KREIPIMASIS
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga rengia informacinį leidinį apie Lietuvos miškininkus, nukentėjusius nuo represinių struktūrų okupacijų metais. Labai prašytume represuotus asmenis, jų artimuosius, taip pat visus Lietuvos miškininkus ar šiaip ką nors žinančius pranešti apie nukentėjusius, esant galimybei, pateikti trumpą jų gyvenimo aprašymą, fotonuotraukas, nurodyti tremties ar kalinimo laiką ir vietą.
Turimą medžiagą siųsti LPKTS Tarybos pirmininkui Antanui Lukšai, Kaunas, Laisvės alėja 39; arba Laisvės kovų archyvo redakcijai.
Iniciatyvinė grupė
Gerbiamoji redakcija, nuoširdžiai dėkoju, kad rūpinatės mūsų krašto tragiška praeitimi. Labai apsidžiaugiau LKA Nr.20 radusi liek daug brangių žmonių vardų, kuriuos pažinau ir ne kartą nešiau kuriems į mišką valgyti.
46-ame psl. radau netikslumų. Jūs rašote, kad žūtys ir išdavystės lydėjo 1946 m. Kizevičius Aukštelkų k. Taip, ta baisi tragedija tikrai įvyko 1946 m. rudenį, tik ne pas Kizevičius, o pas Kižauskus Aukštelkų k. (tą vietovę dar vadino Prūdbala). Mes su Kižauskais gyvenome kaimynystėje ir, nors tada man buvo tik penkiolika metų, gerai prisimenu tuos įvykius.
Sekmadienio popietę Kižauskų sodyboje žuvo septyni partizanai - beveik visa Vlado Masilaičio-Kerpės grupė. Gyvas liko tik Vincas Tarbūnas-Dagys, pasislėpęs mūsų sodyboje, rūsyje. Vincukas buvo sužeistas, labai išsigandęs, jį krėtė šaltis. Nunešiau jam švarką, išvaliau kraują ir į rūsį įritinau kubilą, kad po juo galėtų pasislėpti, nes kito nesugalvojau. Netrukus į kiemą prigužėjo rusų kareivių, kurie keikdamiesi klausė, kur paslėpėm "banditą". Visa šeima išsigynė nieko nemačiusi, o rūsio, laimei, jie neatidarė. Mus apsaugojo Dievas.
Kaimynas Adolis Žvygaitis, girdėjęs šaudymus, atėjo pasiteirauti. Jau pritemus jis išsivedė Vincuką Tarbūną-Dagį. Daugiau su Vincuku nesusitikau.
Visą Kižauskų šeimą tą dieną ištiko tragedija. Tą dieną partizanauti išėjo visi Kižauskai: Janutė, Bronius ir Antanas, o jų motiną stribai kankino. Kižauskų namus nusiaubė: išvogė, viską išvežė, išdraskė.
Po to įvykio į Kižauskų namus nedrįsome net kojos įkelti, nes visą laiką jų ir mūsų namus sekė stribai ir kareiviai - vis laukė partizanų...
Rudžionis dirbo vairuotoju ir atveždavęs į mūsų sodybą tuometinius "veikėjus", labai bendravo su seniu Antanu Veršnicku, dirbusiu javų sandėlio vedėju, o sandėlys buvo mūsų svirnas. Veršnickas buvo komunistas ir dažnai su Rudžioniu keikdavo partizanus.
Vieną kartą netikėtai išgirstu iš partizanų, kad Rudžionis-Čemberlenas partizanauja. Apstulbau! Sutikusi Stasį Banilį-Smidrą įspėjau per daug nepasitikėti Rudžioniu. Smidras man pasakė, kad jis labai aktyvus ir narsus. Žinoma, daugiau nieko negalėjau sakyti. Čemberlenas miške su partizanais manęs nematė. Mane suėmė 1949 m. vasarą ir, manau, kad išdavė Čemberlenas, radęs pas Smidrą ar Maiskį nuotrauką, kurioje mes trise stovim pamiškėje. Ta nuotrauka ir mažas laiškelis nulėmė mano likimą: 10-tį metų Šiaurės lagerių.
Olga Mekaitė-Visockienė Alytus
