoje. Nepasitenkinimus ar pasitenkinimus sukelia generolo perdidelis atvirumas santykiuose su vyriausybe. Visai nešališkai sunku apibūdinti ar tai gerai, ar ne. Kiekvienas jaučiame kokį nors palankumą vienai ar kitai mūsų politinei srovei, ir pagal tą palankumą daug ką vertiname. Taip pat ir generolo atsiminimus. Juos išgirs ar išpeiks srovinė spauda.
Generolo atsiminimų titulinis puslapis:
Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. KOVOSE DĖL LIETUVOS. Kario atsiminimai. I dalis. 1956.
Kitoje pusėje pabrėžiamas leidėjas: Išleido “Lietuvių Dienos”, Los Angeles, California. Meninę dalį prižiūrėjo dailininkas Povilas Puzinas. Spausdino “Lietuvių Dienų” spaustuvė. Tiražas: 2000 egz. Kaina: 7 dol. šią pirmąją atsiminimų dalį autorius skiria savo mylimajai Tėvynei ir mielajai Lietuvos kariuomenei.
Generolas atsiminimus pradeda, pirmiausia aprašydamas savo mieląjį Dūkštą, kur praleido vaikystę ir jaunystę. Toliau aprašo savo tėvus, savo vaikystę ir mokslą. Karinius atsiminimus pradeda nuo 69 puslapio: Į caro kariuomenę, Pirmojo Pasaulinio karo frontuose, Kaukazas, Tifliso karo mokykloje, Revoliucija Baku ir bėgimas į Tiflisą. Atsiminimai iš rusų karinės tarnybos gana trumpi. Baigiasi 106 puslapiu.
Toliau seka grįžimas į Lietuvą, gyvenimas Kauno kunigų seminarijoje ir klieriko atostogos. Mat, auto-
“Pirmąjį oficialu vizitą padariau maršalui Rydz—Smigly..
Stasys Raštikis “Kovose Dėl Lietuvos” — 570 psl.
rius, grįžęs į Lietuvą, pirmiausia buvo pasiryžęs eiti į kunigus. Tik atėjus Tėvynės gynimo valandai ir bolševikams užėmus Dūkštą, autorius, būdamas atostogose, palieka namus, slapta atkeliauja į Kauną ir savanoriu stoja į Lietuvos kariuomenę. Aprašo bėgimą nuo bolševikų, atsisveikinimą su kunigų seminarija ir 135 — 160 pusl. savo kovas dėl Lietuvos ir sužeidimą.
Autorius sužeistas mūsų kariuomenei puolant bolševikus Dauguvos link. Sužeistą bolševikai paėmė į nelaisvę. 161 — 192 pusli. aprašo, kaip jis buvo bolševikų paimtas į nelaisvę, praleistas dienas jų ligoninėse, koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose ir pagaliau po 20 mėnesių nelaisvės paleistas į laisvę.
Autorius vėl grįžta į Lietuvos kariuomenę ir aprašo savo darbus kariuomenėje ir namuose, gruodžio 17 d. perversmą, tarnybą Generalinio štabo valdybos II skyriuje (buvo jo viršininkas), mokslą Vytauto Didžiojo Universitete Kaune, vedybas ir šeimą, sprendimą — į generalinio štabo akademiją, stažą vokiečių kariuomenėje, jų artilerijoje ir generalinio štabo akademijoje.
Grįžęs iš Vokietijos, autorius buvo paskirtas stažui atlikti į 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulką pulko vado padėjėju, o paskui vadu. Tai aprašęs, toliau mini savo tarnybą Šiauliuose, būnant divizijos štabo viršininku, gen. Kubiliūno nepavykusį perversmą ir vėl grįžimą į Kauną. Toliau aprašo savo paskyrimą Generalinio štabo Valdybos viršininku ir gen. Jackaus ligą. Šis tomas suskirstytas į dvi dalis. Augščiau minimi atsiminimai apima pirmąją dalį. Antroje dalyje autorius aprašo savo tolimesnę tarnybą ir darbus kariuomenėje.
