LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II SKYR. PASKUTINĖS DIENOS
ROMAS AUKŠTAITIS
(Pabaiga)
LENKAI PERDAVĖ RAUDONARMIETĮ
1939 metais rugsėjo mėn. antroje pusėje, kapituliavus lenkų armijai, paskiri jos daliniai, kurie dar galėjo, traukė Lietuvon ir paprašė juos internuoti. Tuo būdu tikėjosi išvengti bolševikų arba vokiečių nelaisvės.
Kapčiamiesty (pietų Lietuvoje prie pat administracijos linijos) buvo internuojamas 3-čias lenkų kavalerijos pulkas, šį darbą atlikti buvome paskirti trys asmenys: gen. št. pik. ltn. Pranskonis, mjr. Juozas Tomkus (tada buvo mobilizuotas) ir aš.
Šis pulkas peržengė Lietuvos sieną vakare (buvo tik apie keturis eskadronus) ir mes su juo susitvarkėme dar prieš auštant, o išaušus mudu su mjr. Tomkumi nuvykome prie administracijos linijos pasižiūrėti. Gilumoje matėme vieną kitą gaisrą ir girdėjome paskirus šūvius. Gal už pusės mylios nuo musų esančio kaimo pakraštyje telkšnojo tvenkinys ar mažas ežerėlis, prie jo stoviniavo atskiri žmonės ir girdėjome moterų riksmus. Mudu su mjr. Tomkumi per lauko žiūronus pamatėme šiokį vaizdą: bolševikų kariai atsivesdavo iš kaimo moteris ir jas už kojų paėmę kišdavo į vandenį. Šios gi gargaliuodamos rėkė. Koks buvo tikslas tokios bolševikų išdaigos, man ir šiandien dar neaišku. Galima tik spėlioti, kad jie jas arba tardė, arba toks jau buvo bolševikų karių “flirtas” su užimtų kraštų moterimis.
Mums besekant šią barbarišką sceną, netikėtai iš krūmų išlindo keli ginkluoti lenkai ir su savimi vedėsi vieną neginkluotą bolševikų karį. Lenkai paprašė juos internuoti ir perduodami mums tą bolševiką pasakė:
— Prašome pasižiūrėti su kuo mes kariavome.
Šio bolševiko apranga ir bendra jo išvaizda darė slegiantį įspūdį. Jis prieš mus atsiklaupė, pradėjo verkti ir prašė pasigailėti. Verkdamas aiškino, kad esąs mobilizuotas ukrainietis, turįs žmoną, du vaiku ir auginąs paršiuką. Mjr. Tomkus juokdamasis paklausė ar jis tiki į Dievą, šis, kukčiodamas aiškino, kad jis, jo žmona ir vaikai tiki į Dievą ir visi slaptai melsdavęsi.
Vėliau iš tų pačių, jį atvariusių, lenkų paaiškėjo, kad jie buvo pagavę 6 bolševikų karius. Penkis, “kad neapsunkintų litvinų”, jie sušaudę, o šį atvedę mums parodyti. Tada mudviem su mir. Tomkumi paaiškėjo išgąstingas šio “laimingojo” verksmas ir klaupimąsis prieš mus.
Tą pačią dieną aš ir plk. ltn. Pranskonis grįžome Kaunan ir kartu pasiėmėme šį bolševikų karį. Alytuje sustojome užkąsti, o jį palikome sėdėti mašinoje. Grįžę pastebėjome, kad jis apdovanotas dešromis, sviestu, pyragaičiais ir rūkalais. Iš šoferio sužinojome, kad šias dovanas jam sunešė Alytaus žydai.
Kol atvažiavome į Kauną, mudu su plk. ltn. Pranskoniu paklausėme jo dviejų dalykų:
— Ar pas jus kepami pyragai? (Jis visą laiką čiupinėjo jam dovanotus pyragaičius, bet nevalgė.).
— Tak, pekut (taip, kepami), — atsakė.
Važiuojant pro Prienus jis stebėjo paplentės gyventojų sodybas (ten tarp kitko buvo gražių sodybų) ir mes jo paklausėme:
— Ar pas jus ūkininkai taip pat gyvena kaip čia pas mus?
— Da, u vas tože chorošo (Taip, pas jus taip pat gerai), — atsakė.
