KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE
A. ŽYGMANTAS
Stebint gyvenamą laikotarpį nors ir paviršutiniškai, galima nesunkiai įsitikinti, jog modernioji tarptautinė žmonijos sugyvenimo sistema yra pagrįsta karu. Ėmimasis karo, daugelio galvojančių žmonių yra laikomas neišvengiamas reiškinys, kol žmogus yra tas, kas jis yra, t.y., gamtinės atrankos produktas, kovos dėl būvio išdava. Tačiau nevisuomet yra įžiūrima, kad palinkimas kovoti už būvį yra kartais išlyginamas stiprios tendencijos bendradarbiauti.
Darvino teorija einant, žmogaus evoliucija suprantama kaip nebaigiamas vystymasis einantis iš žemesnių formų į augštesnes, su moderniąja civilizacija atstovaujančia evoliucijos augščiausią laipsnį. Bet kadangi visas gyvenimas yra kova dėl išlikimo, tai tas, kas išliko ir išsilaikė yra ne tik stipresnis, ar tinkamesnis gyventi, bet, pagal Darviną ir pažangesnis, nes gamtinė atranka iškelia pažangesnes formas. Taigi, kadangi vakarų civilizacija iškilo kovoje su kitomis civilizacijomis augščiau, ji ir atstovauja žmonijos evoliucijos augščiausią tašką.
Žmonių bendruomenių struktūra ir forma nuolat kinta ir jų atsiradimas nėra senesnis kaip vienas milionas, o gal tik pusė miliono metų, tuo tarpu skruzdžių bendruomenės, kiek yra žinoma, pasiekė dabartinę savo formą ir pastoviai ją išlaikė per 65 milionus metų. Žmogus yra, palyginti, jaunas padaras. Perėjimas iš gyvulio į žmogų yra greičiau buvęs socialinis kaip biologinis procesas.
Tyrinėjant karo reiškinį, tikslu yra pradėti kiek galima nuo ankstesnių jo pasireiškimų ir būtent žemesnių jo formų gyvulių gamtoje. Gyvulių karo studija gali padėti suprasti karo organiškus pagrindus ir jo socialinius polinkius, taip pat karinės technikos ir bendrai karo įtaką i rasių ir bendruomenių išlikimą.
Karo psichologinės priežastys galiausiai glūdi protoplazmos charakteristikoje. Paprastesnių gyvių tyrinėjimas gali duoti aiškesnį tos charakteristikos bendrąjį vaizdą, kaip kad tyrinėjimas tokio sudėtingo padaro kaip žmogus. Tokio tyrinėjimo imantis reikėtų suklasifikuoti pagrindinius gyvulių geidimus pagal jų tikslą kaip maistas, lytis, vyravimas, savisauga, sava teritorija, veikla, nepriklausomybė ir bendruomenė.1
Geidimai čia suprantami kaip jaučiamas reikalas ir griežtai skirtini nuo paties tikslo ar siekiamos padėties.
Žmonių tarpe karu vadiname jėgos panaudojimą susidūrimuose, kai abi pusės sudaro organizuotas žmonių grupes. Jei tą patį nusakymą taikytume gyvulių pasauliui, tai gyvulių karu reikėtų vadinti tos pačios rūšies organizmų susidūrimą, o tuo būtų išskirta kaip tik pati mirtiniausia jėgos panaudojimo forma, ta kurios tikslas yra maistas (išskyrus, palyginti, retus kanibalizmo atvejus).
Atrodo, jog gyvulių pasaulį tiriant tiktų geriau priimti platesnį nusakymą ir karu pripažinti susidūrimus, kur priešininkai priklauso artimoms gyvulių rūšims. Gyvulių karo apimtin, taip pat, tektų įtraukti susidūrimus ne tik tarp grupių, bet ir tarp atskirų individų.1 Gyvulių rūšis yra jų grupė, pajėgi nuolatos veistis ir turinti kai kuriuos vienodumus organinėje struktūroje.
