10. Didysis teroras (1936-1938)

Jau daug rašyta apie „Didįjį terorą", kuris Rusijoje dar vadinamas ježovščina, t. y. Ježovo laikais. Iš tiesų per tuos dvejus metus, kai NKVD vadovavo Nikolajus Ježovas (nuo 1936 m. rugsėjo iki 1938 m. lapkričio), represijos įgavo dar neregėtą mastą. Jos neaplenkė nė vieno sovietinių gyventojų sluoksnio, pradedant Politbiuro nariais ir baigiant eiliniais piliečiais, kuriuos suiminėdavo tiesiog gatvėse, kad būtų įvykdytos „represuotinų kontrrevoliucinių elementų" kvotos. Ištisus dešimtmečius Didžiojo teroro tragedija buvo nutylima. Vakaruose iš viso to laikotarpio prisimenami tik trys sensacingi vieši teismo procesai, įvykę Maskvoje 1936 m. rugpjūtį, 1937 m. sausį ir 1938 m. kovą, kai autoritetingiausi Lenino bendražygiai (Zinovjevas, Kamenevas, Krestinskis, Rykovas, Piatakovas, Radekas, Bucharinas ir kiti) prisipažino įvykdę baisiausius nusikaltimus: organizavę „trockininkams-zinovjevinin-kams" ar „dešiniesiems trockininkams" pavaldžius „teroristinius centrus", kurie kėsinosi nuversti sovietinę vyriausybę, nužudyti jos vadovus, atkurti kapitalizmą, kurstyti sabotažą, pakirsti karinę SSRS galią, suskaldyti Sovietų Sąjungą ir atskirti nuo jos - užsienio valstybių naudai - Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją, Armėniją, sovietinius Tolimuosius Rytus...

Maskvos procesai buvo kraupus spektaklis ir kartu savotiška širma, priedanga, nukreipusi pakviestų į spektaklį užsienio stebėto jų dėmesį nuo viso to, kas dėjosi už jos ar šalia jos: nuo masinių represijų prieš visas socialines kategorijas. Tų stebėtojų, kurie jau nutylėjo išbuožinimą, badmetį, lagerių sistemos plėtimą, akyse 1936-1938 metai buvo tiktai paskutinis etapas politinės kovos, daugiau kaip dešimt metų vykusios tarp Stalino ir pagrindinių jo varžovų, tiktai „termidorinės stalininės biurokratijos" ir „senosios lenininės gvardijos", išsaugojusios ištikimybę savo revoliuciniams idealams, susidūrimo pabaiga.

Tęsdamas pagrindines Trockio darbo Išduotoji revoliucija, pasirodžiusio 1936 m., temas, didelio Prancūzijos dienraščio Le Temps redakcinio straipsnio autorius 1936 m. liepos 27 d. rašė:

„Rusijos revoliucija išgyvena savąjį Termidorą. P. Stalinas suvokė grynos marksistinės ideologijos ir pasaulinės revoliucijos mito tuštybę. Žinoma, jis yra geras socialistas, bet pirmiausia jis - patriotas, ir jis žino, kokį pavojų jo šaliai sudaro ši ideologija ir šis mitas. Galimas daiktas, jis svajoja apie apsišvietusį despotizmą, apie tam tikro tipo paternalizmą, tolimą kapitalizmui, bet lygiai tiek pat tolimą ir komunizmo chimeroms".

O L'Echo de Paris 1937 m. sausio 30 d. atkartojo tą pačią mintį, tik kur kas vaizdingiau ir ne taip pagarbiai:

„Siaurakaktis gruzinas nejučiomis šliejasi prie Ivano Žiauriojo, Petro Didžiojo ir Jekaterinos II. Kiti, tie, kurie jo įsakymu buvo išžudyti, yra revoliucionieriai, likę ištikimi savo šėtoniškam tikėjimui; tai neurotikai, apsėsti nepaliaujamos griovimo manijos"1.

Teks palaukti 1956 m. vasario 25 d. „slaptojo" Chruščiovo pranešimo SSKP XX-ajame suvažiavime, pagaliau nutraukusio skraistę nuo „daugelio socialistinio teisėtumo pažeidimo aktų, įvykdytų 1936-1938 m. prieš Partijos vadovus ir narius". Kitais metais buvo reabilituota tam tikras skaičius atsakingų partijos darbuotojų, ypač kariškių. Tačiau apie „eilines" aukas ir toliau visi tylėjo. Tiesa, SSKP XXII-ajame suvažiavime, vykusiame 1961 m. spalį, Chruščiovas viešai pripažino, kad „nuo masinių represijų [...] nukentėjo paprasti ir dori sovietiniai piliečiai", bet jis neužsiminė apie tų represijų mastą, - o juk jis, kaip ir daugelis kitų jo kartos vadovų, buvo tiesiogiai už jas atsakingas.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje, remdamasis pabėgusių į Vakarus sovietinių žmonių liudijimais, taip pat ir „chruščiovinio atlydžio" laikų tiek emigrantų, tiek sovietų publikacijomis, istorikas Robert'as Conquestas įstengė bendrais bruožais atkurti Didžiojo teroro peripetijas, darydamas kartais rizikingus apibendrinimus apie nutarimų priėmimo mechanizmus ir smarkiai perdėdamas aukų skaičių2.

Robert'o Conquesto darbas sukėlė daug diskusijų, ypač dėl teroro centralizacijos laipsnio, dėl Stalino vaidmens ir Ježovo vaidmens, dėl aukų skaičiaus. Pvz., kai kurie amerikiečių revizionistinės mokyklos istorikai nesutiko, kad Stalinas tiksliai planavęs įvykių raidą nuo 1936 iki 1938 m. Jie pabrėžė augančią įtampą tarp centrinės valdžios ir vis labiau stiprėjančių vietinių valdžios aparatų, taip pat plačiai nekontroliuojamų represijų „buksavimą" ir aiškino nepaprastą 1936-1938 m. represijų mastą tuo, kad vietiniai aparatai, norėdami nukreipti smūgį nuo savęs, griebdavosi teroro prieš atpirkimo ožius ir taip pademonstruodavo Centrui savo budrumą ir nepakantumą kovoje su visokio plauko „priešais" 3.

Dar nesutariama dėl aukų skaičiaus. Anot Conquesto ir jo mokinių, Didžiojo teroro metais buvo mažiausiai šeši milijonai areštų, trys milijonai egzekucijų ir dar du milijonai žmonių mirė lageriuose. Istorikai revizionistai laiko tuos skaičius smarkiai perdėtais.

Atverti, nors ir dalinai, sovietiniai archyvai leidžia šiandien iš naujo įvertinti Didįjį terorą. Po tiek šioje srityje dirbusių istorikų mes nesiimsime keliuose puslapiuose atkurti nepaprastai sudėtingą ir tragišką dvejų kruviniausių sovietinio režimo metų istoriją, o pabandysime nušviesti klausimus, kurie pastaraisiais metais sukėlė ginčus: dėl teroro centralizacijos laipsnio ir aukų skaičiaus bei jų kategorijų.

Kalbant apie teroro centralizacijos laipsnį, šiandien prieinami Politbiuro dokumentai4 patvirtina, kad masinės represijos iš tiesų vyko aukščiausios partinės instancijos, t. y. Politbiuro, ir Stalino iniciatyva. Pati kruviniausią iš didelių represinių operacijų - „buvusių buožių, nusikaltėlių ir kitų antisovietinių elementų likvidavimas"5 nuo 1937 m. rugpjūčio ligi 1938 m. gegužės, jos organizavimas ir vykdymas aiškiai parodo atitinkamą Centro ir vietinės valdžios vaidmenį, taip pat ir šios operacijos, turėjusios galutinai išspręsti problemą, kurios nepavyko sureguliuoti ankstesniais metais, logiką.

