Trys velniai
Jonas Noreika
(Tęsinys iš 2 nr.)
Kiti du iš trijų narsuolių trejuko — Diržys Jonas ir Gražutis Mykolas — buvo lietuviškų kaimų vaikai. Nė vienas jų savo patyrimu negalėjo lygintis su Trinkūnu. Jų praeitis buvo pilka ir paprasta, kaip ir daugumos to laiko lietuvių, per karą likusių savo žemėje.
Diržys buvo vyriausias sūnus gausioje bežemio šeimoje. Jauna jo motina augino jį, apsupusi visu įmanomu rūpestingumu. Per kokį vargą Diržiai kapstėsi į gyvenimą, tik jie vieni žino. Pusnuogiai, alkani, sušalę, panašūs į urvinius žvėrelius, spausdavosi jie vienas prie kito, norėdami nors kiek apšilti. Žiemos šalčiams užėjus, menkai kūrenamoje trobelėje užšaldavo vanduo. Geri kaimynai atnešdavo jiems: kas duonos kąsnelį, kas truputį mėsos ar pieno lašą. Taip ir augo jie, kaip žolė ant uolos išdygusi.
Jonukas pasijuto geriau, kai išėjo tarnauti. Vos septintus metus eidamas, jis išėjo iš namų ir per penkiolika metų tarnavo įvairiose vietose. Motinos naštą jis pirmasis ėmė šiek tiek lengvinti, visą savo metinį uždarbį jai atiduodamas. Jo tėvas, persigėręs, mirė karui prasidėjus.
Žmonėse bebūdamas, Diržys augo į liekną, tvirtą vyrą, ir viso jo gyvenimo didžiausiu rūpesčiu buvo motina. Jis neužmiršo kūdikystėje patirto vargo, neužmiršo, kad, jam išeinant tarnauti, motina likosi su trimis už jį mažesniais vaikučiais. Ir jo širdį dažnai sugeldavo, kad jis toks neturtingas ir nedaug kuo tegali jai padėti. Karui užėjus, motinos vargai dar labiau pasunkėjo. Kad ir nekoks buvo tėvas, bet vis šį tą padarydavo, padėdavo, nors žiemą žabų iš miško parinkęs parnešdavo, ir jai sergant šiek tiek padėdavo. Sirgo ji dažnai. Keturiolika vaikų atitrūko nuo jos širdies, kiekvienas jos sveikatos dalį atimdamas. Vieni gimė, kiti mirė, tretieji sirguliavo, ir motinos ausys per dienas būdavo pilnos širdį plėšiančių raudų. Paskui staiga sudrebėjo langai, susvyravo medžiai, ir gaisrų pašvaistės nušvietė dangų. Baimėje sustingo išvargusios motinos akys, o maži vaikai klykdami susispietė apie ją.
— Karas! Karas!!!
Sunkūs patrankų sviediniai krito aplinkui, iš šaknų drebindami žemę, krauju pasruvo dangus, ir nelaiminga motina nežinojo sekundės, kada į jos menką lūšnelę atklys plieninis kamuolys ir sprogs, užmušdamas jos kūdikius. Nespėjo ji nė apsiprasti su aplink siaučiančia mirtimi, kai mirė jos vyras — Jono tėvas.
Karo audra siautė vis labiau siuntančiu smarkumu, o našlė motina tarp granatų skeveldrų rinko nulaužytas šakas kurui, iš sumintų laukų varpas ir bulves maistui. Apie motiną Jonas galvojo dažnai ir jo širdį gelte gėlė, kad neturi kuo jos kietą vargą nušluoti. O kai išgirdo, kad lietuviai savo žemę išvaduoti renkasi, nušvito viltimi. Savo šeimininkui kepurę kilstelėjęs, pustekinis parbėgo pas motiną, apkabino ją ir pasakė:
— Daugiau tau vargti nereikės!
Motina, nesuprasdama jo žodžių, neramiai žiūrėjo į jo akis.
— Mes žemės gausime! Savo žemę turėsime!
— Kas gi duos, vaikeli? Juk matai, kad pinigų neturime.
— Be pinigų duos! Atkariausime!!!
Liūdnai žiūrėjo į jį motina ir nesuprato, kąnori jos vyriausias sūnus pasakyti.
— Lietuviai renkasi priešus išvyti. Išvysime, atsiimsime, ką jie iš mūsų atėmė, ir žemė bus mūsų.
