Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas

Povilas Gaidelis.

J. Stravinskas gimė 1914 m. kovo 20 d. Suvalkų gub. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mieldažiškių kaime Baltramiejaus Stavinsko ir Antaninos Radušytės – Stravinskienės šeimoje. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Juozas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Fizikos – matematikos fakultete, bet po kurio laiko nutraukė studijas ir ptradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. jis baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Išėjęs į atsargą jis baigė studijas universitete. 1939 – 1940 m. J. Stravinskas dirbo Lietuvos geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus ir geodezinio šalies tinklo žymeklius.

Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos metu J. Stravinskui pavyko išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Švietimo reikalų inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas jis pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje ir pats neseniai mokėsi. Čia jis dėstė matematiką, fiziką ir chemiją.

Juozas Stravinskas 

Kuomet Lietuvą antrą kartą užplūdo Raudonoji armija ir prasidėjo okupacija, okupantų represinės struktūros nepaliko ramybėje ir J. Stravinsko. 1945 m. pavasarį, netrukus po Verbų sekmadienio, jį iškvietę Prienų valsčiaus NKVD poskyrio darbuotojai ir vertė pasirašyti, kad jis seks savo bendradarbius bei moksleivius ir duomenis pateiks okupantų saugumo tarnyboms. Prigrąsinę ir liepę gerai pagalvoti, jie išleido Juozą kelioms valandoms pagalvoti ir vėl ateiti pas juos. Tapti išdaviku J. Stravinskui neleido sąžinė, todėl pasirinkimo nebuvo. Jis atsisveikino su žmona ir dukrele Laimute ir išėjo pas laisvės kovotojus, kurie bazavosi Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko kovotojais, buvusiais Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu-Perkūnu, Kazimieru Jočiu-Šatu, Vincu Senavaičiu-Žaliavelniu, Kaziu Urbonavičiumi-Žaibu ir Algirdu Varkala-Žaliuku, kurie veikė rytinės Suvalkijos miškuose. Kazys Urbonavičius-Žaibas J.Stavinskui pasiūlė tapti jų vadu, nes jis jau turėjo karinę patirtį. 

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas

Birželio 3 d. žuvę Partizanai

Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Sušlaukio miške. 1950 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Valerijonas Paulauskas-Margis, trečias – Juozas Paulauskas-Bočius, ketvirtas – Antanas Baužys-Vingėla. Antroje eilėje priklaupę iš kairės: pirmas – Justinas Rimkus-Ąžuolas, antras – Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras, trečia – Leonora Viluckaitė-Širšynė, ketvirtas – Kazimieras Martinkus-Saga, penktas – Vincas Drąsutis-Pilėnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

1950 m. birželio 3 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Nausėdų apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozas Paulauskas-Bočius, rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, partizanai Justinas Rimkus-Ąžuolas, Leonora Viluckaitė-Širšynė ir Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras.

Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Darbėnų miestelį. Užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 208–209, 299.

Skaityti daugiau: Birželio 3 d. žuvę Partizanai

Gegužės 31 d. žuvę Partizanai

Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių k., Jonas Kvedaras-Povas iš Ėgliniškių k., Vytautas Oleka-Žvalgas iš Girnupių k. ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos vls.

Švito trumpos gegužės 31-os nakties rytas. Į Beržovinės kaimo Gruzinsko sodybą nuo Antanavo pusės atėjo keturi Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos Girininko būrio partizanai. Pavargę vyrai, nepalikę sargybos, netrukus sumigo. Apylinkėje pasalavę Pilviškiuose dislokuotos 6040 rezervinės užkardos enkavedistai, matyt, aptikę papievių rasoje partizanų paliktos brydės žymę, pėdsekio šuns atvesti apsupo sodybą. Bandydami prasiveržti susišaudyme žuvo: Vaclovas Dereškevičius-Vanagas iš Krūvelių kaimo, Jonas Kvedaras-Povas, g.1925 m., iš Egliniškių kaimo, Vytautas Oleka-Žvalgas, g.1926 m., iš Girnupių kaimo ir Andrius Čibirka-Tėvukas, Dobilas, patyręs partizanų žvalgas iš Krūvelių k., Kazlų Rūdos valsčiaus.

