Karys 2 1950m. Turinys, metrika

       T U R I N Y S

 

Žurnalo fotografinė kopija PDF: 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Redaguoja ir leidžia:

KPT. SIM. URBONAS, ST. BUTKUS ir AUG. ASTRAUSKAS

Prenumerata:metams—4 dol., pusm.—2,50 dol., atks. nr. 45c. Red. ir adm. adresas: KARYS, 156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y.

Nr. 2 (1261).   1950 m. Gruodžio mėn.    Įsteigtas 1919 m.

ŽYGIS Į 1951-sius METUS

Visas pasaulis, o ir mes lietuviai, didžios nežinios ir gilaus rūpesčio persunktais veidais praleidome šiųmetinę Kalėdų šventę. Štai, jau žygiuojame Naujųjų 1951-jų Metų audringąją kelionę.

Kodėl gi sakome — žygis?

Kodėl tariame — žygiuojame?

Nejaugi prieš akis vėl karo vargas, ašaros, kraujas... Juk praėjusių švenčių dienomis Geroji Naujiena mums skelbė ramybę ir taiką geros valios žmonėms žemėje.

Deja! Kada žemėje triumfuoja pats pikčiausias žmogus, kada komunistinė bestija visiems geros valios žmonėms yra baisesnė net už pačią mirtį — aišku, žemėje nebegali būti nei ramybės, nei taikos, nei, pagaliau, Trečiojo pasaulinio karo realaus supratimo, jo baimės.

Šiandien, atrodo, kiekvienam turėtų būti aišku, kad dabartinė būklė ilgai tęstis negali. Arba — arba! Iš ugnies ir pelenų tegali prisikelti gerosios valios žmogus, o milijonai įvairių tautų vergų, lėtai mirčiai uždarytų raudonosios Maskvos imperijos “darbo” stovyklose, turėtų išeiti į laisvę. Į laisvę, dėl kurios Jungtinės Amerikos Valstybės buvo priverstos vesti du pasaulinius karus, paaukoti jiems daugybę geriausių savo motinų sūnų ir sudėti begalines materialines vertybes.

Skaityti daugiau: ŽYGIS Į 1951-sius METUS

VIRŠIAUSIAS TIKSLAS

A. MERKELIS

Kiekvienas žmogus ko nors siekia ir pagal tą savo siekiamąjį tikslą jis tvarko savo gyvenimą. Kaip žmonės, taip ir jų siekiamieji tikslai nėra vienoki. Jie daugiausia pareina nuo žmogaus polinkių, išsilavinimo ir gyvenamosios aplinkos. Siekiamasis tikslas sudaro žmogaus gyvenimo turinį, ir juo žmogus labiau artėja prie jo, juo daugiau jis jaučias patenkintas ir laimingesnis.

Žmonės savo individualinių tikslų gali siekti tik normaliais laikais. Žmonių bendruomenę ištikus kuriai didesnei nelaimei, jos tikslai bendrėja. Tokiu atveju visos bendruomenės pajėgos skiriamos vienam tikslui — kuo skubiausiai įveikti ją ištikusią nelaimę.

Štai, 1940 m. birželio 15 dieną mūsų tautą ištiko didžiausia ir skaudžiausia nelaimė: Lietuvą užgrobė bolševikai, lietuvių tauta neteko savo nepriklausomos valstybės ir didžiausios žmogaus gyvenime vertybės — laisvės.

Bolševikams okupavus Lietuvą, kiekvienas sąmoningas lietuvis tuoj pajautė, kad jo tautos ir jo paties gyvenime įvyko kažkas baisaus, kad jo gyvenimas gali pakisti iš pagrindų, ir jis nebegalės siekti tų tikslų, kurių galėjo siekti Lietuvai esant nepriklausomai ir nebegalės taip gyventi, kaip gyveno nepriklausomoje Lietuvoje.

Iš pat pirmųjų bolševikinės okupacijos dienų lietuvis pirmiausia įsitikino, kad jis nebėra saugus, kad jis bet kuriuo metu be jokios priežasties gali būti suimtas, uždarytas į kalėjimą ar ištremtas į Sibirą. Jau pirmosiomis bolševikinės okupacijos dienomis lietuvis pamatė, kad savo tėvynėje ir net savo namuose nebe jis šeimininkas, bet žiaurusis okupantas, kad jo tautos didžiosioms vertybėms gresia mirtinas pavojus.

Skaityti daugiau: VIRŠIAUSIAS TIKSLAS

KLAIPĖDOS MIESTO PAĖMIMAS 1923 M.

JONAS BUDRYS

Artinamės prie Klaipėdos miesto

1923 m. sausio 12 d. jau temstant, prisiartinome prie Klaipėdos. Mūsų raitieji savanoriai, Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raiteliu būrys nesusilaikė— leidosi pirmyn, mėgindami miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti— pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo, šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10-15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Už tat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Goetzen, Althof, Smeltės priemiesčio ir fanieros fabriko, ties Dangės upe. Mūsų uždavinys buvo: pasiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą? Kokie jų tėvynės interesai buvo čia paliesti? Žinoma, jie—kariai ir, kol negaus kito įsakymo, ginsis. Tad aš ir norėjau užtęsti laiką. Jau anksčiau pasitariau su nusimanančiais politikoje — jų tai patarimas ir buvo: apgulkite Klaipėdą, duokite laiko susižinoti signatūrų valstybėms tarp savęs, gal jie patys sukilimo akivaizdoje nepanorės dar daugiau komplikuoti padėties. Ir man pačiam atrodė, kad nereikia pažeisti didelės valstybės garbės, nes tuo gali būti pastatyta į pavojų ir visos Lietuvos egzistencija: Lenkijai galėjo būti duotas sutikimas maršuoti į Lietuvą.

Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS MIESTO PAĖMIMAS 1923 M.

BRANGŪS BROLIAI KARIAI!