Klausimas dėl tolesnio ištremtų buožių likimo buvo darbotvarkėje jau 1935-1936 m. Nors jiems buvo draudžiama - ir nuolat apie tai primenama - išvykti iš nurodytos gyvenamosios vietos, vis daugiau „speckolonistų" įsiliedavo į laisvų darbininkų masę, joje ištirpdavo ir šitaip dingdavo iš valdžios akiračio. Gulago viršininkas Rudolfas Bermanas 1936 m. rugpjūčio raporte rašė: „Pasinaudodami gana tolerantišku priežiūros režimu, daugelis speckolonistų, seniai dirbančių mišriose brigadose kartu su laisvais darbininkais, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, ir darosi vis sunkiau juos susigrąžinti. Juk jie įgijo specialybę, įmonių administracija suinteresuota juos išsaugoti, kartais jiems pavyksta netgi gauti pasą, jie susituokia su laisva bendradarbe, dažnai turi namus..."6

Aibė speckolonistų, privalėjusių gyventi pramoninėse vietovėse, įsiliedavo į vietinę darbininkiją, kiti bėgdavo toliau nuo privalomos gyvenamosios vietos. Daug tokių „bėglių", neturinčių nei dokumentų, nei pastogės, prisidėdavo prie asocialių elementų ir mažamečių nusikaltėlių gaujų, kurių miestų pakraščiuose vis gausėjo. Kai kurių komendantūrų inspekcija 1936 m. rudenį atskleidė padėtį, kuri valdžios akimis žiūrint buvo „nepakenčiama", „netoleruotina": pvz., paaiškėjo, kad Archangelsko rajone iš 89 700 speckolonistų, teoriškai privalėjusių gyventi nurodytoje vietoje, beliko vos 37 000!

Įkyri mintis apie „buožę sabotuotoją, prasiskverbusį į įmones", ir apie „buožę banditą, slankiojantį po miestą", paaiškina, kodėl ši „kategorija" pirmiausia tapo atpirkimo ožiu per didžiąją represinę operaciją, kurią 1937 m. liepos pradžioje įsakė vykdyti Stalinas.

1937 m. liepos 2 d. Politbiuras išsiuntinėjo vietinės valdžios organams telegramą, įsakydamas „tučtuojau suimti visus buožes ir nusikaltėlius [...], sušaudyti priešiškiausiai nusiteikusius, kai tik troika [komisija, kurią sudarė trys nariai: partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius, prokuroras ir rajono NKVD viršininkas] administracine tvarka išnagrinės jų bylas, o ne tokius aktyvius, bet priešiškus režimui elementus ištremti. Centro komitetas siūlo per penkias dienas pateikti jam troikų sudėtį, taip pat sušaudytinų asmenų ir ištremtinų asmenų skaičius".

Per kelias savaites Centras gavo iš vietinės valdžios „orientacinius duomenis", jais remdamasis Ježovas 1937 m. liepos 30 d. parengė operatyvinį įsakymą Nr. 00447 ir tą pačią dieną jį įteikė Politbiurui ratifikuoti. Vykdant šią „operaciją" turėjo būti suimta 259 450 žmonių. Iš areštuotųjų reikėjo atrinkti 72 950 žmonių, kurie turėjo būti sušaudyti7. Iš tikrųjų tie skaičiai buvo negalutiniai, nes sudarytame sąraše trūko daugelio rajonų, dar nepateikusių Maskvai savo „prognozių". Kaip ir išbuožinimo laikais, kiekvienas rajonas gavo konkrečias kvotas abiem kategorijoms (pirmoji kategorija - sušaudyti, antroji kategorija - ištremti).

Pažymėtina, kad elementai, prieš kuriuos buvo nukreipta operacija, priklausė kur kas platesniam socialiniam politiniam spektrui negu pradžioje išvardytos kategorijos: šalia „buvusių buožių" ir „kriminalinių elementų" buvo minimi „socialiai pavojingi elementai", „antisovietinių partijų nariai", „buvusieji caro pareigūnai", „baltagvardiečiai" ir t.t. Žinoma, šitaip būdavo „tituluojamas" bet kuris įtariamasis, nesvarbu su kuo jis susijęs: su partija, su inteligentija ar tiesiog su „liaudimi". Kai dėl įtariamųjų sąrašų, tai kompetentingos NKVD tarnybos turėjo metų metus jiems parengti, tikrinti ir koreguoti.

1937 m. liepos 30 d. operatyvinis įsakymas suteikė vietiniams vadovams teisę prašyti iš Maskvos papildomų represuotinų asmenų sąrašų. Asmenų, turinčių atlikti bausmę lageryje, arba sušaudytųjų šeimas galima buvo areštuoti „viršijant kvotą".

Rugpjūčio pabaigoje į Politbiurą pasipylė prašymai padidinti kvotas. Nuo 1937 m. rugpjūčio 28 d. iki gruodžio 15 d. Politbiuras ratifikavo įvairius pasiūlymus jas padidinti: iš viso buvo numatyta sušaudyti 22 500 žmonių, o 16 800 internuoti lageriuose. 1938 m. sausio 31 d. NKVD siūlymu Politbiuras pritarė naujam „kontingento išplėtimui": 57 200 žmonių turėjo būti suimta papildomai, iš jų 48 000 sušaudyta. Visa operacija turėjo baigtis 1938 m. kovo 15 d. Tačiau ir šiuosyk vietinės valdžios instancijos, nuo praėjusių metų daugybę kartų „valytos" ir atnaujintos, nutarė pademonstruoti savo uolumą. 1938 m. nuo vasario 1 d. iki rugpjūčio 29 d. Politbiuras patvirtino papildomus dar 90 000 represuotinų žmonių sąrašus.

Taigi operacija, turėjusi trukti keturis mėnesius, iš tiesų užtruko daugiau kaip metus ir mažiausiai 200 000 žmonių viršijo pradinę kvotą8. Potenciali auka buvo kiekvienas asmuo, įtariamas „bloga" socialine kilme. Be to, ypač įtarinėjami buvo visi tie, kurie gyveno pasienio zonose, palaikė kokius nors ryšius su užsieniu, per karą buvo patekę į nelaisvę arba turėjo giminių, tegu ir tolimų, užsienyje, t. y. už SSRS ribų. Tiems žmonėms, kaip, beje, radijo mėgėjams (trumpabangininkams ir kt.), filatelistams ir esperantininkams, grėsė labai rimtas pavojus būti apkaltintiems špionažu. Nuo 1937 m. rugpjūčio 6 iki gruodžio 21 d. Politbiuras sankcionavo, o NKVD įvykdė mažiausiai dešimt operacijų, kurios buvo tokio pat tipo, kaip ir atliktos pagal operatyvinį įsakymą Nr. 00447. Jomis siekta „likviduoti" tariamąsias „šnipų" ir „diversantų" grupes, susidariusias tautiniu pagrindu; taigi „likviduoti" reikėjo paeiliui: vokiečius, lenkus, japonus, rumunus, suomius, lietuvius, estus, latvius, graikus, turkus. Vykdant šias operacijas per penkiolika mėnesių (nuo 1937 m. rugpjūčio ligi 1938 m. lapkričio) buvo suimta šimtai tūkstančių žmonių.

Tarp kitų operacijų, apie kurias šiandieną jau turime duomenų (nors juose dar apstu spragų, nes buvusio KGB ir Prezidento archyvai, kur saugomi konfidencialiausi dokumentai, tyrinėtojams neprieinami), galima paminėti:

- „vokiečių kontingento, dirbančio valstybės gynybos įmonėse, likvidavimo" operaciją 1937 m. liepos 20 d.;

- „iš Charbino repatrijavusių japonų tinklo teroristinės, diversinės ir šnipinėjimo veiklos likvidavimo" operaciją, pradėtą 1937 m. rugsėjo 19 d.;

- „dešiniosios militaristinės japoniškosios kazokų organizacijos likvidavimo" operaciją, pradėtą 1937 m. rugpjūčio 4 d.; jos laiku, 1937 m. rugsėjį-gruodį, buvo represuota daugiau kaip 19 000 žmonių;

- „suimtų liaudies priešų šeimų represavimo" operaciją, vykdomą NKVD 1937 m. rugpjūčio 15 d. operatyviniu įsakymu Nr. 00486.

