Juozas Starkauskas PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Žuvę Vyčio apygardos Radvilos būrio partizanai (iš kairės): Kazys Mickevičius-Kaziukas, Antanas Urbonas (Mačiulis?), būrio vadas Ipolitas Mulevičius-Pavasaris, Apolonija Dailidėnaitė ir Jurgis Dailidėnas. Žuvo 1952 m. gegužės 21-22 d. išduoti agento Stalo

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistus bene geriausiai atskleidžia LKP(b) CK VII plenume 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykęs pokalbis tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo ir partijos Šakių aps. komiteto pirmosios sekretorės T. Jančaitytės. Tas „pilkasis generolas“ sekretorei kalbant ją nuolat pertraukdavo (nepagarbaus elgesio tradicija ėjo iš paties Stalino, tokį žmogaus suniekinimo būdą mėgo ir A. Sniečkus; net ir kalbėjimo patirtį turintis žmogus, staigiai pertrauktas, neretai pasimesdavo; matyt, to ir buvo siekiama, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkas). Pertraukęs T. Jančaitytės kalbą M. Suslovas pasakė: „Štai paimkite Delgaujan (Gelgaudiškio?) vykdomojo komiteto pirmininką“. T. Jančaitytė: „Jis suimtas ir nužudytas“. M. Suslovas: „Kieno?“ T. Jančaitytė: „NKVD organų“. M. Suslovas: „Vadinasi, buvo toks, koks neturi būti žmogus. Jį suėmė teisingai“1. Ne kartą ir A. Sniečkus įvairiomis progomis yra sakęs, kad čekistai neklysta, nors iš įvairių šaltinių buvo gavęs šimtus pranešimų apie čekistų savivalę ir smurtavimą. Buvo diegiamas požiūris, kad brutali jėga privers lietuvius paklusti.

Kai kurie partijos komitetai neužmiršdavo pasirūpinti ir čekistų apdovanojimais, taip išreikšdami jų darbo įvertinimą. Tuo labiausiai išsiskyrė partijos Kėdainių aps. komitetas. 1945 m. kovo 6 d. jame buvo svarstomas NKVD AS viršininko pplk. G. Jevdokimovo pranešimas „Apie vykdomas priemones likviduojant banditizmą apskrityje“, kuriame pateikti tokie skaičiai: 224 nušauti ir 337 gyvi paimti partizanai. Už tuos „nuopelnus“ partijos komitetas prašė LKP(b) CK pristatyti apdovanojimui minėtą papulkininkį ir dar vieną papulkininkį iš čekistinės kariuomenės2. Prieš tai, vasario 28 d., to paties komiteto nutarime rašoma, kad „į apskritį atvykus kariuomenės daliniams, buvo išvystytas didelis NKVD AS operatyvinis darbas, dėl to įvykdyta 111 čekistinės kariuomenės operacijų, likviduota 13 banditų grupių, nukauta 224 banditai, suimti 337 banditai, atėjo su atgaila 124, suimti 133 banditų rėmėjai [...]“. Komitetas prašė apdovanoti operatyvinio sektoriaus viršininką Karliną ir jau minėtą NKVD skyriaus viršininką3.

PRIEKAIŠTAI ČEKISTAMS. Vieni partijos sekretoriai čekistus vertino atsargiau, kiti drąsiau. Priekaištai paprastai būdavo išsakomi ne visoms represinėms žinyboms, o kuriam nors konkrečiam čekistui; pasitaikydavo ir apibendrinimų. Iš dokumentų galima jausti atskirų sekretorių, biurų palankumą ar nepritarimą kai kuriems čekistų veiksmams. Visa čekistų veikla, jų veikimo metodai ir tikslai niekada nebuvo kvestionuojami.

Dauguma partinių funkcionierių buvo linkę kaltinti čekistus dėl užsitęsusio partizaninio karo. Jie manė, kad čekistai ar bent jų dalis yra neįgudę, neveiklūs, kartais bailūs, neretai morališkai pakrikę. Taip komunistai iš dalies išspręsdavo jiems noromis nenoromis kylantį klausimą - kodėl taip ilgai Lietuvoje užsitęsė ginkluotas pasipriešinimas: ar todėl, kad pasipriešinimą palaiko dauguma gyventojų, ar todėl, kad nemokama kariauti. Aišku, patogiau buvo remti pastarąją mintį. Vienas iš dažnų priekaištų čekistams - mažai suima, mažai nušauna, o jei nušauna - tai ne tuos. 1946 m. liepos 30 d. partijos Raseinių aps. komiteto biuras, svarstęs klausimą „Dėl politinės padėties ir banditizmo likvidavimo Betygalos valsčiuje“, kaip ir daugelis kitų apskričių biurų, nutarime išsakė tokį pagrindinį kaltinimą — „per pastaruosius 6 mėnesius valsčiuje suimti tik 2 žmonės“. Už tai valsčiaus partorgui Jociui ir MVD poskyrio viršininkui buvo įrašyti griežti papeikimai ir pagrasinta, kad jeigu jie iki rugsėjo 1 d. nelikviduos dar esančių partizanų, tai bus baudžiami griežčiau4. Partijos komitetai dažnai čekistams priekaištaudavo, kad jie nenori apginkluoti partinių sovietinių aktyvistų. Čekistai iš tiesų neskubėjo duoti ginklų abejotiniems kovotojams. LKP(b) CK vadovybė ne tiek represinėms žinyboms, kiek partijos komitetams priekaištaudavo, kad tie du pagrindiniai sovietų valdžios ramsčiai dirba atskirai, nederina savo planų, nors ir NKVD (MVD), ir NKGB (MGB) apskričių skyrių viršininkai beveik visuomet įeidavo į komiteto biuro sudėtį.

Partinius funkcionierius kritiškai žiūrėti į kai kuriuos čekistų veiksmus vertė jų pačių savisaugos jausmas. 1944-1947 m. aukštesni apskrities lygio veikėjai net ir lydimi 10-20 ginkluotų vyrų niekur nevykdavo, išskyrus valsčių centrus, sėdėdavo tvirtovėmis paverstuose partijos komitetų pastatuose. Jie saugiai nesijausdavo ir apskričių centruose. Tik apie 1950 m. pradėjo rodytis kaimuose.

Kaip ir visais kitais atvejais, čekistų vertinimui pradžią duodavo koks nors LKP(b) CK biuro ar plenumo nutarimas. Iš dokumentų aiškiai matyti, kurie LKP(b) CK nutarimų vertinimai, net formuluotės pereidavo į partijos apskričių, miestų biurų nutarimus.

Sovietinėje sistemoje dažnai buvo išpučiama kritika ir savikritika (taip tarsi stengtasi užpildyti opozicinės kritikos trūkumą). Aukštesni vadovai žemesnius dažniausiai negailestingai kritikuodavo, klestėjo žinybinis požiūris. Dėl šio požiūrio dažnai konfliktavo čekistų grupuotės (operatyvininkai su kariuomene, MVD su MGB ir kt.). Partiniai funkcionieriai, ypač išgąsdinti partizanų puolimų, kiek galėdami spaudė čekistus, pateikdavo jiems ir perdėtų kaltinimų.

Ko gero, vienas pirmųjų įvairius čekistų veiksmus įvertino partijos Vilkaviškio aps. komiteto sekretorius J. Piligrimas; 1944 m. rugpjūčio mėn. jis LKP(b) CK rašė: „Mūsų apskrityje gerai dirba kontržvalgybiniai organai ir „Smeršas“, daug suima. „Smeršas“ kaltus suimtuosius per trumpą laiką sunaikina. Taip pat daug suima ir mūsų NKGB“. Toliau jis priekaištavo sovietinei kariuomenei, kuri, jo teigimu, dažnai plėšikauja. Jam pritarė, matyt, LKP(b) CK pasiųstas inspektuoti į Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų aps. B. Baranauskas. Gana objektyviame pranešime jis aprašinėjo RA karių plėšikavimus (jie iš žmonių atiminėjo dviračius, radijo aparatus ir kitus vertingesnius daiktus). Apie čekistus B. Baranauskas rašė, kad jie „kratų metu vagia“. Pasak jo, į Lietuvą iš Rytų evakuoti rusai melagingai skundžia Lietuvos gyventojus, plėšia ir su prisiplėštu turtu vežimais traukia į rytus5.

Vieną geriausiai motyvuotų priekaištų čekistams yra išsakęs partijos Tauragės aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Murauskas (pats buvęs čekistu). 1944 m. lapkričio 1 d. pranešime apie padėtį apskrityje jis rašė, kad joje nėra prokuroro ir prokuratūros. Toliau dėstė (kalba netaisyta): „Vadinasi, neturime organo, kuris kontroliuotų ir prižiūrėtų Tarybinės vyriausybės įstatymų vykdymo teisingumą. Milicija ir Saugumas daro suėmimus, bet ar jie visuomet tą pagal įstatymus, numatyta tvarka ir teisingai atlieka - didelis klausimas. Be to, neturime apskrityje milicijos viršininko ir blogiau negu neturime, yra Saugumo viršininkas mjr. Solovjovas, kuris ne tik kad negali dirbti ir nedirba, bet jo negalima visiškai palikti tarybiniuose Saugumo organuose (medžiagą ir samprotavimus siunčiu atskirai ir asmeniškai tik drg. Sniečkui)“6. Matyt, sekretorius pateikė svarius įrodymus, nes po keturių mėnesių NKGB AS viršininkas Nazaras Solovjovas buvo perduotas karo tribunolui. Beje, minėtame pranešime sekretorius beveik ištisai rėmėsi NKGB skyriaus viršininko pateiktais ūkiniais duomenimis (jo pranešimas įdėtas į gretimą bylą).

