PAMARĖNAI PRIKLAUSO BALTAMS

ANT. KASAKAITIS

Pradžioje reikia priminti, kad mūsų istorikai klysta, atkeldami pietines baltų sienas tik iki dešiniojo Vyslos kranto. Yra aiškių davinių, jog prūsų gyventa ir kairiajame krante, tiktai ten jie vadinami pamarėnais.

Dabartinė Pomeranijos (Pamarėnijos) sritis eina Baltijos pajūriu nuo Vyslos žiočių iki Oderio su išdėliotais senais miestais, kurių kūrėjais ir savininkais vokiečiai laiko germanus, o lenkai — slavus. Pažvelkime į dalyką lietuviškomis akimis, pasinaudodami kitų patiektais istorijos daviniais, vietovardžiais ir mitologija.

Aleksandrijos geografas Ptolomėjas II amž. randa prie Venedų įlankos, palei Oderio upę ir Baltijos jūrą, gyvenančius “veletus”, kitų vadinamus “vėlio-tais”, o VIII amž. Einhardo frankų metraštis juos vadina “veletabais”. Kiti juos dar vadina “vilkais", o vėliau — “liutikais”. Veletų turtingas miestas buvo Volin, įkurtas Oderio žiotyse. Skandinavai Voliną vadino Jom, Jomsborg, lenkų istorikai — Volynj. Lietuviškai tai būtų Volynas, volais apkasta vieta, sutvirtinimas, arba — Vėlynas, vėlių suėjimo vieta ir štai kodėl:

A. Bruekner “Mitologija Slovianska” sako, kad Volyne buvusi “šventinė”, kur proslavai(?) garbinę dievaitį Vėlės (Volios), kurio vardą kildina iš lietuviškų žodžių “vėlės”, “velnias” (vėlinas), “velėna”. Jis savo tvirtinimą paremia dar čekiškais posakiais iš XV amž. — “k velesu” — po velnių, “ki veles?” — koks velnias? Jis pripažįsta Velesą požemių, mirusiųjų dievu ir paties Volyno miesto vardą kildina iš to žodžio.

Baltijos jūroje, prieš Oderio žiotis yra Rugijos sala, kurios gyventojai buvę “ranai”, — palygink su “runos”, “runat”. Saloje yra Arkonos miestas, kuriame buvusi kontina (šventovė) dievaičiui, vardu Švantevit, lietuviškai gal būtų “šventavytis” arba “šven(ts)tėvytis”. Tas Švantevit buvęs vaizduojamas keturveidžiu stabu ir apskriejęs raitas visą pasaulį. Prie šventovės, arklidėje, buvęs laikomas tam dievui baltas žirgas. Švantevitas buvęs visų dievų karalius ir priešų nugalėtojas. Ar tik nebus mūsų Vyčio prototipas? Švantevitas yra lietuviškas, ne lenkiškas vardas, kaip ir šventas, kilęs iš baltiško “švisti”, “švinta”, ką liudija ir daugelis seniausių Lietuvos upių, ežerų bei akmenų vardai.

Įdomūs yra A. Brueknerio išvedžiojimai apie Velesą, Rugijos salą ir kitus pamarėniškus dalykus. Jis nepripažįsta lietuviams jokios mitologijos, tačiau savo lenkiškai mitologijai suklijuoti vistiek skolinasi lietuvių dievus, — pas lenkus atsirado ir mūsų Perkūnas (Perūn), Aitvaras, ir Didis Ledo (žemaitiškai: titis ledo, tėtis leido), ir kt. Rugijos salos pavadinimą Bruekneris aiškina kilus iš pirmykščio slaviško rugių pavadinimo, kuris buvęs rėž”, “rož”. Vokiečiai rugių pavadinimą “Roggen” pasiskolinę iš slavų, o Rugijos vardas kilęs iš “rėžų” (rugių) auginimo toje saloje, čia ir skverbiasi pataisa, kad ne slaviškas “rėž”, ne vokiškas “Roggen” davė tai salai vardą, o baltiškas rugys, iš kurio raugino duoną tos vietos gyventojai baltai. Arba vėl, jo kildinimas “aitvaro” iš vokiško “odobar”, yra nesusipratimas. Vargšai tie

Švantevito statula

lenkų istorikai be mokėjimo lietuvių kalbos. Tačiau įdomu, kad tas pats Bruekneris, kalbėdamas apie kitus Pamario gyventojus “kašubus”, savo “Dzieje kultury polskiej”, sako, jog jie ne lenkai, o pamarėnai, pabrėždamas amžiną polėnų (lenkų protėvių) bei pamarėnų priešingumą, o Ptolomėjo paduotus du Pamario vietovių pavadinimus Budorgis ir Askaukalis — abejodamas, pripažįsta slaviškais.