Čia išvardyta tik maža dalis Politbiuro įsakytų ir NKVD įvykdytų operacijų, bet ir jos akivaizdžiai parodo centralizuotą masinių 1937-1938 m. represijų pobūdį. Žinoma, ir šios operacijos, kaip visos stambios represinės akcijos, kurias Centro įsakymu vykdė vietiniai pareigūnai, neapsiėjo be kraštutinumų ir „buksavimo". Taip buvo ir su išbuožinimu, ir su miestų valymu, ir su specialistų medžiokle. Po Didžiojo teroro ježovščinos kraštutinumų tirti buvo pasiųsta vienintelė komisija į periferiją - į Turkmėnistaną. Šioje mažytėje respublikoje, turinčioje vos 1 300 000 gyventojų, t. y. tik 0,7% viso SSRS gyventojų skaičiaus, vien „buvusių buožių, nusikaltėlių ir kitų antisovietinių elementų likvidavimo" metais, nuo 1937 m. rugpjūčio iki 1938 m. rugsėjo, NKVD troikų buvo nuteisti 13 259 žmonės. Iš jų 4037 buvo sušaudyti. Pagal Maskvos nustatytas kvotas iš viso turėjo būti suimti 6277 žmonės, iš kurių reikėjo sušaudyti 32259. Galima spėti, kad panašių kraštutinumų būta ir kituose šalies rajonuose. Juos sąlygojo pats kvotų - iš Centro gautų planingų įsakymų -principas ir išmiklinti biurokratiniai refleksai, kurių esmė - savo uolumu užbėgti už akių viršininkų norams ir Maskvos direktyvoms.

Kita dokumentų serija patvirtina centralizuotą tų Stalino bei Politbiuro įsakytų ir ratifikuotų masinių žudynių pobūdį. Kalbama apie asmenų, kurie turėjo būti nuteisti, sąrašus. Juos sudarinėjo Politbiuro teisminių bylų komisija. Tai ji iš anksto nustatydavo bausmes asmenims, turintiems stoti prieš Aukščiausiojo teismo karinę kolegiją, karo teismus arba NKVD Ypatingąjį pasitarimą. Ši komisija, į kurią įėjo Ježovas, pateikė Stalinui ir Politbiuro nariams pasirašyti mažiausiai 383 sąrašus; juose buvo daugiau kaip 44 000 partijos, armijos ir liaudies ūkio vadovų bei atsakingų darbuotojų pavardžių. Iš jų daugiau kaip 39 000 buvo nuteisti mirti. Stalino parašas yra po 362 sąrašais, Molotovo pasirašyta 373 sąrašai, Vorošilovo - 195, Kaganovičiaus -191, Ždanovo - 1 77, Mikojano - 6210.

Visi šie vadovai patys išvyko 1937 m. vasarą į vietas su užduotimi išvalyti vietos partines organizacijas: Kaganovičius buvo pasiųstas išvalyti Donbaso, Čeliabinsko, Jaroslavlio, Ivanovo, Smolensko rajonų. Ždanovas, išvalęs savąjį - Leningrado - rajoną, leidosi į Orenburgą, Baškiriją, Tatarstaną. Andrejevas - į Šiaurės Kaukazą, į Uzbekistaną ir Tadžikistaną; Mikojanas - į Armėniją, Chruščiovas -į Ukrainą.

Nors dauguma instrukcijų dėl masinių represijų buvo ratifikuotos kaip viso Politbiuro rezoliucijos, šiandien prieinami archyviniai dokumentai rodo, kad daugumos nutarimų dėl visų lygių represijų autorius ir iniciatorius buvo pats Stalinas. Štai kad ir toks pavyzdys: kai 1937 m. rugpjūčio 27 d. 17 vai. Centro komiteto sekretoriatas gavo Rytų Sibiro srities partijos komiteto sekretoriaus Michailo Koročenkos pranešimą apie „sabotažu kaltinamų" agronomų procesą, Stalinas pats 17 val. 10 min. išsiuntė jam telegramą: „Patariu jums nuteisti Andrejevo apskrities sabotuotojus mirties bausme ir paskelbti apie jos įvykdymą spaudoje"11.

Visi šiandien prieinami dokumentai (Politbiuro protokolai, Stalino darbo laiko paskirstymas ir Stalino priimtų Kremliuje lankytojų sąrašas) rodo, kad Stalinas kruopščiai kontroliavo Ježovo veiklą ir jai vadovavo. Jis taisė pagrindines NKVD instrukcijas, tvarkė didžiųjų politinių procesų tardymo eigą ir netgi sudarinėjo jų scenarijų. Kol vyko tardymas „karinio sąmokslo" byloje, į kurią buvo įvelti maršalas Tuchačevskis ir kiti aukšti Raudonosios armijos vadai, Stalinas priiminėjo Ježovą kasdien12. Visais ježovščinos etapais Stalinas išlaikė politinę įvykių kontrolę. Tai jis nutarė paskirti Ježovą vidaus reikalų komisaru, 1936 m. rugsėjo 25 d. nusiuntęs Politbiurui garsiąją telegramą iš Sočio: „Absoliučiai būtina, kad draugas Ježovas būtų skubiai paskirtas vidaus reikalų komisaru. Jagoda aiškiai nesusidorojo su užduotimi demaskuoti trockininkų-zinovjevininkų bloką. Šiuo atveju GPU atsilieka ketveriais metais". Būtent Stalinas nutarė padaryti galą „NKVD piktnaudžiavimams". 1938 m. lapkričio 17 d. Centro komiteto dekretu buvo laikinai nutraukta „masinių arešto ir trėmimo operacijų" organizavimas. Po savaitės Ježovas buvo atleistas iš vidaus reikalų komisaro pareigų. Jį pakeitė Berija. Didysis teroras baigėsi tuo, kuo ir prasidėjo: Stalino įsakymu.

Ar galima nustatyti dokumentų patvirtintą ježovščinos aukų skaičių ir jų kategorijas?

Šiandien mes disponuojame keliais visiškai slaptais dokumentais, kurie buvo parengti Nikitai Chruščiovui ir pagrindiniams partijos vadovams destalinizacijos metu. Tai ilgo „asmenybės kulto laikais įvykdytų represijų" tyrimo medžiaga. Tyrimą atliko Nikolajaus Šverniko vadovaujama komisija, sudaryta pasibaigus SSKP XXII-ajam suvažiavimui13. Tyrinėtojai gali palyginti jos duomenis su įvairiais kitais jau prieinamais statistiniais šaltiniais: Gulago administracijos, Teisingumo komisariato, prokuratūros dokumentais14.

Taigi paaiškėjo, kad vien 1937 ir 1938 m. NKVD areštavo 1 575 000 žmonių; 1 345 000, arba 85,4% suimtųjų, buvo nuteisti; 681 692 (arba 51% žmonių, nuteistų 1937-1938 m.) susilaukė mirties bausmės.

