KARIUOMENĖS VAIDMUO NEPRIKLAUSOMYBEI IŠAUŠTANT
GEN. ŠT. PLK. J. LANSKORONSKIS
Vasario 16 d. sukaktį tremtyje minime ne kaip džiaugsmo ir pasididžiavimo dieną. Ji yra susimąstymo diena apie lietuvių išeitą istorinį kelią ir apie jų likimą. Dvasioje apžvelgiame visas jėgas, kurias amžių bėgyje tauta gebėjo sutelkti. Tame susikaupime stipriname mūsų valią ir ryžtą laisvės neatsižadėti ir kančia ir aukomis Lietuvai kelią į laisvųjų tautų tarpą vėl praskinti.
—o—
Pirmąjį kartą praradusi valstybinį savarankiškumą lietuvių tauta paskendo glūdžios nakties tamsoje. Vergovėje pamažu nyko ir dilo valstybės idėja ir jos tradicijos, o vadovaujančiam bajorų luomui nutautėjant silpnėjo ir tautinė sąmonė. Vis jau visiškai ji neužgęso ir drauge su kalba išliko gyva liaudies gelmėse.
Daug ir daug kartų esame sau kartoję ir todėl gerai žinome kaip įvairių veiksnių veikdinama, iš atbudusios liaudies tarpo kilusių šviesuolių naujos kartos nuolat kurstoma, vos mirgėjusi tautos sąmonės kibirkštėlė ilgainiui įsidegė į didžiulę liepsną apėmusią visą lietuvių žemę. Toji nauja viršluominė tautos sąmonė brendo ilgai, nuolatinių kovų kančioje, varge, ašarose ir kraujo klanuose. Prarastos laisvės sukilimais atgauti nepavyko. Rusų valdžia kartu su politine laisve ryžosi iš lietuvių išrauti ir visus jų tautinės sąmonės želmenis. Panaudodama visas nutautinimo priemones, ji engė kraštą be jokio pasigailėjimo, bet niekas negalėjo sustabdyti atbudusio, iš visų versmių pasruvusio ir už tautos gyvybę kovojančio tautiškojo sąjūdžio. Kada mūsų pavergėjai Pirmojo Pasaulinio karo palaužti sugriuvo, lietuvių tauta jau buvo pilnai subrendusi pati savo likimą lemti ir pasiskelbė atstatanti nepriklausomą valstybę. Deja! Vienas dalykas yra pasiskelbti, kitas dalykas yra tapti nepriklausomu.
—o—
Per Nepriklausomybės Akto paskelbimo iškilmes esame įpratę girdėti puikias kalbas aDie tautos kilnią valią nusikratyti verguvės pančius ir pačiai savo likimą vairuoti, apie tautos vadų, didžių vyrų nuopelnus, apie mūsų politikų drąsą ir politinę išmintį. Bet nėr tuos minėjimus dažnai pamirštama anų laikų tikrovė ir mažai, per mažai pagerbiamas, kartais ir visai pamirštamas, tikrasis nepriklausomvbės kūrėjas, pilkasis anoniminis LIETUVOS KAREIVIS.
Kas buvo tuolaikinė Lietuva? Karo apdegintas ir apnaikintas kovų laukas, ekonomiškai suardvtas ir okupantų nuolat plėšiamas ir sistematiškai alinamas kraštas. Visa, kas tiko maistui, javai ir gyvuliai iš žmonių buvo atiminėjami, miškai kertami ir gabenami kitur, palikę be šeimininku ūkiai prievarta eksploatuojami, visokiomis prievolėmis kamuojami ir bausmėmis už vokiečių įsakymų nevykdymą varginami, beteisiai kaimo žmonės jautėsi neišreiškiamai sunkioj, sunkesnėje kaip caro verguvėje. Tiek kaimo, tiek miesto jaunimas būdavo suimamas ir naudojamas prievartos darbams. Daug inteligentų už pogrindžio veiklą ir slaptą atsišaukimų platinimą buvo ištremti arba susodinti į kalėjimus. Vokiečių okupacinė karo administracija, griežtai prislėgusi kraštą, iš pradžių neleido pasireikšti jokiam politiniam bei visuomeniniam darbui. Vėliau, karą nors ir pralaimėjusi vokiečių kariuomenė ilgai dar tebebuvo Lietuvoje ir tebelaikė vadžias savo rankose. Jos tarpe kilo riaušių ir suiručių: rusų pavyzdžiu sekant, daug kur kilo kareivių maištų, susidariusios jų tarybos vienur kitur okupacinę valdžią laikinai paėmė į savo rankas. Kitur vėl savarankiškai veikė atskirų dalių štabai, bet visur pradėjo siausti niekur negirdėtas dezertyrų ir padugnių banditizmas, su kuriuo kovoti buvo bejėgiai ir išlikę drausmingi vokiečių kariuomenės daliniai. Krašte, ypač miestuose, rusų pavyzdžiu pradėjo organizuotis ir komunistai. Vietiniai lenkai kvietė savuosius užimti Lietuvą. Nebuvo ne tik jokios valdžios ar bendros administracijos įrankio, bet ir paprastus savivaldybės organus reikėjo naujai kurti. Toks yra, labai paviršutiniškai suglaudus, tuometinės Lietuvos vaizdas; tokioj materialinėj, politinėj ir moralinėj aplinkumoj mūsų valstybės vyrai ryžosi paskelbti Nepriklausomybės Aktą! Ak, kiek panašumo, ak, kiek žiaurios analogijos su dabartimi!