Geidimai verčianti gyvulius kovoti
Vieno kurio gyvulio karingą elgesį prieš kitą galima suprasti kaip pasėką jo psichinės organizacijos, kuri verčia jį a) įsigyti maisto, b) patenkinti lytinius geidimus, c) įsigyti sau teritoriją, d) būti veikliu, e) išsaugoti savo kūną ir gyvybę, f) išlaikyti bendruomenę, kurios narys jis yra, g) vyrauti, h) išsivaduoti iš priežiūros. Šitų geidimų vienas arba keli kartu, paprastai sudaro kiekvienos kovos priežastį.1
Suaugusiame gyvulyje pasireiškiantis geidimas gali būti patyrimo arba paveldėjimo pasėka. Patyrimo įtaka darosi vis ryškesnė kuo daugiau gyvio rūšis artėja prie žmogaus! Stebėtojai praneša, kad pagrinde daugumos kovų, beždžionių ar vaikų tarpe, glūdi situacijos, sukeliančios varžybas dėl kokio medžiaginio daikto nuosavybės, pavyduliavimo arba savinimosi kokio nors kito individo, paprastai priešingos lyties, arba kai į grupę įsiveržia svetimas, arba kai kas įsikiša ar sutrukdo tuo metu atliekamą kokį veiksmą. Kai kurie antropologai ir psichologai randa tas pat priežastis siekiančias ir suaugusių, pirmykščių ir civilizuotų žmonių daugumos kovų pačius pagrindus.
Monguzas ir kobra mirtinoje kovoje
Kuprių dvikovė
Kovos maisto tikslu
Tos pat rūšies gyvulių tarpe tokių kovų retai pasitaiko, tačiau daugumos gyvulių tarpe būna kanibalizmo, arba tos pat rūšies gyvulių naudojimo maistui atvejų. Susispietusių aplink kokį maisto šaltinį, kaimeninių tos pat rūšies gyvulių tarpe dažnai kyla peštynių dėl maisto, tačiau jos retai būna rimtos. Tačiau vadinami socialūs vabzdžiai, kartais surengia didelio masto karus maisto tikslu ne tik prieš skirtingus gyvius, bet ir prieš tos pačios rūšies bendruomenes. Taip elgiasi plėšikės skruzdės ir bitės, plėšdamos kitų maisto išteklius ir lėliukes.
Kovos dėl lytinio patraukimo
Jos įvyksta tik tos pat rūšies gyvulių tarpe. Jos yra dažnos kaimeninių patinų, kengūrų ir beždžionių tarpe ir ribotos plėšriųjų gyvulių tarpe. Kokią svarbą lyties motyvai turi gyvulių rūšies vidaus kovose rodo tas faktas, kad ragai, iltys, karčiai ir kiti pulti ar gintis tinkami ginklai dažnai yra ir antraeiliai lyties ženklai. Tuos ženklus ar žymes turi tik patinai ir jų atsiradimą galima priskirti lytinei atrankai. Patinai aprūpinti geresniais ginklais nugali savo varžovus ir kurdami sekančią kartą perduoda tuos pirmumus savo sūnums.
Kovos įsigyti ir išlaikyti teritoriją
Jos yra būdingos visai gyvybei. Augalai, kaip ir gyvuliai, stengiasi išstumti, nustelbti kitus augalus iš jiems tinkamo ploto. Labai įprasta rūšies tarpe kova, kai viena jos grupė kovoja dėl tam tikro ploto monopolio. Pav., tos pat rūšies, bet skirtingo skruzdėlyno skruzdės viena kitą laiko priešais. Jos gina savo skruzdėlyną ir monopolizuoja aplinkinę teritoriją maitinimosi reikalams. Termitai, būdami visai kitos rūšies vabzdžiai, elgiasi panašiai kaip skruzdės ir gina savo lizdus specialios karių kastos pagalba.
Poravimosi sezonui atėjus, paukščiai patinai dažnai skrenda ilgus atstumus j ieškodami tinkamos gyventi vietos. Surastas plotas paprastai būna apskrendamas aplinkui krūmas nuo krūmo. Tada toks plotas laikomas jo nuosavybe ir visom galiom ginamas nuo bet kurio kito patino, kuris mėgintų ten įsibrauti. Tokio ploto šeimininkas įsitaiso vadovietę medyje ar krūme ir nuolatos stebi savo teritoriją.
Maždaug savaitės bėgyje, patelėms beskrendant per teritoriją, paprastai, viena iš jų pasilieka su patinėliu ir nuo tada jau jiedu abu vieningai gina savo plotą nuo tos pat ar giminingos rūšies kitų porelių.
