O GRAŽI BUVO MŪSŲ LIETUVA...
KUN. DR. ST. VALIUŠAITIS
“O, tėviške, koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai,
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai”.
Pr. Vaičaitis.
To mielo krašto ūmų netekimą panašiai šiandieną išgyvena tūkstančiai lietuvių, išblaškytų nedoro okupanto po visas pasaulio šalis.
Vieni, šią skaudžią mūsų tautos tragediją, Baisųjį Birželį, mini tėvų žemėje, sunkią priespaudą nešdami, kiti baisiose Sibiro vergų stovyklose, o dar kiti, klajodami po platųjį pasaulį.
Vieni ir kiti, šiandieną, jei ne viešai, tai bent širdies glūdumoje trauks “Lietuva, Tėvyne mūsų” ir drauge su Vaičaičiu kartos: “O, tėviške, koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai”.
Iš tolimiausių pasaulio kraštų tauriųjų lietuvių mintys plazdens šiandieną gražiosios tėviškės padange ir pro akis, lyg sapne, praleis gražiausius Tėvynės laisvės metus, pasiektą didžiąją pažangą, stebinusią net svetimuosius.
O, graži buvo mūs Lietuva! Jos paviršius, tartum mozaika, buvo išraižytas balto žvyro, lyg sesių austomis drobėmis, vieškeliais, plentais, geležinkeliais, kuriais lėkdami ugnį skėlė mūsų gražieji juodbėriai, greitieji automobiliai, gėrybių prikrauti sunkvežimiai, traukiniai.
Miestai puošėsi moderniškiausiais pastatais, o be pertraukos rūkstą savos pramonės fabrikų kaminai rodė ne tik pažangą, bet ir gerovę.
Mokyklose, akademijose, universitetuose, tartum bičių aviliuose, tūkstančiai gražiausio ir gabiausio Lietuvos atžalyno ruošėsi šviesesniam ir pažangesniam savo ir tautos gyvenimui.
Gražieji Lietuvos miškai, kadaise neišbrendamos pelkės su pravestais plačiaisiais melioracijos kanalais, viliote viliojo kiekvieną, čia skambėjo tūkstančių įvairiausių paukštelių meliodijos, tartum norėdamos pritarti darbščiųjų lietuvių skambiai dainai, čia augo ir žydėjo gražiausios gėlės. O putlios pievos su kviečių laukais, lyg aukso mūrais, puošė šventą Lietuvos žemę.
O, raskit gražesnę jūros pakrantę už Palangą, Birutės gimtinę?!
Tiesa, mes neturėjome didžių aukso lobių ar pasaulį stebinančių žemės turtų, bet taip pat tiesa, kad mums nieko netrūko. O jei ko patys neturėjome, už savo pagamintus produktus lengvai iš kitur gavome. Kada visame pasaulyje siautė krizė ir valiuta smuko, lietuviško sumanumo dėka, dailusis Lietuvos litukas, gal būt, vienintelis išsilaikė nesusvyravęs.
Taip, graži buvo mūs Lietuva!
Bet... Deja. šis gražus, net svetimųjų apdainuotas, o savųjų krauju aplaistytas ir laisve degąs kraštas neilgai džiaugėsi atgautos laisvės dovana.
Išaušęs 1940 metų pavasaris, grąžindamas gamtai gyvybę, nešė mūsų kraštui, Maskvos išsigimėlių rankomis, baimę, ašaras ir mirtį.
Raudonasis Maskvos tironas, sutrypęs visus tarptautinius ir tarpvalstybinius pasižadėjimus bei sutartis, paleido į darbą kraujo ištroškusias, sugyvulėjusias Azijos tyrlaukių ordas. Ir gražiausiame metų laike, kada visa gamta bujoja gyvybe, grožiu ir meile, atėjusios sovietinės gaujos ėmė griauti, plėšti, naikinti viską: laisvę, žmoniškumą, turtą ir net paskutini duonos kąsnį. Pasipylė dejavimai, ašaros. Pražydusios rožės pasruvo nekaltu lietuvių kraulu. Artėjo baisiausioji lietuvių tautos agoniia — Golgotos kelias. Visi, savo krnaštą, kalbą, šeimą myli lietuviai patriiotai apšaukiami liaudies priešais darbo žmonių išnandotoiais, neturinčiais teisės ne tik laisvai gyventi. bet ir savam krašte pasilikti. Prasidėio areštai, kankinimai, sušaudomai, išvežimai visų, net invalidų, senelių, moksleivių. paprastų darbininkų, nuo operacijos stalo su mirtimi kovoiančių ligonių ir net kūdikių, kaip pavojingų besieliu kraugėrių režimui.
