Karys 1 1950m. Turinys, metrika

KARYS

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ ŽURNALAS

TURINYS

LIETUVOS VYRAI, TĖVYNĖJE IR PASAULYJE!

Prieš lapkričio 23-ją

ISTORINĖ LIETUVA IR JOS KARIAI

Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos

Nebeužtvenksi upės bėgimo

LIETUVOS KARYS

PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

Laisvės šauklys

Jie pereina istorijon

Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga

Lemiamieji metai

KARIUI — tremtiniui

GEN. MacARTHUR - JAV PROKONSULIS PACIFIKE

LIETUVOS MIŠKŲ BROLIAI - MŪSŲ PARTIZANAI

Laisvųjų Armija

Teisingi JAV senatorių balsai

LIETUVIO KARIO LAIŠKAS IŠ JAPONIJOS

Žuvusiems ginklo draugams

ŽYGIS

JAV VĖLIAVOS TARNYBOJE

MAJORĄ TOMKŲ PRISIMINUS

Negęstanti žvakelė

PULKININKĄ DR. J. ÜSĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS

„PAX SOVIETICA”

KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI

Nedaugel mūsų

Batai

Jau anuomet laukė amerikiečių

KULTŪRINĖS NAUJIENOS

KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?

Karinės žinios

SLAPTOJI SOVIETŲ ŽVALGYBA

Buv. karių organizacijos Amerikoje

Kuprinės pabiros

Fotografinė PDF kopija: 

 

Skaityti daugiau: Karys 1 1950m. Turinys, metrika

LIETUVOS VYRAI, TĖVYNĖJE IR PASAULYJE!

Šią didžiai neramią pasaulinės taikos valandą senasis sielos bičiulis KARYS šiandien vėl tvirtai spaudžia Jūsų šiurkščią, randuotą kareivišką ranką ir savo mintimis drauge su Jumis bučiuoja šventąją Lietuvos žemę.

KARYS, vytautinės Lietuvos ginklo garbės ir nepriklausomos Lietuvos laisvės pranašu plunksnos įkvėptas, lydėjo Jus Nepriklausomybės kovų apkasuose, lydėjo pajūriais, pamariais ties Klaipėda, petys petin žygiavo su Jumis šauniose Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretose, mūsų žemės arimais ir vieškeliais plačiais.

O kada kilo baisingoji pasaulinė audra, KARYS, laikinai priblokštas — nekapituliavo ir Jūs vienų nepaliko. Jis vėl su Jumis, jau svetimųjų gainiojamais ir niekinamais, gyveno tėvynės ir svečiųjų žemių miškuose, bunkeriuose, griuvėsiais virtusiuose senosios Europos didmiesčiuose, vergų darbo stovyklose bei fabrikuose.

Visos šios kruvinosios epopėjos metais ir dienomis, jis kaip ir Jūs, tolumoje teregėjo išganingąjį Lietuvos Laisvės laimės žiburį, jo tesiekė, jam tetarnavo.

Šiandieną vėl jis šaukia Jus:

Vyrai, Lietuvos miškų ir pelkių broliai - partizanai! Kareiviai galingosios Jungtinių Amerikos Valstybių armijos eilėse Europoje, čia ir Tolimuosiuose Rytuos! Kovotojai Korėjos kalnuose ir Indokinijos džiunglių pragare! Beginkliai neuniformuoti kariai, šauliai, laisvės kovotojai visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, kurie šiandien dirbate palinkę prie mašinų, staklių, ar purenate svetimų žemių dirvas bei landžiojate kasyklų požemiuose!

Skaityti daugiau: LIETUVOS VYRAI, TĖVYNĖJE IR PASAULYJE!

Prieš lapkričio 23-ją

Kariai pirmūnai Rusijoje

Jau nekalbant apie istorinės Lietuvos ginkluotųjų jėgų kūrimąsi ir jų žygius amžių eigoje, dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdžio, kad Lapkričio 23-oji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazgos diena. Tuo tarpu ta data Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo tiktai išdava pastangų ir kraujo aukų lietuvių karių, tarnavusių carinės Rusijos kariuomenėje.

Mat, 1917 m. Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi Kerenskio valdžia buv. caro armijos kariams leido burtis į savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus:    Vitebske,Smolenske, Rovnoje ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo, išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai paskirai, kaip kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių okupuoton Lietuvon. Čia gi vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.