Jūriniai paukščiai, kurie apsčiai randa maisto jūroje, lizdus įsirengti dažnai reikalauja specialaus pobūdžio kranto. Tokiu atveju, jų ginamoji teritorija kartais tebūna tik keletas kvadratinių centimetrų, tik tiek, kiek reikia vietos, kur nors ant uolos briaunos padėti vienam ar dviem kiaušiniams. Kai kurie paukščiai gina savo lizdus ir jauniklius nuo plėšriųjų paukščių, visi kaip grupė. Jie savo lizdus įsitaiso arti vienas kito, viename medyje ir saugo visą tą plotą, kuriame jie maitinasi. Tokio teritorinio karo pradų randama net žuvų, ruonių ir kai kurių kitų žinduolių tarpe.
Gorilos ir šimpanzės gyvena pastoviomis šeimomis, kuriose jaunikliai išbūna kartu po keletą metų. Keturios ar penkios tokios šeimos sudaro bandą, kuri gyvena aprėžtame plote ir jį gina nuo kitų tos pat rūšies bandų.
Tokių judrių ir neplėšrių gyvių tarpe kaip paukščiai, teritorinis karas retai kada baigiasi sunaikinimu nugalėtojo, kuris lengvai gali pasprukti; iš antros pusės tokiu būdu rūšis išskirstomą po didžiausią jai gyventi tinkamą plotą. Tuo tarpu sunkiai ginkluotų sausumos gyvulių tarpe kovos dėl ploto pasiskirstymo galėtų baigtis žudynėmis, o išlikę gyvi sunkiai sugebėtų toli keliauti, kad surastų dar neužimtą plotą. Greičiausiai jie turėtų nuolatos pulti ir kovoti ir tas išnaikintų tą rūšį. Todėl tokie gyvuliai dažniausiai ganosi, rankioja maistą ar medžioja nepasiskirstę ploto, pakęsdami vienas kitą ir išsiveržia iš to ploto į kitus jei pritrūksta maisto, bet ne iš priešingumo kitiems savo rūšies gyvuliams.
Paprasta rudoji voverė yra nepermaldaujamas pilkosios priešas ir nors ūgiu mažesnė, bet beveik visuomet nugali ir pilkąją išstumia iš užimto ploto.
Kovos kilę iš noro būti veikliam
Kartais gyvuliai pešasi norėdami lavintis ar įgyti patyrimo, kartais tiesiog negalėdami nurimti vietoje, arba net iš žingeidumo. Tokios peštynės dažnai priveda prie tikrų kovų. Patinai elniai, beždžionės ir ypač gaidžiai, dažnai kovoja iš pamėgimo kovoti. Nerami, arba nuotykinga dvasia kartais sukelia pripuolamus ar net tikslingus gyvulių keliavimus, kurie, jei vykdomi kolektyviai, vadinami migracijomis. Tokių kelionių motyvas būna maistas, lytinis patraukimas, perpildytas plotas mėginimas pasprukti nuo priešų ar nesveikų aplinkumos sąlygų, bet kartais jos įvyksta be priežasties, gal tiesiog iš nuobodumo, ar noro jieškoti nuotykių.
Skruzdės kariai žygiuoja visada su aiškiu plėšriu tikslu. Jos juda lyg karių armija, pakeliui viską ėsdamos, kartais net ir didelius gyvulius.
Paukščių ar žinduolių keliaujantys telkiniai yra pastebėti kariaujant su kitais tos pat ar skirtingos rūšies gyviais, tačiau retai. Letourneau mini karą tarp šarkų, ir varnėnų, įvykusį 15 amž. Prancūzijoj; Anglijoj yra žinomas 18 amž. įvykęs karas tarp dviejų didelių špokų būrių ir 1935 m. Naujoj Anglijoj kilusi kova tarp rudųjų ir pilkųjų voverių, kurioj rudosios nugalėjo pilkąsias naudodamos kastravimo metodą.
Nedaugelis gyvulių rūšių kovoja savo tarpe kruvinai. Labiausiai savo tarpe pešasi iki kraujo oran-gutanai. Jie yra pikto būdo ir pavydūs. Jų kovojimo metodai ir pamėgimas peštis primena žmogų. Jų kovos technika yra kandžiojimas, nuo ko daugiausia nukenčia kojų ir rankų pirštai. “Iš 27 orangutanų, kuriuos aš nušoviau Borneo saloje ir 12 kitų nušautų man prašant vietinių medžiotojų, 5 buvo tikri kovotojai ir buvo netekę po vieną ar po keletą pirštų, kuriuos kautynėse priešai buvo jiems nukandę. Besikaudami orangutanai drasko vienas kitam snukį ir tada paprastai labai nukenčia jų storos ir plačios lūpos. Visos tos kautynes vyksta medžių viršūnėse, nes kiek žinoma, suaugęs orangutanas nulipa žemėn tik norėdamas gerti.”7
Kovos savisaugos tikslu.
