Batai

NelėMazalaitė-Kruminienė

Jeigu kas naujai įeitų į šitą trobą, iš karto galėtų pajusti, kad dabar užstojusi tyla yra tokia, kuri atsiranda po to, kai žmonės buvo labai karštai kalbėję arba barėsi. Ir iš tikrųjų, sūnus ir abu tėvai pasakė tokių žodžių, kurie gali deginti ir įžeisti, nors tai įvyko tik todėl, kad jie vienas kitą mylėjo. Jie nekalbėjo, jog laikas tėvams palikti savo ūkį, kad jaunasis pradėtų gyventi, kaip tikras šeimininkas, ir sūnus nesiveržė kur nors vykti, kad užsidirbtų aukso, ir jis nepasakė jiems, kad pasirinko marčią, kuri nebūtų tėvams prie širdies. Tie dalykai mūsų šalyje nuėjo į senų pasakų skrynią — dabar žmonės ten ginčijasi dėl kitko: sūnus buvo pasakęs, kad jis turi išeiti iš namų, nes jis buvo siunčiamas į vieną žygį, labai tolimą ir tiek pat pavojingą. Jis nepasakė, jog uždavinys yra toks, kad tik stebuklas gali jį beatvesti namo, bet jis negalėjo nepranešęs tėvams išeiti iš namų, ir jau to užteko, kad jie išsigąstų.

—Sūnau, kalbėjo tėvas, —juk taip nedaug šeimų, taip reta namų, kurie nebūtų sekami, taip sekami, tarytum ant kiekvienos tvoros tupi viską matantis sakalas. Ir todėl, kad esu senas ir liguistas, o tu dar labai jaunas ir atrodai toks silpnas, kad gaidys sparnu gali tave pergriauti—gal, sakau, dėl to iki šiol paliko mus ramybėje, ir dabar tu nori pats šokti į kapo duobę, užsitraukdamas įtarimą. Juk, jeigu tu pasitrauksi iš namų, argi nebus tai pastebėta? Ir kai ieškos, ar nebūsi atrastas? Ir kai atras, aš bijau pagalvoti, kas atsitiks. Aš nekalbu apie mudu su motina, bet tu esi mums vienas, ir mes negalime tave prarasti — tu neišeisi iš namų.

Motina tiktai klausėsi, bet jos veidas kalbėjo švelniau ir griežčiau, negu tėvo žodžiai. O jaunas vyras, dar taip artimas bernioko amžiui, tarė:

—Aš turiu išeiti. Ačiū Dievui, kad jūs ramiai miegojote tuo metu, kai mano naktys buvo praleidžiamos ne namuose, aš nenorėjau pažadinti jumyse nerimo, kol jis pats nelaužia durų, bet dabar palikti jus nežinioje aš negaliu. Už tai prašau, kad su geru žodžiu ir palaiminimu išeičiau ten, kur esu siunčiamas tų, kurie žino, kur yra kieno vieta ir darbas tėvynės gelbėjimo dienose.

Ir tuomet tėvas pakėlė balsą, kaip visuomet vyksta ūkininko namuose, kada ateina valanda parodyti tėvo valdančiojo galią, ir kalbėjo:

—Kas gins tėvynę, jeigu visos trobos liks tuščios. Tu neišeisi iš namų, sakau tau.

Ir motina tylėjo, tačiau jos akys šaukė dar stipriau, negu tėvo įsakymas.

O sūnus atsistojo prieš juos abu ir tyliai tarė:

—Kieno žemėje stovi mūsų trobos? Jeigu svetimieji užvaldys galutinai tėvynę—mes užmiršime šitą žodį: mūsų. Ir kad taip neįvyktų, aš turiu eiti.

Ir dabar jie visi tylėjo, ir tyla buvo sunki ir juntama, ir kiekvienas slėpė mintis ir žodžius. Ir kažin kiek praėjo laiko, kaip staiga pasigirdo verksmas, toks plėšiantis širdį, ir gilus, tasai niekad nesibaigiantis visų motinų verksmas —ir jaunasis užsiėmė rankomis veidą, ir tėvas pasirėmė alkūnėmis į stalą. Ir kažin kiek praėjo laiko šitame raudojime, kai pro jį pradėjo kalbėti tėvas. Jis kalbėjo taip lėtai ir tyliai, kad pradžioje vos girdėjosi atskiri žodžiai, tarsi jie skendo ašarose.