Žengiant mums į šiuos, nors ir labai neramius, grėsmingus Naujuosius 1951-sius Metus, nuoširdžiai sveikinu jus ir jūsų artimuosius.

Mūsų Tėvynė ir tauta išgyvena sunkiausius savo istorijoje laikus. Mūsų broliai partizanai jau ilgus metus ligi šios dienos veda žūtbūtinę kovą su žiauriausiais okupantais, o mes, laisvieji, esame negailestingai išblaškyti po platųjį pasaulį.

Nors tiesiogiai savo Tėvynei šiandien mes negalime padėti, tačiau savo darbu, savo pavyzdžiu, gyvu ir spausdintu žodžiu — visur ir visiems mes galime drąsiai sakyti apie tą sunkiąją kovą, kurią be perstogės veda lietuvių tauta su baisiausiais mūsų Tėvynės pavergėjais nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės kovų dienų.

Kviečiu jus visus nepamiršti, kad esate kariai. Todėl visomis galimomis priemonėmis kovokime dėl mūsų Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės. Visi ligi šiol patirtieji ir dar prieš akis stovį vargai ir nuoskaudos — dar daugiau užgrūdins mus, o iš padarytųjų klaidų pasimokinsime.

Tikėkite man, kad nėra pasaulyje jėgos, kuri nugalėtų Tėvynės meilę. Ta meilė parves mus visus daug kenčiančios Motinos-Tėvynės prieglobstin.

P. PLECHAVIČIUS,

Lietuvių Karių Sąjungos “Ramovės” Laikinosios Centro Valdybos Pirmininkas

KARO MOKYKLOS KŪRIMASIS 1919 M.

Vartai į Karo Mokyklos rūmus

J. LTN. VYT. TAMULAITIS

Mūsų valstybės kūrimosi pradžioje vienas labai reikšmingų įvykių — Karo Mokyklos įkūrimas. Sunki buvo toji pradžia. Nelengva šiandien vaizduotis tą sunkų erškėčių kelią, kuriuo teko eiti pirmosioms laidoms ir Mokyklos vadovybei, ėjusiai sunkias ir atsakingas pirmųjų Lietuvos karininkų paruošimo pareigas, kada žūtbūtinėse kautynėse reikėjo krauju užbrėžti Nepriklausomos Lietuvos sienas.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus Nepriklausomybę, reikėjo kuo greičiausiai organizuoti kariuomenę, kuri galėtų atremti iš visų pusių besiveržiantį priešą. To nesutrukdė nei lėšų, nei ginklų, nei kitų priemonių stoka. Atgimstančios Lietuvos šauksmas pasiekė visas tėvynės kerteles, ir savanorių pulkai, degdami senosios Vytauto Lietuvos karių dvasia, pradėjo rinktis iš plačiosios tėvynės. Iš amžių narsi ir karinga mūsų tauta, nors ir buvo nustojusi savarankiškumo, bet iškankintoj lietuvio širdy laisvės troškimas liepsnojo galinga ugnimi. Reikėjo tik vadų, vesti į kovos lauką. Tuo tikslu kariuomenėsvadovybė 1919 m. sausio 15 d. paskelbė karininkų mobilizaciją, o Krašto Apsaugos Ministras—sąlygas įstoti į Lietuvos Karo Mokyklą, jaunų karininkų kadrui paruošti, šios įstojimo sąlygos ir pirmą kartą viešai paminėtas Karo Mokyklos vardas buvo paskelbtas “Lietuvos” dienraštyje 1919 m. I. 15 d.,:

“KARO MOKYKLA.

1. Dabartiniu sunkių apystovų metu Karo Mokyklos kursas yra sutrumpintas. 2. Į Karo Mokyklą gali stoti visi vyrai geros sveikatos ir nejaunesni kaip 17 m. amžiaus. 3. Į Karo Mokyklą be kvotimu bus priimami tik tie, kurie turi mokyklos paliudymą mažiausia 4 klasių gimnazijos, realinės mokyklos, arba baigę mokytojų seminariją, miesto mokyklą ir kitas mokyklas, turinčias 4 kl. kursą. 4. Visi norintieji stoti Karo Mokyklon privalo tuoj užsirašyti Apsaugos Ministerijos raštinėje. Užsirašiusieji bus tuojau priimti. 5. Kiekvienas vyras, įstojęs į Karo Mokyklą, gauna kareivio vardą ir visą kitą paskirtą jam (kareiviui) užlaikymą. 6. Karo Mokyklos kursas tęsis tris mėnesius. 

Skaityti daugiau: KARO MOKYKLOS KŪRIMASIS 1919 M.

KRYŽIUOČIŲ RITERIS KYBURTAS APIE LIETUVĄ IR VYTAUTĄ DIDĮJĮ

Nuo 1392 m. kryžiuočių žygiai į Lietuvą padažnėjo. 1393 m. buvo užpultas Gardinas. 1394 m. kryžiuočiai sunaikino daug sričių prie Nemuno ir, be to, sudegino Naugarduką, Lydą, Merkinę ir kt. 1395 m. jie buvo užpuolę Vilnių. Tačiau po dviejų mėnesių, nieko nepešę, turėjo pasitraukti.

Vytautas tuo laiku buvo užimtas Smolensko ir kitais Rytų Lietuvos reikalais, kuriuos baigė tvarkyti tik 1395 m. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo pradėjęs rinkti didelę naują

kariuomenę atsilyginti kryžiuočiams. Bet jo darbą sulaikė atbėgęs iš Aukso Ordos totorių chanas Tochtomišas, išvytas vyriausiojo chano Timūro (kitaip vadinamo Tamerlanu). Tochtomišas prašė Vytautą padėti atgauti prarastą sostą, o jis jam padėsiąs nukariauti Maskvos kunigaikštystę ir pasidaryti galingu Europos valdovu. Vytautui Tochtomišo planas patiko. Ir jis, užuot rengęsis į karą su kryžiuočiais, pasiūlė jiems taiką. Kryžiuočiai, staiga užklupti tokio pasiūlymo, padiktavo Vytautui labai sunkias taikos sąlygas. Vytautas šias sąlygas atmetė ir kartu ordiną paprašė sustatyti naujas ir atsiųsti delegaciją į Vilnių derėtis. 1397 m. birželio mėn. ordinas pasiuntė Vytauto prašomą delegaciją, kurios pirmininko atsiminimų santrauką apie Lietuvą ištisai čia paduodame.

