LEMIAMŲ SPRENDIMŲ IŠVAKARĖSE
ANTANAS SŪDUVIS
Antrojo Pasaulinio karo laimėtojai (Amerika, Anglija, ir Prancūzija), jau pirmaisiais pokario metais, atsidūrė keistoje būklėje: jie pasijuto pralaimėję politinę kovą prieš savo sąjungininką—Sovietų Rusiją. Mat, karo metu vakarų demokratijos prieš sovietus nevedė jokio politinio žaidimo. Jiems terūpėjo kuo greičiau sutriuškinti nacinę Vokietiją. Todėl be atodairos ir jokių sąlygų jie rėmė sovietus, kad greičiau nugalėtų bendrą priešą.
Tuo tarpu Sovietų Rusija visą laiką slaptai planavo ir ruošėsi, kad kuo daugiau pasinaudotų būsimosios pergalės vaisiais. Taigi, raudonasis sąjungininkas, anaiptol, nebuvo nuoširdus. Šią suktą Maskvos politiką geriausiai įrodo anuo metu vykusios didžiųjų konferencijos, garsios Teherano, Jaltos, Potsdamo vardais. Tuose pasitarimuose sovietams padarytos nuolaidos ir sukūrė šią painią politinę būklę. Vakariečių neapdairumo ir politinio pralaimėjimo dėka maskvinio komunizmo vergijoje atsidūrė 15 tautų, su 500 milijonų žmonių ... Jų tarpe ir lietuvių tauta, ir mūsų Lietuva.
Diplomatijos laukuose prasidėjo vadinamas šaltasis karas.
Pagaliau, po kelerių šio karo metų, yra reiškinių, jog artėjama prie lemiamo sprendimo. Turėtų paaiškėti: ar pastarasis karas įkais, ar realios vakariečių galios įtikinta Sovietų Rusija jieškos kompromisinio sprendimo.
Šaltajame kare Maskva dažniausiai būdavo puolančiojo padėtyje. Tačiau kada Kremlius pajuto, kad toliau plėsti savo įtakos nebegali, ir kad tolimesnis komunizmo veržimasis į vakarus sukeltų karą, pradėjo vengti atviro puolimo, vengti bet kurių derybų su vakarais. Nemažos ir gana dažnos vakariečiu pastangos, atvesti Maskvą prie derybų stalo—lyg trapios grandys sutrukdavo sovietų sugalvotose kliūtyse. Tuobūdu veik per ištisą dešimtmetį tebėra neišspręstos Vokietijos, Austrijos ir kitų rytų Europos kraštų problemos.
Žinoma, tokia būklė Maskvai yra naudinga. Vadinamąja delsimo politika sovietai stengiasi kuo ilgiau nutęsti pagrindinių klausimų sprendimą. Delsiamuoju laikotarpiu Maskva visokiais būdais mėgina sutrukdyti vakarų gynimosi sistemos organizavimą. Sovietams labiausiai nepatinka vakarų Vokietijos karinis stiprinimas, nes jis darosi ne tiktai rimta kliūtimi komunizmo plėtimuisi į vakarus, bet ir gali niekais paversti Maskvos tradicinį delsimą, gali priversti sovietus neatidėliojant spręsti pagrindinius pokarinius politinius klausimus.
Šios kovos bare — sutrukdyti vakarinių sąjungininkų stiprėjimą—Maskvai iki šiol neblogai sekėsi. Jai pavyko sukliudyti vakarų Europos gynybos bendruomenės organizavimą, kuriame dalyvautų ir vakarų Vokietija. Pasinaudodama komunistų įtaka Prancūzijoje, Maskva baugina prancūzus atgijančiu vokiečių militarizmu. Todėl Prancūzijos parlamentas dar iki šiol nepatvirtino Europos gynybos bendruomenės sutarties, nors nuo jos pasirašymo jau praėjo apie pusantrų metų. Gi kol ši sutartis nėra ratifikuota — negali gimti nei bendroji Europos armija, į kurią turį įeiti ir vakarų Vokietijos kariai.
