MINDAUGAS LIETUVOS IŠGELBĖTOJAS
T. VIKT. GIDŽIŪNAS, O.F.M.
Mūsų tauta amžių bėgyje turėjusi daug kritiškų dienų. Vienas pirmųjų, istorijai žinomų, kritiškų laikotarpių buvo XII-sis amž. Tuo metu Lietuva buvo susiskaldžiusi į daugelį mažų kunigaikštijų, kurių kunigaikščiai dargi dažnai ir tarp savęskovėsi. Dar X ir XI-me amž. rusai pradėjo užpuldinėti lietuviškąjį Padauguvį, ir net užvaldė Gardino sritis. XIII-me amž. Livonijoje ir Prūsuose įsikūrė du galingi kryžiuočių ordinai. Jie pavergė lietuviams giminingus, bet savo organizuotos valstybės iki tol nesukūrusius, latvius ir prūsus ir pradėjo grąsinti Lietuvai.
Pavojui artėjant Lietuvoje iškilo gabus kunigaikštis Mindaugas, kuris sumanė įkurti vieningą Lietuvos valstybę. Jis pašalino smulkius kunigaikščius, neišskirdamas nė savo giminių, nes tik tokiu būdu buvo galima sujungti kraštą. Paėmus vienam valdovui į rankas visos Lietuvos valdžią, ir Lietuvos prestižas greitai pakilo. Sumanaus politiko Mindaugo valdoma ir gabių karo vadų ginama Lietuva pasidarė ne tik atspari priešų puolimams, bet ir jiems patiems darėsi pavojinga. Jungtinė Lietuvos kariuomenė 1236 m. ties Šiauliais ir 1260 m. prie Durbės ežero visiškai sumušė kryžiuočius. Netrukus lietuviai atsiėmė ir rusų užgrobtas Gardino sritis, net ir patys ėmė daryti sėkmingus žygius į svetimas šalis.
Šios didžios Mindaugo minties nesuprato jo pašalintieji kunigaikščiai. Jie, degdami kerštu, susidėję su rusais ir Livonijos ordinu, ruošėsi pražudyti ne tik Mindaugą, bet ir pačią Lietuvą, suskaldydami ją vėl į mažas kunigaikštijas. Mindaugas tačiau laiku suprato artėjantį pavojų ir būdamas sumanus politikas be karo sugriovė jų planus.
Livonijos ordinas turėjo misiją apkrikštyti iki tol sename tikėjime pasilikusias lietuvių gimines, dėl to jis norėjo užkariauti Lietuvą, kad pavergęs ją galėtų atlikti savo misiją. Mindaugas gi, norėdamas išjungti ordiną iš savo priešų sąjungos, pasisiūlė priimti krikštą ir savame krašte įvesti Katalikų tikėjimą. Matydamas nuoširdų Lietuvos valdovo norą krikštytis, Livonijos magistras pasitraukė iš sąjungos ir ėmė remti Mindaugą. Sąjungininkai gi, Livonijos ordinui pasitraukus, labai susilpnėjo ir tapo visai nebepavojingi.
Mindaugas, pasukęs į katalikybę, ir pačią Lietuvą norėjo sutvarkyti viduramžių valstybių pavyzdžiu. Pirmiausia jis priėmė krikštą, o po krikšto sumanė tapti Lietuvos karaliumi. kad tuo būdu įvestų Lietuvą į krikščioniškosios anų dienų imperijos valstybių šeimą. Popiežiui leidus, 1253 m. buvo apvainikuotas karaliumi. Kai gudrus politikas, Mindaugas nenorėjo nuo kitų priklausyti, dėl to jis Lietuvą pavedė šv. Petro nuosavybėn, kad jai atsidūrus pavojuje susilauktų Apaštalų Sosto pagelbos. Ir iš tikrųjų, popiežius savo laiškuose ragino Livonijos ordiną ginti nuo netikinčiųjų Lietuvos karalių. Kadangi jam rūpėjo, kad ir po jo mirties Lietuva pasiliktų vieninga, dėl to iš anksto jis pasirūpino popiežiaus leidimą vainikuoti Lietuvos karaliumi vieną iš savo sūnų.
Tai darydamas, Mindaugas įsipareigojo visoje Lietuvoje įvesti Katalikų tikėjimą. Kuriant pirmąją vyskupiją, ji galėjo būti įjungta į Livonijos arkivyskupiją. To vengdamas jis pasirūpino popiežiaus leidimą, kad Lietuvos vyskupija tiesioginiai priklausytų nuo Romos, kad Rygos metropolitas neturėtų jokios įtakos Lietuvos Bažnyčiai. Čia, iš tikrųjų, reikia stebėtis Mindaugo sumanumu, kuris, vos priėmęs krikštą, taip gerai orientavosi krikščioniškųjų valstybių politikos santvarkoje ir bažnytinėje anų laikų teisėje, tuo tarpu kai vėlesnieji Lietuvos valdovai šio sugebėjimo neparodė.
Lietuvos valstybės kūrimo darbas jau buvo baigtas, reikėjo tik jį patvariai tęsti. Nėra tad nė abejonės, kad aut tokių tvirtų pagrindų sukurta Lietuvos valstybė būtų sugebėjusi nugalėti visus Lietuvos priešus. Ne tik būtų išlaikiusi visas jai priklausančias sritis, bet taip pat būtų galėjusi ir patį Vokiečių ordiną, kaip netekusį prasmės egzistuoti, išstumti iš Prūsų ir Livonijos, o tada ir vėlyvesnieji istorijos įvykiai būtų nuriedėję netaip žalinga Lietuvai kryptimi.
Visus pasaulinio mąsto Mindaugo laimėjimus sugriovė jo priešų kerštas. 1263 m. jie nužudė Mindaugą ir jojo vaikus. Iš visų Mindaugo laimėjimų paliko tik vieningos Lietuvos valstybės mintis, kuri išgelbėjo Lietuvą nuo pražūties. Nors po Mindaugo mirties ir kilo sumišimas, bet po 40 m. Lietuvą vėl pavyko sujungti vieno kunigaikščio valdžioje, dėl to ji pajėgė atsispirti prieš visus Vokiečių ordino puolimus.
Iš to, kas čia suglaustai pasakyta, išeitų, kad Mindaugas, sujungdamas Lietuvą, išgelbėjo ją nuo to likimo, kurio susilaukė prūsai ir latviai. Neveltui tad mes ir gerbiame pirmąjį Lietuvos karalių, neveltui jo paveikslais puošiame savo sales ir laikraščių bei žurnalų skiltis ir savo kariuomenės pulkus vadiname Mindaugo vardu. Prieš porą metų mes šventėme 700 m. Lietuvos Krikšto sukaktį, o už 10-ties m. minėsime 700 m. nuo pirmojo mūsų karaliaus mirties. Jis yra vertas tautos pagarbos, nes jis išgelbėjo Lietuvą pačioje josios istorijos pradžioje.
