Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS SUKILĖLĖ EMILIJA PLATERYTĖ

Aš, kol gyva, kovosiu už Tėvynę!

Emilija Platerytė

Nors Platerytė gyveno tais laikais, kada lietuviškas patriotizmas sunkiai teatskirtinas nuo lenkiškojo, nors ji kalbėjo lenkiškai ir vadino save lenke, ji yra giliais saitais susijusi su Lietuva, nes dalyvavo Lietuvos sukilime ir Lietuvoje kovojo su maskoliais, siekdama Lietuvą išvaduoti iš jų priespaudos. Jos tyrios sielos liepsnoj antie ji jausmai buvo taip kilnūs ir altruistiški, kad ji turi būti priskirta prie žymiausių kovotojų dėl laisvės istorijoj. Todėl nepamirština jos dviguba sukaktis, kuri šiais metais sueina: 150 metų nuo jos gimimo ir 125 metų nuo jos mirties — Emilija gimė 1806 m. lapkričio 13 d. ir mirė 1831 m. gruodžio 31 d.

Emilijos tėvai, Ksaveras ir Ona (gimusi grafaitė Mohl) grafai Plateriai, priklausė prie augščiausios Lietuvos aristokratijos. Gimusi Vilniuje, Emilija gyveno prabangoj, nepažinusi materialinio vargo, bet anksti susidūrusi su moraline kančia, nes jos tėvai savo tarpe nesugyveno ir išsiskyrė. 9 metų mergaitė su motina persikėlė gyventi pas gimines į Liksnos dvarą Latvijoje (netoli Daugpilio), kur ji toliau gyveno, brendo ir mokėsi. Skaudūs santykiai šeimoje anksti sužadino jaunoje sieloje rimtį ir palinkimą melancholijai, poezijai ir užuojautą nuskriaustiesiems. Anksti pabudo joje karštas, net egzaltuotas patriotizmas — jautrią mergaitę turėjo giliai paveikti 1823-4 m. ėjusi filomatų ir filaretų byla, jaunimo persekiojimai, ypač kada Emilijos pusbrolis Mykolas Plateris, vos 13 metų berniukas, už patriotinį parašą Vilniaus mokyklos lentoje maskolių buvo žiauriai nubaustas — apkaltas grandinėmis, išsiųstas į Rusijos gilumą ir atiduotas į “saldotus”.

Liksnos dvaro nuotaika buvo demokratiška, jos savininkai priklausė prie tų retų dvarininkų, kurie rūpinosi savo valstiečiais, tad Emilija lankėsi pas kaimiečius, gydė ligonis, mokė vaikus skaityti, taip pat rinko tautosaką ir tautodailę. Ji plačioje apylinkėje buvo žinoma, gerbiama ir mylima lygiai savo draugystėje, kaip ir kaimuose. Jai nerūpėjo puošnūs drabužiai ir pasilinksminimai, bet ji mėgo mokslą, ypač matematiką ir istoriją. Puiki jojikė, ji pasileisdavo į ilgas keliones raita, nepaisydama nuovargio ir nepatogumų, išmoko taikliai šaudyti ir mikliai fechtuotis, nekartą pralenkdama vyrus ir stebindama juos savo drąsa ir ištverme. Iš pat mažumės jos idealu buvo Joanna d’Arc; savo laiko romantiškos literatūros įtakoje, ji tesvajojo apie kovą su okupantu, apie krašto išvadavimą iš maskolių.

Kaimynyste su Daugpilio tvirtove davė progos rusų įgulos karininkams lankytis Liksnos salone. Komendantas, rusų generolas, susižavėjęs Emilijos grožiu, kartą paprašė jos rankos. Bet ši jam tik atkirto pagarsėj usiais žodžiais:

“Tai neįmanoma, nes — aš esu lenkė...” — Generolas daugiau Liksnoje nebesilankė.