Pokario politika ir Lietuva

Milžiniškų aukų pareikalavęs I-sis Pasaulinis karas pasibaigė ir didžiuliu laimėjimu tautų istorijoje. Penkios Europos tautos turėjo progos vienos atsistatyti, kitos įsikurti: atgijo Suomija, Lenkija, atsistatė Lietuva, Latvija, Estija.

Skaityti daugiau: Prieš lapkričio 23-ją

ISTORINĖ LIETUVA IR JOS KARIAI

Lietuvos istorijoje skaitome, kad prieš Mindaugui įkuriant vieningą valstybę, jai susikurti padėjo ir nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką norg pulti. Tokių mažų, atskirai veikiančių apylinkių iš pradžių buvę labai daug. Todėl gan ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimyninių rusų kunigaikščių. X-me, XI-me, ir net iki pusės XII-to amžiaus rusai puolė tiek Padauguvio aiščius, tiek aukštaičius. Bet jau nuo antrosios XII-jo amžiaus pusės lietuviai pradėjo atsikirsti, pasiekdami tolimas rusų sritis. Lietuviai taip pat nepabūgo XII-jo amžiaus gale Livonijoje įsikūrusios ir vokiečių ateivių valstybės.

Vykstant kovoms ir platesnio masto karo žygiams, smulkių kunigaikščių kiekis mažėjo. Pagaliau Mindaugas liko vienas, valdovas visame krašte. Kada buvo galutinai suvienyta Lietuva, nėra tiksliai žinoma. Tačiau atrodo, kad tai turėjo įvykti prieš 1236 m., nes tais metais įvyko pirmasis suvienytos Lietuvos kariuomenės mūšis su kalavijuočiais.

Mat, mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinas buvo persilpnas kariauti su stiprėjančia Lietuva. Jis norėjo susijungti su kryžiuočiais, bet pastarieji laukė, kol kalavijuočiai nusilps ir paprašys kryžiuočių globos.

Skaityti daugiau: ISTORINĖ LIETUVA IR JOS KARIAI

Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos

Kilus Rusijoje revoliucijai, lietuviai, kaip ir kitos buvusios rusų pavergtos tautos, puolė organizuoti savo kariuomenę ir stengėsi grįžti į savo kraštą. Lietuviams karininkams jau buvo pavykę suorganizuoti net keletą savųjų batalijonų: Vitebske, Smolenske, Rovnoje, Sibire ir kitur. Tačiau jie buvo revoliucinių jėgų išblaškyti. Lietuviai kariai turėjo grįžti paskirai, drauge su kitais karo pabėgėliais. O Sibiro batalijone 3 kareiviai ir 5 karininkai buvo žiauriai nužudyti. Sibiro speiguose jie buvo pusplikiai nurengti ir sužvėrėjusių gaujų sukapoti kardais ... Jų kraujas tačiau buvo tuo galingu daigu, kuris ėmė bujoti visų gyvų išlikusių ir jau grįžusių širdyse, Lietuvos sostinėje Vilniuje.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tačiau šį didįjį Lietuvos Laisvės Dokumentą reikėjo užantspauduoti krauju ir ugnimi. Paskui iš Lietuvos besitraukiančius vokiškus okupantus iš Rytų slinko revoliucinės jėgos, stengdamosios užgniaužti visas Lietuvos Nepriklausomybės pastangas. Taigi, tų pačių metų lapkričio 23 d. išleidžiamas Il-is istorinis dokumentas — pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei. Antrasis iš eilės Ministerių Kabinetas, kuriame buvo visų partijų žmonių, o jam pirmininkavo Mykolas Šleževičius, tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus, Lietuvos laisvei ginti. Tačiau priešas artėjo prie pat Vilniaus, ir Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti į Kauną. 1919 m. sausio 5-6 d.d. rusai-bolševikai užėmė Vilnių.

Skaityti daugiau: Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos

LIETUVOS KARYS

A. Merkelis

Laisvė yra didžioji žmonijos vertybė, įgalinanti žmogų tobuliausiai kūrybiškai save pareikšti, žmogus be laisvės, kaip augalas be jam gyvybę teikiančios saulės, skursta ir nyksta. Be laisvės neįmanoma kūryba, be laisvės nėra pažangos, be laisvės negali būti ir laimės.

