RUSIJOS ARMIJOS SILPNYBĖS

Rusų T-34, ginkluotas 85mm pabūklu

Anglijos brig. gen. Claude H. Dewhurst parašė knygą “Close Contact,” kuri išleista šiais metais. Autorius turėjo retą progą pažinti rusus. Jis buvo Anglijos Misijoje prie Rusijos karinių pajėgų Ryt. Vokietijoj nuo 1951 iki 1953 metų.

Žemiau duodama šios knygos sutrumpinta ištrauka apie Rusijos karines pajėgas.

Dažnai esu klausiamas apie Rusijos karines pajėgas ir jų silpnybes. Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Iš mano nuolatinių, kiek galima gilesnių stebėjimų darytinos šiokios išvados:

Rusijos kariuomenė yra aiškiai didesnė už vakariečių. Ypač ji pirmauja tankų armijomis. Bet jų tankai yra permetami geležinkeliais arba patys važiuoja keliais, jie neturi tankų, transporto mašinų. Jei tankai juda keliais, jie labai greitai susidėvi ir reikalingi labai geros ir pajėgios remonto tarnybos, šiai remonto tarnybai Rusija neturi pakankamai specialistų.

Jei tankai permetami geležinkeliais, tada bombardavimas ar sprogdinimai lengvai gali suardyti susisiekimo linijas ir tuo tankų permetimą sutrukdyti. Kelius nukirsti dabar mes esame daugiau pajėgūs, negu II pasaulinio karo metu. Rusijai trūksta ir kitų techninių priemonių, kaip Bailey tiltų, be kurių greitas žygiavimas negalimas.

Rusijos aviacija neturi strateginio bombardavimo technikos. Ši technika yra komplikuota ir įgyjama tik per ilgą karinį patyrimą. Ji niekad nevykdė bombardavimų dideliais junginiais, pav. 1000 lėktuvų. Rusų bombardavimas yra netaiklus. Mums teko su jais bendradarbiauti bombarduojant vokiečių karo laivą “Tirplitz”. Rusai pasiuntė 15 bombonešių, kurių kiekvienas nešė 2000 svarų bombą. Iš jų 11 net nesurado fiordo, kur “Tirpitz” stovėjo, 4 surado, bet nė vienas nekliudė. O sąlygos buvo puikios.

Nors ji turi atskirą strateginę aviaciją, bet, bendrai, aviacija yra sausumos kariuomenės dalis tik su artimo rėmimo uždaviniais. Mes NATO manevruose pirmiausia žiūrime, kuri pusė vyrauja ore, nes sausumos kariuomenės judesiai yra kontroliuojami pajėgesnės aviacijos.

Mano manymu, norėdami išvengti nuostolių nuo aviacijos, rusai judės naktį. Atrodo, jų priešlėktuvinė gynyba nėra tokia pajėgi, kaip mūsų, tiek taktiniuose veiksmuose, tiek ginant pastovius taikinius.

Rusija neturi lėktuvnešių. Gal ji apie juos perdaug ir negalvoja, bet Ramiojo vandenyno karinė studija turėtų ją įtikinti, kad lėktuvnešiai yra labai reikalingi modernio laivyno veiksmuose. Greičiausiai ji turi sunkumų juos statydama ir jai trūksta personalo, kuris sugebėtų juos aptarnauti.

Kiek yra žinoma, Rusija nuolat plečia tolimo veikimo povandeninių laivų ir lengvų kreiserių statybą. Sakoma, kad Rusijos laivynas yra antroje vietoje po Amerikos, bet be lėktuvnešių jo manevravimo galimumai labai riboti. Jos laivynas turi didelį trukdymo pajėgumą, kaip Hitlerio Vokietijos, bet jis niekad nepajėgs pulti.

Galbūt, rusai turi geriausią pasaulyje tanką. Bet jų technikai nepagamino nieko, kas būtų nauja ar nuostabaus. Atominės bombos paslaptis buvo pavogta. Mes patys atidavėme jiems sprausminius motorus nukopijuoti. Pagrobti vokiečių mokslininkai praktikuoja raketas ir nervų dujas.

Kaip Rusijos rašytojai ir kiti menininkai, kurie yra pririšti prie nustatytos linijos ir nieko geresnio nesukuria, taip ir jos technikai varžomi griežto planavimo ir priežiūros, negali plačiau ir savarankiškai pasireikšti. Tik vakariečių nepriklausomose laboratorijose gali pasireikšti kūrybinis ir originalus išradingumo genijus. Aš tikiu, kad Rusijos vadai tai supranta, bet aklai laikosi savo nusistatymo ir neleidžia savarankiškai reikštis.

Atominės bombos gamyboje Rusija, mano manymu, yra atsilikusi nuo Amerikos pasiektų rezultatų dviem metais. Atominius taktinius pabūklus, panašius į Amerikos, jau pradėjo gamintis ir pradeda apmokymą tarnybos taktiniams veiksmams, ką mes jau darome nuo 1951 metų.

Sekantis Rusijos silpnumas Europoje yra jos sąjungininkai.

Koks yra komunizmo pajėgumas satelitiniuose kraštuose sunku tiksliai pasakyti. Diplomatų, esančių ar buvusių tuose kraštuose, nuomonės labai skirtingos. Bet, atrodo, kad laisvų rinkimų atveju būtų nuostabu, jei ten komunistai surinktų apie 30 nuošimčių balsų, kaip kad jie surenka Prancūzijoj ir Italijoj.

