ISTORINĖ LIETUVA IR JOS KARIAI
Lietuvos istorijoje skaitome, kad prieš Mindaugui įkuriant vieningą valstybę, jai susikurti padėjo ir nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką norg pulti. Tokių mažų, atskirai veikiančių apylinkių iš pradžių buvę labai daug. Todėl gan ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimyninių rusų kunigaikščių. X-me, XI-me, ir net iki pusės XII-to amžiaus rusai puolė tiek Padauguvio aiščius, tiek aukštaičius. Bet jau nuo antrosios XII-jo amžiaus pusės lietuviai pradėjo atsikirsti, pasiekdami tolimas rusų sritis. Lietuviai taip pat nepabūgo XII-jo amžiaus gale Livonijoje įsikūrusios ir vokiečių ateivių valstybės.
Vykstant kovoms ir platesnio masto karo žygiams, smulkių kunigaikščių kiekis mažėjo. Pagaliau Mindaugas liko vienas, valdovas visame krašte. Kada buvo galutinai suvienyta Lietuva, nėra tiksliai žinoma. Tačiau atrodo, kad tai turėjo įvykti prieš 1236 m., nes tais metais įvyko pirmasis suvienytos Lietuvos kariuomenės mūšis su kalavijuočiais.
Mat, mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinas buvo persilpnas kariauti su stiprėjančia Lietuva. Jis norėjo susijungti su kryžiuočiais, bet pastarieji laukė, kol kalavijuočiai nusilps ir paprašys kryžiuočių globos.
Kalavijuočiai, daugybės Europos riterių remiami, 1236 užpuolė Lietuvą ir labai nuniokojo kraštą. Pagaliau, pajutę sutelktinę lietuvių kariuomenę, kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia, bet jau pavėluotai. Lietuviai užstojo jiems kelią. Ties Šiauliais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Vyriausioji kalavijuočių vadovybė, su pačiu magistru ir daugybe svečių, žuvo mūšio lauke. Kronikos nurodo, kad iš visos kalavijuočių kariuomenės namo grįžę vos kelios dešimtys karių.
Po šio skaudaus smūgio kalavijuočių ordinas buvo panaikintas. Likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais ir iš Prūsų gavo naujų pastiprinimų. Taip susilieję vokiečių ordinai pradėjo stengtis susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Čia ir prasidėjo ilga, daugiau 150 metų trukusi, kova su lietuviais.
Neįstengdamas pavergti žemaičių, ordinas pasiryžo bent atskirti juos nuo jūros, šiam tikslui 1252 m. Ordinas ėmė statyti pilįtoje vietoje, kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Tai buvo Klaipėda. Ordinas ją pavadino vokišku Nemuno “Memel” vardu. Iš šios karinės bazės ordinas vėl pradėjo pulti žemaičius. 1260 m. Livonijos ordinas, pasikvietęs Prūsų ordiną ir daug europėjinių riterių, surengė didelį žygį į Žemaičius. Kada visa priešo kariuomenė traukė sugriauti Karšuvą — žemaičių pilį priešais Jurbarką, žemaičiai panaudoja gan sumanų manevrą. Jie neina ginti Karšuvos pilį, o staigiai užpuola ordino valdomą Kuršą. Tada jungtinė Ordino kariuomenė skubiai žygiuoja gelbėti savo žemių, žemaičių ir Ordino kariuomenės susitiko prie Durbės ežero. Tai antras didelis lietuvių mūšis su galingu priešu. Jį laimėjo žemaičiai. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos magistru ir Prūsų maršalka. Taip pat neišsigelbėjo ir beveik visi riteriai.
Durbės mūšis turėjo lemiančios reikšmės. Livonijoje ir Prūsuose prasidėjo pavergtųjų sukilimai. Sunkūs laikai užstojo ordinui. Jį išgelbėjo tiktai Vakarų Europos riterių Kryžiaus žygis prieš netikinčiuosius Pabaltijy.
Ilga aršių kovų virtinė su kryžiuočiais tęsėsi ir Algirdo-Kęstu-čio laikais. Vien tiktai nuo 1345m. ligi 1377 m. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lietuvą net 70 kartų, o iš Livonijos pusės apie 30 kartų. Atsiteisimui, puolamųjų žygių lietuviai padarė: į vakarus — 31, į Livoniją — 11. Nemuno pakrantėse ėjo nuolatinės kovos dėl pilių.