Skaityti daugiau: Gegužės 31 d. žuvę Partizanai

Partizanai Jurgis Keras-Bijūnas ir Juozas Matijošaitis -Meška

1948 m. gegužės 26 d. Kuršėnų aps. Kuršėnų vls. Akmenaičių k. (dabar - Šiaulių r. sav.) per susišaudymą su MGB Šiaulių aps. skyriaus čekistų grupe žuvo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vadas Jurgis Keras-Bijūnas ir rinktinės štabo viršininkas Juozas Matijošaitis -Meška.

JURGIS KERAS-BIJŪNAS, SAULIUS

1903 09 07-1948 05 26

Jurgis Keras, Juozo, gimė 1903 m. rugsėjo 7 d. Kretingos aps. Palangos vls. Užpelkių k. Baigė keturias progimnazijos (Palangos?) klases. Dirbo policijos nuovados viršininku. Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos šaulių sąjungos XV Kretingos rinktinės narys.

1932 m. sausio 17 d. pirmajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Šiaulių aps. Žagarės (VI) nuovados viršininkas Jurgis Keras yra vedęs, baigė bendrąjį vidurinį ir aukštesnįjį specialųjį (policijos) mokslą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turi jaunesniojo leitenanto laipsnį, moka rusų ir latvių kalbas, yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

1937 m. sausio 17 d. antrajame Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Juozas Keras yra Šiaulių aps. Kuršėnų nuovados viršininkas.

1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, repatrijavo į Vokietiją, nes žmona buvo vokietė. 1942 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Kuršėnų policijai.

Antrą kartą sovietams okupavus kraštą, pasitraukė į mišką. Nuo 1946 m. spalio mėn. ėjo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Šiaulių aps. Kuršėnų, Šaukėnų, Tryškių ir Užvenčio teritorijose, vado pareigas.

JUOZAS MATIJOŠAITIS-MEŠKA

1919 05 05-1948 05 26 

Juozas Matijošaitis gimė 1919 m. gegužės 5 d. Šiaulių aps. Kužių parapijos Sauginių k. Kajetono Matijošaičio ir Juzefos Talutytės-Matijošaitienės šeimoje.

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1945 m. sausio mėn., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, buvo suimtas. Pabėgo. Iš pradžių slapstėsi, vėliau išėjo į mišką. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės štabo viršininkas.

Skaityti daugiau: Partizanai Jurgis Keras-Bijūnas ir Juozas Matijošaitis -Meška

Vytautas Sankauskas-Daukantas

Maironio rinktinės partizanai

Vytautas Sankauskas-Daukantas (kairėje) ir Stasys Dzvega-Gegužis. 1949 m.

Nuo 1951 m. Maironio rinktinėje liko dvi tėvūnijos: Mindaugo ir Birutės (sujungta su Kęstučio). Mindaugo tėvūnijai vadovavo labai pareigingas partizanas V. Sankauskas-Daukantas. Laiške LLKS Visuomeninės dalies viršininkui Juozui Šibailai jis rašė: „Iš radijo pranešimų atrodo, kad laisvė ateis tik už 3-4 metų (aišku, jei pultų rusai, tai įvyktų greičiau). Mano bendražygiai kartais netenka nuotaikos. O man vis vien, net jei jos visai nesulauktume, aš nenuliūstu. Mūsų likimas - Dievo valioje, kaip Jis norės, taip ir bus".

Skaityti daugiau: Vytautas Sankauskas-Daukantas

KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS

Petras Girdzijauskas

Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.

Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.

1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.

Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.

Kai Eržvilko plytinės savininkas vokiečių kilmės verslininkas Liudvikas Kraftas pagal Vokietijos ir SSRS valstybinę sutartį 1940 m. repatrijavo į Vokietiją, Antanas Jonikas buvo paskirtas šios įmonės valdytoju. Valdytoju jis dirbo iki antrosios sovietinės okupacijos. Antanas buvo autoritetas to krašto verslininkams ir ūkininkams. Sovietai okupuotuose kraštuose beatodairiškai naikino visus vadovus, todėl ir Antanas Jonikas pateko į jų akiratį. 1945 m. vasario pabaigoje atėjo ir Antano eilė - jį suėmė. Antanas dar pirmąją suėmimo dieną iš areštinės pabėgo. Tolesnis kelias buvo kartu su bendradarbiu J.Starkumi-Maželiu, kuris partizanavo Pagirių, Čepaičių kaimuose ir vadovavo grandžiai. Patraukė į gimtas Kalniškes ir Paparčius, kur sesuo Ona Trumpaitienė globojo vietinius partizanus. Šie ir aplinkiniai kaimai buvo Lydžio rinktinės partizanų atraminiai punktai. Partizaninę veiklą Antanas pradėjo jau balandyje, prisiekdamas ir pasirinkdamas Liutauro slapyvardį.

