FAKTŲ IR IDĖJŲ PAKOPOMIS
JURGIS LENGVENIS
VLIKo ir Lietuvos Diplomatijos atstovai Vakarų Vokietijoje, š. m. rugsėjo 14 d. pasirašius susitarimą, apjungiantį Lietuvos vadavimo darbus (ELTA)Šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiai parodė, kad gerokai netikėtu būdu sunkią vidaus krizę išgyvena užsienyje esančių Lietuvos laisvinimo pajėgų organizacija. Patriotas lietuvis to neturėtų slėpti, bet turėtų mėginti suprasti ir surasti išeitį.
Kelis metus po karo padėtis atrodė lyg ir stabilizavusis. Visuomeninės rezistencinės pajėgos reiškėsi per VLIKą arba šalia jo, turėdamos bendrą tikslą — įvairiais būdais stiprinti Lietuvos atvadavime akciją. Iš kitos pusės konstituciniai likučiai, Lietuvos Respublikos diplomatai užsieniuose veikė per turimus pripažintus diplomatinius postus ar bent jų pakaitalus. Praktinis bendradarbiavimas buvo daugiau ar mažiau sklandus.
Bet prasidėjusios VLIKo ir Lietuvos Diplomatų šefo derybos dėl formalaus to darbo suderinimo netikėtai parodė, kiek užkulisyje būta nepasitikėjimo ir principinių nesutarimų. Šalia to, pasireiškė neatsakinga kampanija spaudoje (daugiausia Šiaurės Amerikos lietuvių laikraščiuose) su pasityčiojimais, savo partnerių žeminimais ar jokios realistinės kritikos neatlaikančiais “juridiniais samprotavimais”. Nieko tai nedavė, kaip tik žalą Lietuvos reikalui, ir pradėtus pirmuosius susipratimo ieškojimus dar labiau aptemdė.
Visi suprantame, kad, gal būt, didesnių tarptautinių įvykių išvakarėse lietuvių kovinių, politinių ir diplomatinių pajėgų vieningumas yra pirmo ir nediskutuotino būtinume reikalas. Žinome net, kad to pageidauja ir didžiosios pajėgos, suinteresuotos matyti kuo tampresnį antibolševikinių veiksnių frontą Europoje. Bet mes... su skausmu turėtume prisipažinti, jog dar nepasirodėme tų padėties reikalavimų aukštumoje. Priešingai, mes atskleidėme savo aistras ir silpnumą, parodėme, kad esame tokie pat emigrantai, kaip ir visi, kurie moka tarpusavyje rietis smarkiau, negu praeitį pamiršę ir į vieną aiškų tikslą sužiurę atkakliai ir solidariai dirbti.
Tęsdami toliau tuos bergždžius ginčus, mes neabejotinai atsieksimo vieną tikslą: tiek VLIKo, tiek diplomatų prestižas bus sugriautas, ir įsivyraus tokia anarchija, kuria džiaugsis tik Lietuvos nepriklausomybės priešai. Tautinis ir kovinis imperatyvas reikalauja skubių reformų.
* * *
Europos ir Amerikos kultūros žurnaluose buvo atkreiptas dėmesys į pastaruoju metu iškilusią stambią meno pajėgą — meksikietį dailininką Rufino Tamayo. Jo paveikslų parodos Paryžiuje, New Ycrke ir kituose miestuose žavi tūkstančius moderninio meno mėgėjų. To mene kryptis — dabar įsivyravęs vadinamasis abstraktinis menas.
Žiūrint į jo paveikslus, protarpiais krinta akin keistas panašumas formos, technikos ir turinio atžvilgiais į mūsų . . . dailininką K. M. Čiurlionį. Mažiau kvalifikuotas žiūrovas, žvelgdamas, pvz. į paveikslą, pavadintą "The Starry Sky”, lengvai galėtų neatskirti, ar tai Tamayo, ar Čiurlionio kūrinys . . .
Aleksis Rannitas prieš metus gražiai išleido prancūzų kalba mažą monografijėlę apie Čiurlionį, kaip gal patį pirmąjį abstraktinio meno pionierių pasaulyje. Daug kas tuo galėjo nepatikėti ir laikyti tai tik lietuvio dailininko propaganda. Bet dabar, pasižiūrėjęs Tamayo ar šimtų kitų abstraktinių ir taip vertinamų pasaulinių dailininkų tapybos, ne vienas įsitikins, jog tolimasis ir "mistiškasis” lietuvių genijus gali ir turi būti laikomas visos tos krypties pranokėju. Čiurlionis buvo per naujas savo laikui, jis tada gyveno ir kūrė visu pusšimčiu metų pirmyn.
Didelį patarnavimą lietuvių kultūrinio genijaus įvertinimui ir jo pasauliniam pripažinimui atliktų tie, kurie didžiosiomis kalbomis išleistų tinkamą veikalą apie Čiurlionį, papildydami ir paremdami lietuvių bičiulio este A. Rannito pastangą. Pats laikas dabar tai padaryti, nes didysis abstraktinio meno pionierius Čiurlionis šiuo metu bus geriausiai suprastas.
* * *
Amžina istorija: — revoliucionierius tampa konservatoriumi, gal tiksliau, neatsižadėdamas to, ką pats yra naujo atradęs, pradeda suvokti, jog tikroji didybė yra to naujumo sveikas sujungimas su geriausiais praeities meistrų laimėjimais.
Tas reiškinys eina per visas žmonijos politinio ir dvasinio veikimo sritis. Dažnas jis literatūroje. Neretas dailėje, kaip, pvz., triukšmingiausio surrealistų dailininko Salvatore Dali atsivertimas į klasikinės tapybos ir renesanso dailininkų įvertinimą. Neretas reiškinys ir muzikoje.