Tačiau didžiausią ir triuškinantį smūgį Ordinas gavo tiktai 1410 m. liepas mėn. 15 d. istoriniame mūšyje Tannenbergo ir Gruenvaldo laukuose, šiam mūšiui rengėsi abi pusės. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuomenės iš Vakarų Europos kraštų. Iš viso jų buvo apie 12.000 gerai ginkluotų karių. Didysis Lietuvos Valdovas ir karo vadas Vytautas su Jogailos vedama Lenkijos kariuomene slaptai susijungė ties Červinsku prie Vyslos. Tuo tarpu Ordinas nesusigaudė ir laukė atskirų puolimų iš Lietuvos ir Lenkijos. Todėl jo didelės jėgos buvo išblaškytos Lietuvos pasienio ir Pamario pilių apsaugai.
Lietuvių - lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20.000 karių, bet jie buvo menkai ginkluoti. Todėl Ordinas tikėjosi lengvai sukliudyti Vytauto ir Jogailos kariuomenėms susitelkti, ir liepos mėn. 15 d. jos jau buvo išsirikiavusios mūšio lauke.
Pavėluotai susitelkusi Ordino kariuomenė buvo išvargusi. Audra ir lietus paskutinę naktį prieš mūšį jai beveik nedavė pailsėti. Tuo tarpu lietuviškieji ir lenkiškieji sąjungininkai buvo mažiau žygiavę ir pailsėję Eglėkalnio miškų priedangoje. Nors jungtinių kariuomenių viršininku buvo laikomas Jogaila, tačiau Vytautas buvo sudarytos karo tarybos pirmininkas. Todėl jis ir buvo tikrasis Tannenbergo mūšio vadas. Jam pirmiausia ir priklauso šio laimėjimo nuopelnas. Tuo tarpu -kai Jogaila prieš mūšį išklausė net keletą šv. Mišių, Vytautas, keisdamas tuojau pavargstančius žirgus, su savo štabu skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus mūšiui.
Mūsiškių kariuomenė buvo išrikiuota keliomis eilėmis gilumon: lietuviai— dešiniajam sparne, o lenkai — kairiajame. Ordinas nekantravo, tačiau pradėti puolimą nedrįso. Jogaila irgi delsė, kol pagaliau, Vytauto paragintas, davė ženklą pradėti mūšį.
Ordino magistras pradžioje didžiausiomis rinktinėmis jėgomis — sunkiai šarvuota kavalerija— užgriuvo lietuvių kariuomenę. Po valandos karšto mūšio lietuviai pradėjo trauktis. Kairiame lenkų sparne dar apie 3 valandas ėjo sunkios grumtynės. Kryžiuočiai jau buvo beapsupą lenkus. Sprendžiamuoju momentu Vytautas puolė į mūšį su savo rezervais. Anksčiau pasitraukę lietuvių pulkai pačiu karščiausiu momentu netikėtai vėl smogė gilumon įgarmėjusiems kryžiuočiams iš sparno, šis būdingas taktinis lietuvių pasitraukimo manevras nulėmė Tannenbergo mūšį. Mat, tuo pasitraukimu iš sąjungininkų fronto vidurio ir kairio sparno buvo atitraukta daug priešo jėgų, kurios paskiau jau nebegalėjo grįžti ir persitvarkyti. Sparninio lietuvių smūgio triuškinami, kryžiuočiai pakriko ir puolė panikon. Jų dalis dar mėgino gintis, pasislėpusi už gurguolių, kur buvo galutinai sutriuškinta. Mūšio vietoje krito ir patsai Ordino magistras Ulrich von Jungingen su daugybe kilmingų riterių. Didysis Tannenbergo mūšis baigėsi visiška pergale. Taip galingos Lietuvos valstybės kariuomenė, drauge su lenkais sąjungininkais, pajėgė įgyvendinti ilgesnę taiką.
Pagaliau, drauge su Vytauto Didžiojo mirtimi, pradėjo merdėti ir nelaimingai susiformavusi jungtinė Lietuvos - Lenkijos valstybė. Politinių vadovų ir išsigimstančios bajorijos tarpusavio rietenų pasėkoje silpo ir nyko tuometinė ginkluota pajėga. Tai buvo tikrasis ženklas, kad anksčiau ar vėliau žus ir valstybės nepriklausomybė.
