Kuprinės pabiros
VYRAI, PAJUDINKIME BUTELĮ!
— Tai kodėl gi ne žemę? — paklausė vienas iš trejeto neatskiriamų draugų.
— Todėl, kad kai pajudini tą krokodilo ašarą, tai žemė jau savaime pradeda judėti, — buvo atsakymas.
— Taip sakant, viskas sukasi, sukasi ratu ... — įsiterpia tretysis vyras.
— Ne tiktai ratu, bet viskas gali eiti pirmyn, visa mūsų spauda, lietuviška knyga, visas kultūrinis gyvenimas.
— Gerai, gerai! Užteks tų tavo pamokslų. Pradėkime!
— Tai, sakote, užteks pamokslų... — prabilo dienraščio lapus vartaliojąs vienas iš trejeto vyrų. — O aš pasakysiu, ne! Nepatogu, vyručiai, visą laiką šeimininko laikraščiais naudotis.
— Gerai, tai pats užsisakyk, tada visiems trims pakaks. Nėr čia ko pinigą be reikalo leisti.
— Sakai, pinigą leisti. O jeigu taip mes tiktai du šeštadienius, iš 52-jų, metuose skirtume spaudai, tai dideli dalykai pasidarytų. Jau tikiš mūsų spaudai tektų nemažiau 30 “žaliukų”, o kur visi vyrai Amerikoje, Kanadoje, kitur! . . . Pagaliau, mūsų viešnagėm dar lieka 50 savaitgalių. Nėra ko nusiminti. Tad, draugai, nesijuokime iš butelio — jis galingas. Tiktai pajudinkime jų keletą — ir gerą darbą atliksime, ir malonume nenustosime. Tad kiekvienas užsisakome po skirtingą savo pažiūrų laikraštį ir po KARĮ.
— Na, na, prašau be propagandos. Mes jau žinome, kas mums visiems geriausia patinka.
Tuo tarpu ant stalo jau skaniai garavo valgiai, o neišskiriamas trejetukas ėmėsi judinti butelius, nepamiršdamas ir spaudos.
Dagiliukas
*
STALINAS NESAPNAVO...
Jaltos konferencijos metu, po sėkmingo susitarimo, trys didieji vieną naktį stipriai subaliavojo. Ryto metą Rooseveltas, Churchillis ir Stalinas skaudančiomis galvomis susirinko bičiuliškai “pataisyti sveikatą”. Raukydamiesi jie išmetė po gerą stiklinę viskės. Po valandėlės jiems pasidarė smagiau, nuotaika kilo. Staiga Rooseveltas pradėjo pasakoti savo praėjusios nakties sapną:
— Well, aš sapnavau, jog esu pasidaręs viso pasaulio prezidentu.
— Tai begalo keistas sutapimas! — staiga pašoko Churchillis, — o aš sapnavau esąs pasaulinės valstybės premjeru. Na, o jūs, bičiuli Staline, ar kartais ką susapnuojate?
— Taip, retkarčiais sapnuoju iraš. Tačiau šiąnakt, žinote, aš nesapnavau, kad būčiau judu toms pareigoms paskyręs... — draugingai šypsodamas atsakė Stalinas ir prisilenkęs pasitaisė save smuktelėjusį pentiną . . .
*
IŠ TOLO VALDOMAS AUTOMOBILIS
Nuošalios gatvės pakrašty stovėjo vidutinio amžiaus vyras, nuolat šluostydamas nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir nervingai žvilgčiodamas į gatvių sankryžą. Netrukus pro kampą pasirodė gerokai apdėvėtas automobilis; jame sėdėjo moteris, taip pat nervingai įsikibusi į vairą, įtemptai spoksanti į gatvės grindinį. Automobiliui priartėjus, vyras prišoko artyn ir, rankomis bei kojomis gestikuliuodamas, sušuko:
— Dešiniau, dešiniau! Trečią bėgį ! Sankabą!
Automobiliui dingus už kampo, jis grįžo į senąją vietą prie šaligatvio, nusišluostė prakaitą ir vėl pradėjo žvalgytis į sankryžą. Netrukus čiaudydamas ir šokinėdamas ten vėl pasirodė tas pats automobilis.
— Gazą! — jis sušuko.
Automobilis, pašoko kaip ežys.
— Stabdžius! Ties posūkiu antrą bėgį!
Paskui atsisukęs ir pamatęs mane, pasiaiškino:
— Tai mano žmona. Ji mokosi automobiliu važinėti.
— Ar negeriau būtų, jei tamsta sėdėtum šalia ir jai aiškintum ?
— Galbūt, — atsakė jis. — Bet automobilis apdraustas, o mano gyvybė ne.
— Duokit man pačio silpniausio benzino — aš dar tik vakar gavau leidimą mašinai vairuoti. . .
— Motina labai susirūpinusi. Rašo, kad netrukus galįs prasidėti karas . . .
— Tikrai darbų padaugėjo, kai tie DP atvyko ..
Išsigerkim, užrūkykim
Kiek mažiau, kiek mažiau,
Mūsų KARĮ padarykim
Dar storiau, dar gražiau!