Jos apima kovas dėl gyvulio gyvybės, kai jis ginasi nuo kūno sužalojimų ar dėl savo laisvės. Gyvuliai, kurie gamtos pusiausvyroj paprastai būna plėšriųjų aukos, dažniausiai ginasi pabėgdami, įsikasdami į žemę, arba pasislėpdami iš anksto paruoštose slėptuvėse, prisitaikindami prie vietos, arba apsisaugo savo šarvų stiprumu, rečiau jie ginasi kovodami. Kovos atveju yra vartojama tarpusavio pagalba ir kolektyvūs veiksmai. Todėl plėšriųjų gyvulių aukos pasitraukimo, maskavimosi, įtvirtinimų ir savitarpio pagalbos mene vystė specializaciją.
Plėšriuosius gyvulius išduoda jų ginklai. Toki gyvuliai turi gerai išvystytus puolamuosius ginklus: iltis, nagus ir pan. Problema, kuri tiek daug vargo sudaro tarptautinėje plotmėje teisininkams sprendžiant, kuri pusė yra agresorius žmonių kare, atrodo nesunkiai sprendžiama gyvulių tarpe.
Karas už bendruomenę
Šitos rūšies karas sukeliamas geidimo, gamtinės atrankos dėka atsiradusio tų gyvių grupių tarpe, kurios naudojasi savitarpio pagalbos, kolektyvinių veiksmų ir darbo pasiskirstymo teikiamais pirmumais. Gyvulių bendruomenė yra gyvulių grupė iš tos pačios rūšies, nors kartais ir kitos rūšies gyvuliai atlieka svarbius patarnavimus vyraujančiai rūšiai.
Gyvenimas bendruomenėje gyvuliams teikia aiškius patogumus susijieškant maisto, atliekant lytines
Skruzdžių kovos pasižymi atkaklumu ir žiaurumu
Dvikovė “damos” akivaizdoje
funkcijas, išsaugojant jauniklius ir bendrai ginantis nuo priešų. Galimas dalykas, kad bendruomeniškumas yra pirminis geidimas, kurio pasėkoje gyvuliai taip elgiasi.1 Kai kurie plėšrieji mėsėdžiai susideda į medžioklės bandas ir savo teritoriją kartais gina bendrom jėgom nuo kitų plėšriųjų. Kai kurie vabzdžiai organizuojasi į bendruomenes plėšikavimui ar belaisvių įsigijimui. Ryškios bendruomeniškumo žymės gyvulių tarpe užtinkamos, kai gindamiesi jie teikia vienas kitam pagalbą. Raganosiai, šimpanzės, drambliai ir daugelis kitų iš karto puola gelbėti savo kaimenės narį, kai tik išgirsta jo pagalbos šauksmą, o kai kurios jų kaimenės, sakoma, turi net ištisą žvalgų ir sargybinių postų sistemą. Keliaujanti paukščiai, žuvų mokyklos ir vabzdžių spiečiai geriau sugeba gintis nuo temperatūros pakitimų, audrų ir plėšriųjų gyvulių, kai būna susitelkę. Daugumas gyvulių būna drąsesni būryje kaip būdami vieni'.
Yra žinomi tos pat rūšies, o kartais ir kelių skirtingų rūšių bendri dideli telkiniai, kurių pagrindinis susitelkimo tikslas yra savisauga. Gyvulių pasaulyje jie yra toki pat dažni kaip ir bendruomenės paremtos veisimosi tikslu.