Vengdama esminių derybų ir kliudydama vakarų gynimosi sistemos kūrimą, Maskva taip pat siekia suskaldyti vakarinių sąjungininku vieningumą. Šis sovietų ginklas šaltajame kąre yra daugiausia nukreiptas prieš JAV, kaip prieš stipriausį komunizmo priešą.
Propagandinė komunistinė spaudos neapykanta Amerikai, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose vakarų Europos valstybėse, išplėsta visu aštrumu. Ypač prancūzų ir anglų galvosenon kalte įkalamas Amerikos įsigalėjimo pavojus jų kraštuose. Esą, tų valstybių vyriausybės neturinčios nei savarankiškos užsienio politikos. Tuo būdu yra dirginamos anų kraštų tautinės ambicijos ir nejučiomis sukeliama neapykanta amerikiečiams. Kaip prisimename, praėjusią vasarą Anglijos parlamente net pats darbiečių galva, Attlee, aštriais žodžiais puolė Ameriką ir kritikavo Anglijos vyriausybę, reikalaudamas vesti savarankiškesnę užsienio politiką.
Plyšiui tarp vakarinių sąjungininkų sudaryti, Kremlius taip pat panaudojo Korėjos karą, raudonąją Kiniją, ekonomines tarptautinės prekybos problemas ir kt. Tuo būdu Maskvai iš dalies pasisekė apardyti vakarų vieningumą. Pagaliau ir Anglijos premjeras Churchillis pasirodė su savo projektais ir siūlymais, kurie pakvipo naujomis nuolaidomis raudonajam rytų agresoriui. Sovietų viliojama Prancūzija sutrukdė vakarų Vokietijos ginklavimą, kuris buvo ir tebėra JAV politikos kertiniu akmeniu, organizuojant Europos tautų pasipriešinimą komunistinio imperializmo frontui.
Tačiau, varydama kylį tarp vakarinių sąjungininku. Maskva, atrodo, didesnio mūšio dar nelaimėjo. Prancūzija, nors Maskvai gerokai ir klusni, nuo JAV nenusigrįžo. Didžiajam Berlyno konferencijos mūšyje Prancūzija dalyvauja senųjų savo draugų, Amerikos ir Anglijos, pusėje.
Viskam ateina galas, taigi, ir Kremliaus delsimo-ardymo politikai. Atrodo, jau yra pribrendusi padėtis, verčianti Maskvos diktatorius apsispręsti ir sėsti prie derybų stalo su vakariečiais, nors tik prieš porą trejetą mėnesių dar ugnimis spjaudė į bet kuriuos derybų pasiūlymus.
Pažįstant ligšiolinį sovietų laikymąsi, politinėse sferose visai pagrįstai svarstomas klausimas, kuriuo tikslu sovietai pasuko derybų linkme: ar Berlyno konferenciją jie ir toliau mėgins panaudoti savo senajai vilkinimo taktikai, sprendžiant degančiuosius politinius klausimus; ar ir toliau mėgins savo gudria skaldymo politika griauti vakariečių vieningumą; ar, pagaliau, iš tikrųjų jau būtų Maskvai atėjęs laikas rimtai j ieškoti bet kurių esminių kompromisų.
JAV, kaip matyti iš prezidento Eisenhowerio ir valstybės sekretoriaus Dulles pareiškimų, yra nusistačiusi neleisti sovietams Berlyno konferenciją paversti ligšiolinės Kremliaus politikos įrankiu. Paaiškėjus sovietų nenorui susitarti esminiais klausimais, Amerika nutrauksianti pasitarimus. Tuo atveju — skubiai būtų einama prie vakarų Vokietijos ginklavimo. Žinoma, Prancūzijoje pasireikštų stipri opozicija, tačiau manoma, kad Prancūzija nepasuksianti iš bendro kelio su Amerika ir Anglija. Juo labiau, kad tolimesnis Vokietijos ir Prancūzijos izoliavimasis, JAV politikos nuomone, reikštų Europos savižudybę. Tuo atveju Amerika turėtų peržiūrėti savo politiką Europos požiūriu, ture tų persiorientuoti, nes JAV nemananti toje savižudybėje dalyvauti . . .
