SUTINKAME RAUDONĄJĮ MARĄ
JURGIS ŽALGIRIŪNAS
1939—1940 m. teko man tarnauti Lietuvos pasienio policijoje. Iš pradžių teko būti lietuvių — lenkų administracijos linijoje. 1939 m. prasidėjus Lenkijos karui, buvau mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, bet paliktas toje pat administracijos linijos tarnyboje grupės viršininku. Mūsų grupė stovėjo Joniškio rajone (Utenos aps.).
Rugsėjo mėn. į pabaigą, lenkams karą pralaimėjus, prie administracijos linijos susitikome su atžygiuojančia rusų raudonąja armija. Prie upelio, kuriuo ėjo administracijos linija, vieną dieną atėjo trys rusų karininkai ir mūsų sargybinis iššaukė mane, nes rusai nori pasikalbėti su mūsų vadais. Man priartėjus, vienas jų tarė:
— Ar žinote, kas mes? Mes esame raudonosios armijos kariai ir priartėję prie administracijos linijos, toliau nežygiuosime. Mes norime užmegsti su jumis draugiškus santykius ir rytoj draugiškai pasikalbėti su jūsų kapitonu.
— Kelintą valandą? — paklausiau.
— Dvyliktą, — atsakė raudonieji.
— Maskvos ar Europos laiku? — vėl paklausiau.
— O koks skirtumas tarp Maskvos ir Europos? — vienas rusų nustebęs paklausė.
— Yra skirtumas! — atsakė kitas rusų karininkas, matyt, daugiau išsilavinęs.
— Gerai, Europos laiku! — atsakė rusai.
Kitą dieną atėjo mūsų kuopos vadas ir draugiškai pasikalbėjo su raudonaisiais karininkais.
Karininkams besikalbant, rusų kareiviai stovėjo miškelyje. Jie skurdžiai atrodė ir buvo aprengti įvairiomis uniformomis ir įvairiomis spalvomis. Mūsų kareiviai buvo aprengti vienoda ir nauja uniforma. Rusus tai traukė geriau pamatyti Lietuvos kareivius. Rusų kareiviai išlįsdavo iš miškelio pasižiūrėti lietuvių. Jų karininkams atsigrįžus į juos, ruskeliai vėl skubiai lįsdavo i miškelį. Karininkai nenorėjo, kad rodytųsi jų skurdūs kareiviai gerai aprengtiems lietuviams.
Spalio mėn. mus pasienio policijos tarnautojus demobilizavo ir vėl iš kareivių tapome policininkais ir saugojome administracijos liniją. Naują Lietuvos
— Sovietų Sąjungos sieną saugojo mūsų ir sovietų kariuomenės, žinoma, kiekviena iš savo pusės.
1941 m. sausio mėn. buvo panaikinta buvusios administracijos linijos apsauga. Mes pasienio policija buvome perkelti saugoti Lietuvos — Sovietų Sąjungos sieną. Mūsų kariuomenė buvo atitraukta nuo sienos.
Saugodami sieną, retai matydavome rusą sargybinį. Jie slėpdavosi nuo mūsų akių. Jeigu eidamas rusas sargybinis pastebėdavo lietuvį, tuoj krisdavo ant žemės. Daugiausia jie gulėdavo už krūmų ir sekdavo mūsų pusę. Juos krūmuose matydavome per žiūronus. Kada buvo pravesta siena ir pastatyti sienos stulpai, rusai savo pusėje išsikirto platokus miško ruožus, kad galėtų matyti sieną pereinančius. Lietuviai savo pusėje miškų nekirto.
Esant reikalui vienas kitą išsišaukti, buvo sutarta keturis kartus iššauti. Tačiau ir šūviais būdavo sunku rusus prišaukti. Kartą mes savo pusėje pagavome vogtą arklį iš sovietų užimtos srities. Arklys,matyt, ūkninko, todėl norėjome grąžinti nuskriaustajam. Truko keletą dienų, kol prisišaukėme rusus pasieniečius. Tik kai susitikome jų patrulius, pavyko iššaukti rusų karininką.