Laisvė žmogui yra įgimta ir jis prie jos veržiasi visa savo buitimi. Tiek visos žmonijos, tiek ir paskirų tautų istorijoje ryškiausia yra kova dėl laisvės. Juo daugiau buvo išsikovota laisvės, juo gražiau suklestėjo kūryba, stipriau reiškėsi pažanga.

Laisvė, būdama didžioji žmonijos vertybė, visuomet yra pavojuje būti kitų pagrobta. Tad, norint laisvę išsaugoti, reikia dėl jos budėti, jai atsidūrus pavojuje, dėl jos kovoti, jai net savo gyvybės nesigailėti.

Laisvė yra tiek brangi, kad dėl jos žmonijos istorijoje daugiausia yra sudėta kraujo aukų. Jokia kita vertybė nėra tiek daug gyvybių pareikalavusi, kaip kova dėl laisvės.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARYS

PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

Kpt. Simas Urbonas

ŠIRVINTŲ KAUTYNĖS

Ano meto Lenkijos vyriausybei, vykdant savo imperialistines užgaidas, sulaužius vos tik pasirašytąją Suvalkų sutartį, tariamojo sukilėlio gen. Želigovskio vadovaujama kariuomenė iki 1920 m. lapkričio men. vidurio gan giliai įsibrovė į Lietuvos teritoriją. Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo pulti Giedraičių ir Širvintų kryptimis. Pralaužę mūsų frontą, jie veržėsi Anykščių ir Kovarsko kryptimis, o vienas lenkų kavalerijos eskadronas prasiveržė giliai į mūsų kariuomenės užnugarį. Želigovskio tikslas buvo: paimti Ukmergę ir žygiuoti į Kauną...

Nors lenkai puolė didelėmis jėgomis ir netikėtai, tačiau mūsų daliniai, karių budrumo dėka, tvarkingai pasitraukė be žymesnių nuostolių. Gynęs Širvintų barą 7 pėst. pulkas, o Giedraičių barą 2. pėst. pulkas, irgi buvo priversti pasitraukti. Dešiniajam mūsų gynybos sparne — Musninkų bare 4. pėst. pulkas atrėmė lenkų puolimus ir išlaikė savo pozicijas.

7. pėst. pulkas pasitraukė prie Širvintos upelio į Barčiai, Naujasis Viesas, Liūnai, Degučiai, Miežiai — kaimų liniją ir čia lapkričio 18 d. rengėsi gintis (žiūr. Schemą). Mūsų žvalgybos žinios pasitvirtino: lenkai ruošėsi pulti Ukmergės kryptimi. Anot Želigovskio štabo skleidžiamos propagandos, artimiausią dieną lenkai turėję pusryčius valgyti Ukmergėje, o vakarieniauti Kaune....

Skaityti daugiau: PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

Laisvės šauklys

Balys Auginas

O, mielas broli, pilkas Lietuvos kary—
Kaip netikėtai mudu susitikom gatvėj!—
Kadais žygiavome kartu vienam būry
Su pergalės daina, tvirtu žingsniu jaunatvės.

Ir kraujas gyslose tekėjo neramus—
Pavasario patvinusiu upokšnių sriautas—
Nedrįso priešas liesti tėviškės namus—
Mes ant savu pečiu tėvynės laikėm skliautą.

Ir žengdavom darnioj gretoj—lyg milžinai
Senų senovės sengalvėlių padavimuos.
Jei vėl piliakalniuos gūžėtų slibinai—
Devynias galvas tuoj kapotume arimuos.

Skaityti daugiau: Laisvės šauklys

Jie pereina istorijon

J. Karys

 “...savo įnešėm dalį..

Lapkričio 23-ji diena Naujosios Lietuvos istorijoje atsistojo greta pačių įžymiausių mūsų praeities datų. Juk šiandien niekas neturi mažiausio pagrindo užginčyti, kad Vasario 16 Aktas tikriausiai būtų pasilikęs balsu tyruose, jei tame Akte išreikšta tautos pretenzija laisvai gyventi nebūtų buvusi paremta bei apginta organizuotąja pajėga.