Pamarėnai istorijoje žinomi keliais vardais: veletai, obodritai (ododritai?), ratarai, kašubai, prūsai. Ar tai buvo atskiros tautos, ar apygardiniai pavadinimai, negalima nustatyti, tik viena aišku, kad jie visi buvo baltai, kalbėję ir susižinoję lietuvių kilmės kalba. Tai liudija vietovardžiai ir asmenvardžiai bei tie patys bendri lietuvių dievai. Be minėtų Volyno, Arkonos, Budorgio ir Askaukalio miestų, yra dar Stetin (Statinys), — palygink “statinė tvora”, “statinė alaus”, “statyti”. Paskiau ,upių Varta, ir Notece (Nuotekė) santakoje yra labai senas miestas Santok, senovėje lenkų vadinamas “lenkų karalystės raktu”. Dėl to Santokos miesto ėjo nuolatinės kovos tarp lenkų, pamarėnų ir vokiečių, nes ten bus buvusi stipri pamarėnų pilis. A. Bruekneris to miesto vardą aiškina, kad tai “šlev”, “stok”, “sątok”, nes jo manymu ta sątok (lenkiškai tariant sontok) lenkai gal senovėje ištardavę “santok”. Gaila, kad jis nepažiūrėjo į Lietuves vietovardžius, kur visokių “santakų” rastų kiek tik reikia pavyzdžiams. Upė Oder gali lietuviškai reikšti Odiris, “od diris” ar “od (d) ir (b) is”, nuo odą dirti — lupti ar odą dirbti. Svetimšaliai, atvykę gilioje senovėje į Oderio žiotis, turėjo reikalų su žmonėmis, kurie pardavinėjo odas, vadinosi odiriai, odirbiai, odininkai, todėl ir tą vietą su žmonėmis praminė “oderiais”. Vėliau, vokiečiai susitikę kovoje su raitais pamarėnais, praminė juos “raitarais”, — “ratarais”, nes buvo raiti. Polėnai, susidūrę su odiriais, prasmiškai išsivertė sau jų pavadinimą “kašubais”, kas reiškia tą patį verslą, kaip “oddirbis”. Kadangi polėnai buvo dar svetimi, tai pasisavino ir garbino pamarėnų — baltų dievus ir prisiėmė ne tik mitologinius, bet ir geografinius jų vardus. Kiti istorininkai, susitikę pamarėnus kitoje vietoje, pav., per Dancigo (Danžygio) įlanką, juos pavadino “prūsais”, “protėnais” ar “bruožiais” — bavarų geografas juos vadino Bruzi. Žodžiu, tikro pamarėnų vardo neatspėsime, nes jie tokio bendro ir neturėjo, nebent vadinosi baltais, kaip pati jų jūra liudija. Viena tik aiškėja, kad jie bus buvę tie patys prūsai, kuriais lig šiol buvome pratę laikyti lietuvius, gyvenusius tarp Klaipėdos ir Trūso (Elbingo), nes tai tvirtina ir Vyslos—Būgo, bei tų paupių girių natūrali siena, pridengusi ilgiems laikams šiaurinę baltų sritį nuo tautų kraustymosi bangų ir leidusi formuotis lietuviams.