1945 m. gruodžio 6 d. LKP(b) CK VIII plenume P. Murauskas ironizuodamas kalbėjo: „[...] iš NKVD liaudies komisariato mes gauname gerą pagalbą. Remiantis LKP(b) CK nutarimu, drg. Bartašiūnas turėjo mums duoti ginklų; gavome 70 šautuvų, iš kurių tik 17 šaudė, kiti buvo netinkami. Tiesa, vargais negalais mūsų organai, padedami tarybinio partinio aktyvo, kovoja“7.

Čekistų veiklos vertinimus pateikė ir kiti partijos sekretoriai. Partijos Lazdijų aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Grigonis savo pranešime LKP(b) CK 1945 m. vasarą rašė: „NKVD organai nesiima reikiamų priemonių, kad būtų likviduotos banditų grupės“. Jam pritarė partijos Ukmergės aps. komiteto antrasis sekretorius Gramazdinas, pranešdamas, jog NKVD ir NKGB skyrių darbas labai prastas. Prašė jį pagerinti pagausinant NKVD kariuomenės batalioną, taip pat prašė, kad kovoti padėtų Pabaltijo karinės apygardos RA kariai8.

Partijos Kauno aps. komitetas, apsvarstęs politinę padėtį Raudondvario, Aukštosios Panemunės ir Vilkijos vlsč., konstatavo, kad padėtis nepakenčiama, MVD ir MGB organų veikla visiškai nepatenkinama. Komiteto priimtame nutarime teigiama: „[...] pripažinti neteisinga kai kurių MVD darbuotojų baimę duoti ginklus aktyvui“9. Partijos Alytaus aps. komitetas, atsižvelgdamas į LKP(b) CK 1946 m. gruodžio 16 d. nutarimą „Dėl politinės padėties Alytaus apskrityje“, 1947 m. gegužės mėn. pabaigoje svarstė padėtį apskrityje ir nutarė (kalba netaisyta): „Pripažinti pirminių part[inių] organizacijų, valsčių partorgų, valsčių VRM, operatyvinių VSM įgaliotinių valsčiuose darbą kovoje su palėpe ir ginkluotomis gaujomis visiškai silpnu“. Nutarta „gaujas“ visiškai sutriuškinti artimiausiu metu, visiems dalyvauti kovoje, apylinkėse kurti ginkluotas aktyvo grupes, sukomplektuoti stribų būrius ir t. t.10

Partijos Alytaus aps. komitetas, beje, kaip ir daugumos apskričių komitetai, yra priėmęs mažiausiai 10 nutarimų, kuriuose nurodoma partizanų pasipriešinimą sutriuškinti artimiausiu metu, per vieną ar du mėnesius. Tai rodo prastą padėties suvokimą, nesigaudymą pasipriešinimo okupacijai peripetijose. 1946 m. lapkričio 18 d. partijos komiteto biuras vėl konstatavo, kad „politinė padėtis apskrityje nepakenčiama“. Mat prieš tai partizanai Daugų vlsč. buvo nukovę 18 rusų karių ir stribų, tarp jų 5 karininkus. Dar buvo įsiveržę į užnemunėje esančią Alytaus dalį, ten iš aktyvistų surinko ginklus, paėmė rašomąją mašinėlę ir kitokio turto. Partizanus pradėta persekioti tik praėjus šešioms valandoms. Komitetas prašė LKP(b) CK ir LSSR MVD ministrą išsiaiškinti, kodėl taip vėluota, ir už tai kaltus asmenis nubausti. Nors tuo metu Alytuje stovėjo vidaus kariuomenės 34-ojo motorizuotojo ŠP štabas su keliomis kuopomis karių, o visi trys jo batalionai buvo išsidėstę Alytaus aps. (taigi apskrityje buvo apie tūkstantį karių), nutarta prašyti dar daugiau kariuomenės ir papildyti čekistų kadrus. Taip pat prašyta leisti iš miesto iškeldinti „banditų gimines ir kitą antitarybinį elementą“11.

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistų veiklą neblogai atskleidžia Kretingos aps. 1946-1948 m. partiniai dokumentai. 1946 m. birželio 5 d. kartu su vykdomuoju komitetu svarstyta politinė padėtis apskrityje ir nutarta: „Pripažinti, kad politinė padėtis apskrityje įtempta. MVD ir MGB AS darbą kovojant su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis [pripažinti] silpnu“. Nurodyta per penkias dienas surasti tuos, kurie nušovė tris aktyvistus, ir dar po penkių dienų surengti jiems atvirus teismus. MVD apskrities skyriaus viršininkui nurodyta per dešimt dienų sudaryti operatyvinį kovos planą. Visi komunistai ir komjaunuoliai įpareigoti dalyvauti kovose12. 1947 m. liepos 14 d. svarstytas klausimas, kaip su pogrindžiu kovojama Skuodo ir Mosėdžio vlsč. Konstatuota, jog MGB Mosėdžio VP viršininkas Rudakovas ne kovoja, tik nuolat girtuokliauja. Į „banditų“ išpuolius jis kartais net nereaguoja, o valsčiuje per 1947 m. šešis mėnesius buvo sušaudyta 20 aktyvistų ir valstiečių. Čekistams ir valsčių partorgams Čičirkai ir Gužei, „kaip neužtikrinusiems politinio vadovavimo MGB organams, valsčiaus vykdomajam komitetui ir kitoms organizacijoms bei jų kontrolės“, pareikšti papeikimai, o Mosėdžio vykdomojo komiteto pirmininkas Jedenkus buvo atleistas kaip „demoralizavęsis, pažeidžiantis tarybinius įstatymus ir palaikantis santykius su buožėmis“. Nurodyta „per mėnesį išvalyti tarybinį, ūkinį ir partinį aktyvą nuo priešiškų klasių elementų“13. Po mėnesio vėl svarstyta padėtis Skuodo vlsč. Jame buvo tik 25 proc. stribų, jie gyveno ne kareivinėse, neturėjo valgyklos, dažnai girtuokliavo, plėšikavo; operatyvininkai į kai kurias „banditų“ išpuolių vietas net neišvykdavo, o jei išvykdavo, tai smarkiai vėluodami. 1947 m. Skuodo vlsč. buvo nukauti 36 sovietiniai partiniai aktyvistai, o „banditų“ - tik 11. Nurodyta sustiprinti Skuodo karių įgulą ir į valsčių komandiruoti geriausius operatyvininkus. Vykdomojo komiteto pirmininką ir partorgą nutarta atleisti14. Po to, kai buvo susprogdintas milicininkų ir kelių stribų namas, prie partizanų kapų iškelta trispalvė, o kapai užminuoti, kai trispalvė buvo iškelta pagrindinėje Kretingos aikštėje, ir po kitų partizanų bei pogrindininkų išpuolių, 1947 m. spalio 12 d. nutarta: „Pasiūlyti drg. Vichrevui žymiai pagerinti čekistines kariuomenės priemones, atleisti iš darbo kai kuriuos MGB poskyrių (Kartenos, Mosėdžio ir kt.) aiškiai su darbu nesusidorojančius viršininkus, išvalyti MGB aparatą nuo demoralizuotų ir negabių darbuotojų ir sustiprinti valsčių poskyrius patikrintais darbingais komunistais ir komjaunuoliais iš vietinės tautybės vadovaujančiojo aktyvo, taip pat iškeliant į vadovaujantį darbą geriausius operatyvinius darbuotojus“. Vykdomajam komitetui nurodyta neleisti mieste gyventi neprisiregistravusiems asmenims, apšviesti miestą ir valsčių centrus. Taip pat nurodyta ne vėliau kaip iki rugsėjo 25 d. organizuoti naktinį patruliavimą miestuose ir valsčių centruose15. 1948 m. balandžio 14 d. partijos Palangos vlsč. komitetas priėmė nutarimą dėl politinės padėties tame valsčiuje. Konstatuota, kad yra daug „banditų“ puolimų, tų metų balandžio 3 d. nukauti vykdomojo komiteto pirmininkas, MVD poskyrio viršininkas, du milicininkai ir jų vežėjas. Nutarta: „L. e. MGB VP viršininko pareigas VKP(b) nariui nuo 1945 m. [...] Rusinui Fiodorui Sergejevičiui pareikšti papeikimą ir atleisti iš darbo“16. Beje, tai pirmas dokumentuose aptiktas atvejis, kai MGB poskyrio viršininką atleido partijos valsčiaus komitetas.

