Karinė spauda
THE ARMY COMBAT FORCES JOURNAL, December 1954. Stambesni straipsniai:
Paruošta Kariuomenė, gen. M. Ridgway. Savo kalboje skirtoje Tautinės Gvardijos organizacijai, kariuomenės štabo v-kas nurodė ko trūksta Amerikos kariuomenei, kad ji išliktų geriausia ginkluota jėga pasaulyje. Pirmiausia modernus karas reikalauja, kad kariuomenė būtų judri, t. y. būtų pajėgi kilnoti smogiamąją galią. Judrumas padidina karinių jėgų smūgio galią keleriopai. Taktinis judrumas tai sugebėjimas kilnoti smogiamąją jėgą mūšio lauke, strateginis judrumas — paprastai suprantamas, kaip smūgio jėgos kilnojimas iš vieno mūšio lauko į kitą.
Judrumui nepaprastos reikšmės turi aviacija, todėl labai daug dėmesio Amerika skiria šiai ginklo rūšiai vystyti.
Judrumas pareina ir nuo nekomplikuotos ir neperkrautos tiekimo sistemos. Prieita išvados, kad dabartiniai kovos vienetai ir junginiai yra per dideli ir gramozdiški Yra planuojama USA kariuomenę perorganizuoti į mažesnius, greitesnius ir savistovesnius aprūpinimo atžvilgiu junginius.
Judrumo reikalaujama ir karinio mintijimo srityje. “Keliu į garbę negalima žygiuoti apsikrovus perdideliu krūviu.” Sugebėjimas greitai susimobilizuoti ir atsakyti užpuolikui ginklu yra vienas iš fizinio ir protinio judrumo reikalavimų.
Laikytis Pasitikėjimo.Autorius, kurio pavardė nepaskelbta, karčiai kalba apie Korėjos Karo metu, kai kuriais atvejais augštesnės vadovybės, parodytą nepasitikėjimą žemesniais vadais. Priežiūra ir derinimas reikalingi, tačiau perdidelė priežiūra varžo ir apkartina žemesnio vado darbą ir gali net būti žalinga, ypač vykdant operacijas.
“Esu matęs vadus, kurie daugiau dėjo pastangų surasti žuvusių kūnus, kaip rūpintis gvvaisiais. Nes buvo didžiausias nusikaltimas prarasti veiksmuose žmogų. Kuopų, batalionų ir pulkų vadai galėjo prarasti galvas, jei koks nors patrulis būtų sunaikintas... Aš mačiau kaip buvo sunaikintas puikus dalinio vadas tokių ir panašių reikalavimų iš viršaus terorizuojamas.”
Per didelis popierizmas kautynių daliniuose rodo nepasitikėjimą. Netikri, falsifikuoti pranešimai apie priešo nuostolius buvo vienas tokių nepasitikėjimo iš viršaus padarinys. Tarp kitko priešo nuostoliai būdavo nustatomi spėjant.
O vis tik tai yra gera idėja, plk. ltn. J. B. B. Trussell, Jr. Diskusinis straipsnis remiantis įvykdytą organišką artilerijos paskirstymą į lauko ir priešlėktuvinę artileriją.
Kaip būti puskarininkiu,Mast, sarg. F. J. Clifford.
Kalbos laisvės ribos karinėje tarnyboje, teis. G. W. Latimer. Pik. ltn. M. B. Voorhees karo lauko teismo buvo nubaustas ir paleistas atsargon dėl to, kad parašęs kelis straipsnius ir apysakas apie Korėjos Karą, be karinės cenzūros leidimo jas paskelbė. Straipsnio autorius pateisina karinę cenzūrą.
Priešdujinės apsaugos mokymas turi būti prasmingas, plk. J. L. Miles. Vienas lėktuvas gali nešti nervinių dujų krūvj, kurio užtektų sunaikinti visą neapsaugotą gyvybę 100 kv. mylių plote. Nervinės dujos yra be kvapo, be spalvos ir skonio.
Patrulis nakties pasalose,pik. ltn. G. Juskalian. Daugiau kaip pusė Korėjos Karo buvo kariauta esant pastoviam frontui, todėl patrulių veiksmai būdavo kasdieniniai uždaviniai, ypač naktinės pasalos. 1953 m. pavasary 32 p. p. I Bn (7p. div.) išvystė nakties pasalų patrulio sėkmingą išsidėstymą, vadinamą Y, nes ta rikiuotė panaši Į raidę y. Straipsnis įdomus smulkių dalinių taktikos žinovams.
Atominiai ginklai bataliono vadui, plk. F. J. Sackton. Techniška galimybė pagaminti mažą atomo bombą — “baby bomb”, turinčią iki 10 kartų stipresnę galią už dabartinių taktinių ginklų šovinius, atro-do, suteiks netolimoj ateity pėstininkų batalionui atominius taktinius ginklus.
B. H. Liddell Hart, STRATEGY.
420 psl. Išleido F. A. Praeger, New York, kaina $5.95.
Kai kas autorių laiko 20 amžiaus Clausewitzu. Tačiau be ginčų galima sutikti, jog jis yra vienas iš žymiausių ir populiariausių karinių kritikų ne vien Didžiojoj Britanijoj, bet ir visame pasaulyje, šis veikalas buvo jau išleistas 1929 metais titulu: The Decisive Wars of History, o ši knyga yra bene trečia vis papildoma ir pataisoma to paties veikalo laida.
