PASTABOS

Ats. generolas, advokatas V. GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS

Autorius yra atsiuntęs mūsų redakcijai keletą pastabų - papildymų dėl KARYJE tilpusių kai kurių straipsnių iš mūsų kariuomenės kūrimosi istorijos.

Šiuokart talpiname pastabas dėl rašinio “Pirmasis Lietuvos kariuomenės paradas” (KARYS nr. 3, 7 psl.).    Red.

Teatleidžia man nežinomas autorius, tačiau manau, kad ir jis pats sutiksiąs, jog Tauragėje susispietę 100 ar daugiau savanorių su keliais karininkais sudarė ne visą tuometinę Lietuvos kariuomenę, o tiktai vieną, ir dar labai mažą, ląstelę. Tuomet (1919 m. vasario mėn. pirmoje pusėje) jau būta: Kr. Aps. Ministerijos (centro), Štabo, 1 ir 2 pėst. pulkų, 1 art. pulko, Kėdainių, Sedos partizanų būrių (manau, savo didumu prašokančių tauragiškius), o taip pat Kauno, Alytaus, Marijampolės ir Vilkaviškio komendantūrų ir kitos, gal man nežinomos ar čia nepaminėtos dalies. Kiekvienoje Lietuvos savanorių kariuomenės ląstelės vietovėje galėjo būti ir, manau, tikrai buvo švenčiama metinė Vasario 16-sios sukaktis. Žinoma, kiek tai leido padaryti gyvenimo sąlygos ir santykiai su okupantais (vokiečiais. Red.). Tad būtų visai nuoseklu tuos prisiminimus pavadinti, pvz. “1919 m. Vasario 16-oji Tauragėje” ar pan.

Daug iškilmingesni, kaip kad Vasario 16-sios Tauragėje, paradai būdavo A. Panemunėje kiekvieną šventadienį, jau nuo 1919 m. sausio 20 d.

Visiems, tikiu, žinoma, kad, besitveriant savanorių kariuomenei, Kaune ir vėliau A. Panemunėje — jokių sandėlių, kaip ginklų, maisto, apsaugos, karinių reikmenų ir pan. — nebūta; pinigų ir tai dažnai net algoms pritrūkdavo. Butai štabams, kareivinėms, įstaigoms, ypač Kaune, itin sunkiai buvo gaunami.

Kada dėl šių materialinių nedateklių ir trūkumų pradėjo gausėti susirgimų, kurie, dėl stokos vaistų ir vietos net Karo Ligoninės koridoriuose, dažnai baigdavosi mirtimi ir kai tuos be laiko savo gyvybę Tėvynei paaukojusius jaunuolius reikėjo laidoti be karstų ir net po keletą vienon duobėn, — teko imtis ekstra priemonių, savanoriamsnuo išsilakstymo sulaikyti. Tik dvasiniai turtai galėjo tas materialines, taip smarkiai jaučiamas, spragas uždengti. Tad ir buvo imtasi štai kurių priemonių:

1)    išrūpintas pirmasis Karo Kapelionas. Juo buvo paskirtas pavyzdingas dvasios vadas, didelis patriotas, malonus, iki savęs išsižadėjimo pasišventęs kun. Ramanauskas (vėliau jis ganytojavimo darbą dirbo bolševikų fronte, kur apsirgo užkrečiama liga ir mirė Panevėžio ligoninėje) ;

2)    buvo suorganizuotas vien iš griežikų - solistų (juozapiečių) nemažas (20 žmonių) dūdų orkestras, kuris ir vėliau ilgai pirmavo Lietuvos kariuomenėje;

3)    buvo pakviestas muzikas Ant. Vaičiūnas chorvedžiu, kuris iš karininkų bei kiekvienoje kuopoje ar didesnėje komandoje sudarė chorus, kurie ne tik labai gražiai dainuodavo patriotines dainas, bet ir kas šventadienį bendrai giedodavo Šv. Mišias bažnyčioje;

4)    buvo išgautas iš Ganytojaus Karoso leidimas kariams laikyti pamaldas prie išstatyto Švč. Sakramento;

5)    pamokslams bažnyčioje buvo kviečiami garsesni Kauno pamokslininkai;

6)    kas šventadienį pulkas su orkestru ir dainomis žygiuodavo per visą A. Panemunę bažnyčion ir tąja pat tvarka grįždavo;

7)    po pamaldų čia pat prie parapijos bažnyčios buvo atliekamas paradas ir tariamas žodis kariams ir gausiai susirinkusiai visuomenei;

8) pagal aplinkybes, savanoriai buvo išleidžiami 2-3 dienoms, aplankyti savo tėvus, iš kur jie grįždavo netuščiomis.

Vasario 16-sios šventei A. Panemunė ruošėsi jau nuo sausio mėn. vidurio. Ši diena čia buvo atšvęsta itin iškilmingai ne tiktai pulko, bet ir A. Panemunės visuomenės, visų jos organizacijų, kurias aš sveikinau. Jos buvo drauge su pulku išsirikiavusios prie bažnyčios ir organizuotai sveikino pulką kareivinių rajone. A. Panemunė skendo eglių ir pušų šakų žalumynuose, buvo pasipuošusi popierinėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Šios šventės aprašymą yra įdėjęs “LAIKAS” nr. 41 Bs. Aires, 1951 m. vasario 24 d.

Be to apgailėtina, kad autorius, aprašydamas Tauragės batal. šventę, nepaminėjo to bataliono pirmojo vado ir organizatoriaus Aukštulaičio ir kitų klaipėdiškių, prie Tauragės kareivinės sutvarkymo ir savanorių organizavimo bei aprūpinimo prisidėjusių, k. a. pirmojo adjutanto Simonaičio, ūkio viršininko Jono Vanagaičio, prof. Kuodaičio, Leberto ir kitų. Aukštulaitis ir Vanagaitis liko atšaukti, o kiti klaipėdiškiai pasitraukė ne dėl savo kaltės, o vien tik okupantams spaudžiant. Klaipėdiškiai tame batalione parodė daug Tėvynės meilės, pasiryžimo ir ištikimybės. Tai jie įrodė vėliau, Klaipėdos sukilimo metu. Tačiau apie tai tepasisako p. Simonaitis ar kuris kitas dar likusis Tauragės (Žemaičių) bataliono karys savanoris. Plk., tuomet dar kapitonas, Kuizinas ir kiti, užėmę jau gerokai apardytą ir išdraskytą lizdą, taip rūpestingai klaipėdiškių krautą, tad jiems gal ir nebuvo žinomos to lizdo kūrimo kliūtys, klaipėdiškiams gresiąs pavojus ir sunkumai, kuriuos jiems teko pakelti. Medellin, Colombia.

1951 m. gegužės mėn.