LKP(b) CK rengtame, bet niekieno nepasirašytame 1945 m. pabaigos dokumente čekistams priekaištaujama, kad jie pasyvūs, nepuola, blogai dirba su agentais. Minimas iš Raseinių gautas pranešimas, jog agentai buvo verčiami lydėti kariuomenę į „banditų“ buvimo vietą, todėl jie „išsišifruodavo“. Tos pačios apskrities NKVD valsčių poskyriai nepalaikė ryšio vieni su kitais. Minima, kad „banditų“ būrio vado Bulotos šeima ramiai gyvena savo ūkyje Šilavoto vlsč., nes Bulotos būrys veikia Prienų vlsč. Anot rašto sudarytojų, didžiausias čekistų darbo trūkumas yra tas, kad masės neįtraukiamos į kovą. Kai kuriose apskrityse enkavedistai bijo masių, neapginkluoja aktyvo. Kai kur - Marijampolės aps. — neapginkluoti net apskrities aktyvistai17.

Įvairių nerišlių, tačiau įdomių minčių spėjo pareikšti LKP(b) CK 1946 m. balandžio 26 d. sušauktame valsčių partorgų pasitarime 10 iš 39 partorgų, kuriems buvo leista kalbėti (jų kalbas nutraukė CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas D. Šupikovas, matyt, nutaręs, jog leidus tiems beraščiams toliau kalbėti, bus pasakyta dar daugiau nesąmonių). Antai Krekenavos vlsč. partorgas Bučinskas kalbėjo, kad „banditai šiuo metu nešaudo todėl, jog, mūsų duomenimis, jie turi mažai šovinių. 157 banditai legalizavosi, iš jų 10 su ginklais. [...] Visas darbas sumažinant banditų skaičių įvykdytas beveik be MVD; MVD organai dirba prastai“. Raguvos vlsč. partorgas P. Simutis kalbėjo, kad „kovojama nepatenkinamai [...]. Jei valstiečiai praneša MVD organams apie banditų lizdus, apie tai sužino banditai ir pradeda keršyti tiems valstiečiams [...]. MVD organai nepakankamai kovoja su nukrypimais ir, matyt, kai kurie darbuotojai taip pat gauna kyšius iš buožių“18.

Partijos Kėdainių aps. komiteto ataskaitoje apie darbą 1944 m. rugpjūčio mėn.-1946 m. kovo 25 d. rašoma: „MVD ir MGB valsčių poskyrių viršininkais dirbantys komunistai: Gudžiūnų - drg. Filipovas, Levčenkovas, Ariogalos - drg. Gusevas, Žeimių — Pašinas, Sidorinas, nesugebėjo užtikrinti tinkamo operatyvinio darbo, itin silpnai, neaktyviai [kovoja], galima sakyti, kovoje su banditizmu užima gynybinę [poziciją], neorganizavo agentūrinio darbo, užuot atkakliai dirbę, girtuokliauja, dykinėja. Pernaravos poskyrio viršininkas drg. Vagaicevas prarado politinio budrumo jausmą - susidėjo su mokytoja, kuri yra prieš Tarybų valdžią“19. Tuo metu Kėdainių aps. buvo 12 valsčių, 4 iš jų čekistų darbu biuras buvo nepatenkintas. Beje, kas trečiam ar ketvirtam MVD poskyrio viršininkui tuo metu priekaištų turėjo dauguma partijos komitetų.

Partijos komitetų pranešimuose apie nepakankamą, kartais net prastą čekistų darbą, ypač 1944-1946 m., prašoma didinti represinių žinybų darbuotojų skaičių. Vienas iš tokių prašytojų buvo partijos Kauno aps. komitetas, 1944 m. rugsėjo 23 d. prašęs „padidinti NKVD ir NKGB darbuotojų etatus valsčiuose; skubiai paskirti NKVD ir NKGB nuolatinius vadovus“. Kitame pranešime tas pats partijos komitetas vėl rašė: „Reikia padidinti NKVD ir NKGB organus. Tačiau tie organai beveik nedirba“20.

Ne kartą minėtas J. Piligrimas, jau būdamas partijos Kėdainių aps. komiteto pirmuoju sekretoriumi, pranešime LKP(b) CK 1945 m. gegužės 25 d. rašė (kalba netaisyta): „Apskrities ir valsčių VRLK bei naikintojų bataliono veikla yra visiškai bejėgė, praktiškai užkirsti besiplečiantį banditų terorą vietos saugumo organai nepajėgia. Jie lieka tik kaipo registratoriai įvykstančių faktų. [...] Tam, kad nuslopinti išsiplečiantį banditizmą, reikalinga būtinai reguliarios kariuomenės; vietos saugumo organai savo jėgomis neapsidirbs“21.

1946 m. bene didžiausią įtaką čekistų veiklai darė partijos Tauragės aps. komitetas, vadovaujamas pirmojo sekretoriaus P. Murausko. Komiteto posėdyje sausio 13 d. buvo svarstomas penkių aktyvistų nukovimas Vainuto ir Eržvilko vlsč. Konstatuota, kad apie tai NKVD AS viršininkas P. Ignatjevas sužinojo tik po 5 dienų. Jis dar buvo apkaltintas tuo, kad neįvykdė ankstesnių partijos komiteto nurodymų palaikyti ryšį su partiniais organais, valsčių vykdomaisiais komitetais ir t.t. Jam buvo įrašytas papeikimas, o naujam NKVD skyriaus viršininkui N. Nožnickiui nurodyta rasti „banditus“, labiau saugoti aktyvistus, ypač rinkimų metu. Į valsčių vykdomųjų komitetų sudėtį nurodyta įtraukti NKVD ir NKGB poskyrių viršininkus. Gegužės 15 d. vykusiame partijos komiteto posėdyje dalyvavo ir VKP(b) CK biuro Lietuvai narys F. Kovaliovas bei M. Gedvilas. Jame buvo svarstomi partizanų puolimai (gegužės 3 d. pultas Pajūrio miestelis, gegužės 11 d. - Naujamiestis). Nutarta pavesti NKGB ir NKVD skyrių viršininkams ir P. Murauskui per parą sudaryti kiekvieno partizanų būrio sutriuškinimo planą22. Naują pretekstą „pajudinti“ čekistus partijos komitetas gavo, kai iš MGB apskrities skyriaus daboklės birželio 13 d. pabėgo 23 „valstybiniai nusikaltėliai“. Prižiūrėtojas A. Gorbačiovas juos naktį paleido ir su jais pats išėjo į mišką. Pabėgėliai buvo persekiojami iki miško, toliau eiti pabijota. MGB AS viršininko pavaduotojui G. Barbašinui įrašytas griežtas papeikimas (skyriaus viršininkas tuo metu buvo Vilniuje). Abu jie perspėti, kad jei nepagerins darbo, bus pašalinti iš partijos ir atiduoti teismui. MGB skyriaus viršininkui ir partijos komiteto kadrų sekretoriui Bagdonui nurodyta patikrinti saugumo kadrus, nekeliančius pasitikėjimo saugumiečius išmesti iš darbo. Čekistai įpareigoti saugoti tuos asmenis, kurie liudijo prieš pabėgusius „nusikaltėlius“23. Beje, MGB AS viršininkas A. Lapinas, matyt, „pagerino darbą“, nes Tauragėje dirbo iki 1949 m. pabaigos, o tai, kad partijos sekretorius tikrintų čekistų kadrus, ko gero, buvo naujas dalykas.

Nuosaikesnė buvo 1946 m. viduryje propagandos sekretoriaus Rastenio pasirašyta pažyma apie politinę padėtį Tauragės aps. Bet ir joje rašoma, jog „reakcingi elementai dar ir todėl taip aktyviai veikia, kad pas mus ne visai tiksliai ir organizuotai dirba MVD ir MGB darbuotojai [...]“. Konstatuojama, jog dėl „banditų“ puolimų į Klaipėdos kraštą „iš mūsų apskrities daugiausia bėga Tarybų valdžios aktyvistai“24.

Į represinių žinybų veiklą 1946 m. mėgino kištis ir kitų apskričių partijos komitetai. Partijos Utenos aps. komiteto biuras, apsvarstęs įvykį, kai 1946 m. gegužės 18 d. grįždama iš kaimų į partizanų pasalas pateko aktyvistų grupė ir buvo nušautas Leliūnų vlsč: partorgas D. Sunklodas, priėmė nutarimą, kuriame rašoma: „Lietuvos KP(b) apskrities komiteto biuras [pažymi, kad] nepakankama MVD, MGB organų darbo konspiracija [...]. Vietiniai valsčių centrų gyventojai dažnai žino apie vykdomų operacijų planus“25.