Ta organizuotoji pajėga buvo mūsų tautinė kariuomenė, oficialiai įsteigta 1918 m. lapkričio 23 dieną. O tos kariuomenės užuomazgą ir gerą pradžią sudarė Savanoriai - Kūrėjai, daug anksčiau pradėję laisvu savo noru rinktis prie ginklo. Tuo būdu jie įgalino silpnutę krašto Vyriausybę: a) sukurti administracinę organizaciją visame krašte; b) imtis reikalingų priemonių grupuoti, didinti ir stiprinti tautines ginkluotąsias pajėgas; c) vykdyti reikalingą prievartą visų tautos rezervų mobilizavimui.

Taigi, Savanorių-Kūrėjų suvaidintas vaidmuo, atstatant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, yra be galo didelis. Ir juo giliau amžinybėn grimsta metai, tuo šviesesnė aureolė gaubia tų vyrų atliktus žygdarbius.

Skaityti daugiau: Jie pereina istorijon

Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga

STASYS RAŠTIKIS.

Labai malonu, kad mūsų nepailstas “Karys” sugebėjo sudaryti sąlygas viešai pasirodyti skaitančiai lietuvių visuomenei ir šios liūdnos sukakties proga. Nepriklausomoje Tėvynėje per dvidešimt dvejus metus “Karys” buvo vienas populiariausių ir mėgiamiausių lietuvių laikraščių, kurį su malonumu skaitydavo ne tik mūsų kariai ir jų talkininkai šauliai, bet ir visi kiti lietuviai, ypač mūsų jaunimas ir moksleiviai.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu Lietuvos okupantai mėgino ir “Karį”, kaip ir kitas lietuvių gražiai sutvarkytas sritis, panaudoti sau ir savo propagandai, tačiau iš to nieko neišėjo:    “Karys”greitai turėjo išeiti iš rikiuotės. Antrosios, vokiečių, okupacijos metu “Karys” vėl buvo pasirodęs. Naujieji Lietuvos okupantai taip pat, kaip ir pirmieji, bandė įkinkyti “Karį” į savo propagandos aparatą. Labai vykusiai laviruodamas ir sunkiai kovodamas su žiauriomis okupacijos sąlygomis, “Karys” vis dėlto išsilaikė keletą metų, stiprindamas prievarta paimtų į vokiečių tarnybą lietuvių karių dvasią ir lietuvių jaunuolių ištvermę ir patriotizmą. Net sunkiuoju tremties metu Vokietijoje “Karys” nenuleido rankų ir, kol sąlygos leido, guodė lietuvius tremtinius ir šaukte šaukė mus nenustoti vilties, kovoti ir tikėti į Lietuvos prisikėlimą.

Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga

Lemiamieji metai

Plk. K. Grinius

Maskvinio imperializmo išsiplėtimas

Po pasaulį išblaškyti lietuviai praėjusią vasarą minėjo tragingų birželio dienų dešimtąją sukaktį, kai, neatsižvelgdami į jokios žmogaus - tautos teises bei iškilmingai duotus pasižadėjimus, maskviniai satrapai brutaliai pamynė Nepriklausomą Lietuvą ir po šiai dienai prispaudę ją laiko, šio grobuoniško akto nepateisins jokia kazuistika, jokie tariami “strateginio saugumo” išvedžiojimai, kad ir kiek rusų “patriotai” iš kailio nertųsi tai įrodyti.

Drauge su Latvija, Estija ir Rytine Lenkija, Lietuva buvo pirmąja maskoliško imperializmo auka. šiandien, į vienuoliktus smurto metus įžengus, Maskva jau laiko pagrobusi bent 12 senos civilizacijos centrų ir, kompensuodami savo už tik išlaisvinta Korėjos sostinę (tryliktoji!), grobia jau Lhassa — giliai patriarchalaus Tibeto centrą. Visi ženklai rodo, kad Maskvos imperializmas čia nesustos ir, Rusijos carų tradicijos įkvėptas, eis iki pat liepto galo, kol, pagaliau, praregėjusio pasaulio likučiai neužstos jam kelio, o kaltininkus nepatrauks teismo atsakomybėn. Tikėsime, kad dar nebus vėlu ir kad skaitmuo “13” ir vėl patvirtins savo prietaringą prigimtį.

Skaityti daugiau: Lemiamieji metai

KARIUI — tremtiniui

Sveikinu karių sumanymą išleisti “Kario” leidinį tremtyje. Tai gražus pavyzdys ir įrodymas, kad mums visiems brangus Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kol buvome laisvi, visa Lietuva dalyvavo savo gynėjų šventėje, o šiandien, išblaškyti ir atskirti nuo savųjų, nors mintyse ir maldoje už žuvusius bei kovojančius susijungsime.

