PRIETILTYJE

VLADAS RAMOJUS

Sustojo švino sienos prieš viltis į rytą,

Tik dūžtančio plotelio dulkes šalmus gula,

Tik Baltijos banga, iš tolių išsvajotų atsiritus,

Rauda prarauda nepasiekiamos motulės . . .

1944    m. spalio-lapkričio men. Vokietiją pasiekę Žemaičių pulkų likučiai, karo audrų nublokšti į Latviją ir iš ten laimingai prasilaužę, o taip pat kitokiais būdais Vokietijoje atsiradę lietuviai, gausių vokiečių karo žandarmerijos postų Rytprūsiuose buvo sugaudyti ir pasiųsti į surinkimo punktą Sonnenborno miestelį, netoli Elbingo. Čia paskubomis iš lietuvių buvo sudaryta iki dešimties vadinamųjų statybos kuopų. Jos, gavusios vokiečius viršininkus, kastuvus, kirkas bei kitus darbo įnagius, tuojau buvo išblaškytos po vokiškus batalionus ir išsiųstos į rytines Rytprūsių sritis ar Lenkijon dirbti prie naujai statomos įtvirtinimų linijos rytų Vokietijai nuo bolševikų ginti.

1945    m. sausio men. 15 d. iš anapus Vyslos prasidėjus didžiulei bolševikų ofenzyvai į Rytprūsius, ne vienai tų kuopų buvo lemta Rytprūsiuose atkirstoms likti ir žūti. Nežinia kur tų vyrų kūnai sau amžinąjį prieglobstį rado ... Jų tremties keliai netoli tenuėjo... Mūsoji kuopa, taipgi Sonnenborne suformuota ir iš ten į Lenkiją išsiųsta, buvo laimingesnė. Laiku nusikračiusi vokiečių viršininkais, aplinkiniais keliais laimingai išspruko iš Rytprūsių katilo, kuris užsidarė sausio mėn. pabaigoje, bolševikams paėmus Elbingo miestą ir pasiekus Baltijos jūrą.

1945 m. vasario pirmomis dienomis jau buvome Danzige, tame mieste, dėl kurio prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, mus, buvusios laisvos ir neutralios tautos sūnus, išbloškęs baisingais tremties keliais.

120-tis lietuvių, atsidūrę Danzigo mieste, pasijutome labai nejaukiai. Didelis kariuomenės judėjimas, daugybė naujai pristatytų ir dar tebestatomų barikadų gatvėse ir kažkur nuo Elbingo atplaukią kautynių garsai kėlė nerimą ir nepasitikėjimą ateitimi. O ypač bijojomės, kad nebūtų iššifruotas mūsų atsipalaidavimas iš Rytprūsių, kur buvome skirti likti. . . Paskirai išsibarsčius, atrodė, dar buvo galimas judėjimas ir tolyn į vakarus. Tačiau stoka pinigų, civilių drabužių ir ypač bendros orientacijos — neleido tai įvykdyti. Daugumoje buvome Lietuves žaliųjų sodžių berneliai, dar nepratę po svetimus kraštus skraidyti, iš klaidžių miestų kelius susirasti... Beliko likti ir laukti tai, ką atneš ateities dienos.

14 parų nejudėdami, išbuvome cigarečių fabriko patalpose, tarp daugelio kitų tautybių žmonių, ir klausėmės, kaip užu miesto dunda karo pabūklai, kaip erdvėje siaučia bolševikų lėktuvai. Galop vieną dieną atėjo žinios, kad bolševikai pietuose giliai prasiveržė į užnugarį, paėmė Stolpo miestą Pommeranijoje, pasiekė Baltijos jūrą ir padarė didžiulį katilą, kuriame Danzigas, o drauge ir mes... — Gal tai gandas ? — guodėmės, skęsdami praeities prisiminimuose, vieninteliam šviesos ir malonių šaltinyje. — Tai ne gandas, bet baisi realybė, — patvirtino lietuvis kunigas, po kelių dienų atskridęs į Danzigą ieškoti čia karo atblokštų lietuvių, kad juos paguostų ir dvasiškai sustiprintų.

Braidome purvo ir vandens grioviuose

Tik dienai praslinkus (po šv. Mišių ir kartu po didžiosios tautinės religinės šventės, kurių metu vienos Danzigo katalikų bažnyčios grindys gal pirmą kartą buvo aplaistytos lietuvių ašaromis), prisistatė specialiai mums priskirtas “politrukas” -— SS viršila ir, berods, tą patį vakarą Danzige gelež. stotyje susodino mus į prekinius vagonus. Naktį traukinys pajudėjo į vakarus. Tai buvo Vasario 16-toji, pirmoji Lietuvos nepriklausomybės šventė, esant tremtyje.