Ir taip, vakar dienos darbščioji, žvdinti Lietuva pavirto siaubo, ašarų kraštu, žiauriausiu 20-jo amžiaus kalėjimu.
Minėdami šiandiena savo Tėvynės baisiąią tragediją kad ir kraiguojančia širdimi, kad ir prie tokio tragiškai žiauraus dabarties jos vaizdo, neprivalome pasiduoti nevilčiai, tamsiam likimui, rezignacijai. Priešingai, paskatinti pirmosios Vasario 16-tos kovūnų dvasia, dar su didesniu ir kietesnių užsispyrimu turime stoti į kovą už greitesnį Lietuvos išlaisvinimą.
Darbas nelengvas, bet galimas, jei jį lydės pasiaukojimas. pakanta kitiems ir kilni artimo bei Tėvynės meilė.
Šiandieninėje kovoje už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybe turi būti pažabota visa, kas mus gali skirti ir skaldyti.
Kiekvieno tauraus lietuvio šiandien yra šventa pareiga žiūrėti, kad kovoje su savo tautos priešu. Tėvynė Lietuva nebūtų skaldoma ir žudoma mūsų pačių rankomis. Kovoje su bendru Tėvynės priešu neturi būti vietos šmeižtams ar griovimui darbų tų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu vykdo šventą tautos laisvinimo darbą. Ne susiskaldymas, bet jungimasis į vieną, galingą, kietą, kaip plienas lietuvišką vienetą, kuriam rūpėtų tik visiems bendras ir dabar vienintelis mūsų tautos išlaisvinimo reikalas, gali mums kovą laiduoti.
Sunkiausiais vergijos metais lietuvis nesiskundė, nesiskaldė, bet dirbo ir tikėjo, kad ateis diena, kada ir rusas ir prūsas žlugs, o jo gražioji Tėvynė pražys dar skaidriau, nes tautos dvasia nemirus ir nepavergta, kol laisvės troškimas ir noras už ją kovoti dega jos vaikų širdyse. Jis laimėjo! Laimėsime ir mes, jei Tėvynei reiškiama meilė bus paremta ne žodžiais, bet darbais. Tad, šiandieną, kada Nemunu, Nevėžiu, Dubysa ne vanduo, bet brolių lietuvių nekaltas kraujas, pralietas už Tėvynės laisvę teka; kada kaulais keliai į Sibirą nuklojami, kiekvienas lietuvis laisvėje gyvenąs turi paklausti save, ką jis yra padaręs, kokias aukas yra sudėjęs jų ir motinos Tėvynės greitesniam išlaisvinimui. Tušti žodžiai, klykavimai salėse mūsų Tėvynei laisvės negrąžins!
Traukimasis iš žūtbūtinės šiandienės kovos lauko, vengimas aukos ir pasiaukojimo bendram, gyvybiniam savo tautos reikalui yra stojimas į bendrą platformą su mūsų Tėvynės tironu. Jis to tik ir laukia, kad mes kuo daugiausia susiskaldytume, kad jam lengviau būtų mus baigti naikinti.
Kas skaldo lietuvišką vienybę — padeda mūsų tautos priešui.
Baisusis Birželis turi sukelti kiekvieno lietuvio širdyje ne tik didesnę meilę laisvės troškimui, ne tik didesnę užuojautą skaudžiai kenčiančiai Tėvynei, bet ir ryžtą aukotis, aukoti ir kovoti prieš visa, kas kenkia vieningam jos laisvinimo darbui; kovoti, kaip sako Maronis:
“Už mūsų žemę numylėtą,
Už bočių-milžinų kapus,
Už brangų vardą paveldėtą,
Kursai garsus pasauly bus,
Palaimink, Viešpatie galingas,
Lietuvių pastangas teisingas”.