Partinių aktyvistų žūtys sukrėsdavo partijos komitetus, nes išdavikai pajusdavo, kad gali ateiti ir jų eilė. Po žūties partijos komitetai pradėdavo energingai spausti čekistus, reikalaudami iš jų veiklumo, o kai kuriuos ir keisdami. Būdingas yra partijos Telšių aps. komiteto elgesys po to, kai 1947 m. vasario 20 d. 23 val. 15-20 partizanų kelyje Telšiai-Luokė prie Ruipių (Ruišėnų?) kaimo sulaikė dvi tarnautojų grupes ir sušaudė Luokės vlsč. partorgą J. Ruibušį bei pieninės vedėją Choničevą, kitus nuavė, atėmė pinigus, liepė važiuoti iki artimiausios sodybos ir ten laukti iki ryto. Telšiuose apie įvykį tapo žinoma po valandos, o po 40 minučių į įvykio vietą išskubėjo partijos komiteto antrasis sekretorius Glochovas, čekistai ir 30 karių grupė. Jie partizanų nerado, suėmė 3 įtartinus asmenis. Partijos komiteto pirmasis sekretorius I. Venckus informacijoje A. Sniečkui rašė: „Prašau padėti užimti laisvas MGB AS vietas ir pakeisti darbuotojus; skubiai spręsti, nes jokios naudos iš tokių darbuotojų nėra“. Dar rašė, kad batalione susidėvėjo turimos 6 mašinos, o kapitalinio remonto nepajėgiama padaryti. „Todėl ginkluotos jėgos neturi galimybės operatyviai judėti“. Sekretorius prašė dvi bataliono įgulas, esančias kitoje apskrityje, perkelti į Telšių aps.26 Po šio partizanų išpuolio surengtame partijos Telšių aps. komiteto biuro posėdyje mestas kaltinimas partijos valsčių sekretoriams ir MGB poskyrių viršininkams, esą jie nesuprato „buržuazinių nacionalistų taktikos - nustatyti ir sunaikinti Tarybų valdžiai ištikimą aktyvą“27.

Kartais po partizanų įvykdytų mirties bausmių apskričių partiniai sekretoriai kreipdavosi į aukščiausiąją vadovybę, prašydami padėti paveikti čekistus. Partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius I. Venckus nusiuntė A. Sniečkui tokią informaciją. 1949 m. rugsėjo 19 d. Luokės vlsč. Kaunatavos apylinkėse partizanai sušaudė 15 žmonių (tarp jų vieną vaiką). Tuo metu kitoje vietoje operaciją vykdė kariuomenė. Į bausmės vietą tik 18 val. buvo atsiųstas nedidelis kariuomenės būrys, nors partizanai mirties nuosprendžius buvo pradėję vykdyti 7 val. ryto. Aprašęs visą šį reikalą, I. Venckus baigė taip: „Išsiaiškinsime vietoje su MVD vietinių organų vadovais; prašome Jus pavesti išsiaiškinti šį faktą kitose žinybose“28.

Įdomus partijos Trakų aps. komiteto biuro 1946 m. gegužės 17 d. nutarimas. Jame čekistų darbas įvertinamas nepatenkinamai, teigiama, jog „organai“ nusiramino, nes nėra partizanų puolimų, tuo tarpu pogrindis kaupia jėgas ir mėgina demoralizuoti valdžią, jos pareigūnus nugirdydamas, papirkinėdamas ir pan. elgdamasis29.

Partijos komitetai čekistų darbo silpnumą aiškino dar ir tuo, kad jie neturėjo veiklios agentūros. Partijos Tauragės aps. komiteto biuras 1947 m. rugpjūčio 16 d. apsvarstė partizanų išpuolius, kurių metu rugpjūčio 11d. buvo nušauti 8 „raudonieji“, ir priėmė nutarimą. Jame rašė, jog „tai paaiškinti galima tuo, kad MGB organai dirba atitrūkę nuo masių ir nepakankamai užverbuota agentūros“. Nutariamojoje dalyje nurodyta „apie save sudaryti agentūrą, per kurią smogti ryžtingus smūgius banditams“. Čekistams taip pat nurodyta saugoti kaimuose esantį aktyvą30. 1947 m. rugsėjo 17 d. tos apskrities partijos komiteto pirmasis sekretorius B. Krasauskas A. Sniečkui rašė: „Reikia pažymėti, jog daugeliu atvejų po teroro aktų banditai lieka nenubausti. MGB ir MVD organai nesiima veiksmingų priemonių, kad surastų ir nubaustų banditus ir jų rėmėjus. Valsčių partijos komitetai ir pirminės partinės organizacijos laiku nereaguoja į banditų puolimus ir neišklauso MGB ir MVD [poskyrių] viršininkų. [...] MGB ir MVD [poskyrių] darbuotojai atitrūko nuo masių ir daugiausia laiko praleidžia valsčiuose [centruose], dėl to blogai dirbamas agentūrinis darbas“31.

Apie blogą agentūrinį čekistų darbą rašė ir kiti partijos komitetai. 1947 m. vasario 27 d. žuvo Skapiškio partorgas Bieliauskas, vasario 26 d. — du Šimonių stribai ir kiti. Šiuos įvykius svarstęs partijos Kupiškio aps. komiteto biuras 1947 m. kovo 5 d. konstatavo, jog tai „[...] rodo prastą MGB organų operatyvinį darbą tiek apskrityse, tiek valsčių poskyriuose; atbuko politinis budrumas ir čekistinis operatyvumas“. Tų pat metų rugsėjo 10 d. partizanai Kupiškio vlsč. Kuosėnų apylinkėje sušaudė 5 grūdų paruošų klausimu dirbusius aktyvistus; ta pati 14—15 partizanų grupė tą pačią dieną sušaudė 9 rusus kaimiečius. Prieš tą grupę buvo pasiųstos 5 operatyvinės kariuomenės grupės; viena iš jų buvo susidūrusi su partizanais, bet partizanai sėkmingai išsisuko32.

Partijos Joniškio aps. komiteto biuras, kurį sudarė 5 rusai ir 1 lietuvis, net 1948 m. liepos 21 d. posėdyje konstatavo, kad „agentūrinė žvalgyba dirba prastai, apie įvykdytas banditų puolimus MGB AS sužino po pusės paros, kartais ir po paros. Tačiau banditai po apskrities teritoriją beveik atvirai važinėja vežimais, dviračiais ir nebaudžiami įvykdo teroro aktus“. Nurodyta Joniškyje sudaryti judrią operatyvinę 25-30 žmonių grupę, 10-15 žmonių operatyvines grupes sudaryti ir valsčiuose. Partiniai funkcionieriai prašė LKP(b) CK, kad paveiktų LSSR MGB ir ši MGB apskrities skyriui skirtų dvi mašinas33.

Buvo skundžiami ir pavieniai čekistai. Antai partijos Utenos aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Kutka A. Sniečkui ir J. Bartašiūnui 1947 m. pradžioje pranešė, kad MGB Tauragnų vlsč. poskyrio viršininkas P. Dudinovas žinojęs, jog apylinkės pirmininkas Semionovas ne nušautas „banditų“, o yra „gaujoje“ ir aktyviai veikia. Nepaisant to, pirmininko žmoną jis priėmė dirbti į stribų valgyklą ir į partiją. Sekretorius prašė, kad MVD inspekcija išsiaiškintų34.

Paprastai partijos komitetų biurų nutarimai buvo rašomi nusižiūrėjus į analogiškus LKP(b) CK biuro nutarimus, štampuojami tie patys sakiniai, tos pačios mintys. Tačiau pasitaiko ir vienas kitas originalesnis sakinys, matyt, atskleidžiantis partijos sekretoriaus individualybę. Bene labiausiai tuo išsiskiria partijos Šakių aps. komiteto biuro nutarimai, kai ten pirmąja sekretore dirbo T. Jančaitytė, o antruoju sekretoriumi - Kremeznojus. 1947 m. sausio 22 d. biure konstatuota, jog politinė padėtis apskrityje tebėra įtempta, „kur blogai dirbamas masinis aiškinamasis ir operatyvinis čekistinis darbas, ten sekasi priešams“. Taip yra Jankų, Lukšių, Gelgaudiškio ir Sintautų vlsč. Pakartojus A. Sniečkaus ir I. Tkačenkos direktyvos nurodymus, toliau rašoma, jog iš apskrities įgulų negaunama skubios pagalbos, nes bataliono transportas susidėvėjęs, be to, ir štabe dažniausiai nėra žmogaus, kuris spręstų pagalbos klausimus. Nutarimo 11 paragrafe nurodoma po partizanų išpuolių visiškai ar iš dalies konfiskuoti „banditų“ ir buožių ūkius remiantis žemės įstatymu. Nurodyta konfiskuoti tik suėmus suaugusius, ypač vyrus, ir vykdomųjų komitetų nutarimu, gavus duomenis iš MVD ir MGB. Tų pat metų lapkričio 3 d. biuro posėdyje konstatuota, jog per mėnesį buvo nužudyti 24 „savi žmonės“. Blogai dirba MGB valsčių poskyriai ir įgulos, partijos sekretoriai nusišalino nuo kovos, „nesudarė banditams nepakenčiamų sąlygų, nepakėlė [masių] kovoti su jais ginkluotą kovą arba žudyti juos visomis šaltojo ginklo rūšimis arba kitais valstiečių naudojamais daiktais“. Nutarta: jei MGB žinyba ir įgulos nepagerins darbo, jų vadovai „bus griežtai nubausti“35. Iš visų partijos nutarimų, ypač Šakių aps., dvelkė gili neapykanta „buržuaziniams nacionalistams“ ir buožėms.

Itin aktyviai vyko partijos Šakių aps. komiteto biuro 1948 m. lapkričio 5 d. posėdis, kurio tema buvo „Apie nepatenkinamą kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“.