Skaityti daugiau: KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS

Partizanai Kokšta Feliksas-Rustemas ir Kazys Andruška-Linksmutis

1950 m. gegužės 22 d. Telšių aps. Telšių vls. Jomantų miške (dabar – Telšių r. sav.) per MGB Telšių aps. skyriaus surengtą karinę čekistų operaciją žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Kazys Andruška-Linksmutis.

Kokšta Feliksas-Rustemas gimė 1927 m. spalio 10 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Bardiškių kaime. Nuo 1946 m. — partizanų ryšininkas. 1947 m. suimtas. Pabėgęs iš areštinės, įstojo į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanų gretas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. gegužės 22 d. Radviliškio rajono Ungurynės kaime verždamasis iš apsupties. Kartu žuvo ir F. Kokštos žmona Zofija Rutkauskaitė-Kokštienė-Lietutis. Kūnai buvo išniekinti Radviliškyje

Prisikėlimo apygardos vadovybė. 
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.

(Genocido aukų muziejus)

Šatrijos rinktinės partizanu rikiuotė. Iš dešinės: 
apygardos vados Vladas Montvydas-Žemaitis, Kazimieras Andriuška-Linksmutis
Povilas Bagdonas-Atlantas ir Liudas Rekašius-Vėtra.

Kunigas Algirdas Mocius

Gimimo data: 1917-05-20

Gimimo vietovė: Dapkūnų k. (Meškuičių parapija, Šiaulių r.)

Tėvai: ? Mocius ir ? Mociuvienė (?–1955) – tremtinė, mirusi tremtyje Buriatijoje (Rusija). Augo šešių vaikų šeimoje su trim broliais ir dviem seserimis. Broliai: Juozas Mocius-Šviedrys – laisvės gynėjas, tremtinys, partizanų apygardos vadas, Stasys Mocius – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose, sesuo Eugenija Mociūtė – tremtinė.

Mokėsi Meškuičių pradžios mokykloje, 1938 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1938–1943 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas jis priklausė Orientalistų būreliui. 

1942 m. gruodį vyskupas Vincentas Brizgys įšventino A. Mocių kunigu.

 

Kryžių basas neša kun. Algirdas Mocius

1943–1945 m. A. Mocius tarnavo Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijoje vikaru, mokyklose dėstė tikybą. Antrojo pasaulinio karo metais Viduklėje jis gelbėjo persekiojamus žydus – slapta pervežė Viduklėje slapstytą Rivą Bernadetą Hiršovičiūtę-Rakevičienę į savo tėviškę, kur priglausta ji išsigelbėjo. 1944 m. jis inicijavo Viduklės kapinių tvarkymą, nutiesė takus, apsodino juos medžiais ir paruošė laidojimo sistemą, kurios laikomasi iki šiol, įrengė simbolinį "Motinos kapą".

Skaityti daugiau: Kunigas Algirdas Mocius

Partizanai J.Kudelis - Dobilas, P.Lukošius - Žilvytis, V.Macijauskas - Žirgelis,

Dobilo būrio partizanai, veikę Gelvonų, Čiobiškio ir Upininkų apylinkėse,  
Iš kairės: Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, būrio vadas Juozas Kudelis-Dobilas,
Vladas Šatkauskas-Lazdynas ir Pranas Mocijauskas-Aitvaras.
(Genocido aukų muziejus)

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai. 
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Iigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas. 
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Skaityti daugiau: Partizanai J.Kudelis - Dobilas, P.Lukošius - Žilvytis, V.Macijauskas - Žirgelis,

Romas Kalanta

Šiandien – Pilietinio pasipriešinimo diena 

www.alkas.lt

Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d.  Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“,  susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino  Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.

Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.

1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.

Skaityti daugiau: Romas Kalanta

LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.

Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė  A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.

Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/15/partizanu-fotografijos-laisves-ir-gyvenimo-liudijimas/

1950 m. balandžio 9 d. agento Šimkaus pastangomis F.Gaubstys-Vytautas, P.Trijonis-Jaunutis ir Z.Paulikas, apnuodijami ir užmigdomi pas Tauragės gyventoją L.Jokubauskaitę. Atsibudo Pagėgių čekistų rankose. Prasidėjus tardymams, F.Gaubstys iš karto palūžo. Pats buvęs partizaninio Karo lauko teismo pirmininkas, dalyvavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, norėdamas likti gyvas, sutiko “išpirkti” savo “kaltę” bendražygių krauju.

Apie Šalnos tėvūnijos vadų suėmimą nebuvo žinoma nei partizanams, nei ryšininkams. Tad F.Gaubstys pradėjo darbuotis iš peties. Praėjus keletui dienų po suėmimo, jau balandžio 13 dieną, F.Gaubstys į susitikimą Obelyno miške pakviečia tris Aušrelės būrio partizanus: P.Pipirą-Dumčių, Matutį-Lakūną ir Z.Čepą-Klevą. Pasalos metu P.Pipiras-Dumčius žuvo, o kiti du partizanai suimti gyvi. Po dviejų dienų, t.y. balandžio 15 d., Gaubstys jau su smogikais suorganizuoja susitikimą su Kęstučio apygardos štabo viršininku Pranu Briedžiu-Jūra. Briedis atvyko su partizanais Vladu Mišeikiu-Tarzanu ir S.Žickumi-Vasariu. Iš F.Gaubsčio suruoštos išdavystės pasiseka išsigelbėti tik V.Mišeikiui-Tarzanui.

Skaityti daugiau: Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Kalniškės kautynės

Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.

Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.

… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,

- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių,sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose. 

Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės

Valkų mūšis

Aldona Vilutienė

Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma  jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose  vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė  jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.

1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.

Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.

1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.

Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.

Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.

Skaityti daugiau: Valkų mūšis

Antanas Juzakėnas-Liūtas

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.

A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.

Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.

Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.

Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.

Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.). 

 

Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių  kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.

Šaltinis: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=602

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Skaityti daugiau: Antanas Juzakėnas-Liūtas

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Aras LUKŠAS

 

1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis 

Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.

Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.

Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.

Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Leonas Vilutis

Leonas VilutisVilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.

Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.  Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.

Skaityti daugiau: Leonas Vilutis

Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Aš, Aldona Sabaitytė- Vilutienė, gimiau 1931 03 17  Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. {dabar Lazdijų raj.}, darbininkų šeimoje. 1933m. mirė tėvelis. Iki 16 metų augau gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje tame pačiame Vytautiškių kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokiausi Krosnos progimnazijoje. Ją baigusi, 1947 metų rugsėjo mėnesį  pradėjau mokytis  Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Dar gyvendama pas senelę, Vytautiškių kaime, 1945metų pradžioje įsijungiau į rezistencinę veiklą, tapau partizanų  ryšininke ir rėmėja. Palaikiau ryšį  tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946m. vasaros  tapau Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Liepos būrio ir Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947m. gruodžio 23d.  2- o būrio vadui Liepai – Juozui Karašauskui patekus į nelaisvę, konspiraciniais sumetimais, Vytauto rinktinės 44 – os kuopos vadas Feliksas Čereška – Karvelis, man slapyvardį pakeitė į Viltis ir įpareigojo palaikyti  ryšį  tarp Tauro apygardos Vytauto ir  Dainavos apygardos  Šarūno rinktinių.

1949 07 22 buvau Marijampolės KGB suimta, tardoma ir už akių Maskvos Yoatingojo Susirinkimo {OSO} nuteista už “tėvynės išdavimą”. Kalėjau  Komių ASSR  Intos ir  Lemiu  Ypatingo režimo lageriuose. Po Stalino mirties buvau iš kalinimo vietos paleista. Grįžusi į Lietuvą, bandžiau tęsti mokslą.

