Poezija
V. PERMS.
TA PATI.
Tu buvai kaip peteliškė,
Be rūpesčių lakstei, sklandei;
Lyg versmėmis jaunystė tryško,
Ar tu bėgiojai, ar žaidei.
Drugeliu skraidei tu tarp rugių,
Buvai linksma, linksma, stati;
Ir lyg neužmirštuolė tarp dagių
Likai man tu vis ta pati. . .
. . .Žinau, kad tave vyrai glamonėjo,
Ir spaudė prie savęs jie taip arti;
Daugel metų jau praėjo—
Ir vis tik tu man ta pati. . .
BROLIUI
Lyg piemens botagu
Paprūdyj po lietuas,
Suraukšlėjo veidus
Žiauri ranka Dangaus.
Pražilom kartu:
Aš tremtyj — tu miške;
Ir belaukiant graudu,
Kada gi būsim namie?
Ir ateis dar naktis,
Kai įnirtęs dangus,
Mes vaivorykščių ugnis—
Ir keršto lietus prapliups.
Tikiu, bus ta naktis;
Kai veide raukšlės išnyks;
Kai kojomis skelsim ugnis—
Ir tėviškei laisvė nušvis . . .
Žaizdų dulkes nuplaus
Geltonplaukė, basa;
Linų maršką prispaus,
O pagydys— rasa - - -
Ir ryte, po miglos,
Plakatais gatves nušluos,
Paminklais šaligatvius išklos,
O žvaigždes bušeliais parduos ...
Tam pačiam pagiryj
Brolis brolį bučiuos,
Ir piemuo paprūdyj
Žaliukes varles kapos