Lietuvos kariuomene buvo negausi ir negalėjo būti taip ginkluota, kaip didžiųjų valstybių armijos, bet už tai jos dvasia buvo sveika — dalis bendro Lietuvos kūno. Kiekvienas Lietuvos jaunuolis, jei tik jo sveikata leido, noriai ėjo kariuomenėn, atlikti garbingą pareigą ir grįždavo subrendusiu sąmoningu piliečiu. Grįžęs jis visuomet didžiavosi karine tarnyba ir palaikydavo ryšius su savo karišku daliniu.

Lietuvos karininkija nebuvo kokia tai atskira išdidi kasta, bet tai buvo tų pačių ūkininkų sūnūs, vyresni broliai ir mokytojai, pašaukti karinę prievolę atlikti.

Skaityti daugiau: KARIUI — tremtiniui

GEN. MacARTHUR - JAV PROKONSULIS PACIFIKE

*

Spalio 17 d. NYT tilpo žinutė, kad D. Britanijos konservatorių parlamento atstovas David Eccles, kalbėdamas Amerikiečių Prekybos Rūmuose Londone, pareiškęs, jog tinkamiausias atsakymas į Sovietų iššaukiamąja jėgą yra “amerikiečių imperijos kūrimas prieš rusiškąją.”

Mr. Eccles, lygindamas amerikiečių ir romėnų valdymosi sistemas, nurodęs, kad JAV jau sukūrusi “imperinę mašiną” ir kad kai kurie amerikiečiai, įskaitant ir gen. MacArthurą, ir lyg būtų “Romos prokonsulių atgimimas.”

Tai tėra trumputė užuomina, ir šiame straipsnyje šios politinės problemos neliesiu. Tepasitenkinsime keliais gen. MacArthuro biografiniais, šeimos ir būdo bruožais, kurie nors paviršutiniškai supažindintų mūsų skaitytojus su žmogumi, kuris pasaulio spaudoje yra iškilęs į aukštybes.

Skaityti daugiau: GEN. MacARTHUR - JAV PROKONSULIS PACIFIKE

Laisvųjų Armija

Prieš metus JAV senatas priėmė įstatymą, leidžiantį 2,500 svetimšalių stoti į JAV kariuomenę. Massachusetts senatoriaus Henry Cabot Lodge, Jr. pasiūlytame projekte buvo numatyta 25.000 svetimšalių, tačiau kongresas tą skaičių sumažino iki 2.500.

Senatorius Lodge š. m. rugsėjo 14 d. dar kartą pasiūlė tą skaičių pakelti iki 25.000 ir, be to, jis pareiškė, kad būtų reikalinga sudaryti “Savanorių Laisvės Kor-pą” iš 250.000 svetimšalių, kurie sutiktu savo noru atlikti 2 metų tarnybą užjūriuose.

JAV armijos pulkininkas inspektuoja lietuvių dalinį

Skaityti daugiau: Laisvųjų Armija

Teisingi JAV senatorių balsai

Totalinė mobilizacija

Senatorius Styles Bridges iš New Hampshire š. m. liepos 18 d. pasakė Senate drąsią ir istoriškai reikšmingą kalbą, pavadintą “A Program for America” (žiūr. “Life”, August 14, 1950). Svarbiausieji tos programos punktai reikalauja: skubiu keliu vykdyti JAV karinį pasirengimą; skubiai mobilizuoti industriją karinei gamybai; organizuoti civilinę krašto gyventojų apsaugą, ypač nuo atominės bombos; turėti parengtą įstatymą, kuris numatytų mobilizuoti visą 100% krašto žmonių ir išteklių per kelias valandas, jei būtų reikalas; išleisti įstatymą, nukreiptą prieš krašto išdavikus - komunistus; pagerinti ir išplėsti intelligence veikimą; visur mobilizuoti anti-komunistus; panaudoti kovai prieš komunizmą Kinijos Respublikos armiją ir Europos gyventojus be tėvynės; JAV turi sustabdyti visą prekybą su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais ir su JAV sąjungininkais tomis prekėmis, kurios turi tiesioginę ar netiesioginę karinę reikšmę; įspėti JAV sąjungininkus, kad JAV neteiks pagalbos tiems kraštams, kurie ir toliau toleruos pas save penktąją koloną.