Kad būtų skaitytojui aiškiau, ką autorius apima antroje dalyje, paminėsiu atskirų straipsnelių antraštėles: 43) Vyriausiojo Štabo viršininkas, 44) Darbų ir reformų planas, 45) Kariuomenės vadovybės įstatymas, 46) Pirmasis valstybės gynimo tarybos posėdis, 47) Kelionė į Latviją, 48) Kariuomenės mokymas, 49) Moralinių ginklų stiprinimas, 50) Kariuomenė ir visuomenė, 51) Kodėl “perdaug” kalbėdavau? 52) Mano “politikavimas” kariuomenėje, 53) Šaulių Sąjungos reforma, 54) Kiti reikalai kariuomenėje, 55) Karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elzbietos vainikavimo iškilmėse Londone, 56) Tautininkų seimas, 57) Kelionė į Estiją, 58) svetimų valstybių karo atstovai Lietuvoje, 59) Lietuvos karo atstovai užsienyje, 60) Santykiai su užsienio diplomatais, 61) Krašto apsaugos ministeris gen. Šniukšta, 62) Santykiai su vyriausybės nariais, 63) Santykiai su politinėmis grupėmis, 64) Santykiai su tautininkais ir jaunalietuviais, 65) Krašto apsaugos ministeris, 66) Lenkijos ultimatumas, 67) Kariuomenės ir Šaulių Sąjungos pažanga, 68) Apdovanojimai, 69) Klaipėdos atplėšimas, 70) B. gen. Černiaus vyriausybė, 71) Kelionė į Berlyną, 72) Kelionė į Varšuvą, 73) Karo pradžia, 74) Mobilizacija, 75) Internavimas Lenkijos karių, 78) Derybos Maskvoje, 79) Rusų karinės įgulos Lietuvoje, 80) Respublikos Prezidento ultimatumas kariuomenės vadui. Merkio vyriausybės sudarymas, 81) Mano privatus gyvenimas būnant kariuomenės vadu, 82) Santykiai su generolu Silvestru Žukausku, 83) Trys Lietuvos Respublikos Prezidentai, 84) 'Santykiai su Respublikos Prezidentu, 85) Atleidimas iš kariuomenės, 86) Apsilankymas pas brolį Andriejų ir Dūkšte, 87) Bręsta naujas kariuomenės sukilimas, 88) Grįžimas į kariuomenę.
Iš šio skyriaus matome div. gen. Raštikio tarnybą ir darbus, būnant kariuomenės vadovybės viršūnėje ir jo reprezentacines keliones į užsienius. Generolas iškelia daug mums nežinotų dalykų arba patikslina tai, ką buvome girdėję iš lūpų į lūpas. Žinoma, atsiminimuose, ypač senesniuose, gali pasitaikyti ir viena kita klaida, ypač imant kokį įvykį iš šalies. 677 pusi. autorius mini, kad Nepriklausomybės karo metu 2-ojo pėstininkų pulko karo lauko teismo sprendimu div. gen. Vitkausko brolis buvo nubaustas mirties bausme už komunistų veiklą. O man apie jį teko girdėti visai kitokių žinių. Savanoris kūrėjas, buvęs Kėdainių srities karininkas, a.a. ltn. J. Mikoliūnas man šiaip pasakojo. Girdi, d. gen. Vitkausko brolis buvo raudonosios armijos komisaras. Atsiųstas į Lietuvos frontą, pasigrobė bolševikų štabo keliasdešimt tūkstančių rublių ir raitas pabėgo į lietuvių pusę. Savo nelaimei, pateko smarkiai lenkuojančio karininko J. R-lcs daliniui. Pasidavęs atidavė pinigus. Girdi, juos pagrobęs tikslu atnešti Lietuvai. Pasisakė, ir pats norįs tarnauti Lietuvai. Karininkas J. R. kažkuriais sumetimais, dėl pinigų ar kt., suklaidino kariuomenės vadą. Girdi, pagavome bolševikų komisarą. Ką su juo daryti? Taip klaidingai informuotas, vadas įsakė sušaudyti. Tais laikais komisarai nebuvo pasigailimi, nes ir jie mūsiškių atžvilgiu buvo žiaurūs.
Kur dingo Vitkausko atnešti pinigai, kiti dalinio karininkai nežino. Arti karininko J. R. buvę tikri lietuviai karininkai piktinosi dėl Vitkausko sušaudymo. Kaip generolas, taip ir aš šį įvykį esame girdėję iš šalies.
