ŽMONĖS PLAUKĖ, KAIP Į ATLAIDUS
VLADAS MINGĖLA
1951 m. balandžio 5 d. velionis gen. Vladas Nagius prie savo laiško man atsiuntė “Argentinos Lietuvių Balsą” su 1-mojo lietuvių vaidinimo dalyvių—artistų Palangoje iliustracija ir įspūdžius, šiandien tas žymusis kultūrininkas jau miręs. Nebėra jo mūsų tarpe. Bet turėdamas jo įspūdžius tikiu bus įdomu juos pasiskaityti ir mūsų visuomenei.
— Gerbiamasis, nors pavėluotai bandau atsakyti, nes nelabai tesusigaudau atsiminimuose. Visdėlto praėjo daugiau, kaip 50 metų ... Vaidinime nedalyvavau, buvau tik jo žiūrovas, 6-tos klasės mokinys, atvykęs iš Rygos į Kretingą, o iš ten, kuriam laikui, ir į Palangą, kaip tik to vaidinimo pasižiūrėti ir pasimaudyti, — rašo gen. Vl. Nagius.
— Palanga buvo pažįstama man ir anksčiau; čia lankiau progimnaziją, kol buvau iš jos išvytas, maždaug Kražių skerdynių metu, dėl pasipriešinimo provoslavinimui. Rusai įvedė prieš pamokas rusiškas pamaldas. Krizė įvyko progimnazijos didžiame koridoriuje, kur visi progimnazijos mokiniai (apie 100) buvo išrikiuoti prieš rusų ikonas ir akivaizdoje rusų (pravoslavų) šventiko mokiniui Antanui Voiciekauskui buvo įsakyta atkalbėti rusišką maldą. Jis, susijaudinęs, staiga suriko; “soviest nepozvoliajet” (sąžinė neleidžia), o mes visi, lyg susitarę, ėmėm staiga šaukti, bėgti iš rikiuotės, stumdytis. Pakilo triukšmas...
— Po to progimnazija buvo kuriam laikui uždaryta, policija išpjaustė mokiniams pasidabruotas sagas iš milinių ir ženklus (kukardas) nuo kepurių ir išvarė iš Palangos. Dideliais vargais buvau priimtas Rygoje, o dabar linksmas dairaus po Palangą, skaitydamas didelius spalvotus skelbimus apie Keturakio komediją “Amerika Pirtyje’”.
— Stebėjausi, maniau sau, gal spauda grąžinta? Žinojau, kad ji buvo uždrausta ne įstatymais, o vien tik administratyvinių būdu, policijos. Gal jau leista ir skelbimus lotyniškomis raidėmis atspausdinti, nes čia Kuršo, o ne Kauno gubernija? O gal uždraudimas gudriai apeitas, kaip tai girdėti buvo apie Petrą Vileišį, kuriam pavyko išgauti leidimą kelioms knygoms lietuviškai atspausdinti. Neturėjau į ką kreiptis, kad galėčiau atsiklausti, o su dr. Vaineikiu, pas kurį buvo sustoję artistai ir darė ten repeticijas, neturėjau drąsos kalbėti... nes nebuvau su juo pažįstamas.
— Tuo tarpu vieškeliais nuo Darbėnų ir Kretingos plaukte plaukė šimtai vežimų “komedijų” žiūrėti. “Je-dyno polskie przymože nad Bałtykiem” (taip Palangą vadino lenkai savo spaudoj ir kalboj). Gražioji Palanga su savo “kompelninkais” iš Varšuvos paskendo privažiavusių žemaičių minioje. Pilnos gatvės, šaligatviai ir kiemai vežimų... Palanga man tą dieną atrodė tikrai gražesnė už išgarbintą Neapolį Italijoj. Mėlynas dangus, mėlyna rami jūra, lygi, kaip veidrodis. Milijonais deimantų blizgantis pajūrio smėlis, o virš viso džiaugsmingas atgimstančios tėvynės ūpas, linksmas žemaičių klegesys, jaunystė ir dainos pajūryje.
— Žmonių privažiavo, kaip per šv. Roko atlaidus, o gal ir daugiau: ir tokios patalpos, kuri galėtų sutalpinti visus smalsuolius, tuomet Palangoje nebuvo, bet, turbūt, ir šiandien tokios neatsirastų Lietuvoje. Apie 1890 m. Palangos pajūryje, prie tilto, buvo pastatytas labai didelis pastatas — sandėlis. Grovas Juozas Tiškevičius tiltą (apie puse kilometro į jūrą) ir sandėlį savo lėšomis pastatė praktiškiems tikslams. Garlaiviai priplaukdavo prie tilto, o vėliau prekes iškraudavo į kalbamą sandėlį. Be to, tuo laiku vežiodavo keleivius. Sandėlis buvo tuščias. Tas tiltas atstojo uostą. Grovas buvo nupirkęs laivą “Phoniks” vardu. Iš to sumanymo niekas gero neišėjo, nes bangos prinešė prie tilto daug smėlio ir pavertė sekluma, prie kurios minimas laivas negalėjo priplaukti.