Nenorėdami gadinti tarp Lietuvos ir Sovietų Sąiungos gerų santykių, mes sąmoningai jo daugiau nieko neklausinėjome. Žinojome, kad jį nuvežę į Kauną, atiduosime Sovietų pasiuntinybei, ir jis gali išpasakoti mūsų domėjimąsi ir dėl to gali kilti nesusipratimų.
Atvežę Kaunan, nedelsdami atidavėme jį Sovietų pasiuntinybei, žodžiu paaiškindami visas jo čia patekimo aplinkybes ir paprašėme pakvitavimo apie jo priėmimą.
Sovietų pasiuntinybės tarnautojas paklausė plk ltn. Pranskonio ir mano pavardės ir tuoj čia pat išrašė pakvitavimą, kiek pamenu, šio turinio: “Sovietų pasiuntinybė Kaune priėmė iš Lietuvos armijos karininkų (Pranskonio ir mano pavardė) vieną raudonosios armijos kovotoją”. Priėmimo dienos data ir valanda, parašas ir pasiuntinybės antspaudas.
RAUDONARMIETIS SUDARĖ NEMALONUMU
Antrojo pasaulinio karo gaisrui beliepsnojant, Lietuva dar keletą mėnesių išsilaikė nesugriauta, bet įvykiai vijosi įvykius ir daug mažiau reikšmingų atsitikimų, taigi ir šio lenkams patekusio ir į Lietuvą atgabento sovietų kario istorija buvo jau seniai užmiršta.
Tačiau vieną liepos mėn. dieną pas mane į įstaigą atvyko du rusų kariai (iš matymo jie man buvo pažįstami, nes dažnai skyriuje lankydavosi), pasidėjo ant stalo “Sievernaja Palmira” cigarečių dėžutę ir linksmai nusiteikę pradėjo įvairiomis temomis kalbėti.
Pirmiausia jie lyg priekaištavo, kad aš per mažai turiu karinės literatūros apie Vokietiją. Aš jiems atšoviau, kad štai, prašau, čia stovi trys pilnos spintos (laikraščių ištraukų, statutų ir kitos karinės vokiečių literatūros). “Sovietų Sąjunga už Lietuvą gyventojų skaičiumi yra didesnė apie 60 kartų, taigi ir šios medžiagos jūs turėtumėt turėti ne tris spintas, bet 60 kartų daugiau, tai yra apie 180 tokių spintų. Aš tikiu, kad jūs tiek neturite, nes nereikalinga.”
Jie juokaudami atsakė, kad turį daugiau. Toliau jie man siūlė vykti Vokietijon ir ten suorganizuoti špionažo tinklą. Aš jiems paaiškinau, kad tokį darbą gali atlikti tik vietiniai gyventojai vokiečiai, nes užsienietis Vokietijoj, ypač karo metu, yra atidžiai sekamas ir joks šios srities darbas neįmanomas.
Jie nedavę man į tai jokio atsakymo, paprašė smulkiai paaiškinti, kaip ten buvę su tuo sovietų kariu, kurį praeitų metų rudenį lietuviai karininkai atvežę į Sovietų pasiuntinybę. Iš pradžių negalėjau atsiminti apie kokį karį jie šneka, bet vėliau, kai jie smulkiau pradėjo aiškinti, aš atsiminiau, pasisakiau, kad ir aš esu vienas tų, kurie jį atgabeno ir papasakojau viską, ką žinojau. Tada jie abu, truputį pakeltu tonu, “kryžmine ugnimi” pradėjo mane smulkiai klausinėti ir lyg kaltinti dėl mūsų blogo elgesio su tuo jų kariu. Jie prikišo, kad mes vertę tą kareivį melstis ir tikėti į Dievą, kad mes proopagandiniais sumetimais jam davėme maisto ir jį klausinėję ar Sovietų Sąjungoj esą pyrago, kad mes jį vežioję po kaimus, rodę jam lietu vių sodybas ir klausinėję, ar Sovietų Sąjungoj taip pat gyvena kolchozininkai, kaip čia ūkininkai, ir tt.
Aš dar kartą paaiškinęs kaip buvo, jų kaltinimus atmečiau. Tada jie atsistodami pasakė, kad jie mane su tuo kareiviu pastatys akistaton. Aš taip pat atsistodamas jiems pasakiau: “Prašau”.
