DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA

ALGIMANTAS GIEDRIUS

Šiemet, jau 33-jį kartą minėdami mums brangią, istorinę Lapkričio 23-ją, nekarto jame Nepriklausomybės kovų trumpos apžvalgos, nes visa tai kiek plačiau buvo duota praėjusiais metais, JAV-se atgaivinto mūsų žurnalo pirmajame numeryje. Antra vertus, ateinančiais metais KARYS ryžtasi išleisti suglaustą Lietuvos Nepriklausomybės kovų apžvalgą-eskizą, kaip atskirą leidinį mūsų žurnalo skaitytojams.

Šį kartą yra reikalo ir prasmės, nors vėl gi labai suglaustai, apžvelgti, kokį didžiulį lietuvių tautos švietimo, mokymo, auklėjimo ir fizinio grūdinimo darbą per 22-jus nepriklausomo gyvenimo metus atliko mūsų krašto kariuomenė. Pagaliau, šiuo metu besikuriančios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės akivaizdoje, negalima nepripažinti, kad visų tautos narių bendruo-meniškajai minčiai įdiegti, jai praktiškai auklėti — mūsų kariuomenė yra davusi taip pat gausų indėlį, kaip šios rūšies geriausioji mokykla.

Labai teisingai yra sakoma, kad “tauta yra tokia, kokie yra jos nariai. O nariai yra tokie, kokie yra mokytojai, kokia yra mokykla”. Mūsų kariuomenės išvarytoji gili praktinio, kultūrinio, visuomeniškai patriotinio darbo vaga nenuginčijamai įrodo, kokia plati, reikšminga tautos mokykla buvo mūsoji kariuomenė, ir kaip visumoje šį darbą atliko jos vadovybė, jos mokytojai ir auklėtojai — visų laipsnių karininkų ir puskarininkiu kadrai — ypač per paskutinįjį dešimtmetį mūsų Karo Mokyklų, mokomųjų dalinių ir įvairių tobulinimosi kursų tinkamai parengti.

Mūsų kariuomenės vyrų gilaus patriotizmo jausmą, sąmoningumą ir bendruomeniškąjį susigyvenimą su savo karininkais ryškiai įrodo kad ir šis istorinis faktas. 1940 m., raudonajai armijai pirmąjį kartą užplūdus visą mūsų kraštą, kad ir kaip besistengė negausios komunistinės padugnės dergti mūsų buv. kariuomenės vadovybę, mūsų karininkus, mūsų gražiąsias karines tradicijas, o vienas net mūsiškis poetas (dabar jau amžiną atilsį...), “liaudies kariuomenės” dienomis viename savo eilėraštyje atvirai kurstė “brolius karius”, kad jie “ant durtuvų pateiktų kruviną sąskaitą savo buvusiems prispaudėjams”, suprask — karininkams—nieko nelaimėjo. Nežiūrint šlykščios agitacijos, viso to griaunamojo darbo bei skatinimo į chaosą, visoje mūsų kariuomenėje nebuvo atsitikimo, kad mūsų kaimų ir miestų vyrai-žaliukai, ūkininkų, darbininkų ir šviesuolių sūnūs, bent kur būtų ėmęsi keršto ar smurto veiksmų prieš savo karininkus.

Atvirkščiai: jie vos suvaldomi griežė dantimis prieš anuos mūsų kariuomenės moralės, tvarkos ir drausmės griovėjus, prieš atėjūnus, prieš kai kurių mūsų krašte gražiai gyvenusių mažumų komunistinius politrukus, prieš ant pirštų suskaitomus savuosius išdavikus. Kas gi didžiąja dalimi mūsų kareiviuose išauklėjo tą sąmoningą Lietuvos kario jausmą, susipratimą, o taip pat geležinę kantrybę ir sumanumą visomis jėgomis vengti beprasmiško perankstyvo sunaikinimo, savęs ir savo vadų. Teritorinio korpo laikais buvo atsitikimų, kad į karių-komjaunuolių eiles sugebėdavo įsismelkti mūsų kareiviai-patriotai, kurie gelbėjo ne vieną savo karininkų (pvz. vieną naktį grįžę iš slapto komjaunuolių pasitarimo ir savo kuopos ar bataliono vadui pranešę: “dink, tamsta vade, jus nutarė suimti. . .”).