Suimtųjų nuteisimo procedūros buvo skirtingos įvairioms grupėms. Politikų, ekonomistų, kariškių, inteligentijos atstovų, priklausančių geriausiai žinomai ir matomiausiai kategorijai, bylos buvo nagrinėjamos karo teismų NKVD Ypatingųjų pasitarimų. Kadangi procesų skaičius buvo milžiniškas, vyriausybė 1937 m. liepos pabaigoje kiekviename rajone įvedė troikas, kurias sudarė prokuroras, NKVD viršininkas ir milicijos viršininkas. Jų procedūra būdavo nepaprastai trumpa ir greita, nes jos turėdavo įvykdyti Centro iš anksto nustatytas kvotas. Pakakdavo pasinaudoti tarnybų jau sudarytais žmonių sąrašais. Tardymas apsiribodavo paprasčiausiais formalumais; per vieną dieną troikos peržiūrėdavo šimtus bylų. Tai liudija neseniai paskelbtas Leningrado Martirologas, kur surašyti visi leningradiečiai, suimti ir nuteisti mirti pagal Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį, pradedant 1937 m. rugpjūčiu. Suėmimą nuo mirties nuosprendžio paprastai skirdavo tik kelios dienos, daugių daugiausia - kelios savaitės. Nuosprendis būdavo neapskundžiamas ir įvykdomas per kelias dienas. Vykstant specifinėms „šnipų ir diversantų likvidavimo" operacijoms arba stambioms represijų operacijoms, tokioms kaip „buožių likvidavimo", pradėta 1937 m. rugsėjo 12 d., ar „liaudies priešų šeimų represavimo" operacija, areštas (vien dėl to, kad būtų įvykdyta kvota) priklausė nuo daugybės atsitiktinumų. Tai galėjo būti „geografinis" atsitiktinumas: žmogus būdavo suimamas paprasčiausiai todėl, kad gyveno pasienio zonoje. Suėmimo dingstimi galėjo tapti individuali kelionė, vienaip ar kitaip susijusi su užsieniu, arba „užsienietiška" kilmė (tėvai ar kuris nors iš tėvų - užsieniečiai); pavojus grėsė ir numatytų suimti bendravardžiams. Jeigu ankstesnėn kartotekon įtrauktų žmonių sąrašas būdavo nepakankamas „normai įvykdyti", vietos valdžia „susitvarkydavo" savo nuožiūra: pvz., kad papildytų „sabotuotojų" kategoriją, Turkmėnijos NKVD, pasinaudojęs vienoje įmonėje kilusiu gaisru, areštavo visus ten buvusius žmones ir privertė juos išvardyti „bendrininkus"15. Užprogramuotas iš aukščiau, savavališkai nurodant „politinių" priešų kategorijas, teroras pačia savo prigimtimi išprovokuodavo tokius reiškinius, kurie iškalbingai charakterizavo represinį aparatą.

Visi tie duomenys, kurie, beje, primena, kad tarp tų 681 692 nubaustų mirtimi žmonių kadriniai komunistai sudarė tik menką dalį, negali būti laikomi galutiniais. Į juos neįeina tų metų trėmimai (pvz., 172 000 korėjiečių, 1937 m. gegužę-spalį išvežtų iš sovietinių Tolimųjų Rytų į Kazachstaną ir Uzbekistaną). Neįeina nei suimtieji, kurie mirė kankinami kalėjime ar buvo perkelti į lagerius (duomenys nežinomi), nei kaliniai, mirę tais metais lageriuose (1937 m. - apie 25 000, 1938 m. - daugiau kaip 90 000)16. Netgi sumažinti, atsižvelgiant į gyvų išlikusių liudijimus, tie skaičiai rodo pasibaisėtinas masines žudynes, kuriomis buvo užsimota prieš visą visuomenę.

Ar įmanoma šiandien smulkiau išanalizuoti, kokioms kategorijoms priklausė tų masinių žudynių aukos? Mes turime šiokių tokių statistinių duomenų apie Gulago kalinius ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir pateiksime juos žemiau. Tačiau ši informacija apie visus kalinius, o ne vien suimtuosius Didžiojo teroro metais, tik iš dalies atsako į klausimą, kiekgi žmonių buvo nuteista kalėti lageriuose ježovščinos laikotarpiu. Akivaizdu, kad smarkiai padaugėjo aukštąjį išsilavinimą turinčių kalinių (1936-1939 m. - 70%), o tai patvirtina, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje teroras ypač skynė išsilavinusį elitą nepriklausomai nuo to, ar jis buvo susijęs su partija, ar ne.

Viena geriausiai žinomų Didžiojo teroro pusių buvo represijos prieš atsakingus partijos darbuotojus, nes šios represijos demaskuotos pirmiausia, pradedant partijos XX-uoju suvažiavimu. Savo „Slaptajame pranešime" Chruščiovas plačiai palietė šias represijas, nuo kurių nukentėjo penki Politbiuro nariai, visi buvę ištikimi Stalinui: Postyševas, Rudzutakas, Eichė, Kosioras, Čiubaras. Be to, buvo represuoti 98 iš 139 Centro komiteto narių ir 1108 iš 1966 delegatų, dalyvavusių partijos XVII-ajame suvažiavime 1934 m. Neliko užmiršti ir vadovaujantys komjaunimo darbuotojai: buvo suimti 72 iš 93 Centro komiteto narių, 319 iš 385 rajono sekretorių ir 2310 iš 2750 apskričių sekretorių. Apskritai rajoniniai ir vietiniai partijos ir komjaunimo aparatai, Centro įtariami neabejotinai „teisingų" Maskvos nutarimų „sabotavimu" arba trukdymu centrinei valdžiai efektyviai kontroliuoti šalies įvykius, buvo visiškai atnaujinti. Leningrade, ypač įtartiname mieste, kur partinei organizacijai vadovavo Zinovjevas, kur buvo nužudytas Kirovas, Ždanovas ir rajoninio NKVD viršininkas Zakovskis areštavo daugiau kaip 90% partijos darbuotojų. Tačiau šie sudarė tik mažytę dalį 1936-1939 m. represuotų leningradiečių17. Valymams stimuliuoti į provinciją buvo pasiųsti Centro emisarai, gavę užduotį, anot vaizdingo Pravdos posakio, „sunaikinti trockinių-fašistinių blakių lizdus".

Kai kurie rajonai, kaip liudija daliniai statistiniai duomenys, buvo ypatingai „valomi". Pirmą vietą čia ir vėl užima Ukraina. Paskyrus Chruščiovą Ukrainos komunistų partijos vadovu, tik per 1938 m. čia buvo areštuota daugiau kaip 106 000 žmonių (didžioji dalis buvo nuteista mirti). Iš 200 Ukrainos komunistų partijos Centro komiteto narių liko gyvi trys. Tas pats scenarijus pasikartojo visose rajoninėse ir vietinėse partijos instancijose, kur buvo organizuota dešimtys viešų procesų komunistų vadovams teisti.

Skirtingai nuo procesų uždaromis durimis ar troikų slaptų posėdžių, kur kaltinamojo likimas būdavo išsprendžiamas per kelias minutes, vieši vadovų procesai buvo gerokai nuspalvinti populizmu ir atliko svarbų propagandinį vaidmenį. Buvo manoma, kad jie sustiprins ryšį tarp „liaudies atstovų, paprastų kovotojų, žinančių teisingą sprendimą", ir Vado, demaskuodami vietinius vadovus, tuos „naujuosius ponus, visada patenkintus savimi [...], kurie savo nežmonišku elgesiu dirbtinai didina nepatenkintų ir suerzintų skaičių, šitaip kurdami rezervinę armiją trockininkams" (iš Stalino kalbos, pasakytos 1937 m. kovo 3 d.). Kaip ir didieji Maskvos procesai, šie vieši rajoniniai procesai, kurių posėdžiai būdavo plačiai aprašomi vietinėje spaudoje, pasitarnavo nepaprastai ideologinei, liaudiškai ir populistinei mobilizacijai. Kadangi jie demaskavo sąmokslą, tą esminę ideologijos formą, kadangi jie atliko karnavalinę funkciją (galingieji tapę nedorėliais, o „paprasti žmonės" pripažinti „teisingo sprendimo žinovais"), tie vieši procesai, anot Annie Kriegel, buvo „nuostabus socialinės profilaktikos mechanizmas".

Represijos prieš vietinius partijos vadovus, žinoma, tebuvo virš vandens kyšanti aisbergo dalis. Paimkime pavyzdžiu Orenburgo sritį. Turime smulkų rajoninio NKVD pranešimą „apie operatyvines priemones likviduoti pogrindinėms trockininkų ir bucharininkų grupėms, taip pat ir kitoms kontrrevoliucinėms grupuotėms". Tos priemonės buvo vykdomos nuo 1937 m. balandžio 1 d. iki rugsėjo 18 d., t. y. dar prieš Ždanovo atvykimą, turėjusį „pagreitinti" valymą18.

Šioje srityje per penkis mėnesius buvo suimta:

- 420 „trockininkų"; visi jie buvo vadovaujantys politikos ir ekonomikos darbuotojai;

- 120 „dešiniųjų"; visi jie buvo svarbūs vietiniai vadovai.

