Karinė spauda
THE AMERICAN LEGION MAGAZINE, spalio men., 1955.
Menas, Kokiam Tikslui? E. J. Pels. Daugelis modernaus meno kūrinių yra tik šlamštas po kuriuo slepiasi dekadencija, iškrypimas ir net revoliuciniai (politiniai) tikslai.
New York Times yra rimtu tonu diskutavęs tokius modernaus meno “kūrinius” kaip baltas lapas įdėtas į rėmus ir pakabintas meno muzėjuje. New Yorko Modernaus Meno Muzėjuje išstatytos baidyklės vaizduojančios Prometėjų autorius yra J. Lipchitz. J. Hirsch, artimas komunistiniam frontui atliko “modernaus meno” kūrinį skirtą Dalias Meno Muzėjui; B. Rosenthal yra atsakingas už šlykščią Nukryžiuotojo statulą, Kuri tik atstumia žiūrovą. A. Refrigier, priklausąs 33 subversyviom organizacijom, už $26,000 pagamino revoliucinio pobūdžio sienų piešinius San Francisco paštui; W. Gropper tokius paveikslus kūrė Wašingtone valdžios lėšomis.
Pablo Picasso, modernistų vyresnysis, kartą pareiškė: “Aš esu komunistas ir mano menas yra komunistiškas”.
Nuo pat savo atsiradimo pradžios modernusis menas buvo revoliucinis, politine prasme, ne atnešantis naują grožį ir meistriškumą, bet apgalvotai nukreipiantis žmogaus sąmonę nuo visko, kas yra gera, gražu ir tikra į bjaurumą, netvarkingą pamišimo viziją, “socialinį protestą”, vartojimą ezoterinių ir okultinių simbolių.
1920 metais Muenchene surengton daadaistų parodon įėjimas buvo tyčia padarytas pro viešą išvietę. Ten jauna, baltai aprengta mergaitė garsiai deklamavo šlykščias ir nepadorias poemas. Modernizmas gimė!
Po 1936 m. surengtos Londone surrealistų parodos, žinomas britų novelistas J. B. Priestley pareiškė: “Surrealistai eina prievartavimo keliu ir vadovaujasi neurotine nesąmone. Jie — tikri dekadentai. Už jų galima pastebėti vis gilėjančios barbarizmo sutemos, kurios gali aptemdinti dangų tiek, kad žmonija atsidurs vėl kitoje ilgoje naktyje”. Tie “menininkai”, norintįs užtraukti žmonijai tą “ilgą naktį”, yra:
J. T. Baargeld, dadaizmo steigėjas, jis yra padėjęs įsteigti ir Reino krašto komunistų partiją;
Filipo T. Marinetti, futuristų steigėjas, Musolinio draugas. Kai fašistai paėmė valdžią, Marinetti pareiškė: “Žmogus neturi daugiau reikšmės už akmenį”;
V. Kandinskis, ekspresionistų vadas, gimęs Rusijoj, studijavęs Vokietijoje. 1914 m. jis grįžo Rusijon, buvo Trockio draugas ir Maskvos Vaizduojančio Meno Muzėjaus direktorius. Lenino nuomone Kandinskio neurotinis ir dekadentinis menas tiko geriau užsieniui kaip bolševikinei Rusijai ir jis jį išvijo Vokietijon, griauti senosios vakarų kultūros. Iš ten, kairiojo sparno veikėja Brooklyne, Katarina Dreier jį atsigabeno Amerikon, kur tas bolševikų komisaras pasidarė “modernaus meno” apaštalas ir organizavo Modernaus Meno Muzėjų New Yorke.
Ne tik jų piešiniai yra fantastiški, bet ir jų kainos. “Abstraktus menas komunistams parodė trumpą kelią į garbę ir turtą. Daugiau nereikėjo ilgo mokymosi ir talento, kurio reikalavo tradicinis menas. Ant audeklo uždėtas kelias dėmes, pavadinus “abstraktus menas”, galima buvo išpūsti į didelį meno kūrinį”.
Turtuoliai, graibstydamiesi bekylančios mados ir neįpirkdami klasinių senųjų menininkų kūrinių, puolėsi pirkti “naująją kultūrą” vaizduojančius “meno kūrinius”.
Visas šitas modernus menas nėra amerikoniškas. Tai rodo ir jo didieji vardai: Salvador Dali, Max Ernst, Pablo Picasso, Miro, Paul Klee, Tanguy, Chagaall, De Chirico ir pan.
Amerikos komunistų vadas W. Z. Foster pareiškė Naujosiose Masėse 1946 m.: “Turi būti aiškiai suprasta, kad menas yra ginklas klasių kovoje... kylančios revoliuciniai socialinės klasės instinktyviai supranta meno kaip socialinio ginklo reikšmę ir visada nukala savitą meną .kuriuo iššaukia valdančios klasės meną.” Dailininkas Rockwell Kent, priklausantis virš 100 raudonų organizacijų, senato komisijos tardomas apie komunistinę veiklą 1953 m., turėjo drąsos pareikšti: “Matote, aš esu menininkas. Pirmoj eilėj esu menininkas ir nedalyvauju politikoje, kaip jūs, žmonės, kurie esate į ją įsivėlę.”
Krikščionybė yra pagrindinis komunizmo taikinys. Kas gali vaiko tikėjimą sėkmingiau sugriauti, kaip pakabintas ant kryžiaus didelis vabzdys, ar kita kokia baidyklė? Vulgarumas, šlykštus žmogaus formų iškraipymas ypač mėgiamas “modernaus meno” religinėse temose.
Keisčiausia, kad tą “meną” giria, palaiko ir gina tie žmonės, kurių sunaikinimui jis yra skiriamas. Daily Worker 1955 m. balandžio 10 d. įdėjo straipsnį apie J. Levine parodą, įvykusią New Yorke: “Naikinančia jėga ir nujautimu jis piešia mirusias sielas gyvuose kūnuose. Jis piešia žmones, kurie pasmaugtų žmoniją, išdvėsintų žmonių rasę, subrutalintų pasaulį savo pačių parazitiniams, savanaudiškiems ir gobšiems tikslams. Jis išrengia tuos žmones iš jų turtingų rūbų, augštų vietų, garbingumo, nutraukia tą kaukę, kuri pridengia tykantį blogį, godumą, augštesniųjų klasių supuvimą, nepadorumą ir sau pataikavimą...” Taip piešiami vakarų, krikščioniškos kultūros žmonės.
Titaniškoje kovoje už pasaulį Maskva yra numačiusi viską. Taigi, prisimintina, kad “Menas yra klasių kovos ginklas”. Z. R.