Skaityti daugiau: KRYŽIUOČIŲ RITERIS KYBURTAS APIE LIETUVĄ IR VYTAUTĄ DIDĮJĮ

MASKOLIŲ “STRATEGINIO SAUGUMO” ARGUMENTAI

PLK. K. GRINIUS

Nepasotinamas Maskvos svetimų teritorijų grobimas prasidėjo kada Maskvos kunigaikščiai pradėjo save vadinti Rusijos carais, o Petrų Pirmuoju pradedant— ir Rusijos imperatoriais. Nepaisant, kad Maskvos viešpačių spalva kiek pasikeitė, tas grobimas tebeeina ir šiandien, nei kiek nerodydamas tendencijos sustoti. Neskaitant Indijos, šiandien Maskvos letena bus jau užgrobusi tolygų Čingizchano imperijai plotą, o Vakarų Europos kryptimi anuometinių totorių rekordą bus net prašokus, čia Maskvai daug padėjo trumparegė demokratijų politika, sąmoningai panaikinusi bet kokią atasvarą ir tuo būdu rusams plačiai atidariusi visus stabdančius tvenkinius Europoje.

Europos centre mes šiandien tematome didžiulę tuštumą šonuose, nejaukiai ore pakibusios, šiaip taip plūduruoja Skandinavija su Ispanija. Toliau, kad ir kiek saugiau, bet su nemažesniu rūpesniu, į tamsų rytojų įsismeigusi savo žvilgsnį — žiūri britu sala.

Savo grobimams pateisinti Maskva griebėsi įvairių argumentų: čia ekonominiai sumetimai, ten "brolių-slavų” išlaisvinimo ar į “bendrą šeimą” grąžinimo obalsiai; čia strateginio saugumo argumentai, čia ir vėl proletarų klasės iš kapitalistinio jungo išlaisvinimo obalsiai.

Skaityti daugiau: MASKOLIŲ “STRATEGINIO SAUGUMO” ARGUMENTAI

PENKERI ŠANTAŽO IR NUOLAIDŲ METAI

B. ŽILVINIS

Civilizuotoji žmonija dabar stovi lemtingoje kryžkelėje: gyventi laisvėje, ar būti pavergtai nuožmaus bolševizmo, ši tikrovė, lyg nemirtingi Pravieniškių, Katyno, Flossenburgo, Buchenwaldo, Dachau, Varkutos ir kiti nesuskaitomi, dangaus keršto šaukią paminklai, baisioje didybėje grėsmingai byloja, kas laukia likusiųjų šiapus Dantės Pragaro, jeigu Stalinas su savo nusikaltėlių gaujomis įgyvendintų sovietinę ‘taiką” ...

Žvelgdami atgal į prabėgusi, vadinamąjį taikos penkmetį, kurį tegalėtume pavadinti karo paliaubomis, matome, kad komunizmas ne tik kad nesiekė taikingo sugyvenimo su Vakarais, bet, kur tik įmanydamas, kurstė pilietinius karus (Graikijoje, Kinijoje), streikus, riaušes (Italijoje, Prancūzijoje), vykdė bado blokadas (Berlyne), kad visuotiniam chaose galėtų lengviau įsiviešpatauti.

Ypač sėkmingai komunizmo žygis vyko Azijos žemyne, kur, pavergęs apie 400 milijonų kiniečių ir kitų jam palankiau nusiteikusių ir atsilikusių Azijos tautų mases, šiais metais birželio 25 d. pradėjo puolamąjį karą Korėjos pusiasalyje. Jo tikslas: pavergti ne tik pietuose geriau gyvenusius korėjiečius, bet ir priartėti prie Japonijos salų, kur gyvena 80 milijonų gana darbščių ir kūrybingų žmonių. Ir jie turėtų prisidėti prie tos milžiniškos gyvosios jėgos lavinos, kad užkariautų ir pavergtų bolševizmui visą baltąją rasę.

Skaityti daugiau: PENKERI ŠANTAŽO IR NUOLAIDŲ METAI

NAUJAS ORO KARO TALKININKAS

Besikeičianti lygsvara tarp puolamojo ir ginamojo karo įnešė naują faktorių oro karyboje. 1943 m. vokiečių naikintojai amerikiečių bombonešiams buvo padarę žymių nuostolių, šiems nuostoliams išlyginti, bombonešiai buvo vis labiau apkraunami kulkosvaidžiais, ligi jiems buvo suteikta toli skrendančių naikintojų apsauga.

Išradus sprausminius motorus, naikintojas vėl išsikovojo pirmumą. O dabar, su B-47 Boeing Stratojet bombonešiu, puolamoji oro karvedyba iškilo į savo aukštumą.

Skaityti daugiau: NAUJAS ORO KARO TALKININKAS

JAV KARINĖ POLITIKA 1950 METAIS

Šis straipsnis parašytas aukščiausio karinio JAV ir Atlanto Pakto valstybių autoriteto, Jungtinio štabo V-ko, Gen. Omar N. Bradley. Jis tilpo “Combat Forces Journal” ir plačiausiai pasaulyje skaitomame mėnesiniame žurnale “Readers Digest”. Dėl jo minčių aktualumo, šio straipsnio santrauka patiekiama ir mūsų skaitytojams.