Jau nemažai tos programos punktų yra įvykdyta, o kiti vykdomi.

Skaityti daugiau: Teisingi JAV senatorių balsai

LIETUVIO KARIO LAIŠKAS IŠ JAPONIJOS

Petys į petį su JAV ir P. Korėjos vyrais. — “Lėkte lėkčiau į frontą”.... “Šiaip—viskas tvarkoj...”

Žūtbūtinėje pasaulio kovoje prieš komunizmą, po žydriąja Jungtiniu Tautų ir žvaigždėtąja JAV vėliavomis, šiandien dalyvaujanemaža ir lietuvių vyrų. Tai senieji šios šalies ateiviai, o taip pat ir naujai JAV armijon stoją bei pašauktieji lietuviai tremtiniai.

Baisusis epochinis visų dar laisvųjų pasaulio tautų hamletinis

Lietuvis serž. V. Z. Korėjos fronto užnugaryje — Japonijoj, su amerikiečių ir pietų korėjiečių ginklo draugais (stovi be šalmo).

šūkis — būti ar nebūti — šiandien neįkainuojama ginklo ir kraujo draugyste suriša tūkstančius ir milijonus įvairių rasių, religijų bei tautybių karo vyrų.

Skaityti daugiau: LIETUVIO KARIO LAIŠKAS IŠ JAPONIJOS

Žuvusiems ginklo draugams

Juozas Mikštas

Jie ir vėl pas mane susirinko.
Rūsčios šypsenos plieno veidų 
Ryžto spandulius žeria aplinkui— 
Ko gi man taip nyku, kograudu ?...

Juk jų žvilgsniai, jų žodžiai nuoširdūs
Švelniai prašo pabūti su jais.
Praeities kovu aidą išgirdus,
Eiti mindžiotais karo keliais.

Skaityti daugiau: Žuvusiems ginklo draugams

ŽYGIS

Vladas Būtėnas

Mes esame kariai mažos tėvynės,
Iš žemės veržias į širdis jėga.
Akiratyje žalios žalios plynios 
Į horizontus nubėgą.

Mes esame kariai mažos tėvynės,
O šitos žalios plynios mūs!
Virš jų saulutė rūpestingai rymo
Ir žvelgia protėvių akims į mus.

Ar jūs parodysite valandoj juodojoj
Plieninę galią jau užgesusių kartų? 
Vaikai arimų, saule nužertų!
Vaikai arimų saule nužertų!

 

Mes esame kariai mažos tėvynės,
Širdys’ žilųjų protėvių ugnis. 
Priglauskit atilsiui o, žalios plynios! ...
… Ir partizanų kyla jau vilnis ...

JAV VĖLIAVOS TARNYBOJE

Lapkričio 23-sios minėjimas pas mūsų kuopų vyrus Vokietijoje: kalba J. E. vysk. V. Brizgys. Šalia—minėjimo prezidiumas ir garbės sargyba prie kuopos vėliavos.

Fizinėms II-jo Pasaulinio karo ugnims užgesus, į vakarinės Vokietijos zonas likimo atblokšti Lietuvos vyrai, visokių “skryningų" persekiojami, retkarčiais ir apžlibusiu saviškių pakaltinami, vis dėlto buvo įvertinti okupacinės JAV armijos vadovybės ir neilgai trukus pradėjo telktis po baltažvaigžde Amerikos vėliava. Dar ir šiandien Vokietijos kareivinių aikštėse žygiuoja keliolika mūsų veteranų kuopų, kaip tautiniai pagalbiniai JAV armijoje daliniai.

-           -
Šių dalinių organizavimas amerikiečių zonoje prasidėjo 1946 m. vėlų rudenį, o 1948 m. vasarą panašūs daliniai buvo pradėti organizuoti ir britų zonoje.

Skaityti daugiau: JAV VĖLIAVOS TARNYBOJE

MAJORĄ TOMKŲ PRISIMINUS

Žymus visuomenininkas ir patriotinės spaudos darbininkas — pirmoji bolševikinio teroro auka 1940 m.

