Trys velniai
JONAS NOREIKA
(Tęsinys iš 1 nr.)
— Orlovas! Gyvatė! — Lietuviškai keikėsi dantimis grieždamas Trinkūnas, kai įsižiūrėjo į priešininko veidą.
— Tai tu, išdavike! — Rusiškai sumaurojo Orlovas, atmušdamas pirmąjį smūgį.
— Ko tu nori, sakyk? — Orlovas.
— Užmušiu tave! — Trinkūnas.
— Už ką?! — Vos suspėjęs išvengti mirštamo smūgio, pašokdamas į šalį, persigandęs, bet save suvaldydamas, sušuko Orlovas.
— Už tai, kad tu nevertas gyventi!!! Šunsnuki tu!!!
Daugiau žodžių ištarti Orlovas nebespėjo: Trinkūno durtuvas pataikė į jį. Paskutinis plėšikas krito nuo jo rankos.
Trinkūnui pasidarė lyg ir gaila jų. Nes ir jie turėjo savo motinas, savo tėvynę ... Bet kuo gi jis kaltas? Jis tik gynė kitus, gynė savo tautiečius nuo žiauraus užpuolimo. Gynė beginklę mergaitę, kuri niekam blogo nėra padariusi. Ir gynė nuo tų, kurie patys savo valia, niekeno neverčiami, kėsinosi sunaikinti garbę ir turtą teisingųjų.
— Tai ne aš, o pats likimas jus mano ranka nubaudė.
Trinkūnas priėjo prie lango ir pusbalsiai, kiek galėdamas atsargiau, tarė:
— Ar jūs esate?
Buvo tylu.
— Nebijokite, jau nieko nėra. Aš esu jūsų pažįstamas ir atėjau jus išgelbėti. Esu Trinkūnas.
Kambarėlio durys taip staiga prasivėrė, kad senis Šabūnas net nespėjo atsiminti, kur jis tą vardą ir tą balsą yra girdėjęs.
— Oi, oi!.. Tėte, mamyte!.. Mes išgelbėti!
— Mes išgelbėti!
Visa Šabūnų šeima puolė prie lango dėkoti tam geradariui, bet niekas nerado tinkamų žodžių savo džiaugsmui ir nustebimui išreikšti.
— Koks stebuklas! — Šūkavo motina.
— Juk tai tikras stebuklas! — Kartojo vaikai ir tėvas.
Keliais žodžiais Trinkūnas papasakojo, kas atsitiko su užpuolikais ir iš kur jis pats atsirado. Jam mažai terūpėjo visi pagyrimai ir iš džiaugsmo liejamos ašaros. Kiekvienu metu galėjo kas nors netikėtai pasirodyti gatvėje ar kluone, galėjo pamatyti kraujuose paplūdusius lavonus.
Trinkūnui rūpėjo kuo greičiausiai viską paslėpti.
— Paskui viską papasakosiu plačiau. Dabar reikia paslėpti lavonus. Kiekvieną minutę gali pasirodyti koks nors užklydęs kareivis ir tada nežinia, kuo visa tai baigtųsi. Skubiai duokite vežimą, pakinkykite arklį. Sukrausime į ratus ir išvežime į pakluones.
Vincukas, kaip strėlė, šoko vykdyti Trinkūno įsakymą. Miliutė buvo bebėganti iš trobos paskui jį, bet tarpduryje pastebėjusi, kad tebėra vienmarškinė, aiktelėjo iš ją apėmusio drovumo, ir skubiai pasislėpė atskirame kambarėlyje.
Geriausias, bet ir vienintelis arklys, kuriuo besitraukiantieji rusai iš Šabūnų neatėmė, nes buvo perkaręs, senas ir be vienos akies, tuoj atsidūrė pakinkytas sukrypusiuose ratukuose. Vinco padedamas, Trinkūnas vieną po kito suvertė buvusius savo draugus į sukrypusius ratus.
— Daugiau mūsų kraujo negersit! — Pagalvojo jis.
— Nors kartą ir jūs pakliuvote į geras rankas. — Pusgarsiai pasakė Vincukas. Nors jis dar buvo tik geras piemuo, bet karo žiaurumų buvo nemaža matęs. Dargi į Trinkūną jis žiūrėjo nepasitikėdamas, vien dėl to, kad jis buvo rusų kareivio uniforma.
Lavonus išvežė toli į pelkynus vingiuotais lauko keliukais, kur buvo neįmanoma ką nors susitikti. Tose pelkėse jie abu: Trinkūnas ir jaunasis Šabūnas — išrausė purvais aptekančią duobę ir sumetė visus tris lavonus.
Tokia buvo pirmoji Trinkūno laisvės naktis. Trys aukos krito nuo jo rankos, ir jo širdis lyg nujautė naują kovų ateitį.
