ŽVELKIME PIRMYN
ROMUALDAS KEZYS
Mūsų spaudos puslapiuose ir garsiųjų oratorių lūpose jau baigia pranykti sena, bet drauge ir labai aktuali tema — kaip išlaikyti ir plėsti lietuvišką sąmonę. Nusibodo žmonėms apie tai skaityti ir klausyti, gi veikėjams neįdomu apie tai rašyti ar kalbėti. Negi, žmonės galvoja, tu priversi ką nors būti lietuviu arba juo išsilaikyti, jei jis yra nusistatęs išversti savo kailį. Toks net ir neskaito straipsnių šia tema, nepaisant to, kad tik jam šie straipsniai ir yra taikomi. Gi tie, kurie tokius straipsnius skaito, tie dažniausiai truks-plyš lieka gerais lietuviais, ir jiems tokių straipsnių buvimas ar nebuvimas turi labai mažai įtakos. Tad nenuostabu, kad šia tema jau mažai kas rašo ar kalba — nemato tikslo.
Ir iš tikrųjų, ar įmanoma tokiom, palyginus, menkom priemonėm pakeisti subrendusio žmogaus nusistatymą tautybės atžvilgiu? Juk jei žmogus gimęs ir užaugęs kur nors gražiame Lietuvos kaimo kampelyje, pamilęs jį, praleidęs ten savo vaikystę ir jaunystę, susigyvenęs su to krašto žmonėmis, aplinka, tai nebetkas išplėš iš jo širdies meilę Lietuvai. Ar jis gyvens vienur, ar kitur, tėvynės ilgesys ir meilė visam tam, kas lietuviška bus nepakeičiama jo esybės dalis. Gi tas, kuriam pakeisti vardą ar tautybę keičiantis aplinkai yra būtina, nes jis tiki, kad ten tėvynė, kur gera, tai toks irgi savo nusistatymo pigiai neatsikratys. Jam lietuviškumas tik tiek vertingas, kiek iš jo gauna pelno, gi visa kita jo nedomina, įskaitant patriotines kalbas ir rašinius.
Tad ar prasminga mūsų veikėjams lieti rašalą ir žodžius tikslu budinti lietuvišką sąmonę, esant tokiai padėčiai? — Vargiai. Tačiau yra viena sritis — tai jaunimas — kuris yra labai jautrus visokioms įtakoms, ir mūsų visuomenės laikysena jaunimo atžvilgiu gali daug širdžių patraukti prie lietuviško židinio arba nuo jo atstumti. Jaunimo atžvilgiu visos pastangos gaivinti lietuvišką sąmonę yra daug prasmingesnės negu suaugusiųjų tarpe, bet prasmingiausios jos yra tuomet, kuomet jos yra nukreipiamos į jaunimo organizacijas, nes jos daugiausia šaukia į jaunimo širdis. Jei mūsų jaunimo or-jos bus remiamos, jos bus gausios nariais, jos pasižymės savo veikla ir jos užtikrins ateities darbininkų kadrus lietuviškam reikalui. Net šeštadienio mokykla negali duoti tai, ką duoda jaunimo organizacijos vienetas, vadovaujant patyrusiam vadovui, nes į organizacijas jaunimas savanoriškai sueina, kai tuo tarpu į šeštadieninę mokyklą dažnas yra varu išvaromas.
Ir čia ypatingos reikšmės įgauna skautų organizacija, kuri į savo gretas patraukia jaunimą nuo 7—8 metų amžiaus ir jam diegia įvairias žmoniškumo ir lietuviškumo vertybes skautiškojo ugdymo sistemoje. Žinoma, negalima paneigti ir “vyresniojo” jaunimo organizacijų reikšmės, ypatingai studentijos, kurios visos atlieka savo specialią paskirtį.
Štai jau atėjo vasara, o su ja visoki jaunimo sujudimai — stovyklos, išvykos, gegužinės. Vyresnieji turėtų pasirūpinti, kad šie organizuoto jaunimo subuvimai būtų kaip galima prasmingesni bendrojo lavinimosi ir lietuvybės puoselėjimo atžvilgiu, o tai geriausia galima atlikti, remiant jaunimo organizacijų veiklą lėšomis ir moraliai. Kuomet jaunimo organizacijų vadovai susilauks paramos iš lietuviškos visuomenės, tuomet ir jų atsakomybės jausmas organizaciniam darbe padidės, ir tuo pačiu veiklos rezultatai bus geresni. Gražų pavyzdį šia prasme suteikia New Yorko skautų tėvų ir rėmėjų komitetas, kuris šiuo metu praveda didelį pinigų telkimo vajų, idant, vasarai atėjus, kaip galima didesnis jaunimo skaičius geromis sąlygomis galėtų stovyklauti ir kad New Yorke būtų galima gražiai įrengti jaunimui buveinę, į kurią jaunimas su malonumu eitų ir čia kultūringai praleistų savo laisvalaikį. Tai turėtų atlikti visos lietuviškos kolonijos, nesvarbu po kokios or-jos sparnu.
Kai šitaip galvosime ir veiksime, tuomet ir lietuvybės išlaikymo problema nebus tokia sunki ir susenus, veikėjų pastangas bus vaisingos, o lietuviškam veikimui ateitis bus daug šviesesnė.