Šie 540 partijos kadrų sudarė beveik 45% vietinės nomenklatūros. Ždanovui atvykus į Orenburgą, buvo suimti ir nubausti mirtimi 598 kiti atsakingi darbuotojai. Šioje srityje, kaip ir kitur, 1937 m. rudenį buvo sunaikinti beveik visi politiniai ir ūkiniai vadovai. Juos pakeitė naujoji karta. Tai buvo Brežnevo, Kosygino, Ustinovo, Gromykos karta - trumpai tariant, žmonės, po kurio laiko atėję į aštuntojo dešimtmečio Politbiurą.

Tačiau šalia to tūkstančio areštuotų aukštųjų pareigūnų buvo aibė eilinių partijos narių ir buvusių komunistų, kuriems grėsė tiesioginis pavojus, ir paprastų piliečių, jau seniai įtrauktų į vienokių ar kitokių „elementų" kartotekas. Jie visi ir sudarė daugumą Didžiojo teroro aukų.

Grįžkime prie Orenburgo NKVD pranešimo:

- „šiek tiek daugiau kaip 2000 dešiniosios militaristinės japoniškosios kazokų organizacijos narių" (apie 1500 jų buvo sušaudyta);

- „daugiau kaip 1500 caro karininkų ir valdininkų, 1935 m. ištremtų iš Leningrado į Orenburgą" (kalbama apie „socialiai svetimus elementus", ištremtus po Kirovo nužudymo į įvairius šalies rajonus);

- „maždaug 250 asmenų, suimtų ryšium su lenkų byla";

- „maždaug 95 asmenys, suimti [...] ryšium su elementų, kilusių iš Charbino, byla";

- „3290 asmenų - ryšium su buvusių buožių likvidavimo operacija";

- „1399 asmenys [...] per kriminalinių elementų likvidavimo operaciją".

Taigi dar iki represijų paūmėjimo atvykus Andrejui Ždanovui Orenburgo srityje NKVD per penkis mėnesius suėmė daugiau kaip 7500 žmonių, įskaitant 30 komjaunuolių ir 50 čionykštės karo mokyklos kursantų. Nors 90% vietinės nomenklatūros kadrų suėmimas buvo išties sensacingas, jie tesudarė mažytį visų represuotų žmonių procentą. Beveik visi tie žmonės priklausė kuriai nors kategorijai, kurių laukė specifinės operacijos, numatytos ir aprobuotos tiek Politbiuro, tiek paties Stalino.

Tam tikros atsakingų darbuotojų ir vadovų kategorijos ypač nukentėjo: diplomatai ir Užsienio reikalų komisariato personalas, kuriuos, žinoma, buvo lengva apkaltinti špionažu, arba ūkinių ministerijų pareigūnai ir gamyklų direktoriai, įtariami „sabotažu". Iš aukšto rango diplomatų buvo suimti Krestinskis, Sokolnikovas, Bogomolovas, Jurenevas, Ostrovskis, Antonovas-Ovsejenka, tarnavę Berlyne, Londone, Pekine, Tokijuje, Bukarešte ir Madride. Diduma suimtų diplomatų buvo sušaudyti19 .

Kai kuriose ministerijose represijų aukomis tapo visi pareigūnai, beveik be išimčių. Mažai kam žinomame Staklių gamybos komisariate buvo atnaujinta visa administracija; areštuoti visų tam komisariatui pavaldžių gamyklų direktoriai (išskyrus du), beveik visi inžinieriai ir technikai. Tas pats dėjosi kituose pramonės sektoriuose: aviacijos pramonėje, laivų statyboje, metalurgijoje, taip pat ir transporte. Yra fragmentinių padėties tuose sektoriuose tyrimų medžiaga. Didžiajam terorui pasibaigus, Kaganovičius partijos XVIII-ajame suvažiavime, vykusiame 1939 m. kovo mėnesį, pripažino: „1937 ir 1938 m. sunkiosios pramonės vadovaujantis personalas buvo ištisai atnaujintas, tūkstančiai naujų žmonių buvo paskirti į vadovaujančius postus vietoj demaskuotų sabotuotojų ir šnipų [...]. Dabar mes apsirūpinę kadrais, kurie imsis vykdyti bet kokią užduotį, kurią jiems paskirs draugas Stalinas".

Tarp skaudžiausiai nukentėjusių nuo ježovščinos partijos darbuotojų buvo užsienio komunistų partijų vadovai ir komunistų Internacionalo (Kominterno) darbuotojai, įsikūrę Maskvoje20. Iš areštuotų Vokietijos komunistų partijos narių paminėtini: Heinzas Neumannas, Hermannas Remmele, Fritzas Schulte, Hermannas Schubertas, visi buvę Politbiuro nariais; Leo Fliegas, Centro komiteto sekretorius, Heinrichas Süsskindas ir Werneris Hirschas, laikraščio Rote Fahne vyriausieji redaktoriai, Hugo Eberleinas, vokiečių partijos delegatas steigiamojoje Kominterno konferencijoje. 1940 m. vasarį, praėjus keliems mėnesiams po Vokietijos-SSRS pakto sudarymo, 570 vokiečių komunistų, kalintų Maskvos kalėjimuose, buvo perduoti gestapui ant Brest Litovsko tilto, per kurį ėjo valstybės siena.

Nuo valymų smarkiai nukentėjo ir vengrų komunistai. 1919 m. Vengrijos revoliucijos iniciatorius Béla Kunas buvo suimtas ir sušaudytas, kaip ir dvylika liaudies komisarų, įėjusių į trumpalaikę komunistinę Budapešto vyriausybę ir vėliau radusių prieglobstį Maskvoje. Buvo suimta beveik 200 italų komunistų (ir Paolo Robotti, Togliatti svainis), 100 jugoslavų komunistų, tarp kurių buvo partijos generalinis sekretorius Gorkicas, organizacijos sekretorė Vlada Copic, vadovaujanti internacionalinėms brigadoms, ir trys ketvirčiai Centro komiteto narių.

Tačiau didžiausią duoklę terorui atidavė lenkai. Lenkų komunistų padėtis buvo ypatinga: lenkų komunistų partija atsirado iš Lenkijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos, kuri 1906 m. autonomijos pagrindu buvo priimta į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (RSDDP). Rusų ir lenkų partijos palaikė labai glaudžius ryšius. Beje, vienu lenkų partijos vadovų iki 1917 m. buvo ne kas kitas, o Feliksas Dzeržinskis. Daugelis lenkų socialdemokratų padarė karjerą bolševikų partijoje: Dzeržinskis, Menžinskis, Unšlichtas (visi jie vadovavo GPU), Radekas... pakanka paminėti labiausiai žinomus.

Dauguma Didžiojo teroro aukų - bevardės

I. Ištraukos iš „eilinės" 1938 m. bylos Byla Nr. 24260

1. Pavardė: Sidorovas.

2. Vardas: Vasilijus Klementovičius.

3. Gimimo vieta ir metai: Sečevas, Maskvos sritis, 1893.

4. Adresas: Sečevas, Kolomenskojės rajonas, Maskvos sritis.

5. Profesija: kooperatyvo tarnautojas.

6. Priklausomybė profsąjungai: kooperatyvo tarnautojų profsąjungos narys.

7. Suėmimo metu turima nuosavybė (detalus aprašymas): 1 medinis namas, 8 x 8 m, dengtas toliu, dalinai dengtas kiemas, 20 x 7 m;

1 karvė, 4 avys, 2 kiaulės, naminiai paukščiai.

8. 1929 m. turėta nuosavybė: ta pati, priedo 1 arklys.

9.1917 m. turėta nuosavybė: 1 medinis namas, 8 x 8 m; 1 dalinai dengtas kiemas, 30 x 20 m; 2 kluonai, 2 pašiūrės, 2 arkliai, 2 karvės, 7 avys.