Generolo atsiminimų antrajame skyriuje randame ir sunkesnių vietų paprastam skaitytojui, nuotykių aprašymų mėgėjui. Kur generolas kalba apie savo veiklą kariuomenėje, siekiant kariuomenės ir šaulių pažangos, ten daugiau domėsis buvę mūsų kariai, šauliai, na, ir tie, kurie domisi mūsų buvusiomis karinėmis pajėgomis. Minimos vietos reikšmingesnės mūsų istorijai, nes jos jau nebe vien tik asmens išgyventi nuotykiai, bet darbų apžvalga.
Generolas nenuskriaudžia ir nuotykių aprašymų mėgėjų. Tos medžiagos daugiausia. Be jos, žinoma, nebūtų ir atsiminimai. Kai kurias atsiminimų vietas galėtume priskirti prie autobiografijų. Aplamai, atsiminimai nėra nukalti ant vienodo kurpalio, kaip, paprastai, kitų būna, bet įvairiai sudaryti. Tai turėjo įtakos generolo labai šakota, turininga praeitis, kurią ir norėjo palikti ateičiai, istorikams. Jeigu div. gen. Raštikis nebūtų parašęs savo atsiminimų, ateityje daug kas būtų jį už tai kaltinęs. Juk Nepriklausomybės metu generolas ne tik užėmė svarbias pareigas, bet ir sugebėjo tautoje įsigyti didelį populiarumą. Ne vien kariuomenėje, bet ir visuomenėje.
Div. gen. Raštikis plačiais atsiminimais lyg iššaukia ir kitus rašyti savo atsiminimus, ypač užėmusius žymias pareigas ir tuos, kurie nepatenkinti jo atsiminimais. Skaitytojai nepyktų sulaukę atsiminimų ir iš kitos pusės.
ČIKAGOS LAIKRAŠTIS “SANDARA” RAŠO, KAD
“Lietuvių Aikštės” Čikagoje atsiradimo proga pravartu prisiminti, kad ir Maskva turi vietovę, prie kurios pavadinimo lietuviai yra prisidėję.
Dr. Kosto Jurgėlos “History of Lithuanian Nation,” 100 puslapy yra aprašyti karaliaus Algirdo trys žygiai prieš Maskvą.
Pirmąjį kartą Algirdas buvo nužygiavęs prie Maskvos 1368 m. pagelbėti grįžti sostan Tverės kunigaikščiui, Algirdo svainiui Mykolui. Lietuviai tada buvo apsupę Kremlių ir sunaikinę Maskvos priemiesčius.
Kai vėliau, Maskvos kunigaikštis Dimitrijus, Donskuoju vadinamas, vėl pradėjo puldinėti Tverę, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir “visi Lietuvos kunigaikščiai” apgulė Maskvą antru kartu. Tai įvyko 1370 metais. Po 8 dienų apgulimo, Dimitrijus-Donskoj išėjo į kalvą, nuo tų laikų iki šiandien tebevadinamą POKLONNAJA GORA, nusilenkti Lietuvos valdovui Algirdui. Pagal to laiko totorių chano įvestus klusnumo ir pagarbos papročius, Dimitrijus Donskoj atsiklaupė prieš Lietuvos valdovą. Paliaubos buvo pasirašytos, o pergalės ženklan Algirdas Kremliaus vartuose įsmeigė savo j ietį.
Kai Maskva nesiskaitė su 1370 metais pasirašytu susitarimu, lietuviai trečią kartą atsirado prie Maskvos vartų 1372 metais. Lietuviai šį kartą per pasiuntinį pasiuntė maskviečiams deglą, pranešdami, kad jie atsirasią prieš baigiant deglui sudegti, ir ant vartų jietimi prisegė užrašą: “Didvyris yra tas, kuris kovoja iššauktas prieš savo valią, o ne tas, kuris sukelia karą”. Dimitrijus greit sutiko su jam pastatytomis sąlygomis. Velykų sekmadienį Kęstutis su savo kariuomenės vadovybe įjojo į Kremlių, įteikė Velykinį margutį Dimitrijui ir jį pabučiavo, pagerbdamas maskolių papročius. Taika buvo atstatyta, prekybos laisvė užtikrinta ir sienos ties Možaisku ir Ugros upe nustatytos.
Taip parašyta K. Jurgėlos istorijoje anglų kalba, kur nurodomi ir šių žinių šaltiniai.
Įdomu būtų kada nors aplankyti tą Poklonnaja Gora — Nusižeminimo-Pagarbos Algirdui kalvą.