Išeidami vėl parodė linksmesnius veidus ir pareiškė, kad jie su manim dar daugiau posėdžiaus.
Daugiau su jais posėdžiauti neteko, bet tas jų kareivis, laimingai išvengęs mirties lenkų nelaisvėje, turbūt, savo auginto paršiuko jau nebematė. Pagal bolševikų nuostatus, sveikas jų karys, patekęs į priešo nelaisvę, yra laikomas tėvynės išdaviku ir baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis.
APLANKO GEN. ŽEMAITIS-BALTUŠIS
Kartą man budint įstaigoje, gaunu pranešimą kad į skyrių susipažinimo tikslu atvyks gen. Žemaitis-Baltušis. Pasiruošiau. Nustatytą valandą jis atvyko, lydimas vieno augšto štabo pareigūno. Jis dėvėjo naujai pasiūta lietuviška liaudies kariuomenės generolo uniforma. Jį priėmiau skyriaus viršininko kabinete.
Jis atsisėdęs lėtai, bet taisyklinga lietuvių kalba pasiteiravo, kokie nauji vokiečių kariuomenės kilnojimai dabar pastebimi Rytprūsiuose ir į rytus nuo Berlyno. Aš kai ką žinojau ir truputį “vandens” pridėjęs jam atsakiau. Jis man padėkojęs, gera malonia veido išraiška kalbėjo, kad dabar bus šiek tiek kitaip, bet jūs dainuokite lietuviškas dainas, kurios yra labai gražios. Gyventi galėsite, bet dirbti turės visi. Jis kalbėjo maloniai, bet visą laiką buvo palenkęs galvą ir nežiūrėjo į akis. Gal būt, pats netikėjo savo žodžiais.
DR. PAKNYS VERKIA
Plk. ltn. Purelis drauge su vienu rusu atnešė 6000 litų ir liepė man juos iškeisti į svetimą valiutą.
— Galima ir į zlotus? Jie dabar pigiausi, — paklausiau.
— Ne, šį kartą mums reikia Reichsmarkių. Jei jų negautumei, pirk dolerius, — paaiškino plk. ltn. Purelis.
— Klausau, — ir paėmęs iš raštvedžio valiutai keisti leidimą iškeliavau.
Nuėjęs į Lietuvos Banką, kreipiausi prie Dr. J. Paknio, nes normaliais laikais panašių reikalų pas jį esu daugiau turėjęs ir todėl, nors ir iš tolo, bet buvome pažįstami.
Išdėstęs jam savo atvykimo reikalą, pastebėjau kad dr. Paknys pasikeitė, jo lūpos virpėjo ir nervingai trukčiodamas pradėjo dėstyti:
— Per 20 metų taupėme, žiūrėjome, kad ir centas nebūtų bereikalingai mėtomas, o dabar šie driskiai ne tik mūsų laisvę, bet ir pinigus nori pagrobti, — iš jo akių riedėjo ašaros.
Aš jį raminau, bet mano pastangos nebuvo sėkmingos.
Šiek tiek aprimęs jis man paaiškino, kad esąs naujas potvarkis ir senieji leidimai valiutai keisti nebegalioja. Dabar naujus leidimus išduodąs bolševikų pasodintas į Finansų Departamento direktoriaus kėdę “draugas” Drobnys (“draugas” Drobnys ištarė su labai karčia ironija), todėl jis man ir patarė kreiptisį jį.
Tą dieną dėvėjau civiliniais drabužiais (Il-me skyriuje buvo leista dėvėti civilinius drabužius ir tarnybos metu) ir eidamas iš Lietuvos Banko pas Finansų Departamento direktorių pagalvojau, o gal jis visiškai nenorės kalbėti su manimi ir, kaip visi bolševikiniai biurokratai daro, paprašys išeiti.
Iš esmės aš jokio noro neturėjau bolševikams patarnauti, t,y. iškeisti jų prašomus pinigus, ir su malonumu galėjau grįžti ir pasakyti, kad dėl susidariusių sąlygų bankai pinigų nekeičia, bet vėl pagalvojau, kad jei aš neiškeisiu, tai iškeis kitas.
