Į KAREIVIŠKAS DIENAS PAŽVELGUS
EDV. ŠULAITIS
Nevienas esame girdėję reklaminius šūkius: “Join the Navy and see the world”, arba tokio pat pobūdžio teigimus apie mokslinimosi galimumus armijoje, aviacijoje ar kur kitur. Be abejo, jie daugiausia yra taikomi jaunuolių širdims suvilioti, tokiems, kuriems atsibosta civilinis gyvenimas ir apkarsta čia sunkiai uždirbama duona. Tada kelias tokiems yra aiškus: pasirinkti norimą ginklo rūšį ir su šypsena lūpose įžengti į nerūpestingą karinį gyvenimą.
Tačiau nevisiems yra proga apsispręsti už karinio gyvenimo pasirinkimą ir didžioji dalis turi, gal su truputį sukąstais dantimis, praverti kariuomenes stovyklos barakų duris, kaip “Selective Service” įstaigos “aukos”. Bet ir šiai šaukiamųjų kategorijai priklausantis jaunuolis neprapuls už kareivinių sienų, o čia įgytas patyrimas, bus naudingas ir karinę prievolę užbaigus.
Jau daug lietuvių ir iš naujai atvykusiųjų tarpo, savanoriškai ar ne, turėjo progą tarnauti šio krašto ginkluotose pajėgose. Čia mūsiškiai, paprastai, užsirekomenduodavo kaip pareigingi kareiviai.
Bet dabar, sugrįžus į civilinį gyvenimą, buvusiam G.I. atsiveria platesni horizontai ir turimas “veterano” titulas daug kur padeda. Paimkime tik vieną tokią paramą moksle, kuri yra teikiama pagal vadinamą “G.I. bilių”. Čia paprastam, 2 metus ištarnavusiam veteranui, neturinčiam šeimos ir studijuojančiam pilną laiką, yra galimumas gauti 3960 dol. pašalpą 36 mokslo mėnesių periodui. O su šeimomis ši pašalpa dar gali būti didesnė. Be to, yra dar ir daugiau visokių veteranams privilegijų, kuriomis Dėdė Šamas atsilygina už jo kariuomenės eilese praleistą laiką.
Tačiau ne apie tai čia norėjome rašyti, bet patiekti žiupsnelį atsiminimų iš anų kariuomenės laikų, kurie iš atminties vis negali išgaruoti ir turbut niekada neišgaruos.
Šių eilučių autoriui ilgesni laiką yra tekę išbūti didžiojoje Fort Lewis kariuomenės stovykloje Wa-shingtone, kuri daugeliui lietuvių yra gerai pažįstama vietovė. Nors nemaža mūsiškių čia yra viešėję tik trumpai, pakeliui į Japoniją, Korėją, Aliaską arba Okinavą. Neretai, maža mūsų Fort Lewis nuolatinių gyventojų saujelė išleisdavome savo tautiečius į tas svetimas šalis, dalinai pavydėdami jiems to malonumo — veltui pakeliauti po platųjį pasaulį.
Gyvenimas kariuomenėje būtų nuobodokas, jeigu kart nuo karto nepasitaikytų progų jį paįvairinti. Pavyzdžiui, iš niekur nieko, pereitų metų rudenį gavome žinią, jog būrys mūsų bataliono kareivių važiuosime talkininkauti Universal-International filmų bendrovei Audrie Murphy autobiografinės filmos “To Hell and Back” gaminime.
Nevienas dėl to turėjome nusidžiaugti, jog iš šimtų tūkstančių armijos atstovų esame tie laimingieji, kurie mėnesį laiko būsime kartu su artistais, patys savo akimis matydami tuos daugeliui dar naujus filmavimo darbus. Taip tada mėnesi laiko praleidome Yakimos, Wash., apylinkėse, kur laikinai buveme tapę vieni vokiečiais, kiti amerikiečiais ir prožektorių šviesoje, prieš filmų aparatus, vaizdavome kautynes ir pan.
Dabar, stebint tą filmą vistiek malonus jausmas vyrauja, pamačius vėl tuos atmintinus veidus ir vaizdus, kurie, tikriausiai, niekad neišdils iš atminties. Ypatingai jeigu juos galima atgaivinti atsivertus albumą, kur prieš akis atsiveria tas užburtas filmų pasaulis negyvame fotografijos popieriuje.
Kairėj: Vartai į pagrindinę FORT LEWIS, Wash, kariuomenės stovyklą.
Dešinėj: Rikiuotė stovyklos kieme. E. Šulaičio nuotr.
Filmuojant To Hell and Back “vokiečių” grupe, viduryje šio straipsnio autorius.
Bendras stovyklos vaizdas
E. Šulaičio nuotr.
Kitas iš armijos laikų labiau įstrigęs įvykis — tai kelionė į Hollywoodą, Calif., kuris nebuvo toks pripuolamas, kaip pirmasis, bet turėtas normalių atostogų metu. O atostogų juk kariuomenėje nemaža gaunama — net 30 dienų per metus.
Šio lankymosi Hollywoode gal nereikėtų minėti, jeigu ne tos privilegijos, kurios ir čia nenustoja galios vyrams Dėdės Samo uniformose. Iš Hollywoodo USO klubo teko aplankyti ekskursijomis bemaž visas didžiąsias filmų studijas, kurios paprastiems “mirtingiems” žmonėms tegali būti matomos tik sapnuose.
Keliavimas po įvairias filmų studijas yra tikrai malonus dalykas: viskas atrodo lyg pasakų karalijoje. Čia galima sakyti nieko nėra tikra, tačiau akiai atrodo realu, kadangi ją apgauti daug nereikia. Pakanka paprastos “erzacinės” medžiagos, grimo ar kostiumų ir jų paveikti žiūrovai verkia, juokiasi ar kitaip priima tuos dirbtinius vaizdus už gryną pinigą.
Atmenu, vaikščiojant po didžiąją “Columbia” bendrovės studiją, palydovas aprodė mums kalnus, didžiulius akmenis, krintančius ant žmonių, kurie prislėgti baigdavo savo gyvenimą. Tačiau pasirodė, jog jie tuščiaviduriai ir net vaiko negalėtų sužeisti. Tada vienas iš bičiulių, pamatęs gerokai lenktų linijų moterį, toje dirbtinumo nuotaikoje, įsidrąsino palydovo paklausti — ar joje viskas yra realu?
Hollywoode viena iš lankytinų vietų yra USO klubas, kuris yra ant Hollywood Blvd., netoli Vine gatvės. Tai yra pats šio miesto centras ir čia randasi didžiųjų televizijos ir radijo tinklų: NBC, CBS ir ABC studijos. Klube judėjimas yra gana gyvas ir nuotaika jauki, ypatingai vakarais, kada susirenka daug jaunų šeimininkių, siūlančių visokeriopą patarnavimą.
Tai keliais sakiniais patiektas atsiminimų pluoštelis iš kariuomenės laikų, kuriuos vieni jau išgyvenome, kiti dar tebegyvena, o tretiems — jie yra tik prieš akis.
Knyga turi 222 puslapius teksto ir 72 puslapius iliustracijų, atspaustų geresniame popieriuje ir įdėtų tarp lankų. Viso knygoj yra 294 pusl.
Iliustracijos apima šv. Kazimiero portretus senais laikais, jo tėvus, giminę, gyventąjį laiką, šventojo koplyčią Vilniuje, jo kultą Lietuvoje bei užsienyje ir lietuvių dailininkų pieštus jo paveikslus. Jos surinktos iš įvairių archyvų, bibliotekų, privačių kolekcijų.
Knygos kaina tik 3 dol.
Užsakymus siųsti:
DARBININKAS
680 Bushwick Avenue, Brooklyn 21, N. Y.