10. Socialinė padėtis suėmimo metu: tarnautojas.

II. Tarnyba caro armijoje: 1915-1916 m., 2-osios klasės pėstininkas 6-ajame Turkestano PP.

12. Tarnyba Baltojoje armijoje: netarnavau.

13. Tarnyba Raudonojoje armijoje: netarnavau.

14. Socialinė kilmė: laikau save valstiečio vidutinioko sūnumi.

15. Politinė praeitis: nepartinis.

16. Tautybė, pilietybė: rusas, SSRS pilietis.

17. Priklausomybė RKP(b): nepriklausau.

18. Išsilavinimas: pradinis.

19. Dabartinė karo prievolininko padėtis: atsarginis.

20. Ar buvo teistas: ne.

21. Sveikatos būklė: išvarža.

22. Šeimyninė padėtis: vedęs. Žmona: Anastasija Fiodorovna, 43 metų, kolchozninkė; duktė: Nina, 24 metų.

Suimtas 1938 m. vasario 13 d. rajoninio NKVD vadovybės.

2. Ištraukos iš apklausos protokolo

Klausimas: paaiškinkite mums savo socialinę kilmę, socialinę ir turtinę padėtį prieš ir po 191 7 m.

Atsakymas: Gimiau prekybininkų šeimoje. Maždaug ligi 1904 m. mano tėvas turėjo krautuvėlę Maskvoje, Zolotorožskajos gatvėje. Tėvas man sakė, kad jis prekiavo vienas pats, nieko nesamdė. Po 1904 m. tėvas buvo priverstas krautuvėlę uždaryti, nes nepajėgė konkuruoti su stambiais pirkliais. Jis grįžo į kaimą, į Syčevą, čia išsinuomojo šešis hektarus dirbamos žemės ir du hektarus pievos. Jis turėjo vieną samdinį, tokį Goriačevą, kuris dirbo su tėvu daug metų, iki 1916-ųjų. Po 1917 m. ūkis mums išliko, bet mes netekome arklių. Aš dirbau kartu su tėvu iki 1925 m., o jam mirus mudu su broliu pasidalijome ūkį.

Aš nepripažįstu jokios savo kaltės.

3. Ištraukos iš kaltinamojo akto

[...] Sidorovas, piktavališkai nusistatęs prieš sovietų valdžią ir ypač prieš Partiją, sistemingai varė antisovietinę propagandą, sakydamas: „Stalinas ir jo gauja nenori pasitraukti iš valdžios, Stalinas nužudė daugybę žmonių, bet nenori pasitraukti. Bolševikai tebesilaiko valdžioje, suiminėja dorus žmones, ir apie tai negalima net kalbėti, kitaip pateksi dvidešimt penkeriems metams į lagerį".

Teisiamasis Sidorovas neprisipažino esąs kaltas, tačiau buvo demaskuotas daugelio liudijimų. Byla buvo perduota troikai.

Parašas: Salachajevas, Kolomenskojės rajono milicijos jaunesnysis leitenantas.

Pritariu: Galkinas, Valstybės saugumo leitenantas, Kolomenskojės rajono Valstybės saugumo būrio viršininkas.

4. Ištraukos iš troikos nuosprendžio protokolo, 1938 m. liepos 16 d.

[...] Sidorovo V. K. byla. Buvęs komersantas, kartu su tėvu turėjo krautuvę. Kaltinamas tuo, kad varė tarp kolchozninkų kontrrevoliucinę propagandą, pasireiškusią priešiškomis kalbomis, pilnomis grasinimų komunistams ir Partijos bei vyriausybės politikos kritikos.

Nuosprendis: SUŠAUDYTI Sidorovą Vasilijų Klementovičių ir konfiskuoti visą jo turtą.

Nuosprendis įvykdytas 1938 m. rugpjūčio 3 d.

Reabilituotas po mirties 1989 m. sausio 24 d.

(Šaltinis: Volia, 1994, Nr. 2-3, p. 45-46)

1937-1938 m. lenkų komunistų partija buvo visiškai likviduota. Dvylika Sovietų Sąjungoje buvusių lenkų Centro komiteto narių sušaudyti, kaip ir visi lenkai, atstovavę Kominterno instancijoms. 1937 m. lapkričio 28 d. Stalinas pasirašė dokumentą, kuriuo siūloma „išvalyti" lenkų komunistų partiją. Po partijos valymo Stalinas dažniausiai parinkdavo naują vadovaujantį personalą iš vienos ar kitos valymo metu susiformavusios frakcijos, kurios konkuruodavo tarpusavyje. „Valant" lenkų komunistų partiją, visos frakcijos buvo apkaltintos tuo, kad „vykdė slaptų lenkiškų kontrrevoliucinių tarnybų instrukcijas". 1938 m. rugpjūčio 16 d. Kominterno vykdomasis komitetas nubalsavo už lenkų komunistų partijos paleidimą. Manuilskio aiškinimu, „lenkiško fašizmo agentams pavyko užimti visus svarbiausius lenkų komunistų partijos postus".

Leidę save „suklaidinti", pritrūkę „budrumo", atsakingi sovietiniai Kominterno darbuotojai, žinoma, tapo tolesnėmis valymo aukomis: beveik visi sovietiniai Internacionalo kadrai (iš jų galima paminėti Knoriną, Vykdomojo komiteto narį, Mirovą-Abramovą, ryšių su užsieniu skyriaus viršininką, Alichanovą, kadrų skyriaus viršininką), t. y. šimtai žmonių, buvo likviduoti. Po Internacionalo valymo išliko tik pavieniai vadovai, absoliučiai paklusnus Stalinui, tokie kaip Manuilskis ar Kuusinenas.

Dar viena 1937-1938 m. skaudžiai nukentėjusi kategorija, apie kurią esama tikslių) duomenų, buvo kariškiai21. 1937 m. birželio 11 d. spauda pranešė, kad karo teismas, posėdžiavęs uždaromis durimis, nuteisė mirti maršalą Tuchačevskį, gynybos komisaro pavaduotoją ir pagrindinį Raudonosios armijos modernizavimo organizatorių, kuris nuo 1920 m. Lenkijos kampanijos dažnai nesutarė su Stalinu ir Vorošilovu, ir septynis armijos generolus: Jakirą (Kijevo karinės apygardos komendantą), Uborevičių (Baltarusijos karinės apygardos komendantą), Eidemaną, Korką, Putną, Feldmaną, Primakovą -už išdavystę ir šnipinėjimą. Per kitas dešimt dienų buvo areštuota 980 aukštųjų karininkų, tarp jų 21 armijos korpuso generolas ir 37 divizijos generolai. „Karinio sąmokslo" byla, sufabrikuota Tuchačevskiui ir jo „bendrininkams", buvo rengiama jau seniai. Pagrindiniai kaltinamieji buvo suimti 1937 m. gegužę. „Energingai" tardomi (peržiūrint Tuchačevskio bylos medžiagą po dvidešimties metų, kai buvo ketinama jį reabilituoti, pastebėta, kad ant daugelio maršalo parodymų puslapių likę kraujo pėdsakų) paties Ježovo, kaltinamieji netrukus prieš teismą vienas po kito pripažino savo kaltę. Stalinas pats kontroliavo visą tardymą. Apie gegužės 15 d. per SSRS ambasadorių Prahoje jis buvo gavęs falsifikuotą dosjė, sudarytą slaptųjų nacistinių tarnybų. Dosjė buvo suklastoti laiškai, kuriais Tuchačevskis neva palaikė ryšį su aukštosios vokiečių karinės vadovybės nariais. O pačiomis vokiečių tarnybomis manipuliavo NKVD...

Per porą metų trukusį Raudonosios armijos valymą buvo likviduoti:

-  3 maršalai iš 5 (Tuchačevskis, Jegorovas ir Bliucheris; du pastarieji buvo sušaudyti 1938 m. vasarį ir kovą);

-  13 armijos generolų iš 15;

-  8 admirolai iš 9;

-  50 korpuso generolų iš 57;

-  154 divizijos generolai iš 186;

-  16 armijos komisarų iš 16;

-  25 korpuso komisarai iš 28.