Skaityti daugiau: Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Anelė Julija Senkutė

Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus

Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.

1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.

Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).

Aldona Vilutienė

Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė

ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas

Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

 Antanas Slučka-ŠarūnasAtlantas.
    Genocido aukų muziejus

Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.

Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".

1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.

Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.

Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.

Skaityti daugiau: ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas

1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris

Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.

Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis

„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.

E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.

Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.

24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.

…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.

Skaityti daugiau: 1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris

1951m. Balandžio 14 d. žuvę Partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Albertas Pakenis-Jūreivis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Vytautas Pačinskas-Audra, ryšininkės Emilija Mieliauskaitė, Ona Mieliauskaitė. 1951 04 14, Anykščiai (GAM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1949 m. Iš kairės: Algirdas Bražeika-Aidas, Vincas Laucius-Kirvis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Albinas Milčiukas-Tigras, Albertas Pakenis-Jūreivis, Juozas Banys-Šūvis, Povilas Grumbinas-Ąžuolas, Jonas Morkūnas-Šiaurys (UKM)

Skaityti daugiau: 1951m. Balandžio 14 d. žuvę Partizanai

Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas

Povilas Gaidelis. 

Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjotarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.

  

M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.) 

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas

Kovotojas, netroškęs keršto


Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos

 

  Aras LUKŠAS

Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.

B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.

Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.

 

B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.

Skaityti daugiau: Kovotojas, netroškęs keršto

Kazimieras Antanavičius-Tauras

Povilas Gaidelis.    Didvyriai nemiršta: Kazimieras Antanavičius-Tauras

K. Antanavičius gimė 1908 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Josvainių vls. Karūnavos  kaime ūkininkų šeimoje. Be Kazimiero jų šeimoje buvo dar penki broliai ir dvi seserys. Verčiama aplinkybių vėliau šeima persikėlė gyventi į Telšių aps. Plungės vls. Didvyčių kaimą. 1932 metų  rugsėjo 8 dieną  K. Antanavičius baigė A.Smetonos karo mokyklą Kaune. Pradžioje jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke, o  vėliau-kariuomenės štabe. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį.

Kuomet sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą ir jos kariuomenę inkorporavo į Raudonąją armiją, K. Antanavičius, kaip nepatikimas naujai santvarkai, buvo atleistas iš kariuomenės. Netrukus jis pradėjo slapstytis,  nes jautė koks likimas laukia tų Lietuvos kariuomenės karininkų, kurie nesutiko tarnauti okupantams. 1941 metų birželio14 dieną Kazimiero tėvas Saliamonas Antanavičius, motina  Marija, o taip pat seserys Genovaitė ir Kostė buvo ištremti į Sibirą-į Komiją. Jie buvo tarpe tų lietuvių, kuriuos net 17-ka ešelonų  gyvulinių vagonų išgabeno  į  šaltį ir badą.  Abu tėvai ten mirė nuo bado 1942 metais. Toks pat likimas 1945metais ištiko ir seserį Genovaitę. Trys Kazimiero broliai: Jonas, Antanas ir Juozas buvo įkalinti Telšių kalėjime. Okupantai sprukdami nuo vokiečių kariuomenės, 1941 metų birželio 25 d.  juos žiauriai nukankino Rainių miškelyje (netoli nuo Rainių gyvenvietės, į P.R. nuo Telšių). Jo broliui Alfonsui teko taip pat  patirti visas GULAGO kančias.Vokiečių okupacijos metu K. Antanavičius buvo Plungės burmistras. Kuomet sovietai 1944 m. vasarą   okupavo Lietuvą antrą kartą, jis kartu su broliu Povilu-buvusiu Lietuvos karo lakūnu, įsiliejo į laisvės kovotojų gretas.  Nuo 1944 m. Kazimieras buvo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Plungės kuopos vadas.