— Jau tik tu, vaikeli, neik ir nesidėk prie nieko, pražūsi.
— Nepražuvau ir nepražūsiu, mama. Eisiu! O kas, jei ir žūsiu?!
Atsisveikino ir išėjo į savanorius, raudančią motiną palikęs.
Paskutinysis iš kovose pakrikštytų “Trijų velnių” buvo Gražučių vienturtis Mykolas. Ir jis buvo savanoris. Prieš tėvo ir motinos valią jėga ištrūko iš namų. Okupantų paniekinimai taip įgriso, kad jis būtų pasmaugęs kiekvieną iš svetimo krašto atėjusį klajūną. Ne iš kitų buvo girdėjęs, o pats savo akimis matė, kaip atimami arkliai, išvedamos karvės, išpilami grūdai, rekvizuojamos kiaulės, avys ir net likusieji paukščiai suskirstomi į tuos, kurie deda kiaušinius, kurie nededa, kurie su kiaušiniais ir kurie be kiaušinių. Nei žingsnio iš namų be leidimo, nei žodžio su draugais lietuviškai. Visas gyvenimas ne tau, o kažkokiems bastūnams, iš kito pasaulio krašto atėjūnams, turėjo priklausyti. Ir kodėl? Kuo jie geresni? Gal gi jie po dvi galvas nešioja? Ne! Vien dėl to, kad jų, tų bastūnų širdys plėšresnės, vien dėl to, kad jie iš svetimo gero gyventi nori. Ir panūdo Mykolui išlieti per visą jaunystę kentėtą okupantų paniekinimą. Laisvės troškimas sukilo jame viską griaunančia jėga, ir nei motinos maldavimai, nei tėvo įspėjimai nebegalėjo jo sulaikyti.
— Gana! Ir mes žmonės! Ir mes galime gyventi, kaip visas pasaulis gyvena! Mes ne vergai! Geriau mirtis, negu toks gyvenimas!
*
Tai šitaip susirinko trys narsūs vyrai ne maldauti, ne nusilenkti, o reikalauti ir įsakyti; kruvinon kovon stoti ir kruvinoje kovoje spręsti laisvės reikalą atėjo jie. Pasaulio likimą Valdantysis suvedė juos į vieną kuopą, o po keleto kautynių, po kelių žygių, jie pamilo vienas kitą, kaip tikri broliai, ir nuo to laiko visada veikė vienas šalia kito.
Trinkūnas iš pirmųjų dienų buvo paskirtas būrio vado pavaduotoju, kaip buvęs rusų kareivis ir turįs kautynių patyrimo. Kuopos vadas, karininkas Tarvydas, irgi buvęs senosios rusų armijos kovotojas, Trinkūnu pasitikėjo ir neapsiriko.
Tarvydo kuopa į kautynes išėjo, toli gražu, nepilnos sudėties ir menkai ginkluota. Kareivių apsirengimas buvo nevienodas. Dauguma jų išėjo kautis savo pačių atsineštais šautuvais. Bet jie išėjo šarvuoti neįveikiama drąsa, tvirtu tikėjimu laimėti ir be baimės mirti.
Iš visų narsiųjų kuopos vyrų Trinkūnas, Diržys ir Gražutis pirmieji pašokdavo atakon; eidami žvalgybon, arčiausiai prislinkdavo prie priešo; paskutinieji traukdavosi iš apkasų, dešimteriopai gausingesnius priešus puldavo. Ir ne veltui jie buvo praminti velniais.
“Trys velniai” iš pažiūros buvo gana skirtingi. Trinkūnas: augalotas, petingas, viena ranka galįs, kaip vaiką, perblokšti vidutinį vyrą, mažai kalbus, bet nepiktas ir kiekvieną savo kareivį užjaučiąs. Kaip viršininkas, buvo gerbiamas ir mylimas, į jį žiūrėjo, kaip į tikrą vadą. Diržys: vidutinio ūgio, lieknas, susimąstęs, kiek lyg atsiskyręs, atrodė liūdnas, kol negirdėdavo zvimbiančių kulkų, ir nušvitęs kautynėse. Kautynių nuovargį jis pakėlė nuostabiu ištvermingumu. Gražutis: raudonveidis, gyvas, linksmas, atviras ir pilnas išdaigų. Jis turėjo gražų balsą, mokėjo daug dainų: ir ne tik jas dainuodavo, bet daug jų ir pats sugalvodavo. Jis dainavo apie laisvę, apie laimėjimus, apie motinos ir mylimosios meilę, apie jų lūkesčius ir viltis, kad ateis narsuolis atkeršyti priešui už visas nelaimes ir skriaudas. Gražutis dainavo ne vien todėl, kad jo dainomis žavėjosi draugai: jis pats sau dainavo. Kai jo durtuvas neturėjo darbo, dainose jis liejo savo skausmus, mintyse kūrė kovų vaizdus, apdainuodavo atliktus žygius.