Pamarėnai, dar gali būti žinomi “gerulių” vardu, jau prieš VII amž. buvo įkūrę stiprią valstybę, turėjo turtingų miestų ir gerą laivyną. Tuometinis pasaulis juos apkaltindavo plėšikavimu. Jie palaikė santykius su frankų Karoliu Didžiuoju, todėl kronikose netrūksta apie juos žinių. Jie gyveno atskiromis kunigaikštijomis — vienetais, “gardais” vadinamais, nuo ko dar likę daugybė vietovių su “gard” šaknimis savo pavadinimuose. Tvirtinosi ir gynėsi pilyse, kaip ir lietuviai, ką rodo tokie vietovardžiai, kaip čia lenkiškoje ir vokiškoje rašyboje paduodu: Pilatowo (Pilatau), Derlow (Reugenvaide), Varpno Nove (Neuwarp), Gardna, Labus, Gambin, Novogard, Starogard, Białogard (Baltgardis) ir kt. Vis tai pusiau perkrikštyti pamarėnų — baltų vietovardžiai, o kiek jų jau visiškai pakeista, vykstant nuolatinėms varžytinėms tarp polėnų — lenkų ir germanų — vokiečių dėl pajūrio pozicijų. Taip antai Pilatau vokiečių 1936 m. pakeista į Schlessberg, nes ir jų nuomonė rodė ten pilį buvus. Suprantami mums ir Vyslos, josios kairiojo intako Pilicos vardai.

Dar kiek toliau į pietus nuo Notecės (Nuotekės) upės yra žilos senovės tvirtovė Biskupin kurią savinasi lenkai, o proistorikės M. Alseikaitės-Gimbutienės nuomone, ji esanti greičiausiai vakarinių baltų įkurta apie 550—400 m. prieš Kristų, gintis nuo skitų antpuolių. Dar toliau į pietus yra ežeras Goplo ir prie jo Krušvica miestas, kurio pavadinimas lyg skamba baltiškai — Krušvietė, kur susikrušo, susimušė, krušos vieta. Legenda skelbia, kad čia sūnėnai nugalėję savo dėdę valdovą Popelį ir pasodinę į augštą bokštą, kur jį užgraužusios pelės.

į pietus nuo Vyslos, netoli Dancigo yra vietovė Prušč ir prūsų kapai, nurodomi J. Kcstrzewsky “Kultura propolska”, kas patvirtina, kad ir anapus Vyslos tikrai baltų gyventa.

Pats žodis “baltas” lietuvių kalboje reiškia ne tik baltą, šviesią spalvą, bet ir žmogaus dorumą, pav . posakis: “Baltas — nekaltas”, o senovėje tai galėjo reikšti ir kilmingumo, rasės, kastos pavadinimą. Slavai tą žodį verčia į “bielo”, nors rusai dar tebeturi žodį “boltat”, ištariamą kaip “baltat”, reiškiantį neaiškų, nesuprantamą šnekėjimą, plepėjimą, kas

Vakarinių baltų - aisčių sienos X - XII a. Kryželiais pažymėtos pirmosios Ordinos pilys, brūkšneliais — to laiko tikroji Lietuvos valstybinė ir etnografinė siena, kintanti pirmųjų kovų su Ordinu ir lenkais metu.

reiškia “baltuoti”, — kalbėti kaip baltai. Iš to matome, kad rusai, kadaise susitikę su baltais, jų nesuprato.

Grįžtant prie pamarėlių, reikia pasakyti, kad jie, kaip ir visi baltai gilioje senovėje, turėjo dominuojančią medžiaginę ir dvasinę kultūrą, kuri sąryšyje su geografinėmis bei politinėmis aplinkybėmis vis kitėjo, tai krisdama, tai pakildama. Tiktai priartėjus krikščionybės ekspansijos bangai, toji kultūra turėjo žūti, ant jos kapo susikuriant naujai, svetimų tautų kultūrai.

Dar 1046 m. pamarėnų vadas Žemužil (Žemutėlis) buvo pasirodęs vokiečių ciesoriaus rūmuose savo valstybės reikalais, deja, kraštas kovų ugnyje ėjo iš rankų į rankas. — tai lenkai laimėdavo, tai pamarėnai, o vokiečiai paglemždavo sau laimikį. Pamarėnai tvirtai laikėsi, todėl lenkai skubėjo pasikviesti į talką iš Vengrijos išvytą Kryžiuočių Ordiną, 1228 m. įkurdinę Dobrynėje, kurio pagalba palaužė pamarėnus. Ordinas įsikūrė jų žemėse tolimesnei kovai su anapus Vyslos ir Būgo gyvenančiais lietuviais, kuriuos vadino pirmuoju prūsų vardu, anksčiau duotu pamarėnams. Lenkams betalkininkaudami, kryžiuočiai, palengva nuveikė ir anuos pavyslio — Panemunio gyventojus, o pamarėnus tvirtai įjungė į savo valstybę.