—o—
Pradėdama veikti Naujoji Lietuva, naujoji jos vyriausybė, net savo pačios saugumui patikrinti neturėjo jokios ginkluotos jėgos. Norėdama nors kiek apsivalyti nuo banditizmo ir apsidrausti nuo vidujinės netvarkos, valdžia ėmėsi, tiksliau tariant, tik galvojo kurti miliciją ir policiją, bet greitai įvykių buvo pralenkta. Galvodama, kad kilnaus “tautų apsisprendimo” šūkio saugomas mažas tauteles niekas nedrįs pulti, vyriausybė manėsi esanti kariuomenės nereikalinga, nes sienoms saugoti pakaksią vienos milicijos. Daug svarbiau esą, kad mus pripažintų užsienis. Diplomatinei akcijai sustiprinti ir propagandai suaktyvinti ministras pirmininkas A. Voldemaras su ministrų dalimi išvyko į užsienius. Tuo tarpu vokiečių daliniams iš Lietuvos pradėjus trauktis, jų įkandin veržėsi Rusijos komunistai. 1918 m. gale jų kariuomenės daliniai artėjo prie Vilniaus ir veikiai jiems pateko visi Lietuvos rytai. Padėtis buvo tragiška. Dar ničnieko de fakto nenuveikusi vyriausybė iš Vilniaus pabėgo. Susidarė nauja, su M. Sleževičium priekyje. Realistiška ir praktiška, naujoji vyriausybė suprato, kad be kariuomenės nebus savarankios Lietuvos, ir nieko nelaukdama ėmėsi tą kariuomenę organizuoti. Tam darbui atsirado patyrusių žmonių iš grįžusių iš Rusijos lietuvių karininkų tarpo. Jau Rusijoj, kilus revoliucijai, lietuviai kitų tautų pavyzdžiu, buvo bepradedą organizuoti savus kariuomenės dalinius. Lietuvių batalionų jau buvo Vitebske, Smolenske, Ukrainoje, Sibire ir kitur, jau buvo sudaryta Lietuvių Karių Sąjunga su centro valdyba Petrapilyje, jau buvo ruošiami planai kaip tuos dalinius sutraukti į Lietuvą, tačiau veikiai valdžią paėmė bolševikai ir lietuvių batalionus išsklaidė. Jau įgiję patyrimo, karininkai stojo organizuoti pulkus Lietuvoje. Savarankiškesni gavo uždavinį pasklisti po Lietuvą ir organizuoti savanorių — partizanų būrius, iš kurių vėliau išsirutuliojo kariuomenės vienetai.
—o—
1918 m. lapkričio 23 d. išleistas pirmasis kariuomenės organizavimo reikalu įsakymas. Toji diena laikoma kariuomenės organizavimo pradžia, bet tą dieną galima laikyti ir faktinos Nepriklausomybės pradžia, nes tik nuo tos dienos savarankiškumo sapnas nustojo būti sapnu. Be to, po mėnesio, gruodžio 29 d. į vyriausybės šauksmą atsiliepė tūkstančių tūkstančiai savanorių. Entuziazmo ir tikėjimo į ateitį pagauta Lietuva išėjo į žygį savo likimą kitaip pasukti ir prarastą laisvę kardu ir krauju atpirkti. Ir stojo į kovą ir kovojo visi kaip kas mokėdami ir kuo kalėdami. Ir buvo vienas ištisas išorinis ir vidinis frontas: viduje sodybos, kaimai, miesteliai savarankiškai valėsi nuo banditų, nuo tautos kamieną apsėdusių svetimų vabzdžių, nuo iš kitur atneštų puvėsių, o suburtas į pulkus jaunimas išėjo vyti laukan ginkluotų atėjūnų gaujas.