1830 m. Emilijos motina mirė. Giliai išgyvendama tą nelaimę, mergaitė bandė susiartinti su tėvu, bet šis, nemokėjęs įvertinti savo žmonos augštų savybių, atstūmė ir dukterį. Įskaudinta ir įžeista Emilija metėsi į ruošiamo sukilimo sūkurį.

Tuo laiku Europoje viešpatavusi revoliucinė nuotaika, sužadinta 1830 metų liepos mėnesio įvykiais Prancūzijoje, persimetė ir į mūsų kraštą. Lapkričio mėnesį prasidėjo sukilimas Lenkijoje ir buvo ruošiamas Lietuvoje. Mūsų krašto nuotaiką 1831 m. pavasarį apibūdina šie mažai žinomų atsiminimų žodžiai:

“Lietuvoje stojosi tyla, pranašaujanti baisų karą. Vienuolynuose ir rūsiuose buvo slapstomi ginklai, parakas, uždarytose kalvėse naktimis galandamos jietys, tiesiami dalgiai, mokyklų jaunimas liejo švino kulipkas, medžiotojai taupė stambiam žvėriui skiriamus šovinius. Senieji, patyrę vyrai, jau po du, tris kartus dalyvavę kovose už laisvę, sueidavo, kalbėdavosi pašnabždomis, svarstė sumanymus... Moterys nežiūrėjo į jaunus dabitas, o savo brolius, sūnus ir vyrus kalbino kuo greičiausiai imtis ginklo... Bažnyčiose žmonės karštai meldėsi, ėjo išpažinties, o kunigai slapta kalbino sukilti... Jaunimas nekantravo.. ”^*)

^*J. D. Pierwsze dnie kwietnia 1831 r. w Litwie, 3 psl.

Neapykanta okupantui buvo tokia didelė, kad visas kraštas ruošėsi prieš jį sukilti, nors centrinė organizacija buvo lapai silpna, o Lietuvoje stovėjo apie 60,000 rusų kariuomenės...

Platerytė su keliais apylinkės patriotais ima aistringai studijuoti karo dalykus. Nesulaukdama iš sukilimo centro lauktų direktyvų ir pagalbos, ji vyksta į Vilnių susisiekti su Lietuvos sukilimo komitetu. Bet kaip moteris ji to komiteto (neryžtingo ir likusio neveikliu sukilimui krašte spontaniškai suliepsnojus) priimama išdidžiai ir neprileidžiama prie pasitarimų. Bet Emilija nenusimina, grįžusi į Liksną, sugalvoja pati veikti, susidarydama drąsų planą: jėga paimti Daugpilio tvirtovę, pagrobti jos ginklų sandėlį ir permesti sukilimą į kitą Dauguvos pusę, į Latviją ir Gudiją. Ji susitaria su savo pusbroliais Lucijonu ir Ferdinandu Plateriais, kurie tuo laiku mokėsi Daugpilio karininkų mokykloje (ten buvo dar be jų 16 jaunų vyrų iš Lietuvos) ir buvo pažadėję ją remti.

Emilija su savo vienminčiais ima smulkiai tirti apylinkes, svarsto visokias galimybes, susisiekia su pritariančiais sumanymui patriotais, mezga platų konspiracijos tinklą. Pagaliau nutariama, kad kai tik sukilimas prasidės ir partizanai prieis prie Daugpilio, karininkų mokykla sukils, griebsis ginklo ir užpuls tvirtovės įgulą.

Ir štai, kai 1831 m. pradžioje pirmieji pakilo žemaičių valstiečiai, bandę paimti Palangą, kai kovo 25 d. Julijonas Gruževskis paėmė Raseinius ir tuoj po to sukilėlių rankose atsidūrė Šiauliai, Telšiai ir kiti miestai, Emlija nusprendžia, kad atėjo laikas ir jai veikti.

Emilija nusikerpa savo puikius šviesius plaukus, užsivelka vyriškus drabužius, apsiginkluoja pištalietu bei durklu ir vyksta į Dusetų dvarą pas pusbrolį Cezarį, kuris, sužinojęs apie ruošiamą sukilimą, buvo metęs studijas užsienyje ir kaip tik sugrįžęs namo. Cezaris Plateris bematant prisidėjo prie Emilijos sumanymo ir pats pradėjo organizuoti sukilėlius.