Šiandien yra svarbiau, negu kada nors, kiekvienam amerikiečiui suprasti krašto karinę politiką, nes šie 1950 metai yra buvę lemtingi visai žmonijai. Pasaulio laisvieji žmonės nusprendė priešintis komunistinei agresijai, kur ji beįvyktų, jeigu reikalinga, panaudodami ir ginklą.

JAV užsienių politika nepasitenkina vien komunizmo stabdymu. Ji su juo atvirai kovoja, ir tai turi glaudų ryšį su mūsų karinės politikos pajėgumu ar ribotumais. Mūsų tauta privalo turėti toli numatančią politiką, kuri būtų pagrįsta mūsų pasirengimu. Mes negalime ją improvizuoti, nei svyruoti pagal vėjus, pučiančius išilgai Elbę Vokietijoje, ar Jangtsę Kinijoje.

Skaityti daugiau: JAV KARINĖ POLITIKA 1950 METAIS

AMERIKOS LIETUVIAI — II PAS. KARO DALYVIAI

Ltn. Kazys Kauspėda, Pittsburgh, Pa., karo metu užsitarnavęs karininko laipsnį.

Volteris Piliackas,Crainbrook, Pa., apdovanotas sidabro žvaigžde už pasižymėjimą gesinant degantį laivą, 1942 m., prie Salamonų salų, Pacifike.

Ltn. Juozas Garšva II-jo Pasaulinio karo dalyvis

PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIJONE

Legijono vėliava parade

VYT. ARŪNAS - GEDGAUDAS

Šio rašinio autorius, Vyt. Arūnas - Gedgaudas, II-jo Pas. karo metu, prancūzų svetimšalių legijone išsitarnavo seržanto laipsnį, buvo apdovanotas dviem kariniais kryžiais (su palmėm), kolonialiniu Tuniso kautynių medaliu ir kt. pasižymėjimo ženklais. Šiuo metu atvykęs iš Prancūzijos į JAV, sutiko bendradarbiauti KARYJE, pasidalindamas su mūsų skaitytojais savo nepaprastais kovų išgyvenimais bei įspūdžiais iš ano visame pasaulyje išgarsėjusio legijonierių gyvenimo.

Šiame pirmajame straipsnyje autorius duoda tik bendrąjį supratimą apie legijono esmę, jo praeitį ir žygius. ’

Visa tai mus suįdomina dar ir dėl to, kad pvz., ligšiolinėse Indokinijos kovose su raudonaisiais dalyvavo nemaža ir lietuvių karių - legijonierių, RED.

Vieną 1939 metų rudens dieną, kada Europoj jau dundėjo patrankos, o Paryžiaus bulvaruose buvo bepradedą kristi medžių lapai, aš, kaip prancūzai pasakytų, padariau "pique une tete a la Legion.”

Tai reiškia padaryti nėriko judesį, nuogam įsibėgėjus, nepažvelgiant atgal, ištiesti rankas pirmyn ir mestis nuo tramplyno į šalto vandens gelmę. Tai reiškia savo praeitį pakabinti ant kabyklos ir, pasižiūrėjus tik tris minutes į tą pakabintą nematomą individą, padėti parašą ant sutarties penkeriems metams.

Kaip ir visi žmonės, aš buvau nemažai skaitęs knygų apie prancūzų svetimšalių legijoną. Girdėjau apie jį sukurtas dainas, mačiau egzotiškas filmas...

Bet kada nuvykau į Afriką, pažinau visai kitokį svetimšalių legijoną. Man pačiam teko paraduoti lėtu ir ilgu žingsniu po “Boudin” garsais Sidi-Bel-Abbes, Fez, Meknes, Marrakech... gatvėmis. Man pačiam teko tiesti kelius, mūryti kareivines, vežti mėšlą... Teko skalbti seržantams marškinius, kad užsidirbčiau keletą frankų cigaretėms, kol pats gavau seržanto laipsnį ir jau galėjau savo marškinius duoti kitiems išskalbti.

Už tai šiaurinę Afriką, Sene-galiją ir Sacharą pamačiau ne kaip turistas, iš liuksusinio automobilio, bet daugelį vietų pėsčias, kaip kareivis, praeidamas. Visa teko pamatyti iš antros dekoracijos pusės, kuri niekad turistams nerodoma.

Skaityti daugiau: PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIJONE

VIENAS IŠ DAUGELIO

PASKUTINIS KPT. R. MARCINKAUS LAIŠKAS

Paminėdamas Lapkričio 23-ją, žurnalas “Ateitis” įsidėjo iš Anglijos gautą paskutinį kapitono Romo Marcinkaus laišką, kuris buvo rašytas p. S. P. 1941 m. čia jį ištisai paduodame mūsų skaitytojams.

Redakcija.

—Kapitoną Romą Marcinkų aš sutikau Lietuvos Pasiuntinybėje, Londone, per Kalėdas 1941 m. Jis buvo neseniai atvykęs Anglijon ir džiaugėsi, kad esąs priimtas į Karalškąją Aviaciją. Daugiau mums neteko susitikti. Po kelių mėnesių narsios kovos jis buvo pašautas virš anglų kanalo, paimtas vokiečių belaisvėn ir patalpintas garsioj “Stalag Luft III.” Vokiečių sušaudytas drauge su keliolika anglų karininkų, už mėginimą pabėgti iš minėtos stovyklos. Laiškas paduotas, išleidus įžangą ir pabaigą.    S. P.

CAPTAIN R. MARCINKUS
R.A.F. station, Upavon Officers’ Men, Marlborough Wilts 
12N March, 1941

... Tik užvakar grįžau iš šiaurės Anglijos, kur buvau apie porą savaičių prikomandiruotas prie kito aviacijos junginio. Dabar esu savame junginy, bet girdėti, kad mus visus žada perkelti kažkur kitur. — Juk čia, nors ir nematomai, eina didelis pasirengimas vokiečių rengiamai invazijai pasipriešinti. Kur mus pasiųs — nežinia. Ar daug mūsų iš naujos vietos grįš — taip pat nežinia. Geriau apie tai negalvoti.