Konstatuota, kad sumažėjus „banditų“ puolimų MGB ir MVD darbuotojai pernelyg nusiramino. Savigynos grupėms niekas nevadovauja ir jos nesipriešindamos atiduoda ginklus „banditams“, taip kai kurie grupių nariai tampa aukomis. MVD AS viršininkas Bronius Dimidavičius ir jo pavaduotojas milicijos reikalams Glebovas „užėmė neteisingą antipartinę liniją; jie mano, kad kova su banditizmu jų neliečia, todėl nemobilizavo milicijos šiam garbingam ir atsakingam darbui“. Be partijos komiteto žinios MGB skyrius atšaukė stribus, buvusius prie milicijos įgaliotinių, o MVD skyrius atšaukė pačius įgaliotinius (ir vieni, ir kiti turėjo saugoti sudaromų kolūkių valdžią). „Kai kurie operatyviniai darbuotojai nesilaiko konspiracijos, išsikviečia savo informatorius atvirai matant pašaliniams, taip juos demaskuoja ir jie tampa banditų aukomis“. Nutarta iškviesti komisiją iš LKP(b) CK Administracinio skyriaus ir LSSR MGB, kuri turėtų išsiaiškinti, kodėl žuvo informatoriai.

Beje, LSSR MVD už nenorą kovoti priekaištauta ne vienoje apskrityje. Antai partijos Tauragės aps. komiteto biuras 1948 m. liepos 28 d. svarstė, kaip buvo nušautas Kaltinėnų vlsč. komsorgas V. Kabeckis ir jo brolis. Po jų sušaudymo MGB poskyrio darbuotojai nepersekiojo „banditų“. Pažymėta, kad emvėdistai nedalyvauja kovoje, todėl nutarta „pasiūlyti MVD AS viršininkui drg. Šatkauskui pakelti MVD darbuotojų ir milicininkų drausmę valsčiuose ir aktyviai dalyvauti ieškant banditų ir juos likviduojant“36. Po to, kai 1947 m. pradžioje visa kova su partizanais buvo perduota iš MVD į MGB pavaldumą, emvėdistai saugodami savo galvas (neišsamiais duomenimis, pokario kovose žuvo apie 500 milicininkų) kaip įmanydami stengėsi išvengti kovų. Apie tai sužinojęs A. Sniečkus rašydavo grėsmingas direktyvas, nurodydamas MVD darbuotojams ir toliau kovoti. Tą jie ir darė, tačiau be didelio entuziazmo; kišantis į kovas nukentėdavo tiesioginės jų pareigos - kovoti su kriminaliniais nusikaltimais.

Tuos priekaištus, kuriuos po pirmųjų masinių 1948 m. gegužės mėn. trėmimų čekistams išsakė A. Sniečkus ir LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas, kartojo ir kai kurių partijos apskričių komitetų biurai. Antai partijos Telšių aps. komiteto biuras 1948 m. gegužės 31 d. posėdyje priekaištavo čekistams dėl silpnų ryšių su partinėmis ir sovietinėmis organizacijomis, padėties vietose nežinojimo, nepakankamo operatyvinio profesionalumo. Biuro nutarime teigiama, kad kai kurie MGB darbuotojai neišlaikė paslapties ir prasitarė apie būsimus trėmimus, keli pasisavino tremiamųjų turtą37. Vėlesnėje 13 puslapių informacijoje partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis vėl kritikavo čekistus, teigdamas, jog daug čekistų išplepėjo apie rengiamą trėmimą, todėl prieš trėmimą pabėgo 83 ūkių žmonės, trėmimo metu - dar 10. Šios informacijos išvadose rašoma: „Trėmimai dar kartą parodė MGB organų nepatenkinamą darbą, jų silpną ryšį su partiniais tarybiniais organais ir darbo masėmis, nežinojimą padėties vietose, neteisingą jėgų išdėstymą, nepakankamą operatyvinį pasirengimą ir kai kurių darbuotojų nesugebėjimą išlaikyti paslaptį“. J. Baščiulis nurodė, jog reikės nuolat vadovauti MGB skyriaus darbui ir jį kontroliuoti, siekti, kad saugumiečiai jį pagerintų. Prieš tai, 1948 m. pavasarį rašytoje pažymoje apie kovą su pogrindžiu sekretorius rašė: „Organai likviduoja pogrindį nepatenkinamai, visiškai netyrinėja priešo taktikos, nedemaskuojami priešiški veiksmai“38.

1949 m. ir vėliau jau tik keletas partijos komitetų rimčiau priekaištavo čekistams. Tais metais, suvarant valstiečius į kolūkius, nemažai iniciatyvių Lietuvos gyventojų suėmus ir ištrėmus, daugumai veiklių ir inteligentiškų partizanų vadų žuvus, o sovietų valdžios grandims (milicijos įgaliotiniams, stribams, kolūkių valdyboms ir kt.) pasistūmus į kaimus, iniciatyvą šalyje perėmė okupantai ir kolaborantai. Todėl beveik dingo partizanų puolimų baimė, kartu sumažėjo ir priekaištų dėl prasto čekistų darbo.

Tais metais nemažų priekaištų dar išsakė partijos Raseinių aps. komitetas. 1949 m. rugsėjo 2 d. biuras svarstė, kaip vykdomas LKP(b) CK 1949 m. birželio 6 d. nutarimas dėl kovos sustiprinimo. Priimtame nutarime teigiama, jog MGB darbuotojai nesilaiko konspiracijos, per vėlai reaguoja į pranešimus apie partizanų pasirodymą. „Pranešus apie rugsėjo 24 d. banditų judėjimą dienos metu, priemonių nesiimta. Viduklės valsčiuje apie banditus pranešė kolūkietis drg. Bardauskas. Kitą dieną jis buvo nužudytas ir t. t.“ Be visa ko, prašyta skirti kariuomenei geresnį transportą. To pat mėnesio pabaigoje partijos komitetas svarstė politinę padėtį Betygalos vlsč. ir konstatavo: „[...] MGB VP viršininkas drg. Iljinas neturi gerai organizuotos agentūros, o su turima dirbama prastai, todėl duomenis apie gaujų puolimus MGB VP gauna tik praėjus 10-15 valandų po teroro akto įvykdymo“ 39.

Partijos Telšių aps. komitetas 1949 m. rugpjūčio mėn. nusiuntė LKP(b) CK pranešimą apie 6 partizanų įvykdytą Gadunavo miestelio puolimą, kurio metu buvo nušauti du aktyvistai. Miestelį partizanai puolė tuo metu, kai keitėsi kareivių pasalos (čekistai apie rengiamą puolimą žinojo ir buvo įrengę pasalas). Partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis rašė: „Reikia pažymėti, kad teroro aktas galėjo įvykti dėl MGB organų neopera-tyvumo“40.

1950 m. didelius kaltinimus čekistams iškėlė partijos Šilalės r. komitetas. Tų metų gruodžio 27 d. nutarime, kuris vadinosi „Apie reikalus MGB Šilalės RS organuose“, rašoma, jog visi čekistai geria, mušasi, kai kurie pameta ginklus, paleidžia suimtuosius, neišeina į darbą ir t.t. 9 paragrafų nutariamojoje dalyje rašoma, jog padėtis nenormali, susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms MGB skyrius nepajėgs atlikti darbo. Prašė partijos srities komiteto paveikti MGB srities valdybą, kad skirtų rajonui bent 5 gerus darbuotojus. Dviem operatyvininkams įrašė griežtus papeikimus ir pagrasino, kad jei ir toliau girtuokliaus, bus kreipiamasi į MGB, kad jie būtų teisiami41. Be abejo, toks konfliktas tarp čekistų ir partijos komiteto Šilalėje įvyko ir todėl, kad tai buvo naujai sudarytas rajonas, partiniai funkcionieriai ir čekistai dar nebuvo nustatę savo kompetencijos ribų. Tikriausiai daug reiškė ir vadovų ambicijos.

Daugumai Lietuvoje 1944-1953 m. dirbusių čekistų tinka vyr. tardytojo kpt. Pušino išvados apie jų darbą. 1951 m. liepos 11d. VKP(b) CK priėmus nutarimą „Dėl nepatenkinamo darbo MGB organuose“, minėtam tardytojui buvo pavesta nustatyti, kaip vykdomas tas nutarimas. Jis 1953 m. konstatavo, jog LSSR MGB organai po šio nutarimo išvadų nepadarė ir toliau pažeidinėja sovietinį teisėtumą - suima ne tuos asmenis (bendrapavardžius), nesurenka pakankamai įrodymų ir t. t., tačiau kankinami suimtieji prisipažįsta neva padarę nusikaltimus42. Tai dar vienas liudijimas, kad tiek partiniai funkcionieriai, tiek represinių žinybų vadai gerai žinojo, kaip „dirba“ čekistai, žinojo jų „virtuvę“, bet nubausdavo tik vieną kitą, kuris ypač „pasižymėdavo“ ar kurio nusikaltimai tapdavo žinomi „vietinės tautybės“ žmonėms.