Kuopos vadas atvirai didžiavosi savo narsuoliais, nors ne kartą juos įspėdavo be atodairos nerizikuoti savo galvomis. Porą kartų net pabarė už jų beprotišką drąsumą.
Vieną kovo mėnesio pavakarę kuopa, po įtempto žygio, pasiekė Barvainių kaimą.
Kuopai buvo duotas uždavinys slapta išeiti priešui į sparną ir dar tą pačią naktį pulti. Uždavinys buvo gautas veikiant bataliono branduolyje, kuris nuo Barvainių kaimo buvo, tiesia linija imant, per penkiolika kilometrų, o kai žiemos metu reikėjo į nurodytą vietą patekti visiškai paslapčiomis, teko nueiti mažiausiai dvigubai tiek kelio. Kuopa žygiavo šuntakiais, lauko keleliais ir visiškai be kelio. Tarvydas iš tolo lenkėsi gyvenamųjų vietų, lygumų, stengdamasis iš priešo pusės eiti miškais, krūmais ir kalvelėmis.
Kareiviai gerai suprato kuopos uždavinį, ir iš paskutiniųjų stengėsi slinkti slaptomis. Mažiau paslėptas vietas jie praėjo ropomis, kalveles aplenkdavo, ir taip tęsė iki pat Barvainių. Visas žygis užtruko apie šešias valandas. Pirmyn išsiųsti žvalgai kitame kaime pastebėjo priešo stovyklą. Iš tolo jie matė, kaip kareiviai slankioja būreliais, susirinkę rūko, šnekučiuojasi ir, tur būt, netikėto pavojaus nelaukė.
Iš vietinių gyventojų kuopos vadas sužinojo, kad per Barvainius priešo vora praėjo praeitą dieną ir sustojo už trijų kilometrų, kitame kaime, kur juos ir pastebėjo priešakiniai žvalgai.
— Ar daug jų praėjo? — Klausinėjo kuopos vadas kaimietį.
— Daug, labai daug.
— O kiek, maždaug šimtas, du šimtai?
— Tai jau gal ir kokie trys šimtai buvo.
— Ar tik neperdedi, tėvai? Kaip gi galėtų trys šimtai vyrų sutilpti viename kaime?
— Agi bala juos žino. Gal kiti sustojo toliau, Misiūnuose.
Žinios buvo tik apytikrės. Iš bataliono vado Tarvydas žinojo, kad kairiai ame sparne yra priešų apie batalioną. Tai reikštų trigubai daugiau, negu Tarvydas turėjo. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad priešo esą apie du ar tris šimtus. Laimingai pasiekęs Barvainius ir iš priešakinių žvalgų sužinojęs, kad toliau slaptai eiti negalima, kuopos vadas susirūpino sužinoti ar priešas juos pastebėjo, ar jis laukia puolimo, ką jis veikia ir kaip išsidėstęs. Jis atsiminė pirmojo būrio būrininką Trinkūną, šyptelėjo ir pašaukė jį pas save.
(Bus daugiau)
- 0. B. AUDRONĖ -
PAVASARIS
(Iš rinkinio “Beržų pasakos”)
Krūtinėj pavasarių begalės —
Aplinkui pavasarių tiek,
Aplinkui, akis kur tik pakeli —
Žaliausią jaunystę mylėk.
Krūtinėj pavasaris šaukiantis —
Jaunystės gražiausi aidai —
Jo garbanos — debesys niaukiantys,
Jo akys — pirmieji žiedai.
Jaučiu žalias garbanas svyrančias
Ir nuostabų žvilgsnį juntu —
Net klausosi paukščiai nutilę čia,
Net veržias srovė iš krantų.
Tai siaučia jaunystė nubudusi,
Tai lekia upeliai srovės,
O garbanos draikos papurusios
Ir šypsniai žaibais nusruvės.
Ir trata ir daužos griaustiniai jau,
Pirmieji tai kvapūs lašai —
Žaibuoja, švytuoja ir siautėja
Ir garbanos draikos plačiai.