Taigi nusprendžiau į Finansų Departamento direktorių kreiptis rusiškai ir bendrai vaidinti rusą, nes
tuo būdu, jei jis būtų nesukalbamas, priversti jį pildyti mano valią. Kitaip tariant, norėjau komunistų simpatikui A. Drobniui sudaryti tam tikro kartelio.
Įėjęs į Finansų D-to patalpas sutikau dar iš gimnazijos laikų pažįstamą V. S. ir jis pasisiūlė man padėti, nes sakėsi esąs vienas iš Finansų D-to direktoriaus sekretorių.
Nors tarpininkų nelabai mėgau, bet šiuo nuotykiu, žinodamas, kad mano planas jau nebeįvykdomas, jo paslaugumui nesipriešinau.
Atidarę direktoriaus kabineto duris, radome A. Drobnį vaikščiojantį iš kampo į kampą ir rūkantį cigaretę. Man nespėjus nė prasižioti, V. S. ėmė kalbinti savo bosą ir rekomenduoti mane, kad jis mano prašymus patenkintų, nors V. S. nieko nežinojo apie mano atvykimo reikalą.
— Labai dėkui, prieteliau, — tariau V. S., — aš noriu asmeniškai kalbėti su direktoriumi.
Kai išdėsčiau A. Drobniui savo atvykimo reikalą, jis susimąstė ir labai nedrąsiai pradėjo aiškinti, kad jis nežinąs, kas daryti. Esąs finansų ministerio pasirašytas raštas, kad suvaržoma privačių asmenų indėlių iš banko išėmimas, o apie lietuviškos valiutos keitimą į užsienio valiutą nesą nei kalbos. Kodėl taip daroma, jis nežinąs, bet manąs, kad tai esanti priemonė uždrausti žmonėms bėgti į Vokietiją ar kitus kraštus.
— Čia ne bėgimo klausimas, čia yra kariuomenės reikalas, — pertraukiau jį.
— Aš suprantu, bet aš esu bejėgis pakeisti ministerio įsakymą, — tęsė jis.
— Dėl manęs tai lygiai tas pats — ar jūs duosite leidimą ar ne. Aš grįšiu arba su iškeistais pinigais, arba su pranešimu, kad jūs nenorite patenkinti karinės sįtaigos reikalavimų, — padiktavau jam.
Jis nubėgo prie telefono ir gana nervuotai pradėjo sukinėti reikalingus numerius.
Aš dėl mandagumo, kad negirdėčiau jo pasikalbėjimo, išėjau į koridorių.
Baigęs kalbėti A. Drobnys pakvietė mane atgal ir paaiškino, kad aš galįs eiti į Brauno banko namus ir ten reikalus sutvarkysiąs, — jis susitaręs su fin. ministeriu ir su Braunu.
Braunas iškeitė litą už markę, o dar prieš bolševikų invaziją keisdavo vieną R.M. už 75 lietuviškus centus.
Man buvo įdomu iš kokio šaltinio tie 6000 litų buvo paimti, nes Il-me skyriuje jokių pėdsakų nebuvo. Smalsumo sumetimais prisigretinęs prie Kariuomenės Štabo Ūkio Dalies sužinojau, kad visi kreditai, skirti II-jam skyriui, iš Lietuvos Banko jau išimti.
Po keletos dienų tie patys bolševikų žvalgybos pareigūnai, kurie lankydavosi Il-me skyriuje, dėvėdami brezentiniais batais ir labai prastos medžiagos drabužiais, atėjo apsirengę diagonalinėmis uniformomis, ant rankų žibėjo auksiniai laikrodžiai, o prancūziškų kvepalų “Coty”, turbūt, ir auliniai jų batai buvo sklidinai pripilti.
Visiškai tikslių žinių neturiu, bet manau, kad jie tada iš II-jo skyriaus pagrindinių sumų pagrobė apie 75,000 litų.
Ar jie tuos pinigus sunaudojo asmeniškiems reikalams — nežinau, taip pat nežinau su kuo atsiskaitė plk. ltn. Purelis iš gautų 1700 litų “reprezentacijai”.