Nuo 1937 m. gegužės iki 1938 m. rugsėjo buvo suimta ar pašalinta iš armijos 35 020 karininkų. Vis dar nežinia, kiek jų buvo sušaudyta. Maždaug 11 000 (ir generolus Rokosovskį bei Gorbatovą) tarp 1939 ir 1941 m. grąžino į armiją. Tačiau po 1938 m. rugsėjo prasidėjo nauji valymai, taigi iš viso Didžiojo teroro metais, kaip rodo patikimiausi duomenys, buvo suimta apie 30 000 karininkų iš 178 00022. Pagal proporciją ne toks didelis, kaip apskritai buvo manoma, Raudonosios armijos „valymas" atsiliepė per 1940 m. SSRS-Suomijos karą ir prasidėjus Vokietijos-SSRS karui.

Nepaisant hitlerinės grėsmės, į kurią jis žiūrėjo toli gražu ne taip rimtai kaip kiti bolševikų vadovai, pvz., Bucharinas ar Litvinovas, buvęs užsienio reikalų komisaru iki 1939 m. balandžio, Stalinas nedvejodamas paaukojo didumą geriausių Raudonosios armijos karininkų dėl visiškai naujų kadrų, kurie neprisiminė ginčytinų epizodų, susijusių su Stalino „karvedžio" veikla pilietinio karo metais, ir kuriems nekiltų pagunda, galėjusi kilti tokiems žmonėms kaip maršalas Tuchačevskis, užginčyti tam tikrus karinius ir politinius sprendimus, Stalino priimtus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, būtent - suartėjimą su nacistine Vokietija.

Kitą socialinę grupę, tapusią Didžiojo teroro auka, sudaro inteligentija. Apie tai turime palyginti gausią informaciją23. Nuo pat tada, kai ji tapo pripažinta visuomenės grupe, t. y. nuo XIX a. vidurio, rusų inteligentija buvo didžiausia pasipriešinimo despotizmui ir minties pavergimui žadintoja. Taigi visiškai natūralu, kad ji ypatingai nukentėjo jau nuo pirmųjų represijų, dar gana nuosaikių: 1922, o vėliau 1928-1931 m. 1937 m. kovą-balandį spaudos kampanija pasmerkė „nukrypimus" ekonomikos, istorijos, literatūros srityse. Iš tiesų nebuvo palikta nuošaly nė viena mokslo ir kūrybos šaka, nes politiniais doktrinieriškais pretekstais dažnai buvo dangstomos ambicijos ir konkurencija. Kaip tik dėl to, 1932 m. mirus istorikui Pokrovskiui, buvo suimti visi jo mokiniai. Ypatingas pavojus grėsė profesūrai: juk ji, skaitydama viešas paskaitas, darė įtaką plačiai studentų auditorijai, o menkiausią dėstytojo žodį galėjo užfiksuoti uolūs informatoriai. Akademijos, universitetai ir institutai buvo nusiaubti, ypač nukentėjo Baltarusija, kur 87 akademikai iš 105 buvo areštuoti kaip „lenkų šnipai", ir Ukraina. Čia pirmasis „buržuazinių nacionalistų" valymas įvyko 1933 m.: tūkstančiai Ukrainos inteligentų buvo suimti už tai, kad „pavertė buržuazinių nacionalistų ir kontrrevoliucionierių landynėmis Ukrainos Mokslų Akademiją, Ševčenkos institutą, Žemės ūkio akademiją, Ukrainos marksizmo-leninizmo institutą, taip pat Švietimo, Žemės ūkio ir Teisingumo komisariatus" (iš Postyševo kalbos 1933 m. birželio 22 d.). Didysis 1937-1938 m. valymas užbaigė Ukrainoje tai, ką buvo pradėjusi prieš ketverius metus vykdyta operacija.

Taip pat nukentėjo mokslininkai, bent kiek, kad ir menkai, susiję su politika, ideologija, ekonomika ar gynyba. Aviacijos pramonės įžymybės, tokios kaip Tupolevas (garsiojo lėktuvo konstruktorius) ar Koroliovas (pirmosios sovietinės kosminės programos pradininkas), buvo areštuoti ir išsiųsti į vieną iš NKVD mokslinio tyrimo centrų, Solženicyno aprašytų Pirmajame rate. Be to, buvo suimti: beveik visi (27 iš 29) didžiosios Pulkovo observatorijos astronomai; beveik visi statistikai, dirbę Centrinėje statistikos valdyboje, kuri buvo ką tik, 1937 m. sausį, atlikusi gyventojų surašymą, paskelbtą negaliojančiu, nes „buvo smarkiai iškraipyti elementarūs statistikos mokslo pagrindai ir vyriausybės instrukcijos"; daug kalbininkų, prieštaravusių oficialiai Stalino patvirtintai „kalbininko" marksisto N. Maro teorijai; šimtai biologų, atmetusių „oficialaus biologo" Lysenkos šarlatanizmą. Tarp garsiausių aukų buvo profesorius Levitas, Medicininės genetikos instituto direktorius, Tulaikovas, Grūdinių kultūrų instituto direktorius, botanikas Janata ir akademikas Vavilovas, Žemės ūkio mokslų akademijos prezidentas, suimtas 1940 m. rugpjūčio 6 d. ir miręs kalėjime 1943 m. sausio 26 d.

Skaudžią duoklę ježovščinai atidavė rašytojai, publicistai, teatralai, žurnalistai, apkaltinti, esą gynę „svetimas" ar „priešiškas" pažiūras, toldami nuo „socialistinio realizmo" normų. Beveik du tūkstančiai Rašytojų sąjungos narių buvo suimti, išvežti į lagerius ar sušaudyti. Tarp žymiausių aukų buvo Odesos pasakų ir Raudonosios kavalerijos autorius Isakas Babelis (sušaudytas 1940 m. sausio 27 d.), rašytojai Borisas Pilniakas, Jurijus Oleša, Panteleimonas Romanovas, poetai Nikolajus Kliujevas, Nikolajus Zabolockis, Osipas Mandelštamas (miręs Sibiro persiuntimo lageryje 1938 m. gruodžio 27 d.), Gurgenas Maris, Ticianas Tabidzė. Buvo suimti muzikai (kompozitorius Jeliajevas, dirigentas Mikoladzė), teatralai, tarp kurių pirmavo didysis režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1938 m. pradžioje Mejerholdo teatras buvo uždarytas - kaip „svetimas sovietiniam menui". Atsisakęs viešai atgailauti, Mejerholdas 1939 m. birželį buvo suimtas, kankinamas ir 1940 m. vasario 2 d. sušaudytas.

Tais metais valdžia pabandė, anot populiaraus tada posakio, „galutinai likviduoti paskutinius dvasininkijos likučius". Per anuliuotąjį 1937 m. surašymą paaiškėjus, kad dauguma gyventojų (apie 70%), nepaisant visokiausio spaudimo, teigiamai atsakė į klausimą: „Ar jūs tikintis?", sovietiniai vadovai nutarė pradėti trečią ir paskutinį puolimą prieš Bažnyčią. 1937 m. balandį Malenkovas nusiuntė Stalinui laišką, kuriame pavadino įstatymus, reguliuojančius kulto sritį, atsilikusiais ir pasiūlė atšaukti 1929 m. balandžio 8 d. dekretą. Malenkovas aiškino: „Juo buvo sudarytas legalus pagrindas, leidžiąs aktyviausiems klerikalams ir sektų nariams įkurti išsišakojusią organizaciją, apimančią šešis šimtus tūkstančių priešiškų sovietų valdžiai asmenų". Ir darė išvadą: „Laikas padaryti galą klerikalinėms organizacijoms ir bažnytinei hierarchijai"24. Tūkstančiai dvasininkų ir beveik visi vyskupai vėl iškeliavo į lagerius, tik šį kartą daug jų buvo sušaudyta. Iš 1936 m. dar veikusių dvidešimties tūkstančių cerkvių ir mečečių 1941 m. tebeveikė mažiau nei tūkstantis. Kalbant apie oficialiai užregistruotų kulto tarnų skaičių, 1941 m. pradžioje jis pakilo iki 5665 (daugiau kaip pusę to skaičiaus sudarė dvasininkai iš 1939-1941 m. inkorporuotų į SSRS sudėtį Pabaltijo, Lenkijos, Ukrainos ir Moldavijos teritorijų). Tuo tarpu 1936 m. jis dar viršijo 24 00025 .