Prisimintini 1946 metų rinkimai Čekoslovakijoj. Čekijos kaimynai buvo rusų okupuoti, Raudonoji armija buvo pasieny, trys viduriniosios partijos buvo uždarytos ir komunistai buvo jau užėmę raktines valdžios vietas, tačiau, nežiūrint į visa tai, komunistai surinko, palyginti laisvuos rinkimuos, tik 38 nuošimčius balsų. Kuo arčiau komunizmas, tuo mažiau jis mėgstamas. Kuo toliau nuo scenos, tuo komunizmo teorijos yra patrauklesnės.

Berlyno “Wedding” rajonas buvo raudoniausias visam Berlyne. Per rinkimus 50 nuoš. balsuodavo už komunistus ir 20 nuoš. už socialistus. Atėjus rusams, reikėjo tikėtis, kad komunistai ras dar daugiau pritarėjų. Tačiau per pirmus rinkimus, kuriuose dalyvavo 93 nuoš. turėjusių teisę balsuoti, komunistai nepravedė nė vieno atstovo.

Nežiūrint gražių žodžių ir maskvinės propagandos apie draugystę su “demokratinėmis respublikomis,” Rusijos kariniai planuotojai supranta, kad satelitų kariuomenėmis jie negali pasitikėti.

Raudonoji armija dar niekad nėra turėjusi bendrų manevrų su satelitų kariuomenėmis. Nė vienas satelitas negavo Stalino tankų, keturmotcrinių bombonešių, didesnio skaičiaus sprausminių naikintuvų. Kai kas gali ginčyti, kad ji tų ginklų neturi pakankamai. Bet aš manau, kad Rusija satelitais nepasitiki.

Dažnai važinėdamas po Ryt. Vokietiją turėjau progos matyti Ryt. Vokietijos kariuomenės mokymą. Daliniai, kuriuos mačiau, atrodė arba apatiški, nepatenkinti rusų vadovavimu ir prasta apranga, arba, jei jie buvo rusų įgulos kaimynystėje, tai buvo nuostabiai žvalūs. Mat stengdavosi pasirodyti pranašesni už nerangiuosius ir apsileidusius rusus.

Rusai neleidžia vokiečiams sudaryti geresnio štabo. Nors divizijos yra, bet mokymas vedamas tik batalijono sudėtyje.

Vokiečių karininkų uniforma yra tik buvusios vokiečių kariuomenės uniformos karikatūra. Bendrose pobūviuose vokiečių karininkai prieš rusų atrodo pasigailėjimo verti. Tą skirtumą jaučia vieni ir kiti — bendravimo ir drąugiškumo tarp jų nėra.

NATO (Š. Atlanto Pakto) pasisekimas yra didelis krislas rusų generalinio štabo akyse. Rusija niekad nebandė kaip nors apjungti satelitų kariuomenės. Eiti karan su sąjungininkais, kuriais negalima pasitikėti, yra rizikinga.

Rusija su savo galybe turėjo ir dar turi galimumų peržygiuoti Europą, bet aš tikiu, kad praeityje ją sulaikė ir dabar nuo šio žygio sulaikys anksčiau minėtos jos silpnybės.

Jei Rusija pasišautų žygiuoti per Europą dar Vak. Vokietijai neatsiginklavus, Amerikos reakciją galima iš anksto spėti. Amerikai neverta aukoti savo divizijas nenaudingam stabdymui. Ji turėtų pasitraukti iš Europos anksčiau, negu bus išstumta, nes vistiek jos divizijos būtų išstumtos. Tada jau Amerikai tektų pradėti biologinį karą, nukreiptą prieš pačios Rusijos teritoriją. Žinoma, ir pati Amerika pajustų rusų atomines raketas, kurios galėtų sukelti tikrą karinę isteriją. Tuomet Amerika panaudotų visus turimus ginklus Rusijai sutriuškinti. Nors Amerika bus ir išstumta iš Europos, bet ji dar turės arti Rusijos esančias bazes, iš kurių galės veikti jos aviacija.

Biologinio karo atveju Amerika būtų geresnėj padėtyje, negu Rusija. Jei toks karas būtų panaudotas prieš rusų nusiaubtą Europą, efektas būtų katastrofiškas. Rusų isteriška propaganda 1952 metais dėl tariamo bakterijų panaudojimo Korėjoj rodo, kad rusai šios rūšies karo labai bijo. Atrodo, jog rusai supranta, kad jie galėtų laimėti trumpą karą Europoje, bet jie praloštų ilgą karą prieš Ameriką.

Kiekvienas gali lengvai įsivaizduoti kokia panika kiltų satelitiniuose kraštuose, jei po atominę bombą būtų numesta ant Varšuvos, Pragos, Budapešto ar Sofijos. Mes esame linkę užmiršti, kad paskutinis karas tučtuojau pasibaigė, kai tik pora atominių buvo numesta ant tankiai apgyventų miestų. Amerikai nebūtų tikslo nebombarduoti kontinento sostines, nes toks bombardavimas būtų tikriausias būdas greitai paveikti Rusijos hegemonijos nervinius ir moralinius centrus.    J. L.

Geriausias rusų tankas “J. Stalin III” buvusiam kare