—Šitaip raudojo viena motina prieš daugelį metų, kaijos vienintelis vaikas pasakė, jog išeina savanoriais. Ji buvo našlė ir nenorėjo, kad ji ir žemė liktų visiškos našlaitės, ir ji raudojo dėl to, kad sūnų mylėjo labiau ir už žemę. Tačiau vaikinas nesidavė perkalbamas nei sugraudenamas, ir tada motina barė jį už jo užsispyrimą, o kad ir tada nesiėmė jis proto ir ruošėsi išeiti — ji nusisuko nuo jo užsirūstinusi. Ne, ji negalėjo taip sau žiūrėti, kai jis taisėsi kelionėn, ji paėmė jo batus, stiprius ir naujus, jo vienintelius batus ir paslėpė juos klėtyje, užrakino ir raktus įsidėjo į kišenę. Iš tikrųjų, šitaip ji galėjo ramiai miegoti, galvojo ji, ir sijoną su raktais pasidėjo po galva; jis negalėjo išeiti su vyžomis į karą, argi kas matė tokį kareivį? Ir jis neišeis su klumpėm, ne, taip niekas nedaro. O taip skubiai negalėjai pirkti tokių brangių daiktų, ir taipgi neturėjo jis nė pinigų. Dabar verksmas buvo aptilęs, ir kiekvienas žodis buvo aiškus, o tėvas kalbėjo:

—Ji atsikėlė anksti, kaip visada, ir nuėjo kelti mergos ryto apyvokai, ir pati užsiėmė savo kasdienišku darbu, ir negreitai pasigedo, kad sūnus pusryčių nepasirodo. Ji pasižiūrėjo į tvartus — gyvuliai buvo pašerti, bet šeimininko nebuvo. Visur, kur tik galėjo jis būti, ji išvaikščiojo, bet neregėjo jo, nei atsiliepė jis šaukiamas. Tuomet ją apėmė baimė, kokios ji nebuvo pažinusi—ji pradėjo eiti vis greitesniu žingsniu, beveik bėgioti, ir šaukt jo vardą vis garsiau. Ji laikė rankoje raktus nuo klėties ir klėtyje stovėjo jo batai, ir seklyčioje po jo lova gulėjo jo sunkios dar-bos klumpės. Jis nesusirado ir pietų metu, nei vakare, ir nakties sulaukusi, ji žinojo, kad jos sūnus buvo iškeliavęs į apskrities miestą, į savanorių susirinkimo vietą, o į šitą rudens kelią jis išėjo su naginėmis.

—Kitą dieną po pietų tame apskrities mieste į komendantūros kiemą įėjo ūkininkė. Sargybinis stovėjo tarpuvartyje, ir prie jo moteris priėjo. Kai ji pasakė, ko ieško, tasai nurodė, kad pasėdėtų ant rąstų, kiemo pakraštyje, nes šiuo metu jos sūnus, kaip ir kiti nauji kareiviai, tikriausiai buvo užsiėmime. Ji ir pamatė tuojau juos ir nustebo, nes jie nebuvo tokie kareivai, kaip ji buvo regėjusi savanorius: gerai apsirengę ir visi vienodi. O, čia kiekviena motina lengvai galėjo iš tolo atskirti savo vaiką, nes jie dėvėjo taip, kaip juos namie apvilko. Tačiau savąjį ji pirmiausia pažino iš kojų, nors jis stovėjo nugara į ją, nes tik jis vienas šitame purviname kieme vaikščiojo su naginėmis. Bet, atrodė, jis nejuto drėgmės nei jam buvo nepadoru prieš draugus ar viršininkus—jis lengvai ir supratingai vartojo šautuvą, kaip jiems nurodinėjo vyresnysis. Jie skubėjo, jie turėjo nedaug laiko karo mokslui—ugnis ir priešas laukė jų.

—Ilgai ji žiūrėjo į jaunus ir senesnius vyrus, kurie čia buvo suėję nevaromi, nešaukti, — ne, daugiau neleidžia-mi—ji pamiršo, kad visą kelią galvojo, kaip kalbės jam apie darbus, kurie yra būtini ir kurie be jo bus praleisti, ir kaip nukentės dėlei to ūkis. Ji nieko nepasakė, kai pagaliau vyrus paleido, ir sūnus, pamatęs motiną, pasuko į ją. Tylėdama ji pakėlė ryšuliuką, kurį laikė ant savo kelių, atrišo ir padavė jam batus.

—Su šitais batais aš išvaikščiojau daugelį frontų, sūnau, ir kai grįžau, motina juos uždarė klėtyje. — Jie yra kaip šventi, pasakė ji tada, — ir štai, kai aš atsiminiau juos, aš supratau, kad negali būti kitaip, kaip tu darai, vaike, negali būti kitaip. Ar ne teisybė, motina?

Ir dabar užstojo tyla, kuri yra šventose vietose ar ten, kur vyksta dideli dalykai, ir negreitai atsiliepė motina. Ji pasakė tvirtai ir ramiai:

—Jeigu tu dabar išeitum basas, aš. pasivyčiau tave su batais.