...papasakojęs viską iš eilės apie save, tikrai atsakyčiau į visus Tamstą dominančius klausimus,

tad pradedu ...

Prancūzų karo vyriausybė (Ministre de l‘Air) paprašė mūsų karo vyriausybės, kad pasiųstų jiems eskadrilę lietuvių - karo lakūnų. Kadangi mes turėjome glaudžius santykius su prancūzų karo aviacija ir visad pirkdavom pas juos savo kariškus lėktuvus, tai sunku buvo jiems atsakyti. Todėl buvo surengta eskadrilė, ir mane paskyrė tos ekspedicijos vadu. Išvažiavau pirmas. Jie turėjo atvažiuoti vėliau, nes kartu buvo neįmanoma važiuoti. Vykti reikėjo aplinkiniu keliu per Rygą - Stockholmą - Malmo”-Ams-terdamą - Bruselles - Paris. Kiti

Lietuvos karo lakūnai žiemos pratimų metu

Skaityti daugiau: VIENAS IŠ DAUGELIO

PIRMASIS IŠ GREAT NECKO

GRAŽIOS VYTAUTO DAUGIRDO IŠLEISTUVES Į ARMIJA

Tarptautiniam gyvenime į grubią agresijos jėgą — tegalima atsakyti jėga. Tad visiškai suprantama ir natūralu, kad Jungtinės Amerikos Valstybės, tiek ligšiolinės raudonojo fašizmo agresijos Korėjoje, tiek paskubomis bręstančio III-jo Pasaulinio karo akivaizdoje, — yra verčiamos visomis galiomis pasirengti sutikti šią, atrodo, neišvengiamą audrą.

 

Vykdant reikalingą, įstatymais numatytą gyvosios pajėgos mobilizaciją, JAV armijon vis dažniau pašaukiama ir lietuvių tremtinių vyrų.

Gruodžio 9 d. vakare, Great Necke’, jaukioje Elenos ir Jono Blažonių svetainėje įvyko pirmojo iš šios lietuvių tremtinių kolonijos kario—Vyt. Daugirdo išleistuvės JAV armijon.

Vytautas Daugirdas gimė 1927 m., lapkričio 25 d. Dotnuvoje. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, o ją baigė jau tremtyje, Vokietijoje, Eichstaedt’o DP stovykloje.

1947 m. pradžioje, Vokietijoj pradėjus formuotis pagelbiniams tautiniams lietuvių daliniams okupacinės JAV armijos sudėtyje, Vytas savanoriškai stojo vienon sargybų kuopon. Ten jis garbingai išbuvo ligi 1949 m. birželio mėn., kol su tėveliais turėjo pasirengti išvykti Amerikon.

Skaityti daugiau: PIRMASIS IŠ GREAT NECKO

ATLANTO DAINA

Bern. Brazdžionis

 (Kuopų vyrams)

Krantus paliekam ir išvykstam,
Sūpuojami šaltų bangų.
Tik niekad niekad nesugrįžta
Daina senų kovos draugų.

Žuvėdros dvi dienas mus lydi,
Nepasitinka tik prieš dvi. 
Pavasari ne dukart žydi 
Alyvų žiedlapiai melsvi...

Skaityti daugiau: ATLANTO DAINA

Kūčios

STASYS DAINORA

Mano patėvis buvo Mikalajūnų kaimo parinktinis-seniūnas.

Diena prieš Kūčias atėjo pas mus puskarininkis. Jau buvo pavakarys. Jis paaiškino patėviui, kad reikės pastotės, nuvežti Kūčias vienos kuopos vyrams į frontą. Patėvis pasikrapštė galvą ir, išsiėmęs pypkę iš bedantės burnos, tarė:

— Kad jau reiks, tai ką gi darysi — reikės vežti. Bet ką dabar iš kaimo pajudinsi: visi rengiasi Kūčioms, o be to, ir taip dažnai reikia tų pastočių.

Tačiau, ilgai negalvojęs, nutarė savo Kaštoną pagerbti. Juk tai bus nepaprasta kelionė, Kūčias į šventąjį stalą juk veš kariams, kurie gina savąją žemę!

Žinojau, kad reikės važiuoti man: senas patėvis nevažiuos, o mama užimta — namuose kūčias ruošia.

Skaityti daugiau: Kūčios

KAUTYNĖS PRIE JONIŠKĖLIO

VLADAS RAMOJUS

 (Iš partizaninių kovų 1944 m. vasarą)

1944 m. liepos men. nuo Vitebsko atžygiavę, jau gerokai pailsę ir išsisėmę, raudonosios armijos daliniai diena po dienos užiminėjo vis naujas rytų Aukštaitijos vietoves. Vokiečiai jokio pasipriešinimo nerodė, nes, po triuškinančiu mūšių, armija buvo pakrikusi, o kariai moraliai palaužti. Vieninteliai, kurie raud. armijai vietomis užstojo kelią, tai buvo civiliai, silpnai ginkluoti ir, palyginus su priešu, menkučiai skaičiumi, bet tvirti savo dvasia Lietuvos sodžių ir miestų sūnūs. Sėkmingi jų mūšiai ties Utena, Anykščiais ir kitur ilgai bylos tauriajam pasauliui, kaip lietuviai negeidė raudonųjų ir ginklu priešinosi tiems, kurie jau tretįjį kartą prievarta nešė kruviną “saulę” į Lietuvą...