Berlyno konferencijos išvakarėse susidariusias politines nuotaikas gerai jaučianti ir Maskva. Ji galinti pasukti plačių kompromisų keliu. Manoma, jog konferencijoje gali būti siūloma įvesti tam tikrą demilitarizuotą zoną. Tarp rytų ir vakarų galėtų būti sudaryta “taikos juosta.'’ Be to; būtų mėginama aptarti ir kiti saugumo garantijų klausimai.
Kokios bebūtų šios konferencijos pasėkos, tačiau atrodo, jog jos gali būti daugiau ar mažiau lemiamos. Jos gali būti lemiamos ypač komunizmo pavergtiesiems kraštams. Šie kraštai labiausiai laukia laisvės, nes jie daugiausia kenčia Antrojo Pasaulinio karo pasėkas, visiškai nebūdami kalti nei dėl jo sukėlimo, nei dėl vakarų demokratijų pralaimėjimo prieš sovietus, karo ir pokario metais.
Visiškai teisingai būtų pasielgta — ne duodant Maskvai kokias “garantijas” užgrobtuose kraštuose toliau išsilaikyti, bet reikalaujant, kad sovietai visų pirma grįžtų į savo buvusias sienas. Jieškant taikos ir saugumo garantijų, nereikėtų didiesiems sudarinėti demilitarizuotų “taikos zonų”. Jas atstotų laisvos ir ramios mažosios tautos, jei tik būtų pripažįstamas ir gerbiamas tų kraštų neutralumas ir neliečiamumas.
Rengiantis Berlyno konferencijai, ir ginčijantis su sovietais dėl vietos parinkimo, sausio mėn. pirmojoj pusėje anglų užsienio reikalų ministeris Eden pareiškė, kad šioje konferencijoje ir Vokietijos reikalu nebūsią padaryta tokių nuolaidų, kurios leistų komunistams įsitvirtinti Vokietijoje, arba kurios sugriautų Atlanto pakto sąjungą.
Foster Dulles šia proga pareiškė, kad Sovietams nebūsią parduoti pavergtieji, nors už tai būtų galima laimėti ilgus taikos metus laisviesiems. Derybose su Rusija negalį būti jokios kalbos anie pasaulio pasidalinimą: JAV derėsis tik tuo tikslu, kad padidintų žmonių gerovę ir laisvę, todėl negalės dalintis pasauliu su tais, kurie laisvę naikina . . .
Dulles taip pat pranešė, jog dabar esą pakeisti ir apsigynimo strategijos pagrindiniai principai. Rusijos karinės provokacijos atveju — staigiu masiniu puolimu bus smogiama mūsų pačių pasirinktoje, priešui skaudžiausioje, vietoje. Tuo būdu Rusija nebegalėsianti priversti sąjungininkus gintis ten, kur ji norėtų, o tuo pačiu verstų vakarų demokratijas išblaškyti savo jėgas, šiuo principu Europos apsaugą planuojąs ir NATO štabas.
Pagaliau ir JAV aviacijos ats. gen. George Kenney, per N. Y. JOURNAL AMERICAN skiltis, ragina Ameriką susikurti galingiausią pasaulyje aviaciją, kad ir šio krašto neištiktų Lietuvos ir kitų pavergtųjų kraštų likimas.
Tad: jeigu didžiųjų vyrų pareikštosios mintys yra nuoširdžios, ir jeigu Berlyno konferencijoje jomis bus vadovaujamasi, 1954 metai — gali būti lemiamų sprendimų metai.