DĖL TOLIMESNĖS “KARJEROS”
Liepos mėn. pabaigoje II-sis skyrius buvo jau visiškai sulikviduotas, o jo patalpose veikė pagalbinė, rusų diriguojama, vidaus žvalgybos įstaiga. Diena iš dienos čionai rinkosi kariuomenės dalių politiniai vadovai (visoki padaužos, vietiniai ruseliai ir žydai. Jų pagalba pradžioje bolševikai ardė Lietuvos kariuomenes tvarką ir drausmę) pasitarimams, o po jų pasitarimų vykdavo suėmimai.
Aš jokio darbo nebeturėjau, o tolimesnis, esamose sąlygose, buvimas pasidarė nebepakeliamas. Bandžiau plk. ltn. Pūreliui įteikti raportą, kad jis tarpininkautų paleisti mane į atsargą, bet jis kietai įspėjo: “Nerizikuok, nes gali baigtis blogai”.
Rugpjūčio 1 d. gavau iš rusų NKVD majoro Radionov (jis turėjo keletą pavardžių) žodinį įsakymą “dėl tolimesnės karjeros” vykti į 3-jį artilerijos pulką ir perimti vieno diviziono vadovavimą.
Tolimesnė “karjera” pasibaigė areštu ir kaltinimu pagal jų baudžiamojo statuto 58 paragrafo 6, 10, 13 straipsnius.
BALANSAS
Bolševikams okupavus Lietuvą, Il-me skyriuje dirbo 15 karininkų (civilių tarnautojų čia neįskaitau). Iš jų 14 buvo areštuoti: 8 išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą ir jų likimas nežinomas, o 6, prasidėjus vokiečių-bolševikų karui, išėjo iš kalėjimų gyvi, bet kai kurie palaužta sveikata.
Tik vienas skyriaus raštvedys “dėl etatų mažinimo” išėjo į atsargą ir, matyt, per klaidą, išvengė arešto.
Visų suimtųjų buvo konfiskuotas nekilnojamas turtas, o kai kurių ir šeimos skaudžiai nukentėjo.
Pav., plk. ltn. K. Pranskonio buvo areštuota visa šeima: jis, jo žmona ir 10 metų sūnus. Jis ir jo sūnus iš kalėjimo išėjo gyvi, o jo žmona pakelėje į Červenę buvo sušaudyta.
Apie jos sušaudymą išsamiai liudijo kun Petraitis (miręs Vokietijoje), dabar neseniai mirusio kun. A. Petraičio brolis. Jis pasakojo, kad p. Pranskonienė toje “mirties kolonoje” buvo varoma beveik visiškai išrengta. Pakelėje du enkavedistai ją iš bendros kolonos išskyrę, nusivarę į mišką ir netrukus toje kryp tyje pasigirdę šūviai ir moters riksmas. Po to tie patys enkavedistai grįžę (jau be p. Pranskonienės) ir prisijungę prie kolonos.
Kai plk. ltn. Pranskonis išėjo į laisvę, aplankė tą Kauno kalėjimo kamerą, kurioje buvo kalinama jo žmona. Tarp likusių jos asmeninių daiktų buvo rastas nepaprastai gražiai iš duonos (reikia manyti ir seilių) padarytas rožančius. Ant rožančiaus narelių buvo daug įvairių datų (matyt, svarbesni gyvenimo įvykiai buvo sužymėti), o kryželyje įrašyti 2 žodžiai: Kazys ir Antanas (vyro ir sūnaus vardai).
PABAIGA
Pagrindiniai bolševizmo bruožai yra klasta ir melas. Taigi ir Lietuvą jie okupavo gerai užmaskuotais savo tikraisiais tikslais, atnešė daug niekur nevykdytų ir niekad neįvykdomų pažadų, atnešė gražiai parašytą konstituciją, kuriai, deja, ir šiandien tamsuoliai laisvųjų kraštų komunistai tiki ir viso to pasėkoje atsirado galvojančių, kad koegzistencija yra vienintelė ir pati geriausia išeitis.
Ar gen. V. Vitkauskas ir plk. ltn. Purelis buvo komunistai iš anksčiau ir ar jie turėjo kitokių Sovietų Sąjungai nuopelnų, nėra jokių įrodymų.
Mano manymu, jie liko bendrininkais palaipsniui įsipainiodami. Pirmuosius jų neatsargius žingsnius gudriai išnaudojo okupantas, o paskiau jie apsižiūrėjo, kad kelio atgal jau nebėra.
Kelias atgal vedė į kalėjmą.