Kai mes vieną liepos mėn. pabaigos vidudienį, pilni entuziazmo, iš Linkuvos pajudėjom atgal į rytus, tikslu išstumti iš ten mažus raud. armijos dalinius, kaip mūsų žvalgyba apie tai buvo painformavusi, bolševikų rankose jau buvo visa rytų Aukštaitija, o fronto smaigaliai siekė Biržus, Šiaulius, Žagarę ir Mintaują. Civilių ginkluotų Lietuvos vyrų, kuriuos tikrai galima drįsti partizanais pavadinti, Linkuvoj tuo metu buvo susitelkę iki keleto šimtų. Vieni iš jų apsisprendė patraukti į Žemaitiją, o kiti pasiryžom vykdyti savųjų karininkų suplanuotą žygį — atgalios į rytus, į atvirą kraujo kovą su okupantais.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS PRIE JONIŠKĖLIO

Po savo vėliava

A. Š.

Iš Alf. Daudet

Pulkas kovėsi prie geležinkelio pašlaitės ir buvo gana taikiai apšaudomas didelių armijos dalių, esančių pamiškėje. Priešai jau buvo devyniasdešimt metrų atstume, bet išdidus pulkas nejudėdamas stovėjo prie savo vėliavos. Didžiuliame besileidžiančios saulės, išplaukiančių rugių ir plačiųjų ganyklų horizonte šita vyrų masė, besisukanti ir paskendusi parako dūmuose, atrodė tarsi kaiminė, užklupta atvirame lauke baisaus audros sūkurio. Nieko nebuvo galima girdėti, kaip tik šautuvų traškėjimą, duslų garsą besiritančių į griovį katiliukų ir šalmų, tik tą ilgą kulipkų zvimbimą, lyg gailiai skambančio instrumento įtemptų stygų virpėjimą. Laikas nuo laiko suplevėsuodavo didvyriškai besiginančių vyrų vėliava, sprogstančių sviedinių blaškoma. Laikas nuo laiko ji vėl paskęsdavo dūmuose ir dulkių debesyse. Tada pasigirsdavo duslus ir kriokiąs balsas, nustelbdamas šūvių trenksmą, mirštančiųjų vaitojimą ir sužeistųjų aimanų žodžius:

—    Prie vėliavos, draugai, prie vėliavos!

Žaibo greitumu puldavo kareiviai į šitą paraudonavusį rūką, ir pulko vėliava vėl išdidžiai suplevėsuodavo virš visų galvų.

Trisdešimt devynis kartus ji buvo jau bekrintanti, trisdešimt devynis kartus dar šiltas jos kotas buvo beišslystąs iš mirštančiojo rankos, bet nuolat ji vėl buvo sugriebta ir pakelta aukštyn. Ir kai saulei leidžiantis iš pulko teliko tik saujelė kareivių, su nepaprastu didvyriškumu kovojančių, iš pulko vėliavos nieko daugiau neliko, tik suplėšytas skuduras, kurį stipriai laikė savo rankose kruvinu veidu kareivis Ornas — trisdešimt devintasis vėliavnešys tą dieną. Ornas buvo iš jų laimingiausias.

Skaityti daugiau: Po savo vėliava

Iš II pasaulinio karo dienoraščio

 

V. VAIDUTIS

1940 m. birželio 15 d.

Vokiečių armijos užimtos Vakarų fronte, šia proga naudojasi Rusija. Neramios žinios apie artėjančią mūsų valstybinės nepriklausomybės pabaigą, lyg Damoklio kardas, kybo ant mūsų galvų.

Suskamba telefonas. Kalba Vilniaus pasienio policijos baro viršininkas Liauda-Liaudanskis. (Jo vedybų žiedą radau Vilniaus Lukiškių kalėjime 1941 m. vasarą...)

—    šiandien apie 10 val. bolševikai prie Barvoniškių peržengė sieną ir išstatė lauko artileriją, nukreiptą į mūsų pasienio sargybas. Ką manai daryti?

—    Tuč tuojau važiuokime į Šumską ir patikrinkime padėtį vietoj. Po 25 min. būsiu jūsų būstinėje.

—    Lauksiu.

Apie 14 val. atvykstame į Šumską. Pirmas vaizdas: ūkininkai, apgulę visas krautuves, perka druską, degtukus, žibalą, žodžiu, viską, ką tik galima už pinigus gauti.

Skaityti daugiau: Iš II pasaulinio karo dienoraščio

“MŪSŲ ŽINYNAS”

1921-1940-1951

Ateinančiais metais vasario ar kovo mėn. sukaks lygiai 30 m., kai pasirodė pirmasis tojo karo mokslo žurnalo numeris, plk. Itn. J. M. Laurinaičio suredaguotas. Nuo 2 nr. redagavimą perėmė plk. Itn. Vytautas Steponaitis, kuris ir redagavo jį ilgiausiai, apie 15 metų ir sugebėjo pastatyti žurnalą į tinkamą aukštumą. Palyginimas su kitų valstybių, kartais daug stipresnių, didesnių ir turtingesnių, kariniais žurnalais, dažnai rodė “M. Žinyno” pranašumą. Tiktai trumpam laikui Steponaitis buvo užleidęs savo vietą gen. št. plk. Juozapui Lanskoronskiui, kai jam teko atlikti rikiuotės stažą 2. p. pulke. Paskutinius penkius metus žurnalas buvo vedamas dipl. intend, plk. ltn. Šimkaus.

Laurinaičio - Steponaičio-Lanskoronskio redaguotas “Mūsų žinynas” nebuvo niekad vien grynai kariniu žurnalu. Nemaža buvo jame išspausdinta mūsų istorikų prof. A. Janulaičio, plk. ltn. prof. Vaclovo Biržiškos, menininko prof. Pauliaus Galaunės ir kitų mokslo vyrų veikalų. Tad toks ir šiandien daug kur nepasenęs, yra įdomus ir kartais gali patarnauti, kaip šaltinis moksliniam darbui.

Skaityti daugiau: “MŪSŲ ŽINYNAS”

SEDA

A. S.

Ko gi taip sužiuro nerime visi?
Ant Sedos miestelio juodas debesis—
Tai ne rudens vėjas pučia mirtimi,
Tai lėktuvai sklando, mirtį sėdami.

Ant Ketūnų kelio tankai keturi —
Pasipylė ugnys dulkių sūkury.
O mes dar nežinom—klausiame vadų:.
Kieno šitie tankai—rusų? vokiečių?

