KAS SVARBIAU?
A. MERKELIS
Vieniems — tu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiems — tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu esi kaip smutkelis prie kelio,
Kur laukia keleivio malda ir nakvynė.
PUTINAS
Siekiamasis idealas yra daug gražesnis ir patrauklesnis už jau pasiektąjį. Kas pasiekta, jau tapę gyvenimo tikrove, nebe viliojąs idealas, bet gyvenimo kasdienybė, kurios dažnai nebesugebame kaip reikiant vertinti, o kartais pradedame net niekinti. Šiandien mums laisvė ir nepriklausoma Lietuva — siekiamasis idealas, o nepriklausomybės metais — tai buvo tikrovė, jau spėjusi virsti gyvenimo kasdienybe, ir mums atrodė, kad kitaip ir būti negali.
Kai sukilėliai, knygnešiai, savanoriai... siekė Lietuvai šviesesnės ateities, liejo kraują dėl jos laisvės— jie negalvojo ir tarp savęs nesiginčijo, kokia bus ta jų Siekiamoji Lietuva: svarbiausia, kad ji būtų laisva, o jau visa kita rasis savaime.
Po daugelio metų, didžių aukų ir pasišventimo atgavus laisvę, atstačius nepriklausomą valstybę, siektajam idealui tapus tikrove, jis ne visų vienaip buvo suprantamas ir vertinamas. Vieni tuo idealu gyveno, jam visas savo pajėgas skyrė, kūrybinėmis vertybėmis tautai laisvės ir amžinybės teise grindė. Kiti gi (ir jų daugumas) gyveno tik sau, siekdami kuo patogiau įsikurti. Tai gyvenimiška ir neišvengiama. Taip buvo, esama ir bus ne tik vienų mūsų tarpe.
Žvelgdami į mūsų nepriklausomybės metą, jos padangėje gausiai aptiksime žvaigždžių, kurios ir šiandien mūsų tautai šviečia jos sunkiame kančios ir tremties kelyje. Bet gi jame būta nemažai ir dulkių, kurios kai kam ir šiandien akis griaužia.
Kur kertama, ten į šalis lekia skiedros, kur dirbama, plušama, ten esti ir dulkių. Trobesį pastačius, skiedros surenkamos ir sudeginamos, o darbą baigus nyksta ir dulkės, pažemiui nusėsdamos. Grožėdamies puikiais rūmais — juk nebegalvojame, kad statybos metu juose ir aplink juos būta šiukšlių ir kitokių atmatų. Žengdami banguojančiais javų laukais, nebeprisimename, kad pavasarį, įakėjant sėklą, čia būta pilkos nuobodžios dirvos, o paskui plušantį žemės artojėlį kilo įkyrūs dulkių debesys.
Taip. Gyvenimas sudėtas iš švyturių, dulkių ir kitokių dalykų, kurių vieni artimesni amžinai spindinčioms žvaigždėms, o kiti prie žemės gulančioms ir greit nykstančioms dulkėms.
Šios mintys kyla, skaitant kai kurių žmonių mūsų netolimosios praeities vertinimus. Jie, rašydami apie netolimąją mūsų tautos praeitį, apie nepriklausomybės metą, kelia aikštėn kas, jų nuomone, būta neigiamo ir negero.
Tokius savotiškus vertinimus skaitant, kyla klausimas, kurių dievų garbei tai daroma? Jei tuo norima patarnauti Lietuvos ateičiai, jos laisvės kovai ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui, tai toks patarnavimas būtų galima pavadinti meškos patarnavimu, apie kurį rašytojas Krylovas savo pasakėčioje teigia, kad paslaugus kvailys yra pavojingesnis už priešą.
Mūsų nepriklausomybės metas nėra kokia neliečiamybė: jį galime ir privalome vertinti, bet tai turime objektyviai daryti, o nerašyti, kas galvon ateina ar ką vienokia ar kitokia nuotaika diktuoja. Neginčijame, kad nepriklausomoje Lietuvoje klaidų daryta (o kuri tauta jų nedaro!),betgi už tas klaidas ir negeroves būta daug didesnės pažangos. Kur dirbama, ten ir klystama, ir tik tas neklysta, kuris nedirba. Tad ar mums šiandien svarbiau kelti nepriklausomybės meto buvusias ir tariamąsias klaidas, ar vertinti jo didžiulę, pažangą?