Trumpam rašinyje neįmanoma suglausti mūsų kariuomenės žygių. Kovoms prasidedant bolševikai jau buvo užėmę ne tik Vilnių, bet 1919 m. pradžioje jie jau buvo užėmę Šiaulius, pasiekę Kėdainius, Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno. Mūsų dalių pirmos aukos ir pirmi laimėjimai prie Kėdainių, Alytaus, Jezno ir kitur padrąsino jaunutę besikuriančią kariuomenę ir įkvėpė jai ir kartu visai tautai pasitikėjimą savomis jėgomis ir dar didesnį ryžtumą ištesėti. Ir ištesėjo: išvarė rusus-bolševikus, išvarė ir apvalė kraštą nuo vokiečių kariuomenės likučių, apgynė nuo pageidusių jį prisijungti kaimynų lenkų. Per kančias ir aukas, jaunuolių gyvybėmis skindamos sau kelią, nuo laimėjimo prie laimėjimo ėjo mūsų kariuomenės dalys, savo vėliavose įrašydamos tautai vis naujus, krauju primirkusius, heroiškos istorijos lapus.
—o—
Kai žvilgsnį metam atgal į mūsų dar taip netolimą praeitį ir kai pasididžiuodami sumetam ką mes, kaip tauta, esame nuveikę ir ką įvairiose politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse esame pasiekę per tuos 20 metų nepriklausomo gyvenimo, drąsiai galime teigti: jei nebūtų 23-čios lapkričio, nebūtų ir kariuomenės, nebūtų buvę ir tų 20 metų Nepriklausomos Lietuvos! Nebūtų buvę mūsų mokyklų ir universitetų, musų senoji kalba nebūtų pražydusi kaip civilizacijos kalba. Nebūtų buvę mūsų muzėjų, teatrų, mūsų meno šventovių. Mus beužmirštąs pasaulis būtų baigęs visai užmiršti! Mūsų gyvenimas būtų buvęs skurdus svetimųjų naudai bedirbant. Mūsų tautinio atbudimo srovė būtų išsekusi ir užmaršties smėliuose vėl nugrimzdusi. Jei šiandien, kad ir vėl pavergtos, mūsų tėvynės vardą visas pasaulis žino ir mus užjaučia, jei turime politinio, socialinio ir visuomeninio gyvenimo patirtį, jei turime profesorių, gydytojų, inžinierių, visuomenininkų ir įvairių amatų ir specialybių kadrų, jei politiškai ir sociališkai esame subrendę, susipratę ir pasiryžę už savo teises kovoti ir tikime, kad toje kovoje laimėsime, tai tik todėl, kad mūsų kariuomenės dėka ir jos užuovėjoje turėjome tuos dvidešimtį mūsų tautai lemtingų metų Nepriklausomos Lietuvos, kada tuos turtus ir susikaupėme. Tą lobį kaupiant kiekvienas kovų dalyvis, kiekvienas bent vieną žygdarbį kautynių lauke atlikęs, kiekvienas bent kraujo lašą praliejęs, sužeistas, sveikatos nustojęs ar invalidas, kiekvienas Vyčio Kryžiumi papuoštas yra padaręs tautai nematuojamo dydžio įnašą, didesnį už bet kurį žodį, didesnį už bet kurį kitą darbą.
Nepriklausomoj Lietuvoj dėkinga tauta savo sūnų kančią ir jų pralietą už laisvę kraują lapkričio 23 d. pagerbdavo nusilenkdama ir sudėdama maldą ir vainiką prie Nežinomojo Kareivio Kapo. Tas lietuvių širdims Šventas Kapas šiandien okupantų yra išniekintas, bet jokia skriauda, jokia priespauda neišraus iš širdžių to šventojo simbolio.
Bendra tautos sąmonė bunda ir bręsta kovoje, ji minta prisiminimais ir didžiais pavyzdžiais. Mūsų kariuomenės pavyzdžiu sekdama mūsų tauta ten tėvynėje tebekovoja ir jos ryžtingiausių sūnų kraujas tebesilieja. Mes, tautos maža nuotrupa laisvajame pasaulyje, būkime jos verti. Kam bus lemta grįžti, ryžkimės grįžti su tautai naudingu, kad ir mažu, kraičiu: parsineškim nevien skaidrią lietuvišką sielą ir praturtintą intelektą, bet ypač parsineškim laisvojo demokratinio pasaulio plačią politinę ir socialinę patirtį. Kaip tada, taip ir dabar reikės iš naujo kurtis. Naujakuriams nebus perdaug ir visų darbo rankų ir visų protų. Jaunime, nenutausk! Grūdink valią, širdį ir ryžtą, prireikus ir vėl kardu tėviškės laukus išvaduok. Tokiomis mintimis susimąstykime didžiosios šventės dieną.
Lietuvos artilerija paraduoja Iz. Girčio nuotr.