Vienas iš pačių stipriausių moderninės muzikos kūrėjų, “suprancūzė-jęs” ar šiandien “suamerikonėjęs” rusas Igoris Stravinskis pateikė tikrą sensaciją kultūringojo pasaulio muzikos žinovams ir publikai, praėjusią vasarą Venecijos meno festivalyje pastatydamas savo naujausią operą "The Rake’s Progress”. Tekstą paruošė britų modernus poetas W. H. Auden, siužetas imtas iš XVIII šimtmečio britų gyvenimo, sekant žinomo dailininko Hogartho graviūras.
Ką sumanė “Ugnies paukščio” kūrėjas? Keistą pokštą iškrėtė šis modernistas operos mėgėjams. Nebe nuo šiandien operą daugelis ima laikyti “mirštančia” muzikes ir scenos meno šaka. Richardas Wagneris ir kiti įdomiai mėgino gelbėti ją, pereidami prie vadinamosios muzikinės dramos tuo metu, kai Verdi ir italų veristai klasikinę operą iškėlė į dar nepralenktas aukštumas. Stravinskio naujausioje operoje sužiba tikrasis klasikinės operos pasaulis, kurį daugelis laikė nugrimzdusiu praeitin:— rečitatyvai, didžiosios arijos, duetai, tercetai, kvartetai, choro partijos, visur ryškus melodingumas . . . Tai, kuo milijonai klausytojų veik visuomet būna giliausiai sužavėti.
Ir sprendžiant iš pasaulinės kritikos atsiliepimų, Stravinskis, šiandien jau senis, visus nepaprastai sužavėjo.
* * *
Gimtosios žemės ilgesys, liekantis kaip atvira žaizda krūtinėje, yra stipriausias saitas su Tėvyne, ir to ilgesio skausmingas buvimas daugiausia laiduoja pasaulio lietuvių atstangų prieš palūžimą ir ištirpimą svetimųjų jūroje, garsiai šaukia Tėvynės vaikus tikėti nauju tos žemės atgimimu ir jos laisvei atgauti atiduoti savo jėgas...
Taip maždaug savo įvade aiškina J. Girnius ką tik Californijoje “Lietuvių Dienų” leidyklos išleistoje penkių jaunųjų lietuvių poetų kūrybos antologijoje “ŽEMĖ”. Tai tikrai gražus ir ne mažiau savo turiniu vertingas leidinys, čia sudėti Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos Niliūno, Vytauto Mačernio irHenriko Nagio eilėraščiai fiksuoja tos mūsų gimtosios žemės ilgesį ir drauge parodo, kad naujoji Lietuvos poetų karta jau subrendo vertingai tęsti ir plėtoti gilyn didžiąją lietuvių lyrikos tradiciją.
Be dailiojo žodžio kūrybos pergyvenimų išblės emigrantų siela ir širdis, kaip jie per tautinių švenčių minėjimus bedeklamuotų savo patriotizmą ir pasiaukojimą tautai, dažniausiai tik . . . paaukodami po vieną dolerį.
* * *
Reader’s Digest įdomiai sugalvojo kas numeris uždokumentuoti po vieną būdingiausią sovietinį melą apie Ameriką ir vakarų civilizaciją.
Rugsėjo mėnesio laidoje R. D. cituoja iš Maskvos magazino Krokodil tokį šedevrą apie vaikų žaislus Amerikoje. Esą, New Yorko krautuvėse jūs daugiau nebepamatysite strykčiojančių meškiukų. Jų vietoje padėti tik plieniniai revolveriukai. Nebepamatysite daugiau lėlių melsvomis akutėmis, kurios mikčioja “mama”. Jų vietoje klerkia mechanizuoti tankai. Šiandien viskas, kas tik turi ryšį su vaikyste, yra pašalinta iš Amerikos krautuvių, nes vaikystė primena taikiuosius žmones; .. Vaikams kalėdinių žaislų vietoje dovanojami “atominiai žaislai”. Su jais ir vaikai įtraukiami į Amerikos atominės histerijos atmosferą...
Sovietinio melo propagandos pavyzdėlis mažas, bet būdingas. Kiekvienas čia gyvenantis tai bet kurią minutę gali patikrinti. Bet pavyzdėlis rodo, kaip, sąmoningai meluojant, siekiama išugdyti šiandien jau kone trečdalio pasaulio vaikų neapykantą prieš laisvąjį pasaulį. Ir kaip daroma nei trupučio neraustant ir nutylint, kokius gi žaislus kas dovanoja, pvz., Lietuvos vaikučiams per Kalėdas ir kaip tos Kalėdos ten iš viso “švenčiamos”. ..
Pavyzdėlis, vienas iš daugelio tūkstančių panašių ir didesnių pavyzdžių, parodo, jog stalininio ‘marksizmo” vergų imperija taip idėjiškai išseko, kad savo propagandoje nebegali išsiversti net be tokių kvailų melų, kuriuos kiekvienas vaikas čia gali patikrinti.
Tas melas apie vakarų demokratijas ir tų kraštų piliečių laisves iš Rusijos vedamas jau nebe pirmą dešimtmetį. Vakaruose dėl jo buvo tik šaipytasi ar reaguota, kai jau visai tiesioginiai kurio krašte skaudesnę vietą paliesdavo. Taip besišaipant buvo išlaukta, kol, pačių vakariečių mokslininkų, politikų ir šnipų padedami, sovietai pajungė trečdalį pasaulio ir pasidirbo atominę bombą. Ir tik dabar šaipymasis pradeda pranykti ir drauge atsiranda, nors dar tik miglotas, supratimas, jog paskutinysis iš trijų dižiųjų brolių diktatorių yra reikalingas skausmingo pašalinimo, jei norima, kad humanistinė Vakarų civilizacija išliktų.