1831 m. kovo 29 d., sekmadienį, Emilija su Cezariu ir adjutante Marija Prušinskaite (žuvo sukilime) ir dar dviem sąmokslininkais atsiduria Dusetų miestelyje. Čia jau viskas paruošta. Apylinkių kaimų žmonės, išgirdę pašnabždomis leistą naujieną, kad tą dieną turi įvykti kažkas nepaprasta, sklidinai pripildo bažnyčią, o po pamaldų pasipila po turgavietę. Emilija iškilmingai iškelia sukilimo vėliavą ir trumpa, karšta prakalba išdėsto motyvus, dėl kurių reikia tučtuojau griebtis ginklo. Apylinkėse žinoma grafaitė susilaukia entuziastingo pritarimo. Atėję su ginklais jaunuoliai tuoj sudaro būrius, čia pat aprūpinami šoviniais. Emilija viską pati prižiūri, rūpinasi tvarka. Netrukus 280 šaulių, 60 raitelių, su šautuvais (dažnai medžiokliniais) ir keliais šimtais dalgiais ginkluotų valstiečių jau pasiruošė žygiui — visų nuotaika jaunatviškai pakelta.

Kitą rytą Emilija su savo sukilėliais užpuola Daugelių arklių paštą, paima 30 arklių, tuo būdu padidindama savo raitelių skaičių, ir pradeda žygiuoti link Daugpilio.

Balandžio mėn. 2 d. rusų pėstininkų kuopa, ėjusi keliu iš Utenos, jai pastoja kelią. Emilija ją atakuoja ir po atkaklios kovos priverčia rusus atsitraukti.

Sukilėlė Marija Rašanavičiūtė, E. Platerytės ištikima draugė

Po poros dienų varginančio žygio sukilėliai prisiartina prie Zarasų. Bet Daugpilio komendantas jau įspėtas, siunčia prieš juos 2 kuopas pėstininkų. Emilija apie tai irgi sužino ir balandžio 4 d. auštant užklumpa dar tebesiilsinčių maskolių stovyklą, ją išblaško ir su džiaugsmingais laimėtojų šūkiais įpuola į Zarasus. Ji ir iš čia išstumia rusus, iškilmingai įrašo į miesto knygą sukilimo aktą ir nedelsdama skuba į Daugpilį. Bet komendantas siunčia prieš taip negausius sukilėlius jau pėstininkų batalioną su 2 patrankom. Emilija, nelaukdama puolimo, įsako saviesiems rusus pulti ir pati raita, su ištrauktu kardu pirmoji puola. Sukilėliai kaunasi karštai, bet rusai juos greit palaužia. Išsibaigia šoviniai, partizanai ima netvarkingai bėgti... Ir Emilija priversta grįžti. Rusai išstumia sukilėlius iš visų kaimų, kuriuos jie buvo užėmę. Dusetos, kur Emilija iškėlė pirmą vėliavą, sudeginami...

Be šio nepasisekimo Emilijos sumanymas paimti Daugpilį pasidarė neįvykdomas dar ir dėl įvykusių pačioje tvirtovėje permainų. Ar komendantas sužinojo apie karininkų mokyklos sąmokslą ar tiesiog nepasitikėjo jos mokiniais, kilusiais iš Lietuvos — balandžio 9 d. įsakė kariūnams vykti į Dibičo armiją, jau pašauktą sukilimo malšinti.