Didysis teroras, politinė operacija, kurią inicijavo ir kuriai nuo pradžios ligi galo vadovavo aukščiausios partijos instancijos, t. y. Stalinas, tuo metu visiškai dominavęs Politbiure, pasiekė abu savo pagrindinius tikslus.

Pirmas Didžiojo teroro tikslas buvo sukurti civilinę ir karinę biurokratiją iš jaunų kadrų, suformuotų stalinine ketvirtojo dešimtmečio dvasia, - tokių kadrų, kurie, tariant Kaganovičiaus žodžiais partijos XVIII-ajame suvažiavime, „imsis vykdyti bet kokią užduotį, kurią jiems paskirs draugas Stalinas". Ligi tol įvairios administracijos buvo mišinys, sudarytas iš „buržuazinių specialistų", parengtų dar carizmo laikais, ir bolševikinių kadrų, paskubomis apmokytų čia pat, darbe, vykstant pilietiniam karui. Jos stengėsi išsaugoti savo profesionalumą, savąją valdymo logiką arba paprasčiausiai - savo autonomiją, savų klientų tinklą ir nepasidavė aklai ideologiniam Centro voliuntarizmui ir jo įsakymams. Sunkumai, ištikę 1935 m. „partinių bilietų tikrinimo" kampaniją, susidūrusią su pasyviu vietinių partijos vadovų pasipriešinimu, ir daugumos statistikų atsisakymas „pagražinti" 1937 m. sausį vykusio gyventojų surašymo rezultatus pagal Stalino pageidavimus - štai du reikšmingi pavyzdžiai, parodę stalininiams vadovams, kokia gi yra toji administracija, kuria jie disponuoja šaliai valdyti. Buvo aišku, kad didelė dalis kadrų, ar jie būtų komunistai, ar nepartiniai, nebuvo pasirengę paklusti bet kokiam Centro įsakymui. Taigi Stalinui skubiai reikėjo pakeisti juos „efektyvesniais", t. y. paklusnesniais žmonėmis.

Antras Didžiojo teroro tikslas buvo radikaliai užbaigti visų „socialiai pavojingų elementų" likvidavimą. „Socialiai pavojingi elementai" buvo labai plati sąvoka. Kaip nurodė Baudžiamasis kodeksas, socialiai pavojingu buvo pripažįstamas bet kuris asmuo, „įvykdęs visuomenei pavojingą veiksmą", arba toks asmuo, „kurio ryšiai su nusikalstamais sluoksniais ar praeities veikla sudaro pavojų". Remiantis šiais principais, socialiai pavojinga galima buvo laikyti visą „buvusiųjų" kohortą, prieš kurią praeityje dažniausiai ir buvo taikomos represijos: buvę buožės, buvę nusikaltėliai, buvę caro pareigūnai, buvę menševikų, eserų ir kitų partijų nariai, ir t. t. Visi tie „buvusieji" ir likviduoti Didžiojo teroro metais sutinkamai su Stalino teorija, išdėstyta 1937 m. vasarį-kovą vykusiame Centro komiteto plenume. Pagal tą teoriją, „kuo labiau artėjama prie socializmo, tuo įnirtingesnė darosi merdinčių klasių liekanų kova".

Kalbėdamas 1937 m. vasario-kovo Centro komiteto plenume, Stalinas ypatingai pabrėžė mintį, kad SSRS, vienintelė „socializmą sukūrusi" šalis, yra priešiškų valstybių apsuptyje. Tos kaimyninės valstybės (Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija, Rumunija, Turkija, Japonija), padedamos Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, anot jo, siunčia į SSRS „armijas šnipų ir diversantų", turinčių sabotuoti socializmo statybą. Unikali, sakralizuota valstybė, SSRS, turėjo „šventas" sienas, kurios tuo pačiu buvo fronto linijos kovoje su visur esančiu išoriniu priešu. Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis šnipų, t. y. visų tų, kas turėjo bent kokį, nors ir menkiausią, kontaktą su „kitu pasauliu", medžioklei ir potencialios bei mitinės „penktosios kolonos" likvidavimui buvo sutelkta visa Didžiojo teroro veikla ir dėmesys.

Stambiosios aukų kategorijos (aukštieji kariniai kadrai, specialistai, socialiai pavojingi elementai - „buvusieji", šnipai) padeda suvokti pagrindines to žudynių mechanizmo, per dvejus metus sunaikinusio apie 700 000 žmonių, funkcijas.

1 N. Werth, Les Procès de Moscou, 1936-1938, Bruxelles, Complexe, 1987, p. 61.

2 R. Conquest, La Grande Terreur, Paris, Stock, 1968; réed. R. Laffont, 1995.

3 J. A. Getty, Origins of the Great Purges: the Soviet CR Reconsidered, 1933-1938. Cambridge UP, 1985; G. Ritlersporn, Simplifications staliniennes et complications soviėli-ques, 1933-1953, Paris, EAC, 1988; )J A. Getty, R. T. Manning (leid.), Staliniu Terror. New Perspectives, Cambridge UP, 1993.

4 Stalinskoje Politbiuro v 30-ye gody, dokumentų rinkinys, sudarytas O. V. Chlevniuko, A. V. Kvašonkino, L. P. Košelevos, L. A. Rogovajos, M., 1995; O. V. Khlevniouk, L. P. Koche-leva, J. Howlett, L. Rogovaia, Les Sources arcbivistiques dės organes dirigeants du PC(b)R, Communisme, Nr. 42-43-44 (1995), p. 15-34.

5 Trud, 1992 m. birželio 4 d.

6 GARF, 9479/1/978/32.

7 Trud, 1992 m. birželio 4 d.

8 O. Khlevniouk, Le Cercle du Kremlin, op. cit., p. 208-210.

9 O. Khlevniouk, op. cit., p. 212.

10 Reabilitacija. Političeskije procesy 30-50 godov, M., 1991, p. 39; Istočnik, 1995, 1, p. 117-130.

11 Izvestija, 1992 m. birželio 10 d., p. 2.

12 Stalino darbo laiko paskirstymas ir jo priimtų Kremliuje lankytojų sąrašas: Istoričeskij Archiv, 1995, Nr. 4, p. 15-73 (1936-1937 m. duomenys).

13 Istočnik, 1995, Nr. 1, p. 117-132; V. P. Popov, art. cit., p. 20-31.

14 J. A. Cetty, G. Rittersporn, V. Zemskov, Les victimes de ta répression pénale dans l'URSS d'avant-guerre, Revue dės études slaves, t. LXV, 4, p. 631-663.

15 J. A. Getty, G. T. Rittersporn, V. K. Zemskov, art. cit., p. 655.

16 V. Zemskov, Gulag, Sociologičeskije issledovanija, 1991, Nr. 6, p. 14-15.

17 Leningradskij Martirolog, 1937-1938, Sankt-Peterburg, 1995, egzekucijų Leningrade statistika, p. 3-50.

18 CRCEDHC, 17/120/285/24-37.

19 R. Conquest, op. cit., p. 918-921.

20 Ibid, p. 886-912.

21 A. Cristiani et V. Michaleva (leid.), Le Repressioni degli arini trenta nell' Armata rossa, recueil de documents, Naples, IUO, 1996.

22 Le Repressioni..., op. cit., p. 20 ir kt.

23 R. Conquest, op. cit., p. 749-772; V. Chentalinski, La Parole ressuscitėe. Dans les archives littéraires du KGB, Paris, R. Laffont, 1993.

24 M. I. Odincov, Na puti k svobode sovesti, M., 1990, p. 53-54.

25 GARF, 3316/2/1615/116-149.