Šiuo metu jau, gal būt, nedaug kam kultūringam pasaulyje tėra nežinoma, kad kiekvienas doras, šviesus, patriotinio nusistatymo žmogus, o dargi gabus kultūrininkas ar buvęs karininkas, yra gaivališkai nekenčiamas kiekvienoje komunistinėje santvarkoje. Toks yra laikomas “liaudies priešu”, todėl ir užplanuojamas sunaikinti ar bent deportuoti iš gimtojo krašto į Sibiro platybes lėtai mirčiai. Tokiu skaudžiu pavyzdžiu mums yra ir Lietuvos kariuomenės ats. majoras Juozas Tomkus, kuris buvo pati pirmoji raudonojo teroro auka 1940 m., raudonajai armijai ir komunistinei santvarkai užplūdus, palyginti, gražiai klestėjusi Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.

Štai suglaustas šio Lietuvai nepamirštamo vyro karinės tarnybos kelias.

Gimęs Raseinių mieste 1896 m. kovo 25 d., Juozas Tomkus savo karinę tarnybą pradėjo dar Rusijos caro kariuomenėje. Pirmojo Pasaulinio Karo metu, 1915 m. gegužės 21 d., jis baigė Vilniaus Karo Mokyklą, kuri dėl fronto padėties buvo evakuota į Poltavą. Pirmajam karininko laipsnyje buvo išsiųstas į 107 pest. atsargos pulką, o po pusmečio sėkmingos tarnybos pulke, buvo išsiųstas į Peterhofą, aukštojon sunk. kulkosvaidžių mokyklon. Ją baigęs, buvo pakeltas į poručiko laipsnį ir išvyko į Rumunijos frontą, kuriame dalyvavo apie vienerius metus. Čia 1917 m. Juozą užklupo rusų revoliucija. Subyrėjus frontui, jis atsirado Vitebske, kur pradėjo kurtis pirmieji lietuvių karių batalionai. Vėliau J. Tomkus Orienburge stojo į Dutovo kariuomenę, kuri aktyviai kovojo prieš bolševikus, Čia jam išbuvus apie pusmetį, rusų revoliucinės jėgos išblaškė Dutovo kariuomenės dalis, o J. Tomkus patraukė į Sibirą, į Novo Nikolajevską, kur buvo kiek lietuvių karių. Kurį laiką ten išbuvo drauge su čekais ir lenkais, o vėliau pradėjo kurtis atskiras Sibiro lietuvių batalionas. 1919 m. lapkr.-grd. mėn. batalionas sužvėrėjusių bolševikų buvo žiauriai likviduotas, J. Tomkus čia pakliuvo bolševikų nelaisvėn, Krasnojarsko kalėjiman. Kiek vėliau jis buvo išvežtas į baisųjį Irkutsko kalėjimą. Viso kalėjime išbuvo 9 mėn. Pagaliau vieno raudonojo tardytojo latvio dėka iš kalėjimo buvo paleistas ir sugrįžo į Krasnojarską. Čia, likvidavęs savo dokumentus, pateko į darbus kažkurioje piliečių maitinimo ir aprūpinimo įstaigoje. Negalėdamas iš čia pasprukti, rizikavo parašyti laišką Maskvon, lietuvių atstovybei, prašydamas pagalbos. Jo laiškas atstovybę pasiekė. J. T. netrukus gavo atsakymą, kad pagalba bus suteikta. Ir iš tikrųjų. Neilgai trukus, vieno lietuvio, aukšto valdininko sovietinėje įstaigoje Maskvoje, J. Tomkus buvo išreikalautas, kaip būtinai reikalingas darbininkas centre — Maskvoje... čia atvykęs, J. Tomkus dar kartą sunaikino visus savo ankstesnius dokumentus ir laimingai atsirado Lietuvos atstovybėje, kur buvo paskirtas antruoju sekretoriumi prie akredituoto ministerio Baltrušaičio. Tose pareigose išbuvo beveik pusmetį. Po to, kaip diplomatinis kurjeris, atvyko Lietuvon, tuo būdu galutinai apleisdamas tautų kalėjimą — sovietinę Rusiją.