Nepasisekimai tačiau neatbaidė Platerytės nuo tolimesnės kovos. Kartu su Cezariu ir Prušinskaite, surinkusi savo sukilėlių likučius, gegužės 3 d. nuvyko į Upytę, kur girdėjo reiškiantis Zaluskio vadovaujamus sukilėlius. Apie jos žygį ten jau žinota — Emilija pasitinkama ovacijomis. Bet ji skuba į Ukmergę, kur jau yra susibūrę daugiau sukilėlių. Čia kariai ruošia jai pagerbti puotą, bet atsidūrusią ties Pristovėnais (kelyje iš Šeduvos į Baisogalą) Emiliją užklumpa maskoliai. Jų didelės jėgos — 2 pulkai raitelių ir pėstininkų su generolais Sulima ir Malinausku. Sukilėliai, griebę ginklus, bėga užimti pozicijas miškely ant kalnelio. Jie laikosi apie 4 val. atkakliai išbūdami savo vietoje, bet išsibaigia šoviniai ir priešinimasis pasidaro beviltiškas. Kol ėjo kautynės (vienos iš žymiausių visame sukilime), Platerytė visą laiką buvo pačioj tirštynėj, pirmoj ugny, į galą ji apsižiūrėjo likusi viena tik su 3 vyrais. Rusų raitelių artėjimą stabdė suarti laukai, klampi žemė po neseniai buvusio lietaus. Tai daugelį sukilėlių išgelbėjo. Emilija, pavargusi, sunkiai stūmėsi pirmyn. Priešo šoviniai krito prie pat jos, kartais ji girdėjo maskolių arklių kanopas čia pat už savo nugaros... Visdėlto jai pavyko pasislėpti miškely. Visai išsisėmusi vakarop ji priėjo eigulio trobelę ir čia liko nakvot, nors maskolių stovykla buvo vos už 500 žingsnių... Kitą rytą ji leidosi į tolimesnę kelionę ir po didelių vargų susirado Zaluskio dalinį prie Dubysos.

Netrukus Platerytė prisideda prie Parčevskio būrio, kuris ketino eiti į Vilnių, čia ji susiartina su kita jauna sukilėle, Marija Rašanavičiūte, ir su ja nesiskiria iki pat mirties.

Tuo laiku kaip tik į Lietuvą iš pietų atžygiavo lenkų kariuomenė, generolo Chlapovskio vedama. Emilija su savo drauge nuskubėjo pas jį ir buvo priimta į I-jį Lietuvos pulką kapitono laipsniu. Ruošdamasi tolimesnei veiklai ji užsidegusi studijuoja karo dalykus, kelia nuotaiką partizanų tarpe. Jai teko dalyvauti didelėse kautynėse prie Vilniaus, kur Panerių kalnuose birželio 19 d. žuvo daug sukilėlių ir vėl teko trauktis. Birželio 25 d. ji jau prie Kauno, vėl kautynių ugnyje. Pulkininkas Kiekiernickis, sukilėlių posto komendantas, nors ir įspėtas, nepasirūpino sudeginti tilto per Nerį, tad rusai be kliūčių perėjo upę ir spaudė sukilėlius. Pastatyta dešiniajame sparne Platerytė drąsiai laikėsi, bet netrukus ir ji priversta trauktis. Kazokų apsupta, ji prasimuša pro juos, rodydama nepaprastą drąsą. Ištrūkusi iš kruvinų Kauno kautynių ji atsiduria Raseiniuose, kur dar rinkosi rusų išblaškyti žemaičių partizanų būriai. Bet sukilimas jau ėjo į galą. Spontaniškai prasiveržęs, blogai suorganizuotas ir tinkamai iš Lenkijos nepalaikytas sukilimas netik neatsigavo lenkų kariuomenei su Dembinskiu, Chlapovskiu ir Gelgaudu atėjus į Lietuvą, bet dėl nevykusios Gelgaudo vadovybės pagreitintai žlugo.

Pulkas, kuriame buvo Platerytė, šiaip taip pertvarkytas ir papildytas, gavo paskyrimą lydėti generolo Gelgaudo kariuomenės daiktų transportą. Dar sumanyta paimti iš rusų Šiauliai ir Palanga, pro kurią tikėtasi pagalbos iš užsienio ir ginklų transporto iš Anglijos. Bet jau buvo per vėlu. Prie Šiaulėnų užpuolė rusai; Gelgaudo kariuomenė buvo sumušta. Raporte generolui Gelgaudui apie susidūrimą ties Šiaulėnais kapitonas Emilija Platerytė minima kaip karys, labiausiai pasižymėjęs šaltu krauju ir drąsa. Tai buvo paskutinės Platerytės kautynės, kuriose ji dalyvavo.