Kraštą ginti, kaip kad iš seno, buvo šaukiama bajorija. Tačiau karinė prievolė bajorijai darėsi vis labiau nemaloni. Ir juo toliau, juo labiau jie pradėjo jos vengti. Bajorų nedrausmė, tarpusavio vaidai ir maištai, bendrųjų, valstybės idealų nebojimas, svetimųjų plunksnų vaikymasis ir karo vargo dėl tėvynės baimė, sparčiais žingsniais vedė į galutinį jų ištižimą ir valstybės pražūtį. Dėl šių ir kitų priežasčių bajorijos kariuomenė palaipsniui buvo keičiama samdytąja. Jau Zigmanto II laikais buvo daug samdytos kariuomenės, o vėliau buvo vien ja ir verčiamasi. 17 amžiuje bajorija jau visiškai nebešaukiama karinėn tarnybon.
Ir taip praslenka pro mūsų akis tragiškieji bendrosios respublikas padalinimai. O jų trečiuoju 1795 m., po Tado Kosciuškos sukilimo, atėjo ir tikrasis nepriklausomybės galas. O jis atėjo drauge su kariuomenės išnykimu. Rusija, Prūsija ir Austrija tada nutarė pasidalinti visą Lietuvos - Lenkijos valstybę. Po gabalą Lenkijos teko visiems trims kraštams, o Lietuva beveik visa atiteko tuometinei Rusijai.
Užbaigiant šį senosios Lietuvos valstybės laikotarpį, prisiminkime, ką sako istorija apie kariškąjį senovės lietuvių kultūros pobūdį. Ten rašoma:
“Lietuviai istorijos arenoje pasirodė, kaip karių ir gamtos tauta. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi, o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. 13 amžiuje kamyninių tautų kronikos rašo apie juos, kaip apie narsius karius. Kryžiuočių Ordino kronikininkas Duesburgas vadina juos kietasprandžiais, nenugalimais, prityrusiais kariais. O Livonijos Ordino kronikininkas Henrikas juos šiaip apibūdina: lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautams — krikščioniškoms ir pagoniškoms. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose. Palikę savo namus visi slėpdavosi miškų tankumynuose. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus priešai bėgo per miškus ir sodžius, kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojo ...
Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Pagrindinis raitelio ginklas buvo kardas, o galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami, kaip ir Vakaruose. Be to, raiteliai turėjo pentinus, o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams teko įsigyti iš užsienio, tai ne visi jų turėdavo. Todėl, kai į karą išeidavo visi vyrai, o ne vien turtingesni bajorai, tuomet jų ginklas būdavo paprastesnis. Paprasti ūkininkai dažnai išeidavo kovoti su medžio buožėmis, iešmais, kirviais ir t.t.
Lietuviai turėjo ir savitą kariavimo būdą, savo taktiką. Pilims griauti pasidirbdavo specialias mašinas taranus. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir forsavo plačią Dauguvos upę. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. Be to, jie greit perimdavo ir naujuosius priešo ginklus. Pavyzdžiui, išradus patrankas, kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. Nepraėjo nė metų, o patrankų jau turėjo ir Kęstutis, kuris, atsilygindamas kryžiuočiams, tokiomis pat patrankomis griovė jų pilis. Lietuvių žygiai buvo gerai organizuoti. Lietuviai turėjo puikių karo vadų, todėl galėdavo pasiekti ir labai tolimus kraštus,” baigia ordino kronikininkas Henrikas.
Tolimesnė mūsų tautos epopeja apima tamsų, beviltišką žiaurios svetimųjų priespaudos šimtmetį. Jis galutinai nuniokojo visas tauriąsias karines lietuvio dorybes, bet jų visiškai palaužti neįstengė. Iš seno kantrus, doras ir vyriškas lietuvio būdas jas išsaugojo Lietuvos ateičiai ir jos prisikėlimui. Anuometinių aplinkybių dėka rekrūtais sugautas ir paniekintas lietuvis karys turėjo tarnauti svetimiesiems.
Pagaliau mūsų didieji tautos prisikėlimo pranašai ir kultūrinio darbo kovotojai, kilę iš tų pačių varganų kaimo gryčių, uždegti senosios Lietuvos praeities ir jos karinių žygių dvasia, savo patrijotinių dainų lyromis ir ugningomis mintimis išugdė didžią tautos prisikėlimo viltį ir jos gaivališką troškimą. Argi ne Maironių, Kudirkų, Basanavičių ir kitų sužadintas lietuvis, pasaulinio karo griuvėsiuose vėl kėlėsi laisvam, savarankiškam gyvenimui. O kėlėsi su ginklu rankoje, savanoriškai stodamas į atsikuriančios Lietuvos kariuomenės eiles.