Mūsų kariuomenė buvo kertiniu akmeniu, mokytoju, rėmėju ir mūsų ginkluotosios atsargos kariuomenės — Šaulių Sąjungos. O Lietuvos mokyklose, ypač per eilę paskutiniųjų metų, vykdomas karinis jaunuomenės parengimas — taip pat buvo svarbus auklėjimo veiksnys mūsų jaunajai kartai. Tiesa, kai kas anuomet pasišaipydavo, matydamas kariuomenės ir visuomenės švenčių dienomis anuos jaudinančius vaizdus, kada mūsų mokyklų mokiniai savo mylimos kariuomenės daliniams įteikdavo už sutaupytus centus nupirktus šautuvus, kulkosvaidžius, papuoštus lietuviškųjų rūtelių puokšte... Tuomet gal būt atrodė beprasmiška, ar net perdaug jau militariška... Šiandien, kai mes, o ir svetimieji, dažna proga didžiuojamės savo partizanų, vyrų ir moterų, herojiškumu — ar pagalvojame, kad gal būt nevienas anų jaunuolių, dabar jau kovų užgrūdinti vyrai, kaujasi su krašto pavergėjais, sumaniai veikia tėvynės pogrindyje; o ... gal jau žuvę nelygioje kovoje ar patys susisprogdinę, raudonųjų žmogėdrų apsuptame liepsnojančiam bunkeryje ... Kas gi tuos vyrus išaugino? Ar ne nepriklausomos Lietuvos mokykla, drauge su antra didžiąja mūsų subrendusio atžalyno mokykla — kariuomene?

Šiandien, kada jau nusėda mūsų pačių retkarčiais sukeliamos dulkės, kada vis ryškiau pamatome anuo metu mūsų kariuomenės mokytojų ir auklėtojų atliktą darbą, — mūsų atmintyje ir vaizduotėje iškyla didžio, anomis sąlygomis buvusiojo tautos mokyklos rūmo kontūrai; mokyklos, kurios vardas— Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenė.

I.

Nors visa tai mums atrodytų ir savaime suprantami, žinomi, o kai kam — net “seni”, dalykai, tačiau šio žurnalo uždavinys tai priminti tiek bendraisiais bruožais, tiek užsilikusiais konkrečiais duomenimis. Pagaliau, auga jaunoji karta, visa to dar neprisimenanti. O ir vyresniesiems yra gera, kad bent pagrindiniai duomenys, kai kalbama apie brangiai atsiėjusią mūsų kariuomenę, nebūtų gaudomi iš oro, kuriais kitais Šiauresniais sumetimais išpučiami ar sumažinami.

Nepriklausomybės karui pasibaigus, per dvidešimt metų mūsų kariuomenės eiles perėjo mažų mažiausia ketvirtis milijono vyrų. Mūsų jaunimas kariuomenėje laiko tuščiomis nepraleido, o kariuomenei skiriami milijonai nebuvo išleidžiami vien “beprasmiams parako dūmams”.

Be grynai karinių dalykų, be bendrojo lavinimo, mūsų kariuomenė parengė šimtus ir tūkstančius: gailestingų seserų, medicinos ir veterinarijos felčerių, sanitarų, lakūnų, pilotų, mechanikų, šoferių, elektrotechnikų, telegrafistų - telefonistų, kalvių, radijo technikų, muzikantų, ugniagesių.

Be karininkų ir puskarininkių mokymo įvairiuose kursuose ir mokyklose savame krašte ir užsienyje, kariuomenė duodavo stipendijas: medicinai, veterinarijai, inžinerijai, chemijai, matematikai, teisei, ekonomijai studijuoti ir tobulintis Lietuvos ir užsienio universitetuose ar kitose aukštosiose mokyklose. Tad, grynai amatų mokymo srityje kariuomenė yra atlikusi milžinišką darbą. Tiesa, tikslių duomenų šaltiniai šiam darbui pavaizduoti — tuo tarpu po ranka neturimi, bet jie nėra visiškai žuvę, ir jie kada nors bus surinkti. Tačiau ir be jų, nuoširdžiai pagalvoję, jaučiame, kiek šioje srityje mūsų kariuomenė yra padariusi.

(Bus daugiau)

JUOZAS MIKSTAS

KRAUJU ĮAMŽINTI VARDAI

Jie kovėsi prie Daugpilio, Giedraičių,
Radviliškio, Kėdainių ir Seinų.
Aukštaičiams, dzūkams ir žemaičiams
 Jie nešė laisvę auštančių dienų.

Vėliau jų tirpo vasaros Gaižiūnų poligone,
Daug prakaito išlieta Šilosėdų aukštumoj -
Iš tų dienų jiems liko tik skurdi svajonė,
Klajojant nūdienėj beaušrėj glūdumoj.

Prisimena jų darnios, žvalios gretos,
Jėga, jaunyste besišypsantys veidai,
O praeities eilėj sunkių dienų ir metų
Jų neišdils krauju įamžinti vardai.

Kai žemėj svetimoj jiems kryžių daug išdygo,
Užgriuvo tėviškę šiurpi mirties naktis . . .
Tačiau kartų kartoms švies jų nemarūs žygiai—
Iš jų kils naujas mūsų ryžtas ir viltis!