— Taigi tas sandėlis, atsieit anuometinis teatras, tegalėjo sutalpinti tik mažą dalį atvykusių žmonių. Daugumas liko lauke ir stengėsi bent prie sienų prisiglaudus kiek nugirsti to vaidinimo. Kiti stengėsi pro plyšius įžvelgti į vidų. Aš tuo tarpu buvau laimingųjų tarpe, nes buvau iš anksto apsirūpinęs bilietu. Aš gėrėjausi vaidinimu ir jau tuomet supratau, kaip svarbus vaidmuo yra skirtas Lietuvos teatrui. Iš diduomenės žiūrovų tarpe mačiau entuziastingai plojantį Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, kuris lietuvių tautiniam atgimimui užjausdavo daugiau už kitus Lietuvos didžponius.
Vaidinimą organizavo Palangoje apsigyvenęs dr. Vaineikis, kuriam padėjo dr. F. Janušis, gyvenąs Kretingoje. Abu gydytojai dalyvavo knygnešystės organizavime bei darbo vykdyme, panašiai, kaip Kretingos vienuolynan rusų valdžios uždaryti kunigai Stakelė, Dagilis ir kt.
Sunku prisiminti vaidinimo dalyvių pavardes. Atmintis šlubuoja. Galiu kalbėti tik apytikriai. Dalyvavo, rodos, stud. Janulaitis (vėliau profesorius), studentas Mongirdas, stud. Čiurlys (vėliau profesorius, dabar randasi Amerikoj), žydelio vaidmeny buvo Empacheris (duonkepis iš Kretingos m.). Piemenuko rolėje buvo Kuizinas — Nepriklausomoj Lietuvoj pulkininkas leitenantas. Dalyviai buvo nusifotografavę: centre su skelbimu dr. Janušis ir dr. Vaineikis ir dvi moterys, o kiti dalyviai stovėjo. Nuotrauka turėjo tilpti kuriam nors aprašyme ar knygoje apie mūsų teatrą Lietuvoje. Kopija buvo ir Karo Muzėjuje.
Po vaidinimo jo dalyviai — artistai berods turėjo išvykti Liepojun, bet kaip ten buvo iš tikrųjų, nebeatsimenu. Palangos policijos viršininkas garsusis Nikitinskis ir Liepojaus dar geresnis lietuvių ėdikas žandaras Vonsiackis nesnaudė besirūpindami jų likimu.
Dr. Vaineikis buvo ištremtas Sibiro gilumon, dr. Janušis į Ekaterinoslvą, o Mongirdas į Kaukazą. Pasirodo, Palangoje per anksti atšventėm tautinio atbudimo pavasarį.
Prie velionies generolo Vlado Nagiaus aprašymo nieko negalima pridėti. Keturakio komedija “Amerika Pirtyje” buvo atspausdinta Tilžėje. Joje labai vykusiai nupiešti mūsų kaimo žmonių tipai. Komedija dar po to buvo ilgą laiką vaidinama, buvo žmonių mėgiama Čia aprašytas pirmasis vaidinimas įvyko 1899 m. rug-piūčio 20 d. Paminėsiu tik artistus: 1) Dr. Vladas Mongirdas; 2) Vladas Požėla (bet vaidinimo dalyvė St. Jakševičiūtė-Venclauskienė sako, kad Požėla tame spektaklyje nedalyvavo, nes tuo laiku buvęs tik Mintaujos gimnazijos mokinys). 3) Empacheris; 4) Augustinas Janulaitis (Neprikl. Lietuvoj buvo profesorius, miręs); 5) Povilas Višinskis (mirė 1906 m.); 6) dr. Liudas Vaineikis (jau miręs); 7) Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (gyvena JAV); 8) dr. Feliksas Janušis (miręs); 9) Jadvyga Juškytė (rusams užėmus Lietuvą, ji liko Lietuvoje dideliam varge, buvo paraližuota, jos likimas nežinomas); 10) mokin. Gabalis ir 11) ir Kuizinas. Be to, ponia St. Jakševičiūtė-Venclauskienė teigia, jog dalyvavęs ir dr. Žalneriukynas ir buvęs kasininku.
Tuo laiku dar buvo gyvas Vincas Kudirka. Iš to spektaklio gautojo pelno buvo paskirta pora šimtų rublių dr. Vincui Kudirkai paremti, o visas kitas pelnas turėjo būti įteiktas Skuodo padegėliams sušelpti. Ponios Venclauskienės tėvai buvo lietuvių bajorų kilmės, bet buvo susipratę lietuviai. Jie daug kentėjo nuo caro policijos persekiojimų. Jie buvę (ypač tėvas) aktyvus 1863 m. sukilimo dalyviai. Tėvas buvo nuteistas sušaudymui ir tik per stebuklą išliko gyvas. Jam pavyko iš egzekucijos vietos pasišalinti.
