Šių metų Šiluvos Šv. M. Marijos atlaidus prisiminus...
Rudens oras buvo ganėtinai geras. Tiesa, kartą per Šv. Mišias, ypač per Šv. Komuniją labai lijo. Daugelis turėjo skėčius. Todėl didelės bėdos nebuvo. Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius kalbėjo, kad sekmadienį per pagrindines Šv. Mišias galėjo būti apie 10 000 žmonių. Bet vis gi, visi buvo pagyvenę žmonės. Jaunimas turbūt žiūrėjo krepšinio transliacijas per televiziją. Tiesa, vieną vakarą susirinko apie 700 jaunuolių iš Šiaulių ir Kauno. Prieš vakarines pamaldas vienas iš vadovų pasakė: „Jaunime, kam reikia atlikti išpažintį, eikite į bažnyčią!“ Kunigai, susėdę klausyklose, laukė. Ir atėjo, gal būt, penkios dešimtys. Kiti pasyviai sėdėjo per Šv. Mišias. Ir atsigavo per koncertą... Reikia daugiau kreipti dėmesio į kokybę!
Buvo ir vienas džiuginantis Šiluvą vaizdas. Prieš atvykstant kariams, krašto apsaugos ministrė p. Rasa Juknevičienė ir keli aukšti karininkai padėjo vainiką prie ketvirtojo Lietuvos prezidento generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo-koplytstulpio. Dalyvavo ir Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius. Jų pavyzdys neliko nepastebėtas.
Tai buvo pirmas oficialių asmenų praeities didvyrių pagerbimas. Duok Dieve, kad tai nebūtų vienintelis ir paskutinis pagerbimas. Norėtųsi matyti pagerbimo apeigose, Šv. Mišiose ir kitus aukščiausius Lietuvos valdžios žmones. Kasmet prie paminklo susirenka tik partizanai, šauliai, pasimeldžia, pagieda ir išsiskirsto.
Jei ne partizanų ir laisvės kovotojų aukos šiandien neturėtume laisvės ir būtume tik sovietų okupuota Rusijos provincija.
Norėtųsi priminti vieną kitą faktą ir iš netolimos praeities. Jie paryškins Šiluvos reikšmę mūsų laisvės kovose. Aktyviai Šiluvos atlaiduose dalyvavau 1976 -1983 metais. Tuomet koloborantai leido vienam kunigui atlikti apeigas bažnyčioje, vėliau trims kunigams. Tada aktyvūs kunigai, tarp jų ir Liolių klebonas kun. Juozapas Razmantas, atsivežę kamžas ir stulas, atsisėdę šventoriuje ant suolų klausydavo išpažinčių! Tik įsivaizduokite, koks buvo sunkus tikėjimo išpažinimas! Nepatiko sovietams toks tikinčiųjų elgesys Šiluvoje. Visų tikinčiųjų represuoti nebuvo galimybės ir vėliau leido kunigams klausyti išpažinčių bažnyčioje. Bet patarnaujančių kunigų limitas prie altoriaus išliko tas pats.
Suvažiuodavo kunigų iš visos Lietuvos gana daug. Klebonas juos apgyvendindavo pas miestelio tikinčiuosius. Žmonių daugiausia suvažiuodavo šeštadienio vakare ir sekmadienį. Koloborantai atidžiai kontroliavo. Vieną sekmadienį, nepamenu kokiais tai metais buvo, žmonių buvo labai daug, sunku buvo gatvėmis praeiti. Vieni maldininkai atvažiuodavo savo automobiliais ir nakvodavo vietoje, o dar kiti atvykdavo autobusais, kurie tuo laiku važiavo per Šiluvą. Šiluvos komjaunuoliai, o gal ir Raseinių, užrašinėdavo atvykusių automobilių numerius, ateidavo ir į klebonijos kiemą. Kuomet jų paklausdavo dėl tokio niekingo elgesio, tesakydavo, kad jiems taip įsakyta ir jie nemato nieko blogo. Tais metais buvo užrašyta 6 000 lengvųjų mašinų numerių. Taigi galėjo būti apie 30 000 maldininkų, o įskaitant atvykusius autobusais iš viso žmonių galėjo būti apie 50 000. Milicija ir kai kurie KGB-istai, apsivilkę milicininkų uniformomis, į gatvės eismą nesikišo. Visai kitaip jie elgėsi keliuose už miestelio. Jokių gatvės įvykių nebuvo. Jei kas eidavo į Šiluvą arba namo pėsčias, važiuojantys paveždavo. Valgydavo ne miestelyje, bet pakeliui kur nors miške. Kartą padarė ir šunybę. Rytą pamatėme klebonijos kieme Raseinių klebono Vytauto Griganavičiaus mašiną be visų keturių ratų, besiilsinčią ant pilvo...
Po 1980 metų vis labiau ir labiau persekiojo tikinčiuosius Šiluvoje ir visoje Lietuvoje. Persekiojo vyskupus ir kunigus. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius vidaus tremtyje Žagarėje išbuvo 28 metus. Vyskupas Vincentas Sladkevičius šiek tiek mažiau. Sklido gandai, kad ruošiamasi sunaikinti Šiluvą. Net vienas bažnyčios vadovas man pasakė: „Žiūrėkit, ekstremistai, kas bus, jei bus Šiluva sunaikinta...“ Tarsi mes, kaip sovietų vadinami ekstremistai, norėjome sunaikinti Šiluvą!
