MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
Pulkininkas Jonas Petruitis — Nepriklausomybės kovų vaizduotojas
Nepriklausomybės kovos iškėlė nemaža šaunių vyrų, kurie ne tik pasižymėjo karo lauke, bet ir vėlesniam nepriklausomam gyvenime suvaidino žymų vaidmenį.
Pulkininkas Jonas Petruitis buvo vienas žymiausių Nepriklausomybės kovų asmenybių. Jeigu jo vėlesnei veiklai galbūt ir nevisi gali pritarti, tai jo karo žygiai visus vienodai priverčia susižavėti jais.
Dar jaunas Jonas Petruitis pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atsidūrė Kaukaze, kur būta nemažo būrio lietuvių patriotų. Jie visi, kaip savo atsiminimuose Jonas Petruitis rašo, nė trupučio neabejojo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Jie nublokšti toli nuo tėvynės ir nežinodami, kas ten ištikrųjų dedasi, siunčia delegaciją į Lietuvą, į sostinę Vilnių. Šios delegacijos pareiga buvo viską ištyrus grįžti atgal ir tinkamai painformuoti likusius ir dar negalinčius grįžti iš Kaukazo lietuvius patriotus. Reikia atsiminti neįmanomas anų laikų susisiekimo sąlygas ir tik tada gerai suprasime šio pasiryžimo didumą. Iš Kaukazo per daugelį valstybių, aplinkiniu keliu, į Vilnių važiavo be jauno rusų caro armijos poručiko Jono Petraičio dar Pr. Dailidė ir Jazdauskas. Jonas Petruitis iš kalno buvo nusistatęs pasilikti Lietuvoje, o Pr. Dailidė Kaukazo lietuviams duotą pažadą ištesėjo. Jis grįžo ne tik su plačiomis informacijomis, bet ir su įgaliojimais atstovauti Kaukaze lietuvių pabėgėlių reikalus.
Jonas Petruitis rado išbadėjusį dar po karo neatsigavusį Vilnių, rado tebešeimininkaujančius Lietuvoje vokiečius, nors jau Valstybės Taryba, priešakyje su A. Smetona, jau buvo pradėjusi darbą Lietuvai atkurti.
Pradžioje J. Petruitis, pareiškęs norą prie valstybės kuriamojo darbo prisidėti, gauna paskyrimą mokytojauti pradžios mokykloje Spičių kaime, Šiaulėnų val. Vėliau jis Šiaulių apskr. policijos vadas, partizanas, kovojęs su vokiečių žandarais. Po Vokietijos revoliucijos, vokiečių okupaciniai daliniai Lietuvoje pakriko, traukėsi namo ir užleisdavo vietą besiveržiančioms rusų komunistų gaujoms. Mykolo
Šleževičiaus ministerių kabinetas paskelbia savanorių šaukimą. Iš visos Lietuvos, iš tolimiausių jos kampelių ėjo savanorių būreliai. Jonas Petruitis metė visus darbus ir taip pat išvyko į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Blogai apsirengę, menkai ginkluoti savanoriai degė šventa tėvynės meilės ugnimi ir, jokių trūkumų nebodami, tuojau stojo į kovos pozicijas. Jonas Petruitis tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo Antram pėstininkų pulke, 8 kuopos jaunesniuoju karininku.
Greta patriotų lietuvių karininkų tais laikais Lietuvos kariuomenėje buvo nemaža visokių prašalaičių, avantiūristų, kurie tik sunkino kariuomenės organizavimo darbą. Jonas Petruitis buvo vienas pirmųjų, kuris pasipriešino avantiūristų įtakai mūsų kariuomenėje.
Prasidėjo lauko kovos su rusais komunistais. Jonas Petruitis pasižymėjo tose kovose ir įgijo plačių gabumų karininko ir sumanaus organizatoriaus vardą. Jis gaudavo atsakingiausius uždavinius, jis buvo siunčiamas ten, kur reikalinga asmeninė drąsa, šaltas kraujas iratsakomingi sprendimai. Ir Jonas Petruitis iškilo į mūsų karininkijos pirmąsias eiles.
Nepriklausomybės kovoms pasibaigus mes jį matome jau pulkininko laipsnyje ir vadovaujantį stambiems mūsų kariuomenės vienetams.
Kai buvo sulaikyti besiveržią į Lietuvos žemę priešai ir karo veiksmai liovėsi, Jonas Petruitis, manydamas, kad jau prasidėjo nenutraukiamas ramus kūrybinis laikotarpis, išėjo į atsargą. Bet štai atėjo nauja audra ir nelaimingoji mūsų tėvynė vėl atsidūrė svetimųjų valdžioje. Pats Jonas Petruitis vaizdžiai aprašė ir todėl gerai visiems yra žinoma jo komunistų-rusų okupacijos meto epopėja. J. Petruitis vienas pirmųjų atsiduria kalėjime. O prasidėjus rusų-vokiečių karui, jis su keliais šimtais kitų lietuvių kalinių varomas į Rusijos gilumą. Červenės miške rusai enkavedistai sumano visus kalinius “likviduoti” — sušaudyti. Visiškai išvargintas ilgos kelionės, liguistas J. Petruitis patenka į kulkosvaidžių ugnį. Krenta šimtai lavonų. Krenta ir J. Petruitis, bet laimingu būdu kulka jo nepalietė. Jį apklojo žuvusių draugų lavonai. Ir jis liko gyvas ir dar gyveno po šios nelaimės keletą metų. Tik pakirsta jo sveikata jau nebeatsitaisė.