1831 m. liepos 9 d. garsiame karo tarybos posėdy Kuršėnuose nerangi ir negabi vadovybė, nors ir turėjo dar keliolika tūkstančių reguliarios kariuomenės ir pilnus partizanų miškus, nuleido rankas. Kariuomenė buvo padalinta į 3 dalis; Gelgaudas su Chlapovskiu turėjo eiti į Kauną, Rohlandas — į Palangą, o Dembinskis į Kuršą. Tačiau netrukus vadai visi paskui Gelgaudą pasuko į Prūsus — padėti ginklą (perėjus sieną, Gelgaudas buvo nušautas vieno karininko, pasipiktinusio išdavimu).

Kai Chlapovskis, paklausęs Emilijos, kur ji eisianti, ši, sužinojusi, kad nutarta eiti į Prūsus, pasipiktinusi sušuko:

“Laimingos kelionės! Keliaukite sau, jei norite. Aš, kol gyva, kovosiu už tėvynę!”

Tuoj pat, kartu su Rašanavičiūte ir Plateriu, ji apleido Chlapovskio kariuomenę ir miškais pėsčia pasileido link Lenkijos, tikėdamasi prisidėti prie tebeėjusio ten sukilimo. Taip ji keliavo vieno žemaičio valstiečio lydima, per 10 dienų. Jie slėpė ginklus po sunkiomis milinėmis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį, nemigą. Pagaliau Emiliją jėgos apleido. Nors ir karščiuodama, žaizdotomis kojomis, ji vis dar bandė eiti, bet krito apalpusi. Cezaris su Marija nunešė ją į eigulio trobelę, kur žmonės ją gailestingai priėmė, paguldė, globojo. Emilija atsigavo, bet tuoj ėmė raginti savo draugus, kad jos nepaisydami eitų toliau:

“Eikit, jūs dar galite būti naudingi, o aš visvien greit mirsiu”.

Cezaris, susirūpinęs Emilijos būkle, ryžosi kreiptis į artimiausią dvarininką, prašydamas pagalbos. Tai buvo Ablamavičius iš Justijanavos dvaro prie Ančios ežero — laimei, patriotas. Emilija buvo atgabenta į jo namus ir čia gyveno svetima, panelės Korovickaitės, pavarde. Cezaris nuėjo į Lenkiją. Nuoširdžios šeimininkės ir Rašanavičiūtės globojama, po kiek laiko Emilija buvo jau besveikstanti, bet, sužinojusi apie visišką sukilimo žlugimą, taip susijaudino, kad liga atkrito ir ji mirė. Palaidota Kapčiamiesty.

Dėl suprantamų priežasčių Emilijos Platerytės globėjų pavardės, jos mirties ir palaidojimo vieta buvo slepiama kol rusai valdė Lietuvą. Paslaptį atskleidė emigrantų spauda užsieny, tačiau patikrinti ar Platerytės kapas tebėra ten atžymėtas, ar giminės slapta jos palaikus kur kitur perkėlė — nepavyko.

Emilija Platerytė tai tik viena, išgarsinta, auka, kuri, nesigailėdama savo gyvybės, stojo į nelygią kovą su daug stipresniu, per ištisus šimtmečius mūsų kraštą naikinusiu priešu. O kiek dar be jos buvo žinomų ir nežinomų herojų, valstiečių, bajorų, kunigaikščių, vyrų ir moterų, kurie gynė mūsų nelaimingąjį kraštą!..