Trinkūnas apsigyveno slapta pas Šabūnus. Kol kas jis nutarė pasilikti tose apylinkėse ir, klaidžiodamas nuo vieno pas kitą, registruoti ir rinkti pačius narsiausius kovotojus.
Miliutės širdis svaigo nuo Trinkūno žodžių. Į jos niūrų gyvenimą jis atėjo, kaip pasakų karalaitis, kaip užburtas, išsvajotas mylimasis. Visas gyvenimas jai sužaižaravo neapsakomo grožio spalvomis. Iki šiol nieko nevertas jis, per kelias valandas pasidarė toks mielas, kad ji savo jausmų nebeįstengė nuslėpti, nors ir visaip mėgino. Ir tėvai, ir Vincukas pastebėjo, kad Miliutė labai pasikeitė. Anksčiau ji buvo nerangi, paniurusi ir nelinksma, o po to, kai pas juos apsigyveno Trinkūnas, ji pragydo, lyg lakštingala pavasarį. Kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną žodį ji taikė jam ir nieko ji daugiau nenorėjo, kaip jam vienam patikti.
Trinkūno akys matė ir suprato. Širdis kiekvieną jos žvilgsnį, kiekvieną žodį gaudė, kaip kūdikis auksinį obuolį, bet aštrus jo protas užtvenkė visus širdies jausmus. Daugiau jis jos nebučiavo ir nespaudė prie krūtinės. Elgėsi, kaip ir su kitais namiškiais. Ši netikėtai sutikta mergaitė turėjo likti jam svetima, nes jo gyvenimas buvo ne jai skirtas. Bet Miliutė pro geležines jo proto užtvaras kažkaip, niekam nesuprantamu būdu, jautė iš jo širdies trykštančią galingą meilę, ir diena po dienos, melsdamosi ir dainuodama, ir darbus dirbdama, laukė, kada tos geležinės užtvaros suluš, kada jo meilėje paskęs aštriausias protas, kada jis ateis ir vėl ją apkabins, kaip aną pirmąjį kartą ...
O įvykiai bėgo greičiau, kaip dienos. Išėjo rusai; atėjo vokiečiai: prasidėjo žiaurios rekvizicijos, ir sunki žmonių būklė dar labiau pasunkėjo. Paskui ėmė sklisti gandai apie vokiečių pralaimėjimus, apie nepaprastą rusų revoliuciją, caro nuvertimą ir... apie lietuvių norą įkurti savo valstybę. Staiga, kaip žaibas, duodamas ženklą audrai siausti, pavergtoje Lietuvos padangėje suskambėjo Nepriklausomybės paskelbimo aktas. Jauni vyrai naktimis rinkosi vienas pas kitą ir tarėsi, kas ir kaip daryti. Trinkūnas visoje apylinkėje buvo kaip skraidantis paukštis. Nevalgęs ir nemiegojęs, nardė jis pamiškėmis, pakluonėmis iš vienos vietos į kitą, iš vieno urvo į kitą, kiekvienam pasakydamas, kas reikia daryti, kaip veikti. Jis buvo pirmasis iš pirmųjų partizanų, mažomis grupelėmis ėmęs naikinti okupantus. Šabūnų šeimoje jis nesirodydavo ištisas savaites, ir niekas jų nežinodavo, kur, kokią naktį ir ką jis veikia. Miliutės širdis drebėjo dėl jam gresiančių nelaimių, bet ji būtų dar labiau drebėjusi, jei būtų žinojusi, kokius žygius atlieka jos mylimasis su savo draugais. Bet ji nežinojo, ir jis jai niekada apie tai nepasakodavo. Vincukas ėmė vis labiau prisirišti, vis labiau prašytis paimti drauge, kol ir jam Trinkūnas ėmė skirti uždavinius.
Ne legendų ir ne pasakų, o tikrų atsitikimų storus tomus prirašytų krūvon susitelkusios girios apie tuos pilkus, Trinkūno vedamus, būrelius, apie jų darbus, tiesiant kelią į Lietuvos laisvę. O pats Trinkūnas maža apie juos tepasakojo. Taip ir slenka jie tamsioj on praeitin ...
Kai tik ėmė telktis pirmieji Lietuvos kariuomenės savanoriai, Trinkūnas tuojau pat įstojo į jų eiles.
Tai tokia buvo vieno tų “Trijų velnių” praeitis. Ne tiek numatydamas, kiek nujausdamas artėjančią didžiųjų valstybių netvarką ir nebegalėdamas pakęsti priespaudos, jis ištrūko iš rusų kariuomenės, pergyveno ištisą virtinę nuotykių, begyvendamas pas Šabūnus suorganizavo pirmuosius partizanų būrelius, tamsiose giriose be pasigailėjimo naikino okupantus ir plėšikus, o kai išgirdo apie kariuomenės kūrimąsi, mylimąją palikęs, išėjo savanoriu.
(Bus daugiau)