J. Petruičio atliktus darbus minėdami, prieiname prie jo svarbiausių nuopelnų. Daugelis pasižymėjo ir Nepriklausomybės kovose ir daug kančių pakėlė per komunistinę okupaciją, bet tik vienas J. Petruitis sugebėjo palikti savo išgyvenimų aprašymus ir kovos dėl nepriklausomybės vaizdus. Jo pirmųjų kovų atsiminimai apsupti tokiu šiltu jausmu, tokie paprasti, be pretenzijų, bet tokie brangūs ir šiandien ypatingai reikšmingi. O jo knyga “Kaip jie mus sušaudė” yra vienas ryškiausių dokumentų, vaizduojančių komunistų nusikaltimus.
Jono Petruičio raštai ir amžiams paliktas jo asmeninis tėvynės meilės pavyzdys šiandien mums ypatingai yra reikalingi. Naujoje šviesoje mes matome J. Petruičio pavaizduotus kovų su Lietuvos priešais vaizdus ir sekame jo siaubingas kančias komunistų budelių rankose.
J. Petruitis paeina iš Karčiamų kaimo, Radviliškio valsčiaus. Mirė Lietuvoje, bene 1943 metais.
Ant. Saveikis
Jaun. puskarininkį S. Kabalskį prisiminus
(Iš II-jo pasaulinio karo)
Sėdėdamas prie spindinčios eglutės, prisiminiau įvairiose vietose turėtas šv. Kalėdas: -— Lietuva, Rusija, Italija ir Vokietija ...
Daug kelio buvo praeita, daug draugų buvo palikta plačioje Rusijoje, kalnuotoje Italijoje ir sudaužytoje Vokietijoje. Šv. Kalėdos buvo visur laukiamos ir švenčiamos: ar apkasuose raketoms šviečiant, ar kalnuose sniego kluoduose susispaudus pasišildyti prie mažos ugnelės, ar bombom sprogstant Vokietijos miestuose.
Man sėdint prie eglutės ir žiūrint į didelę raudoną “bombą”, tartum kino ekrane pradėjo slinkti palikti draugų veidai, kurių kapai gal jau pamiršti, apleisti ir išdraskyti. Staiga išryškėjo vienas vaizdas, kuris niekad neišdils iš mano atminties. Tai jis, j. psk. S.Kabalskis, kurio garbinga kario mirtis sukrėtė kuopą, batalioną ir mūsų ryšio karininkus. Tai buvo Rusijoje, netoli nuo stotelės, vadinamos Lagodawa.
Vykdant kuopos vado ltn. B. įsakymą, X bat. 1-mos kp. j. psk. S. Kabalskis su savo skyrium išvyko į žvalgybą. 8 jauni, drąsūs vyrai, vadovaujami j. psk. K, žąsele įlindo į tipišką Rusijos mišką ir išsidėstę jame grandine traukė link X kolchozo. Uždavinys buvo išžvalgyti kolchozą ir grįžti atgal.
Miškas, pats didžiausias karių priešas Rusijoje, atrodė jau daug draugiškesnis, kai pradėjo rodytis prašvaistęs, skynimai ir buvo galima girdėti kolchozo gyvulių baubimas bei vežimų barškėjimas.
Tačiau viską kitaip paruošė negailestinga likimo ranka devyniemsdrąsiems lietuvių kariams...
Viens po kito žvalgydamiesi jie išlindo grandine iš miško į kolchozo palaukes. Atrodė viskas ramu: postų čia negalėjo būti. Visi lengvai atsikvėpė ir pradėjo tolimesnį uždavinio vykdymą ...
Trrr ... pi, pi, pi... nuskambėjo iš kelių pusių kulkosvaidžių ir automatų ugnis, siekdama tikslo — lietuviško kraujo. Tai buvo šimtoji sekundės dalis, kada mūsų vyrai sukrito kolchozo palaukėj, ieškodami uždangos ir savo ginklams taikinių. Prasidėjo stiprios gyvybinės kautynės tarp 9 vyrų ir nežinomo, nematomo skaičiaus rusiškų partizanų. Iš kur tik skrido šūvių garsai ar matėsi tamsesnės judančios vietos rugiuose, mūsų vyrų ginklai krypo į tas vietas ir “laižė” be pasigailėjimo. Tuoj pat pradėjo girdėtis ir pirmieji vaisiai: rusiški keiksmai ir sužeistųjų vaitojimai. Tačiau tai neatšaldė rusų, kurie pradėjo dar aršiau pulti, norėdami mūsiškius apsupti.