Man belaukiant rusų karininko, pamačiau į mane artėjančią rusų grupę. Karininkas ėjo pirma, o kareiviai kautynių rikiuotėje atstatę šautuvus ir durtuvus užsimovę, vilnyje sekė savo vadą. Priartėjus prie sienos apie 100 — 150 metrų, rusų kareivių vilnis persiskyrė į pora grupių. Apie 8 kareivių sugulė ant žemės ir užėmė tokią padėtį, kad netikėtumo atveju galėtų tuojau atidengti ugnį. Apie ketvertas kareivių kautynių padėtyje toliau lydėjo karininką. Karininkui atėjus, draugiškai su juo pasisveikinome ir susitarėme, kada ir kokioj vietoj susitikti ir perduoti arklį. Tai toks buvo sovietų atsargumas su vadinama draugiška puse.
Vasarą įvyko gaisras viename kaime sovietų pusėje, netoli sienos. Mūsų pusės daug kaimiečių pribėgo prie sienos ir pradėjo lįsti į rusų pusę padėti gaisro gesinti. Žinoma, degančiame kaime buvo nemaža jų giminių ir gerų bičiulių. Prie sienos susidarius gausiai kaimiečių miniai, aš su keliais policininkais nuėjau prie jų, kad neįvyktų kokių nesusipratimų. Ten jau radau raitą rusų politruką, begaudant į pagalbą degantiems perbėgusius gyventojus. Politrukas tuoj užsipuolė mane, kodėl aš nesutvarkau iš mūsų pusės bėgančius žmones. Aš jam paaiškinau, kad pagal tarptautinius įstatymus leidžiama eiti į pagalbą degantiems antroje pusėje sienos.
— O pas mus negalima! — piktai atšovė politrukas.
Sugaudytus gyventojus, ištardę, vakare paleido.
Jau prieš Lietuvos okupavimą rusai į pasienį pradėjo slapta gabenti savo kariuomenę. Jų mašinos atvažiuodavo naktimis užgesintomis šviesomis, bet mes girdėdavome motorų burzgimus ir kitokį triukšmą ir pasiruošimą.
1940 m. birželio 15 d. mūsų viršininkas gavo pranešimą, kad tą dieną 17 vai. raudonoji armiją' peržengia sieną ir įžygiuoja į Lietuvą. Iš pasienio atšaukėme visus savo sargybinius ir sugrupavome aplink savo sargybos būstinę. 17 val. pamatėme į mūsų kaimą atjojančius penkis rusų kareivius. Trys jų pasiliko toliau kaime, o du prijojo prie mūsų būstines.
— Ar žinote, kad šiandien raudonoji armija peržengia sieną? — vienas jų paklausė.
— Žinome, — atsakiau.
Tuomet rusai pareikalavo, kad paskirčiau vieną sargybinį, kuris stovėtų prie sienos raudonajai armijai peržengiant ją. Paskyriau vieną dviratininką, kuris su rusų raitininkais išvyko prie sienos. Bet jam nebeteko sienos pasiekti. Tuoj už kaimo pasitiko rusų tankus ir mases kareivių. Kaimas buvo už kilometro nuo sienos. Rusų tankai ir kariuomenė, kaip skėriai, traukė keliais keleliais, šunkeliais ir laukais.
Šalia kaimo ėio platus kelias, kuriuo žygiavo rusų masės. Stovėjau prie kelio ir sekiau pražygiuojančius. Vieno rusų dalinio majoras sustoja prie manęs ir užkalbina:
— Kaip gyvenate, kareiviai?
— Iki šiol pavalgyti turėjome — atsakiau.
— Turėsite ir rytoj, net dar geriau, — lyg ramino majoras.
Apie 18 val. rusų dalinys sustojo paliai kaimą pietauti ar vakarieniauti. Užkūrus lauko virtuves, visi laukai pasmirdo žuvimi. Tai tau, ir rytoj bus dar geriau, kaip majoras sakė.
Žygiuodami rusai apiplėšė ir mūsų pasienio policininkus. Sutikę juos iš daugelio atėmė žiūronus, pistoletus ir kitką, kas jiems patikdavo. Tai darė vadinama “draugiška” kariuomenė.
Kai rusų kariuomenė nužygiavo toliau į Lietuva, mes dar pasilikome kurį laiką saugoti sieną. Rugsėjo mėn. mūsų pasienio tarnyba baigėsi. Rusai nuginklavo lietuvių pasienio policiją ir paleido namo. Sienai saugoti pasiliko vieni rusai.
Dar mums sieną saugojant, būdavo keistas rusų “draugiškumas”., žiūrėk, sustoja rusų. automobilis ir jame važiuojantis koks nors karininkas, nori. kelio pasiklausti. Prasidaro automobilio dureles, pirma atkiša pistoletą, o tik paskui klausia kelio.