LITERATŪRA:

J. Straszewicz,Les polonais et les polonaises de la revolution du 29 novembre 1830 (straipsnis apie E. P. yra santrauka jos platesnės biografijos), Paris, 1832. A. Śliwiński, Powstanie listopadowe. W. Gomulicki,Kłosy polskiej niwy, E. Plater. F. Wrotnowski,Zbiór pamiętników powstania 1831 r. na Litwie. J. D. Pierwsze dnie kwietnia 1831 r. w Litwie. B. Limanowski,Szermierze wolnośći, E. Plater. Wieniec pamiątkowy półwiekowej rocznicy powstania listopadowegopod redakcją A. Gil-lera,Album Muzeum Narodowego w Rapersvilu, 1881.

DĖL BARBOROS RADVILAITĖS IR JOS PAVEIKSLO

Š. m. KARIO 3 nr. 106 psl. tilpo Dr. R. Trumpausko paklausimas dėl V. Sruogienės straipsnyje apie Barborą, Radvilaitę pareikštos nuomonės, kad “Aušros” Vartų paveikslas — esąs Barboros Radvilaitės portretas. Kadangi atsakymas į jį dedamas pavėluotai, čia pat perspausdinama ir laiško ištrauka.

“...Istorikė turi būti pilnai objektyvi. Iš kur ji ištraukė, kad Aušros Vartų paveiksle “įamžinti Barboros Radvilaitės bruožai” (KARYS, 7 nr., 1955 m., psl. 204)? “Manoma” — bet kas taip mano? Istorikė turi rašyti tikrus faktus, o ne, kas manoma. Daukantas Lietuvos Istorijoje aiškiai nurodo, iš kur tas paveikslas paeina. Kodėl istorikė nepasinaudojo savu Daukantu, o jieškojo medžiagos pas Zivier, Kolankovskį, Przezdzieckį? Lauksiu atsakymo. Su pagarba

R. Trumpauskas, M.D.”

Augštai gerbiamasis Pone Daktare,

Tamstos laiškas suteikia man malonios progos atkreipti Tamstos dėmesį į tai, kas tuo reikalu rašoma mūsų laikų istorikų Lietuvių Enciklopedijoje, straipsnyje “Aušros Vartai” (L. E. 1953 m., I t. 478 psl.): “Palyginus šį paveikslą suL. D. K. Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės portretu, aiškėja, kad A. V. paveikslo ir Barboros portreto autorius ne tik buvęs tas pats menininkas, bet kad jis A. V. paveikslo veido bruožus modeliavo iš Barboros Radvilaitės”.

Menininkai, piešdami kad ir šventuosius paveikslus, paprastai naudoja gyvus modelius. Yra pvz. žinoma, kad kai kurios Rafaelio Santi nuostabaus grožio madonos turi to didžiojo dailininko mylimos mergaitės, Romos kepėjo dukters, Fornarincs veidą. Italai to ne tik neslepia, bet tuo didžiuojasi, net du namai Romoje turi iš lauko pusės lenteles, kuriose įrašyta, kad ten gyvenusi Fornarina, Rafaeliomodelė. Argi mums nėra malonu žinoti, kad tas, taip brangus tautai, paveikslas Aušros Vartuose primena garsios Lietuvos šeimos atstovę, Didžiąją Lietuvos Kunigaikštienę, valdovo Gediminaičio žmoną, kurios tėvas, Jurgis Radvila, buvo gavęs savo laiku Nugalėtojo vardą už tai, kad narsiai gynė Lietuvą nuo maskolių? Nejaugi mums būtų didesnė garbė, jei žinotume, kad tie bruožai priklauso kuriai nors nežinomai italei, armėnei ar kitai svetimtautei?

Su pagarba,

V. Sruogienė,239 Lang Rd.

San Antonio, Texas

...Dėl straipsnio apie Emiliją Platerytę teiravausi pas prof. Platerį — pasirodo, ji tikrai palaidota Kapčiamiesty ir jos antkapis prieš paskutinįjį karą buvo gražiai prižiūrimas, vietoje pirmykščio, labai kuklaus paminklo, vėliau šeimos buvo pastatytas puošnesnis, o senasis perkeltas į kokią tai kryžkelę.

Dr. V. Sruogienė

M. Rybakowski, Emilija Plateraitė kautynėse ties Kaunu 1831 m. birželio 25 d.