J. psk. S. Kabalskis, gulėdamas šalia kulkosvaidžio ir jam pritardamas savo automatu, davė įsakymą trauktis atgal į mišką — bunkerių link. Vos tik prasidėjo tvarkingas perbėgimas, nelaukta žinia nuskambėjo skyriuje: — j. psk. kulka perėjo per šlaunis. Dar du kariai bandė jam padėti, bet j. psk. S. Kabalskio kojos jau neklausė ir reikėjo jį vilkte vilkti, tuo tarpu kiti savo ginklų ugnimi laikė priešą nuo greitesnio priartėjimo. Tačiau tatai bebuvo jau tik valandos klausimas. Tai matydamas ir norėdamas išgelbėti ginklo draugų gyvybes, j. psk. S. Kabalskis skyriaus vadovavimą perdavęs gr. B., davė įsakymą skyriui trauktis į buveinę, o pats nutarė savo ugnimi pridengti atsitraukiančius draugus, paaukojant savo gyvybę. Bandant dar draugams ginčytis, jis pasakė: “Visi už vieną buvom, bet šiandien aš vienas už visus!” Pakeitęs savo automatą į šautuvą, pasilikęs 4 granatas, atsisveikino ramia tarsena su skyrium, palinkėdamas laimingos kelionės. Ir tuoj pat pradėjo imti taikinius, kurie jau buvo pasidarę per drąsūs. Skyrius trumpai atsišaudydamas pradėjo trauktis atgal, tolyn nuo savo pamilto skyrininko, aidint pavieniams šūviams ir automatinių ginklų traškėjimui. Besitraukiantieji vienu tarpu dar spėjo išgirsti rusišką ūra ir lietuvišką valio! Ir 4 triukšmingų sprogimų garsą, kuris išsisklaidė po mišką skelbdamas, jog kažkas baisaus atsitiko ...
Sekančią dieną rusų civilis, atėjęs į kuopos vado vietovę, pranešė apie j. psk. S. Kabalskio žuvimą, jo palaidojimo vietą ir pasakė:
“Partizanai, atsižvelgdami į nepaprastą karžygišką j. psk. S. Kabalskio mirtį, lavoną leis pasiimti be kliūčių!”
Nežiūrint to pažado, buvo pasiųsta speciali komanda į kautynių vietą pasiimti lavono.
J. psk. S. Kabalskis
Turbūt mažai kas patikės, bet radom jį palaidotą pagarbiai. Ant kapo stovėjo apjuostas raudonos spalvos vainiku kryžius, o kapas apdengtas gėlėmis. Iškasus lavoną, ant sudraskytos krūtinės rasta padėti jo asmeniniai daiktai: kario kyngutė, kraujuota piniginė, nukirstas rankos pirštas su vedybiniu žiedu ir vokiškos granatos virvutė ...
Pavyko gauti šias jo žuvimo žinias:
Matydamas artėjančius rusus, j. psk. S. Kabalskis juos prisileido, o tada staigiu judėsiu ištraukė granatų virvutes ir paleido 3 granatas įvairiom kryptim. Ketvirtą granatą pasikišo po savimi ir tik tada susprogdino, kada pritrenkti granatų, bet gyvi likę rusai priartėjo prie jo, leisdami serijas šūvių.
Kokių nuostolių turėjo priešas, tiksliai negalėjom patirti, bet kolchoznikai pasakojo, kad reikėjo kelių vežimų žuvusiems pakrauti.
Laike iškilmingų laidotuvių j. psk. S. Kabalskis buvo apdovanotas eile pasižymėjimo ženklų. Palaidotas Magileve, vokiečių karių kapuose.
Tebūnie Tau ramybė Magilevo kapuose! Al. B.
DĖMESIO!
Jei dar neturi — įsigyk įdomią knygą
NUO IMSRĖS IKI ORINOKO
(Per fakirų žemę) parašytą A. Sabaliausko.
Šioje knygoje rasi lietuvio misijonieriaus patyrimus ir išgyvenimus keliaujant per svetimus kraštus ir tautas. Ten ypač plačiai yra kalbama apie paslaptingąją INDIJĄ — fakirų ir keturių dešimčių milijonų dievaičių žemę.
Kaina $2.50
Pavieniai ir platintojai ją gali gauti pas Mr. E. Dambrauską, 4501 S. Talman Ave., Chicago 32, Ill.
* * *
Įsigyk pats sau ir kitam dovanų nupirk knygą
SIELA už SIELĄ
parašytą saleziečio D. Pilla ir sulietuvintą misijonieriaus kun. A. Sabaliausko, kurią išleido Lietuvių Saleziečių gimnazija Italijoje.
Knyga turi 307 puslapius, 43 paveikslus ir įrišta į kietus viršelius.
Kaina $2.00
Tai įdomi, intriguojanti istorinė apysaka, paimta iš realių gyvenimo įvykių.
Platintojai ir pavieniai ją gali gauti: Mr. E. Dambrauskas, 4501 So. Talman Ave., Chicago 32, Ill.