LKP(b) CK IR PAVIENIŲ PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS | ČEKISTUS. Kaip žinome, LKP(b) CK inspektuoti apskritis nuolat siuntė įvairaus rango savo darbuotojus, bet ypač dažnai - atsakinguosius organizatorius. Jų pranešimai dažniausiai būdavo aptakūs, nors kai kurie pateikdavo gana išsamių žinių, iš kurių buvo galima susidaryti vaizdą, kas vyksta provincijoje. Bene atviriausiai padėtį vietose yra aprašę aukštesnio lygio partiniai funkcionieriai, tokie kaip F. Bieliauskas. 1945 m. birželio 29 d. jis pateikė ataskaitą LKP(b) CK sekretoriui K. Preikšui apie apsilankymą Čekiškės vlsč. (tuo metu F. Bieliauskas buvo partijos Kauno m. komiteto propagandos sekretoriumi). Jis rašė, kad NKVD operatyvinis įgaliotinis Ovečkinas pasiskelbė tarsi valsčiaus gubernatoriumi, NKGB įgaliotinis Repšė save taip pat laiko svarbiausiu pareigūnu, net norėjo suimti valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką ir partorgą, šie „[...] galutinai liko užmirštais žmonėmis, dažnai nežinančiais, ką jie gali, kokios jų teisės“. Stribai sako, kad rusai „juos laiko banditais, nevertais pasitikėjimo, o lietuviai rusus vadina ivanais“. NKVD ir NKGB organų darbas - ypač prastas, „pagrindinė priežastis ta, kad visi lietuviai [laikomi] banditais arba su jais susijusiais“. F. Bieliauskas siūlė sudaryti komisiją, kuri tirtų valsčiaus NKVD—NKGB organų darbą, neteisėtus sušaudymus bei suėmimus43.

E. Bilevičius, dirbęs A. Sniečkaus pavaduotoju, inspektavęs Alytaus, Trakų ir Vilniaus aps., 1945 m. birželio 30 d. rašė, jog beveik visi vyrai, slėpęsi nuo ėmimo į kariuomenę, išėjo iš miškų (pagal apskritis atitinkamai 1800, 1300 ir 500 vyrų), dabar būtų galima smogti „gaujoms“ (rašė, kad partizanų vadai įsakė dideliems būriams išsiskirstyti į smulkias grupes), bet kariuomenė stovi be darbo, nes nežino, kur yra „banditai“44.

Prieš priimant LKP(b) CK biuro 1946 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą „Dėl politinės padėties Telšių apskrityje“, ten lankęsis ir nutarimui medžiagą rinkęs atsakingasis organizatorius P. Kunčinas pažymoje rašė, jog apskrityje veikia apie 100 partizanų, o „[...] dėl MVD ir MGB šlykščiai atgrasaus operatyvinio darbo banditai nebaudžiami terorizuoja tarybinį partinį aktyvą, varguolius ir naujakurius“. Jis minėjo apie dešimt atvejų, kai pareigūnai ar gyventojai pranešė apie pasirodžiusius partizanus, o MVD-MGB organai, pasak jo, reaguodavo tik po kelių valandų45.

Apsvarstęs padėtį LKP(b) CK biuras nutardavo, ką daryti, kad padėtis pagerėtų. Neretai nutarimai skambėdavo gana grėsmingai. LKP(b) CK biuro 1946 m. lapkričio 29 d. nutarime „Dėl kovos su buržuazinių nacionalistų gaujomis Alytaus ir Lazdijų apskrityse“ konstatuota, jog į „kovą nepakeltos darbo masės“, silpnai dirba MVD ir MGB agentūra, tie „organai“ neturi ryšio su gyventojais ir t. t. Nevertinami ginkluoti aktyvistai ir stribai, daugiausia remiamasi kariuomene. Alytaus aps. yra tik 34 proc. reikiamo stribų skaičiaus, tik 3 ginkluotos grupės kaime, o Lazdijų aps. vietoj 250 stribų yra tik 115. Nutarimo pirmame paragrafe rašoma: „Perspėti partijos apskričių komitetų sekretorius, MVD AS viršininkus, kad į tolesnį pasyvumą [kovoje] su nacionalistiniu pogrindžiu ir banditizmu LKP(b) CK bus žiūrima kaip į priešo rėmimą su visomis iš to kylančiomis išvadomis“46. Beje, toks grasinimas - arba sutriuškinsi, arba pats būsi apkaltintas priešo rėmimu - buvo labai dažnas komunistinėje sistemoje, nelabai vertinusioje net ir saviškius.

A. Sniečkus savo čekistiniu mąstymu lenkė daugelį pavaldinių, kartu rodė jiems pavyzdį, kaip reikia mąstyti ir kalbėti. Visuose pokario plenumuose, vienuose plačiau, kituose siauriau (žiūrint kokia būdavo pagrindinė plenume svarstoma tema ar temos), jis kalbėdavo apie čekistų darbą. LKP(b) CK IX plenume, vykusiame 1946 m. balandžio 4 d., A. Sniečkus aiškino, kad „MVD ir MGB organų svarbiausia silpnumo priežastis yra itin silpnas ryšys su gyventojais“. Toliau dėstė, kad „organai“ turi pasipildyti nacionaliniais kadrais, kurių privalo parūpinti partijos komitetai47. 1946 m. lapkričio 22—24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume apie čekistus jis kalbėjo taip: „Mūsų respublikos čekistai, Lietuvos bolševikai, lietuvių liaudis smogė keletą skaudžių smūgių niekšingiems hitlerinių išgamų išaugintiems lietuvių buržuaziniams nacionalistams“ (po šios citatos byloje yra iškirptos maždaug penkios teksto eilutės). Toliau kalbėjo: „Greta laimėjimų kai kuriose MVD ir MGB organų grandyse dar yra daug lėtumo, neoperatyvumo, nedrausmingumo, kartais ir bailumo“. A. Sniečkus dėstė, kad kai kuriose apskrityse prieš „banditus“ naudojama tik gynybinė taktika, „organams“ trūksta agentų, ypač vidaus. „Tačiau agentūros išplėsti neįmanoma be glaudaus ryšio su gyventojais“. Pasak jo, kai kurie čekistai nepasitiki darbo žmonėmis, todėl ir gyventojai jais nepasitiki, „tenka dirbti aklai“48. Taigi A. Sniečkaus idealas buvo be skrupulų savo tautiečius skundžiantis agentas. Išardyti tuo metu vyravusią daugumos Lietuvos gyventojų, ypač kaimiečių, vienybę - toks buvo jo tikslas, kurį sutartinai dirbdami čekistai ir partiniai organai apie 1950 m. iš dalies pasiekė.

A. Sniečkus daug padarė, kad kuo daugiau lietuvių būtų įtraukta į kovas okupantų pusėje. Jis nuolat protegavo stribus, jo pastangomis buvo sudaromi įvairaus tipo ginkluoti junginiai — stribų rėmimo, savigynos, ginkluotų sovietinių ir partinių aktyvistų, kaimo aktyvistų grupės ir kt. Matyt, buvo neblogai išstudijavęs tokią padėtį, kai bent kartą kurioje nors pusėje iššovęs žmogus dažniausiai jau negalėdavo sustoti ir vis giliau klimpdavo į išdavystės liūną. Jis puolė ir tuos čekistus, kurie suabejodavo „lietuvių liaudies“ atsidavimu okupantams. 1947 m. sausio 11d. LKP(b) CK XII plenume (plenumas buvo skirtas sėjai ir rinkimams į LSSR AT) jis kalbėjo: „Kai kurie MVD ir MGB darbuotojai nusikalbėjo iki lietuvių liaudies šmeižimo, sakydami, kad lietuvių liaudis nepalaiko kovos su banditizmu“. Pasak A. Sniečkaus, todėl kai kuriose vietovėse (jis paminėjo Kauno aps.) čekistai į liaudies gynėjus pradėjo priiminėti tik atvykėlius iš kitur, o „juk jie turi būti ryšininkais tarp kariuomenės, kurią daugiausia sudaro rusai, bei vietinės liaudies“49.

Panašios mintys, be abejo, suformuluotos A. Sniečkaus, buvo dėstomos 1947 m. rugpjūčio 22 d. priimtame LKP(b) CK biuro nutarime „Dėl politinės padėties Panevėžio apskrityje“. Šios apskrities partijos komitetas buvo apkaltintas tuo, kad nepadarė išvadų iš ankstesnių LKP(b) CK biuro sprendimų. Nutarime pabrėžiama, kad partijos komitetas nepatenkinamai vadovauja kovai, „nėra vieningo veikimo sprendžiant praktinius partinės organizacijos ir MGB organų reikalus. [...] MGB AS ir VP yra atitrūkę nuo partinių organų ir plačiųjų darbo masių ir dirba nepatenkinamai“. MGB AS viršininkas G. Čachava, įvertindamas padėtį apskrityje, esą visus „dirbančius valstiečius apkaltino tuo, kad jie prijaučia ir padeda banditams“50. Atkaklus realybės neigimas teikė komunistams ir silpnumo, ir stiprumo. Pripažinti, kad nemažai „dirbančiųjų“ kovoja prieš juos, neleido marksistinės dogmos.

Viename svarbiausių LKP(b) CK biuro nutarimų kovos su pogrindžiu klausimais - 1947 m. gruodžio 12 d. nutarime „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis sustiprinimo“ rašoma, kad tik dalis partijos komitetų - Kėdainių, Zarasų ir kt. - teisingai vadovauja kovai, kiti mano, kad kovoti yra MGB užduotis, o MGB neturi ryšio su gyventojais, nėra nacionalinių kadrų, nėra lietuviškų MGB kariuomenės padalinių. MVD organai ir jų kariuomenė nepadeda MGB51.