Žemaičių partizanų apygarda ir buvo šios karinės organizacijos-LLA funkcijų perėmėja. Deja, vokiečiams traukiantis, LLA stipriai „nukraujavo“, nes daug aukštesnių   pareigūnų ir karininkų pasitraukė į Vakarus kartu su jais.  Pradžioje Žemaitijoje dar susikūrė tarpinė laisvės kovotojų  grandis-Žemaičių Legionas, kurį įkūrė desantininkas kpt. Adolfas Kubilius-Vaišvila kartu su Adolfu Eidimtu, o legionui vadovavo mjr. J.Semaška-Liepa.   Šį karinį junginį  kiek anksčiau įkūrė kpt. Jonas Noreika kovai su naciais.   Jis apjungė Žemaitijoje veikusias partizanų grupes ir pavienius laisvės kovotojus į stiprią, gerai organizuotą  rezistencinę  kariuomenę-Žemaičių Legioną.  Tačiau netrukus okupantų represinės struktūros savo agentūros pagalba susekė ir suėmė pagrindinius vadus, tame tarpe ir J.Semašką. 1945 m. LLA (Vanagų) pagrindu Žemaitijoje susikūrė  trys būsimos Žemaičių apygardos rinktinės: Šatrijos, Alkos ir Kardo. 1944 m. rudenį ir 1944-1945 m. žiemą Telšių apskrities laisvės kovotojai buvo  vieni  aktyviausių Lietuvoje. 1945m. pavasarį Telšių apskrityje, panašiai, kaip ir visoje Lietuvoje, išryškėjo naujas laisvės kovotojų akcijų prieš okupantus bruožas.  Iki tol okupantų marionetinės valdžios pareigūnai ir kolaborantai buvo baudžiami tiesiog  už „antilietuvišką“ veiklą. Tuo tarpu nuo pavasario prieš  stribus, milicininkus, komunistus, komjaunuolius, apylinkių tarybų pirmininkus, privačios žemės konfiskavimu užsiėmusių „ žemės ūkio komisijų“ narius, tarybinių ūkių vadovus ir kitus sovietinės valdžios aktyvistus bei kolaborantus, partizanų bausmės  įgavo atpildo už konkretų nusikaltimą pavidalą. 

Skaityti daugiau: Kazimieras Antanavičius-Tauras

Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys

Povilas Gaidelis

Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes! /Iš partizanų dainos/

Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja,  sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…

A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.

 1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi.  Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys

Pirmasis kęstutėnų vadas

Juozas Kasperavičius
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka

  Aras LUKŠAS

 

Prieš 68 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.

1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę. 

Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę. 

Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo. 

Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.

Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.

Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas

Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.

Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).

1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.

Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. II eilėje iš kairės: pirmas rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis, antras rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, ketvirtas rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovo mėn. A. Meškausko asmeninis archyvas

Skaityti daugiau: Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.

Partizanų žūtis balandžio 3 d.

,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.

„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Sermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)

1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės. 

Balandžio 30 d. Barysių miške (Šiaulių rajone) buvo nušauti dar du „Audros" būrio partizanai: Ignas Kumpis-Pūga, tuomet vadovavęs Kovo tėvūnijai, o po Tyrulio žūties — ir „Audros" būriui, bei Stasys Mocius-Klevas. Dar du su jais buvę partizanai suskubo pasitraukti. Informaciją saugumiečiams apie apsilankiusius partizanus suteikė ir jų kelionės kryptį nurodė agentas Banys.

Viena iš paskutinių saugumiečių operacijų prieš „Audros" būrį buvo atlikta 1952 m. rugsėjo 22-23 d. Joniškio rajono Dargių kaime. Saugumiečių ataskaitose jos detalių nepavyko aptikti. Šį tragišką susirėmimą vaizdžiai aprašė Rinvydas (K. Liuberskis) straipsnyje „Mirtis parbloškė juos tris..."47, tad čia jo plačiau neaprašinėsime. Skaitytojams priminsime, kad per susišaudymą su kareiviais prie Mykolo Glinskio ūkio žuvo A. Padervinskas-Žilvitis, paskutinio rinktinės štabo narys, pastaraisiais mėnesiais vadovavęs „Audros" būriui, jo brolis Juozas Padervinskas-Šermukšnis-Dobilas ir Vladas Daraška-Kikilis. Rinvydo teigimu, jis, sunkiai sužeistas, nusišovė. Juozas Petraitis-Putinas vos ne stebuklingai išsigelbėjo: peršautom kojom pasiekė palaukę, kur piemuo jam padėjo užsiropšti ant arklio.