Skaityti daugiau: SEDA

NEDAUGEL MŪSŲ

Studentų Atsargos Karininkų Korp! “Ramovė” Nepriklausomybes metais

Nedidelis būrelis studentų atsargos karininkų prieš 19 metų Vytauto Didžiojo Universitete, Teisių Fakultete, poselėjo mintį savos studentiškos organizacijos įkūrimo reikalu, šiems jaunuoliams įdiegta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos tėvynės meilės, mokslo ir drausmės dvasia sakyte sakė: “Papuoškite lietuviškos studentijos gyvą ir gražų organizacinį gyvenimą darviena nauja atsargos karininkų organizacija.”

 

Universiteto vadovybei pritariant ir tuolaikiniam gen. štabo viršininkui, bei Karo Mokyklos viršininkui gen. Jackui šią idėją remiant, buvo įsteigta Lietuvos Studentų Atsargos Karininkų draugija “Ramovė”, kuri greit persiorganizavo į korporaciją.

Korp! “Ramovė” savo aktyvų studentiškos veiklos darbą vainikavo sėkminga veikla, keldama drausmės ugdymą savybėje ir skleisdama tėvynės meilės ir susiklausymo dvasią plačioje Lietuvos visuomenėje.

Skaityti daugiau: NEDAUGEL MŪSŲ

PEISAŽAS NUO KALNŲ

Juozas Šilainis

Žvelgiu į Adelaidės grakščią panoramą,
Žvelgiu nuo saulėje paskendusių kalnų.
Ir nesuprantu, ką man medžių lapai šlama,
Tiktai žinau: ne šia diena aš gyvenu.

Šiandien esu apsvaigęs ne nuo seno vyno,
Ir ne nuo įspūdžio pašėlusiai gilaus.
Tai kas, vai kas dabar mane čia taip svaigina?
Ir kas čia sunkią galvą prie širdies priglaus?

Skaityti daugiau: PEISAŽAS NUO KALNŲ

KAIP GYVENA LIETUVIAI VOKIEČIŲ ŪKYJE

Šiuo metu Vokietijoje lietuviai gyvena dvejopai: vieni dar tebeglobojami IRO, kiti jau pervesti į vokiečių ūkį. Pirmieji gauna nemokamai maistą, pastogę ir aprangą. Antrieji tegauna pašalpą, vadinamą Fuehrsorge: šeimos galva — 37 Dm. (8-10 dol.) per mėn., žmona — 25 Dm., vaikai—    po 20 Dm., viengungiai — 40 Dm. Už pastogę kai kur nereikia mokėti, o kai kur reikia, žiūrint, kaip nutaria vokiečių provincine valdžia. Jokių drabužių ir avalynės šie lietuviai negauna.

Skaityti daugiau: KAIP GYVENA LIETUVIAI VOKIEČIŲ ŪKYJE

PRIEŠ ŠEŠETĄ DIENŲ IŠ EUROPOS

Saulėtą gruodžio popietę Brooklyno Grand Street atsitiktinai susipažįstu su viena lietuve tremtine. Patyrusi mane esant vieną iš KARIO red. vyrų, maloniai pakviečia užeiti čia pat gyvenančion jaunų lietuvių šeimon, kuri susilaukė savo senų tėvų, dar tik prieš 6-tą dienų atvažiavusių iš Vokietijos.

Paeiname keliasdešimts žingsnių, kopiame laiptais aukštyn ir atsirandame kukliame butelyje, kur įsikūrę jau anksčiau atvažiavusieji tremtiniai. Jaunas vyriškis ir šiuo metu palinkęs braižė kažkokį projektą, tvirtai tikėdamas gauti darbo savo specialybėje.

Tik ką atvažiavusieji tėvai — Bronius Brasiūnas su žmona. B. Brasiūnas — vaistininkas, suvalkietis, gyvenęs Memmingeno stovykloje ir dirbęs vaistinės vedėjo pareigose, buvęs Liet. Raud. Kryžiaus įąaliotinis.

Skaityti daugiau: PRIEŠ ŠEŠETĄ DIENŲ IŠ EUROPOS

GRUODŽIO MĖNUO JUNGTINĖSE TAUTOSE

DR. V. A. DAMBRAVA

(Svarbesniųjų JT Visumos Susirinkimo sprendimų apžvalga)

Su šiuo KARIO nr. skaitytojai pradedami informuoti apie Jungtinių Tautų darbus penktoje sesijoje.

Kitame nr. mūsų bendradarbis Dr. Vytautas-Antanas Dambrava sutiko paruošti išsamų reportažą apie mūsų pačių, o kartu ir paskirų Jungt. Tautų delegacijų pastangas Lietuvos klausimui kelti. Straipsnis bus pailiustruotas specialiai parinktomis nuotraukomis iš Jungtinių Tautų sesijos. RED.

Gruodžio men. 18 d. prieškalėdiniai JT posėdžiai baigėsi. Paskutiniuoju laiku jau buvo jaučiamas delegatu išsisėmimas, nes, be suinteresuotu, daugelis delegatų debatuose dalyvaudavo be entuziazmo. Gal tik viena SSSR delegacija, nežiūrint, kad jos visos rezoliucijos buvo atmestos, buvo agresyvi iki paskutinės valandos. Jei pradžioje rodydavosi tribūnoje Višinskis, pasikeisdamas su Maliku, tai paskutiniuoju laiku vis dažniau pasirodydavo ir antraeilės delegacijos figūros su Arutinianu, Tsarapkinu ir Soldatovu.

Skaityti daugiau: GRUODŽIO MĖNUO JUNGTINĖSE TAUTOSE

LIETUVOS GENOCIDO PARODA

Jau dešimt metų, kai Lietuva teriojama žiaurių okupantų, o pati lietuvių tauta planingai naikinama.