LKP(b) CK nuolat mėgino pasipriešinimą okupacijai palaužti kompleksiniais veiksmais. Buvo siekiama partijos komitetų ir represinių organų darbų vienybės, tiek vieni, tiek kiti skatinami - ypač po partizanų išpuolių - griebtis teroro veiksmų prieš asmenis, įtariamus partizanų rėmimu, tremti buožes. Būdavo griebiamasi ir iš išorės pozityvių veiksmų. LKP(b) CK 1947 m. spalio 5 d. nutarime „Dėl politinės padėties Lazdijų apskrityje“ konstatuota, jog MGB skyriaus ir valsčių poskyrių darbuotojai mano, kad vidutinieji ir net vargingieji valstiečiai yra taip pogrindžio įgąsdinti, kad jiems nepadės. Nutarta spręsti daugelį apskrities ūkinių reikalų - sutvarkyti elektros stotį, malūną, MTS ir kt. Kartu LSSR MGB ministrui D. Jefimovui nurodyta į Lazdijų aps. nusiųsti 8 lietuviškai kalbėti mokančius operatyvininkus, o Leipalingyje ir Kapčiamiestyje įkurti įgulas52.

Nemažai informacijos apie čekistų darbą LKP(b) CK gaudavo iš provincijos sekretorių. Įdomu tai, kad partijos komitetų antrieji sekretoriai rusai beveik visi čekistų darbą taip pat vertino neigiamai (matyt, juos taip elgtis vertė ta pati baimė bei dvasinis diskomfortas dėl nuolatinio prievartos naudojimo).

1947 m. sausio mėn. pradžioje partijos Biržų aps. komiteto sekretorius Mironovas A. Sniečkui ir VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui V. Ščerbakovui adresuotame pranešime dėstė, ką reikia daryti norint sutriuškinti pogrindį, nes „padėtis itin įtempta ir reikia imtis ryžtingų priemonių“. Pasak jo, visi dirba nepatenkinamai (jis išvardijo partizanų būrius, paminėjo, kad veikia rezerviniai junginiai), bet emvėdistai kovoja itin prastai. Sekretorius nurodė, kad reikia pakeisti partorgus ir valsčių instruktorius, nes jie labai silpni, konstatavo, kad nėra nuolatinio vykdomojo komiteto pirmininko. MVD skyrius neturi agentūros, todėl reikia laikyti daug kariuomenės, kuri dirba lėtai šukuodama vietoves, rengdama pasalas, sekretus ir t. t. Jis prašė LKP(b) CK bent mėnesiui atsiųsti operatyvinių darbuotojų ir pulką RA karių53.

Partijos Panevėžio aps. komiteto sekretorius Pačekas 1947 m. liepos mėn. atsiuntė LKP(b) CK pranešimą, kuriame daugiausia rašė apie 7 Šeduvos aktyvistų nukovimą pasaloje ir apie tai, kad MGB VP viršininkas Loginovas su stribais partizanus aptiko, bet nevykusiai vadovavo mūšiui. Jį patį partizanai ugnimi prispaudė prie žemės ir pasitraukė, o kariuomenė atvyko vėluodama 12 valandų. Pagrindiniai stribų ginklai - du kulkosvaidžiai - nešaudė. Dėl padažnėjusių partizanų puolimų Pačekas kaltino MGB AS viršininką G. Čachavą. Pastarasis buvo apkaltintas dar ir tuo, kad faktus slepia nuo partijos komiteto54. Remdamasis šiuo pranešimu, LKP(b) CK priėmė nutarimą dėl padėties Panevėžio aps.

Partijos Raseinių aps. komiteto sekretorius Britovas A. Sniečkui apie represinių organų darbą rašė: „MGB darbas - itin prastas, organai neturi ryšio su kaimu, kai kuriuose valsčiuose nėra kontaktų tarp partinių ir MGB-MVD organų“. Partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius I. Venckus 1947 m. pradžioje prašė A. Sniečkaus greičiau pakeisti kai kuriuos MGB skyriaus darbuotojus, nes iš jų nėra naudos. Čekistinės kariuomenės batalionas turėjo 6 mašinas, bet jos labai pasenusios. Kariuomenė neturi rezervo, todėl dviejuose valsčiuose nėra įgulų; prašė jas įkurti.

Kai kurie provincijos partiniai funkcionieriai jausdami „bolševikinę pareigą“ rašydavo tiesiai LKP(b) CK, apeidami partijos komitetą. Partijos Lazdijų aps. komiteto agitacijos ir propagandos sekretorius Kulakauskas parašė ilgą išsamų informacinį pranešimą apie padėtį Lazdijų aps. Pasak jo, MGB skyriaus darbuotojai, net gavę iš gyventojų pranešimus apie „banditus“, veikia neryžtingai 55.

Iš LKP(b) CK darbuotojų bei partijos komitetų sekretorių pranešimų aukščiausioji partinė vadovybė susidarydavo bent apytikrį vaizdą apie padėtį provincijoje ir apie represinių organų darbą (reikia turėti omenyje, kad čekistai LKP(b) CK taip pat užversdavo pranešimais, kuriuose dėl nesėkmių kaltindavo partijos komitetus, retkarčiais — kariuomenę). Tačiau išvadas LKP(b) CK dogmatikai dažnai padarydavo visai priešingas realybei.

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistų veiklą per 1948 m. trėmimus ilguose pranešimuose A. Sniečkus dėstė VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui, o LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas - VKP(b) CK sekretoriui A. Kuznecovui. A. Sniečkus savo devynių puslapių pranešime rašė, jog MGB iš esmės teisingai atrinko šeimas ištrėmimui. Tremti padėjo ir aiškinamąjį darbą organizavo 20 tūkst. sovietinių partinių aktyvistų. Iš miestų buvo pasitelkta 2 tūkst. aktyvistų, trėmimuose dalyvavo ir LKP(b) CK sekretoriai. Pasak A. Sniečkaus, „operacija sėkmingai įvykdyta, bet buvo didelių trūkumų“ dėl informacijos iš MGB žinybos nutekėjimo. Antai Utenos aps. iš numatytų ištremti 450 šeimų ištremta tik 366 (įskaitant ir 45 šeimas iš vadinamojo rezervo), pasislėpė 129 šeimos ir daug pavienių žmonių. Leliūnų vlsč. dar balandžio mėn., atvykus MGB karininkų grupei, pasklido gandai, kad bus trėmimai, todėl kai kurios šeimos dingo likus 2-3 savaitėms iki trėmimų. Daug žmonių laukė trėmimų jau iš anksto susikrovę ryšulius. Valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai rengė pažymas MGB apie tremiamųjų turtinę padėtį, tad kai kurie pirmininkai perspėjo tuos žmones, apie kuriuos buvo reikalaujama pažymų. A. Sniečkus konstatavo, kad nemažai gandų paskleidė milicininkai. Respublikoje nuo trėmimo pabėgo apie 1200 šeimų ir daug pavienių asmenų. Trėmimo metu mėginę pabėgti 5 žmonės buvo nušauti.

LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas savo pranešime kartojo kai kurias A. Sniečkaus mintis ir duomenis, bet pateikė ir naujų. Pasak jo, rekonspiruotasi todėl, kad MGB darbuotojai lankė numatomas ištremti šeimas, jas apklausė ir tikrino dokumentus. Leipalingio vlsč. nerasta 40 proc. šeimų. Iš numatytų ištremti 15 tūkst. šeimų ištremta 11 400, kitų nerasta (taigi, anot jo, nuo trėmimų pabėgo ne 1200 šeimų, kaip teigė A. Sniečkus, o 3600). Be to, nuo trėmimų pasislėpė 8 tūkst. pavienių žmonių. Pasislėpusios šeimos vėl grįžo į savo ūkius, joms grąžintas turtas, jos nepavojingos. A. Trofimovo manymu, pavojingi yra jauni pabėgę pavieniai žmonės. Padidėjo teroras prieš tuos, kurie ėmė ištremtųjų turtą. Tuos pavienius asmenis stengiamasi įdarbinti, o „labiausiai pavojingus, turinčius ryšį su gaujomis, MGB suima“56. Tokiais pranešimais, kuriuose analizuojamos represinių žinybų padarytos klaidos, partinė vadovybė koregavo jų veiklą. Vėliau trėmimai buvo organizuojami taip, kad gyventojai jų beveik nenujausdavo; tada jie būdavo išvežami į Sibiro vargą, o kartais ir į pražūtį visai nepasirengę, beveik be maisto atsargų ir būtiniausių daiktų.