 

Paskutiniai „Audros" būrio partizanai žuvo 1953 m. kovo 23 d. Smilgių kaime (Šiaulių rajonas) Viktorijos Rumbauskienės sodyboje įrengtame bunkeryje. Jų žūties detalės jau yra aprašytos, tad priminsime tik pavardes. Tai — „Audros" būrio vadas Kostas Danasas-Cirvinis, partizanas nuo 1944 m., Alfonsas Danielius-Balandis su sužadėtine Pulcherija Rumbauskaite, Petras Lapinskas-Motiejus ir J. Petraitis-Putinas. Po šios operacijos MGB Šiaulių srities valdybos viršininkas V. Jaroc-kis vadovybei į Vilnių raportavo: „Likvidavus suminėtus Audros bandgrupės narius, visiškai likviduoti banditai Šiaulių ir Joniškio rajonuose"48.
šaltinis: 
http://www.partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm

Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 3 d.

Prisikėlimo apygarda

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys"   2018 balandžio 17 d. 

Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda

Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius

Šarūnas Šimkevičius

Kun. Pranas Račiūnas MIC
Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į marijonų vienuoliją. 1938-aisiais, baigęs gimnaziją, lankė marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių, suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950-aisiais nuteistas 25 metams lagerio.

Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kun. P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Aukojo šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 metais paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970-aisiais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų1 , parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs vairuotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.

Skaityti daugiau: Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius

Vytautas Skuodis

Biografija

Gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). Į Lietuvą gyventi šeima grįžo 1930 m. Nuo 1935 m. mokėsi Panevėžio 4-oje, vėliau – 7-oje pradžios mokyklose. 1941–1948 m. – Panevėžio berniukų gimnazijos gimnazistas. 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1964–1969 m. Gamybiniame-moksliniame inžinerinių tyrinėjimų statybos institute Maskvoje studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje. 1953–1969 m. Visasąjunginio instituto „Hidroenergprojekt“, vėliau „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijos geologas, inžinierius geologas, vyr. inžinierius geologas, inžinerinių geologinių tyrinėjimų lauko darbų techninis vadovas, kompleksinių tyrimų biuro viršininkas. 1969–1978 m. Valstybinio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1978–1979 m. docentas.

Nuo 1972 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime. Buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Kaupė ir sistemino medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje. 1976-79 m. parengė ir išplatino monografiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius.

1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. kaip „ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis“ nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio bausme ir 5 metams tremties. Kalėjo Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 m. nuo tolesnės bausmės atleistas, su šeima ištremtas iš SSRS, iki 1989 m. gyveno JAV. Gyvendamas Čikagoje aktyviai skleidė žinias apie padėtį SSRS okupuotoje Lietuvoje, teikė informaciją JAV ir Kanados valstybinėms įstaigoms, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1988 m. įsteigto koordinacinio centro Democracy and Independence vienas kūrėjų. Šis centras vienijo Vakaruose gyvenančius buvusius sovietų politinius kalinius. 1992–2001 m. Vilniaus universiteto Geologijos-mineralogijos katedros docentas, nuo 2001 m. dirbo pagal autorinę sutartį. 1999 m. vasario 1 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.

Vytauto Skuodžio parašytos ir sudarytos knygos bibliotekoje:

Balsas iš Lietuvos pogrindžio, 1972-1987: straipsnių rinkinys / Vytautas Skuodis. - Vilnius: Gairės, 2006. - 144 p. 

Skaityti daugiau: Vytautas Skuodis

Juozas Bacevičius

BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.

1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.

 Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).

 

Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

 A K T A S

 DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKAS                                                                          V.LANDSBERGIS

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
SEKRETORIUS                                                                          L.SABUTIS

 Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.

Skaityti daugiau: Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

(1918 03 06-1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo 
pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir 
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas,

LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

    Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 m. su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Adolfas Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 m., baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėkmingai baigęs gimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos Pedagoginį institutą. Mokslas Pedagoginiame institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 m. Klaipėdos Pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. baigė jau Panevėžio Pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

    1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.

    Adolfas Ramanauskas matė ir aiškiai suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę - tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko „Vanago" slapyvardį.

Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas-Vanagas

BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ  tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine.  1988 m.



Vidas Spengla

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Subkategorijos