Toli į vakarus traukinys jau nebegalėjo bėgti, nes bėgiai kažkur atsimušė į švino sieną ... Už 30 km. nuo Danzigo, Neustadto mieste, gulinčiam Danzigo koridoriuje, mus išlaipino. Pelkėtus, košubų apgyvendintus, pajūrio laukus turėjome apkasais išraižyti. Ir taip ligi kovo mėn. vidurio, braidydami po purvą ir vandenį, kasėme, kasėme ... Tik vakarai, pietūs ir rytai kasdieną vis stipriau ūžė, dundėjo, o naktimis dangumi nusitiesusios pašvaistės darėsi vis ryškesnės, raudonesnės. Šiaurėj buvo ramu, nes ten ošė mėlyni Baltijos vandenys.

Galop frontas iš vakarų pusės visai priartėjo. Vieną rytą į mūsų gyvenvietę, Newau kaimą, ėmė kristi artilerijos sviediniai, o anapus kaimą supančių šilelių stipriai sutratėjo lengvieji pėstininkų ginklai. Kaip tik tuo metu tūnojau sukritęs savo guolyje. Ar nuo peršlapimo, ar nuo daugelio naktų, dar besitraukiant per Rytprūsius sniege išgulėtų, sėdynėje man išaugo obuolio didumo votis ... Kad ir kažkaip sukaupęs jėgas ir kantrybę — paeiti negalėjau. Draugai, neturėdami nei menkiausios susisiekimo priemonės, paskubomis ruošėsi pėsčiomis trauktis atgalios į rytus. Artilerijos ugnis tolydžio darėsi stipresnė ir taiklesnė. Kaimas užsidegė. Ir . . . mano mintys apie savižudybę — darėsi vis konkretesnės. Bet, štai, kuprinėmis ir darbo įnagiais apsikarstę bendros nedalios draugai ima mane ir pasivaduodami neša visą 20-ties kilometrų kelią iki Gottenhafeno (Gdynės). Stebint draugų meilę ir pasiaukojimą, mano skruostus vilgo šiltos ašaros. Lėktuvai visą laiką puola pilną kariuomenės ir civilių žmonių Gottenhafeno-Neustadto plentą. Aplenkiamas Rammelio aerodromas, kur prieš kiek laiko buvo patalpintas lietuvių dalinys, o vėliau jis išvežtas į Piliau katilą Rytprūsiuose, lekia į padanges ... Ir tame mirties šešėlyje žygiuoja lietuvių vora. Tik ne į tėvynę, ne į laisvas, plačias erdves anais geraisiais laikais, bet į pradedančio virti katilo širdį. .,

Kovotojai supasi medžiuose

Sustojome Gottenhafeno mieste. Čia visi keliai pasibaigia. Erdvus, naujais pastatais pasipuošęs, prie Baltijos jūros prisišliejęs uostamiestis teikia malonų vaizdą. Miestą supančiuose šlaituose matyti bundančioji pavasario gyvybė. Bet viduje... nyku ir juoda, čia tik kariuomenė, artilerijos ugniavietės, barikados. Darbo daliniai teberuošia naujus įtvirtinimus. Prie jų netrukus prijungia ir mus.

Gottenhafeno ir Danzigo miestai— vienas didžiulis prietiltis. Čia uždarytos vokiečių armijos liekanos, kovojusios Rytprūsiuose, vakarų Prūsuose ir dalyje Pomeranijos. Kad prietiltįiš paskutiniųjų bus stengiamasi kuo ilgiausiai išlaikyti — rodo visi ženklai. Begyvenant antrąją dieną Gottenhafene, frontas pasiekia miestą supančius šlaitus, kur stipriai įsitvirtinusios vokiečių jėgos. Kovos vyksta čia pat prie Grabau priemiesčio, kur mūsų laikinoji gyvenvietė, kur aš sergąs guliu ir iš kur mūsų vyrai kas rytą žygiuoja miestan dirbti.

Paskutinį rytą jiems išeinant, liepė pasiimti turimus daiktus, nes galį jau nebegrįžti. Aš likau vienas niūriam kazemate ir tamsių minčių plaunamas kankinausi visą dieną. Pro išbyrėjusius nuo trenksmų langus sroveno šiltas vėjas, lyg pavasario sveikinimą, atnešdamas parako kvapus ir stiprius sunkiųjų bei lengvųjų ginklų garsus. Kiekvieną valandą tie sveikinimai buvo vis stipresni, vis aštresni. Ir... Pavakary staiga trūko mano votis. Akys prašvito, ir nuotaika smarkiai pasitaisė. O ir vyrai iš miesto sugrįžo.

(Bus daugiau)