Čekistai į jiems iškeltus kaltinimus dažniausiai atsakydavo taip: partiniai organai prastai aiškina „vietinės tautybės“ žmonėms sovietų valdžios tikslus, todėl jie jos ir neremia. Antras dažnai pasitaikantis pasiteisinimas — „banditai savo teroru“ taip įgąsdino žmones, ypač kaimiečius, kad šie nedrįsta remti sovietų valstybės organų. Be abejo, buvo paminima ir daugybė smulkesnių ar didesnių priežasčių, kuriomis čekistai mėgino pateisinti prastus savo „veiklos“ rezultatus. Čekistai operatyvininkai nuolat kaltino vidaus kariuomenę, kad ši nemoka kariauti, nes dažnai net apsupti partizanai nuo jos smūgių išsisukdavo, o kariuomenė kartais tiesiog bijodavo stoti į mūšį. Beje, vidaus kariuomenės kariai operatyvininkams atsilygindavo tuo pačiu: esą jie mėnesių mėnesius klaidžioja po kaimus ir miškus ieškodami partizanų, o operatyvininkai, kurie per agentus ir tardydami suimtuosius turėdavo sužinoti jų laikymosi vietas ir apie tai pranešti kariuomenei, tą darydavo retai ir netiksliai. MGB apskričių skyrių viršininkai paprastai išvardydavo daugybę priežasčių, kodėl, jų nuomone, prastai kovojama. Antai 1947 m. rugsėjo 14 d. partijos Kretingos aps. komiteto posėdyje MGB AS viršininkas A. Vichrevas išvardijo tokias prasto darbo priežastis: trūksta patyrusių operatyvininkų, silpnas ryšys su visuomene, nepakanka kariuomenės ir neturima gerų šunų pėdsekių. Beje, tą apskritį inspektavęs LKP(b) CK atsakingasis organizatorius G. Jacko apie padėtį apskrityje rašė, jog „teroro aktai“ apskrities biure nesvarstomi ir nespaudžiamas „banditų rėmėjas buožė“ 57.

Taigi partiniai funkcionieriai, išsigandę dėl savo likimo, dažnai įnirtingai puldavo čekistus, savo baimę maskuodami rūpesčiu dėl socialistinės tėvynės, socialistinės visuomenės, atskirų jos atstovų likimo. Priekaištaudami čekistams, jie kartu tarsi įrodinėjo savo pranašumą ir viršenybę.

IŠVADOS. Vertinant represinių organų veiklą, vyravo A. Sniečkaus ne kartą išsakyta mintis, jog čekistai be reikalo nieko nesuima, o jei suima, vadinasi, žmogus kaltas.

Visgi partiniai funkcionieriai išsakydavo čekistams nemažai priekaištų, tarp kurių buvo du svarbiausi: pirma, jie nemokšiškai kariauja ir, antra, dažnai pažeidinėja vadinamąjį sovietinį teisėtumą. Daugumos apskričių partiniai biurai čekistų darbą vertino nepatenkinamai, ypač 1944—1947 m.

Nuolat jausdami baimę, 1944-1948 m. užsidarę apskričių ir valsčių centruose, partiniai funkcionieriai priekaištavo čekistams, jog šie per mažai nušauna ar suima.

Okupacijos pradžioje partijos komitetai čekistus dažnai kaltino ir tuo, kad tie nedrįsta apginkluoti sovietinių partinių aktyvistų, nesugeba į kovą įtraukti „masių“. Nuolat priekaištauta dėl prasto agentų darbo.

Ne vienoje apskrityje čekistams priekaištauta, kad jie nepalaiko ryšių su partijos komitetais, dirbdami nesilaiko konspiracijos ir todėl žūva vertingiausi agentai.

Lemiamą vaidmenį formuojant partijos apskričių komitetų požiūrį į čekistus vaidino LKP(b) CK biuro nutarimai, iš kurių apskričių komitetai perėmė ne tik dvasią, bet ir formuluotes.

LKP(b) CK biuras priekaištavo ne tik čekistams, bet ir partijos komitetams, kurie visą kovos su pogrindžiu darbą pavedė MGB, o šie „organai“ daro daug klaidų. Partijos valsčių komitetams priekaištauta, kad neišklauso MVD-MGB poskyrių viršininkų ataskaitų. Priekaištai neretai peraugdavo į grasinimus, po kurių būdavo pašalinami partijos komitetų sekretoriai ir MGB skyrių viršininkai.

Čekistai, atsikirsdami į jiems keliamus priekaištus, paprastai pateikdavo du svarbiausius kontrargumentus. Pirma, partijos komitetai beveik visiškai nedirba su gyventojais, jų neagituoja ir nepropaguoja sovietinių idėjų, todėl gyventojai jų nežino ir neremia. Antras argumentas - „banditai“ savo teroru taip įgąsdino žmones, kad šie bijo remti sovietų valdžią. Čekistai priekaištaudavo ir savo kolegoms kariškiams, kurie, anot operatyvininkų, nesugeba nušauti net apsuptų partizanų.

 

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 16, l. 150. LKP(b) CK VII plenumo taisyta stenograma.

2 Ibid., ap. 8, b. 246,l. 86. Informacijos apie VKP(b) CK nutarimų svarstymą ir vykdymą.

3 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 1-3. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

4 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 1, l. 14-15. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

5 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 149,l. 8, 114-126. Partijos komitetų pažymos apie kovas su pogrindžiu, kriminalinius nusikaltimus, partijos komitetų veiklą.

6 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 1,l. 16. Direktyviniai LKP(b) CK nurodymai ir kt. dokumentai.

7 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 20,l. 34. LKP(b) CK VIII plenumo taisyta stenograma.

8 Ibid., b. 247,l. 94, 109. M. Žukausko parengtos LKP(b) CK informacijos apie LKP(b) CK ir VKP(b) CK nutarimų vykdymą.

9 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 2, l. 3-4. Partijos Kauno aps. komiteto biuro nutarimai.

10 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 1,l. 50. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro protokolai, 

11 Ibid., l. 194-198.

12 Ibid., f. 494, ap. 494/6, b. 1,l. 3. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

13 Ibid., b. 3, l. 11.

14 Ibid., l. 14-15.

15 Ibid., l. 16-18.

16 Ibid., b. 4, l. 1-4

17 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 177, l. 125-132. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

18 Ibid., ap. 9, b. 222,l. 6, 11. Valsčių partorgų pasitarimas LKP(b) CK.

19 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 13,l. 83. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro protokolai.

20 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 149,l. 86, 92. Partijos komitetų pažymos, pranešimai apie kovas su pogrindžiu,

kriminalinius nusikaltimus, partijos komitetų veiklą.

21 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 50,l. 7-8. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

22 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 1-2, 8-9. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

23 Ibid., l.13-14.

24 Ibid.,ap. 381/16, b. 5,l.26-31. Pranešimai apie politinę padėtį Tauragės aps. ir kt. dokumentai.

25 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 5,l. 8. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

26 Ibid., f. 1203, ap. 17, b. 3,l. 4-5. LKP(b) CK nurodymai dėl kovos su banditizmu ir kt. dokumentai.

27 Ibid., ap. 1203/16, b. 3,l. 1-3. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

28 Ibid., ap. 17, b. 2,l. 10. Partijos Telšių aps. komiteto gaunamos LKP(b) CK direktyvos ir kt. dokumentai.

29 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 1, l. 2-5. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

30 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4,l. 37. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

31 Ibid., ap. 381/16, b. 6,l. 34. LKP(b) CK direktyvos ir kt. dokumentai.

32 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 2-3,16-17. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 1468, ap. 1468, b. 9, l. 21-24. Partijos Joniškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

34 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 287,l. 5-6. LTSR MVD susirašinėjimas su LKP(b) CK.

35 Ibid., f. 1806, ap. 1806/13, b. 3, l. 1-3. Partijos Šakių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

36 Ibid., f. 381, ap. 16, b. 11, l. 87. MGB ir MVD Tauragės aps. skyrių pranešimai ir kt. dokumentai.

37 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 4, l. 16-17. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

38 Ibid., ap. 1203/17, b. 6,l. 30-35, 37-50. LKP(b) CK nurodymai, partijos Telšių aps. komiteto sekretoriaus pranešimai LKP(b) CK.

39 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 4, l. 12-15, 16. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

40 Ibid.,f. 1203, ap. 1203/17, b. 9, 1. 59. Siunčiamos į LKP(b) CK ataskaitos, informacijos kovos klausimais ir kt.

41 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 16, l. 180-187. Partijos sričių, rajonų, miestų komitetų nutarimai dėl partizanų puolimų.

42 LYA, f. 1, ap. 18, b. 93,l. 334. Pranešimai apie LTSR MGB Tardymo skyriaus darbą.

43 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 158, l. 79. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

44 Ibid., b. 177,l. 49-50. LKP (b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

45 Ibid., ap. 190, b. 4,l. 94-98. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

46 Ibid., l. 131-136.

47 Ibid., ap. 9, b. 97,l. 13. A. Sniečkaus pranešimas LKP(b) CK IX plenume.

48 Ibid., b. 17, l. 76-79. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

49 Ibid., ap. 10, b. 3, l. 4. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XII plenume. 50 Ibid., ap. 190, b. 5, l. 147-149. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

51 Ibid., l. 179-187.

52 Ibid., l. 161-164.

53 Ibid., ap. 10, b. 343,l. 2-8. LKP(b) miestų, apskričių komitetų pažymos apie politinę padėtį.

54 Ibid., ap. 190, b. 5, l. 156-158. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

55 Ibid., l. 82-93,114,144.

56 Ibid., ap. 11, b. 216,l. 3-12, 14-17. A. Sniečkaus ir kitų LKP(b) CK sekretorių laiškai A. Ždanovui ir A. Kuznecovui.

57 Ibid., ap. 10, b. 252,l. 92. LKP(b) CK skyrių pažymos, informacijos apie politinę padėtį, politinį, ideologinį, organizacinį ir kadrų darbą.