Socialinių vabzdžių tarpe kolektyvinė apsauga išugdė net specialią kastą, pasiruošusią ginti avilį ar lizdą nuo bet kokio priešo su didžiausia ištikimybe. Letourneau atpasakoja Huberio stebėtą didelį karą, kilusį plėšimo tikslu dviejų, keletos šimtų žingsnių atstu esančių skruzdėlynų tarpe:
“Kautynių lauke kovėsi keli tūkstančiai skruzdžių, poromis susikibusių savo žiaunomis; kitos bėgiojo j ieškodamos viena kitos, puldamos, prievarta vilkdamos viena kitą belaisvėn į savo miestą, kur jų laukdavo žiauriausias likimas. Kovotojos laistė viena kitą nuodais ir susikibę raičiojosi dulkėse. Tačiau vienos kurios pusės bendrapilietės viena kitą remdavo. Jei bendrame sąmyšyje kuri savoji, per klaidą, užpuldavo savąją, jos tuoj viena kitą atpažindavo ir smūgius pakeisdavo glamonėjimais — paglostymais. Kol abi armijos tuo būdu rodė savo narsumą ir vykdė skerdynes, abiejų miestų civiliniai gyventojai, nereikalingi naikinimo darbui, tęsė savo keliones miško takeliais, vykdydami savo taikų ir naudingą darbą. Tik toj vietoj, kur vyko kova, kariai judėjo į vieną ir į antrą pusę. Naujos skruzdės be paliovos vyko kovon ir be paliovos į gimtąjį miestą grįždavo kovotojai lydėdami belaisvius. Visų šitų įdomių karų metu skruzdės vartodavo laisvą ir drąsią taktiką.
Be abejo, jos kartais vartoja pasalas, bet tik mažuose susidūrimuose. Didelių karų metu jos puola atvirai, visa jėga ir nevartoja jokios klastos. Kaunasi jos nepaprastai atkakliai, ir lengviau jas suplėšyti į gabalus, kaip paimti nelaisvėn.”1
Tačiau tokia kolektyvaus gynimosi specializacija lengvai veda į puolimą, kuris yra geriausias apsigynimas ir tuo pačiu į plėšrias ekspedicijas. Galimas dalykas, kad dėka tokio specializavimosi gynyboje kai kurių rūšių skruzdės išugdė vergų ėmimo paprotį ir kitas tarprūšinio parazitizmo formas. Vystant ir parengiant kolektyvios gynybos techniką kelias veda į perdėtą individo priklausomybę bendruomenei ir, galimas dalykas, sudaro pagrindines agresijos priežastis.1
P. Huberis savo veikale “Recherches sur les moeurs des fourmis indigenes” įdomiai aprašo karinę termitų techniką kovojant su skruzdėmis: “Kai jų priešai skruzdės bando veržtis į jų lizdą, prie angos pasirodo termitai kariai ir pradeda kovą. Didesnę jų kūnų dalį sudaro baisios žnyplės, kurios automatiškai atsidaro ir užsidaro. Kiti kariai yra aprūpinti glandomis, kurias jie vartoja kaip kulkosvaidžius, purkšdami priešą naikinantį skystį. Mūšiui vykstant, savų karių užpakalyje, darbininkai termitai stato naują sieną. Tokiu būdu kariai yra iš anksto pasmerkiami mirti. Jų pareiga yra kautis ir sulaikyti priešą tol, kol darbininkai pastatys sieną tvirtovę.”
Stebėjimai rodo, jog tos gyvulių bendruomenės, kurios išnaudoja augalų pasaulį ir kolektyvų karingumą apriboja tik savo grupės ir savo teritorijos gynybai nuo įsiveržimų, yra pačios sėkmingiausios evoliucijos kovoje.
Kovos dėl vyravimo
Gyvulių pasaulyje dominavimas, arba vyravimas yra socialinės organizacijos priežastis ir pasėka. Kai kurių beždžionių grupių tarpe yra rastas aiškus siekimas vadovauti. Kaimeninių gyvulių vadai kartais užima vyraujančią vietą jėga, bet dažnai toks vyravimas būna siejamas su lytiniais siekimais. Kengūros gyvena didelėm bandom, vadovaujamos seno patino. Vištos kovos būdu nustato savo tarpe eilę lesti ir tuo pačiu vyravimo tvarką. Dėl vyravimo kartais kovoja ir galvijai. Karai kilę dėl bendruomenės labo kartais sutvirtina jos esamą vidinę organizaciją.
Vergus imančių skruzdžių veiksmai primena žmonių karą dėl vyravimo, tik retai pasitaiko tos pat rūšies tarpe. Skruzdžių rūšis Amazonės turi geras žiaunas kautis, bet netinkamas žemei kasti, todėl jos priklauso nuo kitų skruzdžių rūšių darbininkių.
Siekimas vyrauti yra plačiai paplitęs būdo bruožas augštesnių gyvulių tarpe, tačiau kova dėl vyravimo, bendrai, yra mažiau būdinga gyvuliams kaip žmonėms.1 (Bus daugiau)