Autorius, ilgus metus studijavęs karo istoriją ir kitus karo mokslus, priėjo išvados, jog esame dviejų rūšių strategijos: tiesioginės ir netiesioginės. Kad netiesioginiai veikiant fiziniai ar psichologiniai yra pasiekiami geresni rezultatai, t. y. netiesioginė strategija yra tikroji ir duodanti gerus vaisius. Ilgas kelias aplinkui, strategijoj dažnai gali reikšti trumpiausią kelią į tikslą.
Šį savo atradimą, kuris, greičiausiai, nėra naujas, bet nepaprastai gerai suformuluotas ir pabrėžtas šiame veikale autorius iliustruoja žmonijos pagrindinių karų istorija:
Graikų karais — Epaminodas, Pilypas, Aleksandras;
Romos karais — Hanibalas, Scipio ir Cezaris;
Bizantijos karais — Belisarius ir Narses;
Viduramžių karais;
Septyniolikto amžiaus karais su Gustavu Adolfu, Cromwellu ir Tiurenu;
Aštuoniolikto amžiaus karais su Marlborough ir Fridriku Didžiuoju;
Prancūzų Revoliucija su Napoleonu Bonaparte;
Pirmuoju Pasauliniu karu ir
Antruoju Pasauliniu karu su Hitlerio strategija.
Autorius nusako strategiją esant meną paskirstyti karines priemones ir panaudoti jas politikos tikslams siekti. Strategijai rūpi ne vien tik jėgų judėjimas, kaip ji paprastai yra suprantama, bet ir pokarinės pasekmės. Todėl autorius skiria strategija nuo “didžiosios strategijos”, kuri yra politika vadovaujanti karo vedimą. Didžiosios strategijos uždavinys yra derinti ir vadovauti tautos ar tautų grupės visus išteklius, kad būtų pasiektas karo politinis tikslas — kuris nusakomas pagrindinės politikos.
Kai strategijos horizontas yra ribotas karo, didžioji strategija žvelgia ir už karo ribų į būsimą taiką, čia ir yra autoriaus įnešamas naujas elementas į strategijos supratimą. Tobula strategija, autorius sako, būtų ta, kuri duotų vaisius be rimtų kautynių, nes panaudojant netiesioginį būdą priešas, be rimtos kovos, turėtų būti psichologiškai parblokštas. Tam istorija duoda pakankamai pavyzdžių: Cezario Ilerdos kampanija, Napoleono Ulmo kampanija, Moltkės veiksmai apsupus MacMahono armiją ties Sedanu 1870 m. ir pagaliau 1940 metais, kai vokiečiai atkirto sąjungininkų kairįjį sparną Belgijoj ir kai Guderiano netikėtu prasiveržimu centre, ties tuo pačiu Sedanu, sąjungininkų gynyba Europoje buvo sužlugdyta.
Autorius yra priešingas Clause-witzo teorijai, sakydamas, jog stratego “tikrasis tikslas yra ne tiek siekti mūšio, kiek siekti tokios geros strateginės padėties, kuri jei pati neiššauks sprendimo, tai tos padėties išlaikymas mūšio pagalba tikriausiai atneš tą laukiamą sprendimą.”
Jo nuomone Clausewitzo karinės filosofijos nepilnai užbaigti bruožai tiek persunkė Prūsų smegenis, jog jie nuėjo klaidingu keliu. Tokios populiarios Clausewitzo citatos kaip: “Karui laimėti vienintelis būdas — mūšis”. “Tik dideli mūšiai gali duoti didelius rezultatus” ir panašios suklaidino vokiečius, nuvesdamos juos netikros strategijos sritin. Vokiečių generolų tikslas buvo siekti mūšio pirma pasitaikiusia proga, vietoj mėginus sukurti palankias progas mūšiui. Eidami Clausewitzo teorija, vokiečiai ir Antrajame Pasauliniame kare siekė to idealo pilnos pergalės mūšio pagalba ir, žinoma, jo nepasiekė ...
.. Kai kurie gabesni vokiečių generolai mano, kad sumušti Sovietų Rusiją proga buvo prarasta, kai buvo nuspręsta stengtis laimėti mūšius ‘klasiniu’ būdu, vietoj to, kad kuo greičiausiai veržtis į moralinius ir ekonominius centrus kaip Maskva ir Leningradas, ką naujosios, mechaniškai judrios karybos žymiausias atstovas Guderianas ir norėjo daryti, šiuo atveju Hitleris pasiliko prie senosios mokyklos” ir Clausewitzo karo teorijos.
Geriausia taika yra, kai ji sudaroma derybų keliu, bet ne sprendžiama kariniu žygiu. Tai rodo istorija. Tačiau yra papildoma kvailystė, kai manoma, kad nuo agresyvios tautos bus galima atsipirkti nuolaidom, nes vienos duoklės išmokėjimas tik iššaukia kitas didesnes duokles.
Antrajame Pasauliniame kare paleistas šūkis: “kariauti iki besąlyginio pasidavimo”, tik bereikalingai prailgino sąjungininkams karą ir jiems kainavo daugiau aukų ir pinigų, o triuškinanti karinė pergalė neatnešė pastovios taikos, greičiau pasėjo sėklą sekančiam karui. Z. R.