Laisvės kovose kovotojai kreipdavosi į Dievą ir Šv. M. Mariją prašydami pagalbos. Maldininkai kovotojai susitarė eiti keliais apie Bažnyčią ir prašyti pagalbos žūtbūtinėje kovoje. Ir vieną sekmadienį po visų pamaldų, kunigams išėjus pietų, jaunimas rinkosi į bažnyčią. Ir man teko pradėti procesiją. Pasakiau intenciją ir paėmęs metro dydžio kryžių į rankas keliais pradėjau procesiją. Praeinant klaupėsi ir kiti ir ėjo paskui mane. Taip visa bažnyčia ėjo keliais procesijoje. Šalia manęs keliais ėjo 8 metų mergaitė Viktutė Kelpšaitė iš Kauno ir senutė iš Gaurės. Pastaroji buvo sulinkusi ir ėjo stačia, pasiramsčiuodama lazdute. Visi garsiai kalbėjo Rožinį. Ant šventoriaus stovėjo KGB-istai ir garsiai tyčiojosi: „O kad čia būtų vandens, tai išmaudytume“.
Svarbiausios KGB pajėgos buvo sutelktos Tytuvėnuose. Ir į Šiluvą einančiam jaunimui reikėjo nugalėti įvairias kliūtis kad apeiti miestelį. Ėjau ir kitais metais panašią procesiją drauge su jaunimu ir aktyviais laisvės kovotojais. O trečiais metais buvau areštuotas. Procesijai tada vadovavo kun. Juozas Zdebskis ir kun. Kęstutis Daknevičius. Kun. J. Zdebskis ėjo keliais procesijos pradžioje, o kun. K. Daknevičius – eisenos viduryje, nes norėjo, kad Rožinį girdėtų visi.
Vėliau koloborantai paskelbė, kad kiaulės susirgo maru Šiluvoje. Pastatė barjerus ant visų kelių apie miestelį ir prie kiekvieno posto stovėjo veterinarijos gydytojas ir milicininkas. Jaunimas, pamatęs, kad negali eiti organizuotai, pradėjo eiti pavieniui ar po kelis žmones. Ir ėjo procesija pėsčiomis nuo Kauno iki Šiluvos. Pakeliui prisijungdavo vis daugiau žmonių. O tuos, kurie norėjo eiti organizuotai, areštuodavo. Taip kartą įkliuvo Molėtų paauglių vaikų grupė. Negalėdami praeiti pro Šiluvą, atvažiavo nakvynei į Viduklę. Pamaitinome juos, suteikėme nakvynę. Kitą dieną jaunimas išvažiavo namo, su entuziasmu pasiryžę nepasiduoti ir kovoti.
Sužinojęs apie kiaulių marą, nuvažiavau į Vilnių, į Sveikatos apsaugos ministreiją ir sužinojau, kad Raseinių kiaulės sveikos ir jokio maro nėra. Parvažiavęs namo viešai paskelbiau, kad Raseinių rajone serga ne kiaulės, bet bedieviai. O bedievių maras tikintiesiems nepavojingas, todėl ir toliau kasmet eisime į Šiluvą.
Vargas buvo ir partiečiams, kurių mašinas užfiksavo Šiluvoje. Jų visų pasiaiškinimai buvo šabloniški: mašina buvo žmonos pirkta ir turėjau žmoną vežti į Šiluvą. Vargšeliai partiečiai, atsidūrė tarp dvigubo pavojaus: tarp sovietų valdžios, nekenčiančios Dievo ir Lietuvos, ir tarp savo Santuokinės meilės!
Pagarsėjo ir Raseinių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkas Skeiveris. Tikrindamas barikadas atvažiavo į Žaiginį, užėjo pas savo „mylimą“ mokytoją, gerokai pasivaišino ir gatvėje suvažinėjo gerą žmogų. Iškarto jis pabėgo iš įvykio vietos, bet milicija jam liepė grįžti į vietą, nes tokiu atveju bus mažesnė bausmė. Po šios avarijos buvo sutarta su artimaisiais, kad visas laidojimo išlaidas padengs pirmininkas. Byla nebuvo iškelta, tačiau nuo posto Skeiveris buvo nuimtas. Ir tapo ekspeditoriumi.
Kiekvienais metais stebėjau, kad žmonės atvažiavę į Šiluvos bažnyčią, praeidami pro paminklą generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui nepasimeldžia. Ne vieną kartą prašiau, kad paskelbtų jog prie paminklo reikėtų sukalbėti Viešpaties Angelą. Bet deja ... Kitokio sėkmingesnio būdo paraginti žmones neturėjau. Ir šiemet, kaip gimnazistas, parašiau 10 atsišaukimų ir pirmą Šiluvos atlaidų dieną juos priklijavau prie medžio. Atsišaukimai atsilaikė vieną parą. Bet kun. A. Kazlauskas, kuris skelbė pamaldų tvarką, matyt skaitė šį pareiškimą ir per radiją kelis kartus paragino pasimelsti prie gen. Jono Žemaičio-Vytauto paminklo. Po Sumos atsirado daugiau besimeldžiančių prie šio paminklo. O reikia, kad nei vienas tikintis nepraeitų nepareiškęs pagarbos šiam didvyriui ir kitiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepasimeldę. Taigi perduodu atsišaukimo tekstą:
Lietuvos katalikai ir visi patriotai,
Kasmet Šiluvoje švenčiami Šv. M. Marijos gimimo atlaidai ir Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. Prie šoninių bažnyčios vartų stovi kuklus 4-ojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio-Vytauto garbei paminklas. Deja, maldininkai praeina pro jį tarsi pro stulpą – ir niekas jiems neprimena pareigos melstis už šį žuvusįjį ir visus žuvusius už Lietuvos laisvę.
Gen. Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 -1954.11.26) buvo nužudytas Maskvoje.
Širdingai prašau, praeinančius pro šį paminklą sužadinti pagarbą ir meilę šiam didvyriui ir sukalbėti Viešpaties Angelą.
Šiluva, 2011-09-08 Mon. Alfonsas Svarinskas