Pasaulyje išblaškyti lietuviai negali būti abejingi partizanų vedamai kovai dėl Lietuvos laisvės, todėl visomis priemonėmis turi drauge su jais kovoti žūtbūtinę kovą.

Viena kovos priemonių yra tikslus bolševikų-komunistų kėslų ir jų genocido metodų pavergtuose kraštuose iškėlimas.

Šia kryptimi tarp kitko ir dirba Lietuvos Antinacinės Rezistencijos buvę politiniai kaliniai.

Prie LAR b PK Sąjungos veikiantis Lietuvos Tautinės Martirologijos skyrius, vadovaujamas Jono Rimašausko, buvusio bolševikų ir nacių kalinio, per eilę metų rinko dokumentinę medžiagą ne tik apie mūsų tautos aukas nacių okupacijos metais, bet ir apie raudonųjų mūsų tautai daromas skriaudas.

Skaityti daugiau: LIETUVOS GENOCIDO PARODA

Karinės žinios

Galimi pasikeitimai

Šiuo metu svarstoma Tol. Rytų karinės vadovybės problema gali būti išspręsta taip: gen. MacArthuras grįžtų į Vašingtoną, Jungtinio štabo viršininku, o pakeistų jį gen. Omar Bradley.

Naujas lėktuvnešis

1951 m. pradžioje būsiąs pradėtas statyti naujas superlėktuvnešis, šiek tiek didesnis, negu 45.-000 to Midway. Nuo jo denio atomines bombas nešą sprausminiai bombonešiai galės nuskristi apie 1.500 mylių ir grįžti atgal į lėktuvnešį.

Svarbus dalinių judėjimas

Jugoslavija prie Bulgarijos pasienio siunčia ne tik savo geriausius, kautynėse išbandytus vienetus, bet ir Tito asmeninės apsaugos vyrus. Apgultame krašte toks dalinių judėjimas yra normalus reiškinys, tačiau gerai informuoti sluoksniai tvirtina, kad Tito šią žiemą tikrai laukiąs bulgarų įsiveržimo. Bulgarai esą geriausiai ginkluoti iš visų satelitų. Amerikos žvalgyba tiki, kad Tito baimė gali būti visiškai pagrįsta.

Skaityti daugiau: Karinės žinios

LAPKRIČIO 23-OJI JAV IR PASAULYJE

DETROIT. — Amerikos Lietuvių Sąjungos ‘Ramovės” Detroito Skyrius lapkričio 23 d. surengė iškilmingą Lietuvos kariuomenės šventės minėjimą. Minėjimas pradėtas 9 val. 30 min. iškilmingomis pamaldomis už žuvusius karius kovoje dėl Lietuvos laisvės, šv. Antano parapijos bažnyčioje. Pamaldas atlaikė ir pritaikytą dienos proga pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. dr. Boreišis. Pamaldų metu prie JAV ir Lietu vos vėliavų asistavo Detroito skautai ir skautės.

Po pamaldų įvyko minėjimas buvusioje lietuvių salėje. Minėjimą atidarė “Ramovės” skyriaus pirmininkas mjr. Racka, pabrėždamas šios dienos dvejopą—Padėkos dienos ir Lietuvos Kariuomenės šventės reikšmę. Prelegentas, ltn. dr. Mickevičius, skaitė paskaitą “Lietuvos kariuomenės kūrimasis", nušviesdamas sunkius Lietuvos Tarybos Vilniuje pirmuosius žingsnius, kuriant Lietuvos kariuomenę, o taip pat kietas savanorių kovas su visais Lietuvos priešais. Ltn. Kriščiūnas savo paskaitoje “Lietuvos kariuomenės vaidmuo” — išryškino mūsų kariuomenės įnašą į Lietuvių Tautos atgimimą, auklėjimą ir valstybinį gyvenimą.

Po paskaitų vyko trumpa meninė dalis, kurią išpildė Detroito Lietuvių Balso Radio Klubo vyrų choras, vadovaujamas kompozitoriaus Br. Budriūno, ir vietos skautai.

Skaityti daugiau: LAPKRIČIO 23-OJI JAV IR PASAULYJE

LAIŠKAS EUROPON

Mielas Prieteliau,

Jau beveik dveji metai praslinko, kai su Tavim išsiskyrėm tarp anų barakų, kurie mus daugelį metų laikė pririšę prie savęs. Puikiai pamenu tą dieną. Buvo gražus, saulėtas švabiškas pavasaris, o mūsų komitetas buvo nuverstas. Mat, dėl išeikvojimų maisto sandėlyje, ir dėl viešo visuomenės protesto, sandėlininkas persikėlė net į kitą zoną. Pameni, tada nieks nesutiko eiti į komitetą, išskyrus mane. Aš, žinoma, sutikau. Ir tai tik dėl to, kad žinojau, jog tą pačią dieną išvykstu į pereinamąją stovyklą, pakeliui į JAV. Kaip ten buvo toliau — nieko nežinau, bet dabar čia galiu visiems pasakoti, jog “kempėse” buvau net komiteto pirmininku. Matai, čia, Amerikoje, labai svarbu turėti kokį nors titulą, žmogus be titulo, ir dar buvęs DiPi, vietinių visiškai negerbiamas. Beveik visi atvykusieji turia kokius nors titulus.

Tai matai, prieteliau, kas darosi.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS EUROPON

Kuprinės pabiros

BANGUOTOS ŠYPSENOS

BABILONAS
Spoksau į bangelių grimą
Į mirgėjimą žvaigždžių —
Pro propelerių ūžimą
Balsą kažkieno girdžiu.

“Duok poezijos”, — tai šaukia
Man redaktorius rimtai, —
Apie tai, kaip laivas plaukia,
Ką mes jaučiam, apie tai.

Žiūriu į marias pro “bortą”
Ir žiūrėdamas mąstau,
Kaip šiandien valiau “abortą”,
Kaip  valyt rytoj reiks tau...

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros