Kuprinės pabiros

GERAS VAISTAS NUO NEMIGOS

Mano geras bičiulis Povilas mėgsta New Yorke nusipirkti pundą vilniškės “Tiesos” ir parsinešti namon. Tai pastebėjęs kartą jį paklausiau :

—    Mieliausias Povil, argi turi kantrybės “Tiesas” perskaityti? Juk tokia nuobodi bolševikinė spauda.

—    Nieko neišmanai, brangusis Simonai, — atkirto man Povilas. — Tai geriausias ir pigiausias vaistas nuo nemigos. Kai vakare ar naktį pabudęs negaliu ilgai užmigti, tuoj imu skaityti “Tiesą” ir kaip bematant greit užmiegu.

S.K.

AR NE TAS PATS?

—    Jonai, ar pasiutai? — šaukia žmona. — Jau geri septintą degtinės stikliuką, o gydytojas tau leido išgerti tik po vieną per dieną.

—    Nesibijok, žmonel, — atšauna vyras. — Gydytojo įsakymą griežtai vykdau. Argi tu matei per visą savaitę mane išgeriant nors po vieną stikliuką. Negėriau, taupiau šeštadieniui išgerti kartu su draugais. Ar ne tas pats? Iš karto išgerti savaitinę normą ar dalimis.

B-us

NĖRA KO VOGTI

Amerikiečiams ekskursuojant po Maskvą, vienas jų nustebęs klausia maskvietį, kodėl Maskvoje nematyti šunų.

—    Mat, misteri, — atsako vienas maskvietis komunistas, — pas mus vagių nėra ir todėl nereikalingi šunes apsaugai.

O kitas maskvietis darbininkas tyliai į ausį amerikiečiui šnibžda:

—    Misteri, kad jau nieko nebeliko ko nors pas mus vogti. Jau anksčiau viską išvogė komunistai, o nieko netekę, šunes mes patys išsikepę suvalgėme.    S.K.

ŠYPSOJOSI, KAD VIRVĖ NE JAM

Dar 1940—1941 m. vienoje Vilniaus miesto aikštėje buvo pastatytas paminklas Stalinui. Bet taip nevykęs buvo, kad pačios komunistų vadovybės buvo nutarta jį nugriauti, o pastatydinti kitą. Vieną dieną atvarė darbininkų Stalino statulai nugriauti. Darbininkai ėmėsi darbo su gera nuotaika, energija ir šypsena. Užnėrę virvę Stalinui ant kaklo, pradėjo su triukšmu statulą versti nuo pjedestalo. Tai pastebėjo enkavedistai ir sulaikė darbą. Prasidėjo tardymas. Enkavedistas klausia vieną darbininką:

—    Ko tu šypsojaisi ir taip linksmai rėkavai, kada taip negarbingai vertėte Stalino statulą?

—    Mat, draugas tardytojau, — teisinosi darbininkas. — Džiaugiaus, kad ne ant mano kaklo buvo užnerta virvė.

DIDELIS MIEGALIUS

—    Jokūbai, kelk, kaimyno daržinė dega!

—    Kaimynas tegul ir gesina. O man netrukdykite miego.

—    Jokūbai, kelk, jau tavo daržinė užsidegė.

—    Jau nebeužgesinsi, kad užsidegė. Kodėl anksčiau nepranešėte, kad gali užsidegti. Netrukdykite man miego ir dabar.

—    Jokūbai, gali ir troba užsidegti.

—    O tuomet, tai pažadinkit Dabar dar galiu nusnūsti.

—    Jokūbai, kelk, jau ir troba užsidegė.

—    O lubos dar nedega?

—    Ne!

—    Na, tai galiu dar valandėlę nusnūsti.   M.B.