Pamarėnus nuo polėnų skyrė Notece (Nuotekė) upė. Šiaurėje per Vyslą jie susisiekė su lietuvių žemėmis, ką liudija ir šv. Vaitiekaus mirtis, kai jis žuvo nuo prūsų 997 m. Romuvos miestelyje. Kitas apaštalas, šv. Brunonas, buvo pagonių užmuštas 1009 m. ant Lietuvos ir Prūsijos sienos — in enfinio (P)Rusciae et Lituae”, kada pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Tas įvykis negalėjo būti ant Rusijos sienos, nes tuo laiku tokios sienos nebuvo ir Brunonas negalėjo atvykti per Kievą ar Maskvą, jis atvyko per Lenkiją, iš pietų ir veikė pamarėnuose, iš kurių norėjo patekti į Lietuvą. Kad pamarėnai dar nebuvo pakrikštyti, rodo ir šv. Ottono veikla Volyne 1124 m. ir kiek vėliau Štetine, kur jis gyventojų nebuvo sutiktas maloniai. Matosi, kad pamarėnai, gyvendami iš žemės ūkio bei prekybos, naudodamiesi savo laivynu, buvo gana šviesūs ir turtingi ir nesižavėjo atsibastėlių polėnų, dar vos tik 966 m. pasikrikštijusių, religine išmintimi ar kultūra. Tik Boleslovui Kreivalūpiui 1121 m. nugalėjus pamarėnus, šv. Ottonas galėjo tęsti jų krikštijimą, paimdamas už darbą tris sidabrines dievaičio Švantevito galvas ir liepdamas sugriauti gražiausius pagonių maldos namus. Tas sidabrines galvas jis nusiuntęs popiežiui Honorijui II. Viena galva, anksčiau minėto keturveidžio dievo, matyt, buvo panaudota kitiems reikalams.

Šios atsitiktinės žinios apie Lietuvos vardo paminėjimą ir Švantevito likimą leidžia mums kitaip žvilgtelėti į visą senąją lietuvių istoriją, jos ryšius su aplinkinėmis žemėmis bei tautomis. Tas žvilgsnis rodo, kad ir Herkaus Manto sukilimas 1260 m. ar tik nebus buvęs vykdomas iš pamarėnų pusės į Dobrynę ir Fogelzangą, dėl ko Mindaugas negalėjo stipriau jo paremti.

Dabar lenkai su vokiečiais besibylinėdami dėl priėjimo prie jūros, vieni kitiems įrodinėja, kieno tos žemes buvo. Tikra yra tiesa, kad jos nėra nei vienų, nei kitų, o tik trečiųjų — pamarėnų, prūsų, dar aiškiau sakant — lietuvių giminės žemė. Vokiečiai, nors ir labai slėpė tą kraštą, jo vardą permesdami į gryniausią lietuvių teritoriją, įtikinėdami, kad Karaliaučiaus krašto žmonės buvo ir yra visai skirtinga nuo lietuvių tauta, deja, nenatūralūs sienos iškirpimas ir Karaliaučiaus senas lietuviškumas leidžia tvirtinti, kad tas kraštas ir kryžiuočių laikais kalbėjo ta pačia kalba, kokia ir aplinkiniai gyventojai, — šiuo atveju, aišku, tik lietuviškai.

Baigiant tenka priminti lietuviams, kad jie drąsiau ir tiksliau imtų rašyti savo istoriją, nepasikliaudami vien senais, svetimųjų surašytais šaltiniais, nes kiekvienas nori savo naudai tiesą nuslėpti Kodėl turime pripažinti kitiems tai, kas tikrai nėra jų?

Šioje vietoje peršasi vieno svetimtaučio žodžiai: “Lietuviai žiūri, kaip jų istoriniai pavaldiniai parceliuoja Lietuvą ir nieko nesako, nesiryžta net žemėlapyje apsibrėžti savo teritorijos, kuri istoriškai, etnografiškai ir geografiškai tik jiems priklauso. Tai kas jei šiandien Lietuva neegzistuoja? Toks momentas jūsų istorijoje nebepirmas. Žinome, Kad lietuvių tauta tebėra gyva, tikėkime, kad atgis ir valstybė.”