Juodindami nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, te-matydami jame vien tik klaidas, ar mes tuo neniekiname ir siekiamosios laisvės idėjos ? Juk tūlas gali iš to daryti išvadą: jeigu mes laisvi būdami nemokėjome gyventi, tai kam gi toji laisvė?
Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis ir kiti mūsų tautos žadintojai ragino iš praeities semtis stiprybės. Ir jie tos stiprybės davė, atkurdami didingus praeities paveikslus ir žygius. Tauta jų balsui neliko kurti: ji sekė jų rodomu keliu. Jei mūsų tautinio atgijimo žadintojai, užuot idealizavę Lietuvos praeitį ir kėlę jos didingus žygius, būtų skelbę jos klaidas, vargu ar Lietuva būtų prisikėlusi nepriklausomybės žygiams.
Šiandien savo laisvės išsiilgusiai tautai kai kas nori surasti kitokį praeities stiprybės šaltinį. Tauta norima stiprinti ne amžiais išliekančiomis vertybėmis, bet iš praeities keliamomis dulkėmis. Savo netolimoj praeity nieko didingo nebematomą, visur vaidenas menkystės šmėklos. Tikrai liūdna būtų, jei tos šmėklos nebūtų tik menkystų menkos vaizduotės padaras.
Mūsų spaudoje apsčiai esama straipsnių, kaltinančių, smerkiančių ir koneveikiančių mūsų visuomenę. Už visokią esamą ir tariamą nesėkmę kaltės suverčiamos visuomenei. Tačiau visuomenė į tuos kaltinimus žiūri abuojiškai: ji nesijaučia už visa tai kalta. Ir iš tikrųjų: toks savos visuomenės koneveikimas yra ne kas kita, kaip spiaudymas sau į veidą. Jokioje kultūringos šalies spaudoje mes tokių savo visuomenės įžeidinėjimų nerasime. Jei ten keliami kurie negeri reiškiniai, tai jie paremiami konkrečiais faktais, ir paskirų žmonių ydos nekergiamos visuomenei. Taip turėtume ir mes elgtis.
Aušrininkams Lietuva buvo didvyrių žemė. Maironis pranašingai skelbė:
Atsibus tėvynės sūnūs
Didžią praeitį atminę,
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę.
Didinga Lietuvos praeitis buvo kelrodis į ateitį. Ji įkvėpė ryžto ir drąsos savanoriams.
Šiandien kai kas iš rašančių Lietuvą nori padaryti "nykštukų tėvyne.” Sąmoningai ar nesąmoningai savo straipsniais nori ugdyti mūsų tautoje mažavertiškumo pajautimą. Norima sužlugdyti pasitikėjimą savo jėgomis. Jiems atrodo, kad mūsų menas taps menu, o daina galingai skambės tik tuomet, kai svetimieji tai pripažins. Štai kuo pradedama sirgti po dešimties nelaisvės metų!
Šiandien mes gyvenam ne anais Biblijos laikais, kai nykštukas Dovydas nugalėjo milžiną Galijotą. Jei šiandien savo tautos gyvenime ir žūtbūtinėje kovoje mes neįstengiame įžvelgti didvyriškumo, nežeminkim už tai savos tautos. Kas šiandien nėra dar atskilęs nuo savo tautos, tam Lietuva lyg tas “Smutkelis prie kelio, kur laukia keleivio nakvynė ir malda.” Tad šiandien mes daugiausia ir kalbėkim apie Lietuvos kančią. Kančia — pats ryškiausias mūsų skaudaus likimo bruožas.
Tautinio atgijimo laikais lietuviai tiek buvo stiprūs ir tautiškai sąmoningi, kiek jautė savo praeities didingumo. Šiandien mes tiek esame su savo tauta suaugę ir pasiryžę jos laisvės žygiams, kiek jaučiame jos kančią.