Skaityti daugiau: MAJORĄ TOMKŲ PRISIMINUS

Negęstanti žvakelė

Balys Auginas

Mano MOTINAI — VĖLINIŲ NAKTĮ
Tai lapkričio lietus lapus krapylu šlakstė—
Kaip kunigas parkritusius kovoj karius.
Ruduo grubiam glėby apglėbęs nešė naktį
Ir mindė jauną žiedą ir kerus — —

Kapuos akla senutė degė vaško žvakę,
Ir drebančia ranka ieškojo mylimo sūnaus —
Prieš veidą jos sūnaus suspindo melsvos akys —
Lyg būtų jį pažadinus iš poilsio ramaus —

Ir žengdamas ruduo iš nuostabos sustojo,
Išsprūdo jam iš rankų verkianti naktis—:
Tviskėjo saulė ties senutės kojom—
Sūnus šypsojos, lyg mėnulio pilnatis—

Ir rudabarzdis milžinas ruduo pravirko—
Nematė niekad meilės taip stiprios.
Akla senutė, praregėjusi prieš mirtį,
Užmigo sau kietai ant žemės šios purios —


Užgesus žvakė nebeskleidžia spindulių —
Ruduo ant kapo deda jai pavasario gėlių — — —

PULKININKĄ DR. J. ÜSĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS

Skaudi žinia prieš dvejetą mėnesių netikėtai sukrėtė Amerikos žemyne prisiglaudusius lietuvius tremtinius, o ypač Nepriklausomybės kovų savanorius, medicinos mokslų darbuotojus, visuomenininkus idealistus ir buvusius karius. Vėl vienas tauriųjų “persodintųjų medžių”, Lietuvos kariuomenės pulkininkas daktaras Juozas Ūsas, taip netikėtai iškeliavo neatšaukiamon amžinybėn. Mirė jis š. m. rugsėjo 23 d. Owensboro, Ky., taigi lygiai prieš dvejetą mėnesių, nesulaukęs šios mūsų tradicinės Lapkričio 23-sios, tos visų mūsų savanorių, karių, partizanų ir narsiųjų Vyčio Kryžiaus nešiotojų prisiminimo bei pagerbimo dienos.

Laiko ir išsamesnės medžiagos stoka neleidžia nuodugniau apžvelgti šio šviesaus vyresniosios kartos lietuvio, kario-savanorio ir medicinos daktaro gyvenimą ir darbą1 Lietuvai ir jos žmonių šviesesnei ateičiai. Tiktai velionies amžininkų bei bendraminčių paskutinio atsisveikinimo žodžiai, tilpę Amerikos lietuvių spaudoje, mums bent kiek nušviečia šio vyro gyvenimo kelią, jo didžiuosius rūpesčius, idealus.

Skaityti daugiau: PULKININKĄ DR. J. ÜSĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS

„PAX SOVIETICA”

KOMUNISTINĖS IMPERIJOS “PAMINKLAI”

Masiniai nužudytųjų lietuvių lavonų eilės ir atskirai nukankintųjų kūnai 1941 m. Lietuvoje — nesugriaunami komunistinės sistemos “paminklai” visiems amžiams...

Vos vienerius    metus (1940-1941) siautėjusį Lietuvoje raudonoji, kalėjimais, deportacijomis, koncentracijos stovyklomis ir visokeriopu teroru paremta, komunistinio imperializmo sistema ne didelei mūsų tautai paliko baisingus sužvėrėjusio žmogaus nusikaltimų “paminklus” visiems laikams. Masines visokio amžiaus bei lyties žmonių skerdynės: Praveniškėse, Telšiuose-Rainių miške, Panevėžyje ir kiek mažesnio masto žmonių žudymas kitose Lietuvos vietose, pirmomis sovietų - vokiečių karo (1941) dienomis, jau nekalbant apie 10.000-12.000 lenkų karininkų tragediją Katyno miške, pačioje Sovietų Prūsijos teritorijoje — ryškiai įrodo neturintį sau pavyzdžio nežmoniškumą ir visišką sulaukinėjusio žmogaus dvasios bankrotą, po savęs paliekant tokius bolševikinių “žygdarbių” paminklus.

Pasibaigus II-jam Pasauliniam Karui, Lietuva, drauge su eile kitų Europos tautų, vėl pateko sovietinės tironijos vergijon. Laisvame pasaulyje išsisklaidę lietuviai visokiais būdais skelbė apie visas tas žiaurybes ir komunistinio režimo nusikaltimus. Tačiau tada daugeliui kitataučių visa tai galėjo atrodyti stačiai neįtikėtina, daugiau ar mažiau iš piršto laužiama priešsovietinė propaganda. Juo labiau, kad tuo metu buvo keliami aikštėn hitlerinės Vokietijos vyriausybės įvykdytieji žmonių ir tautų naikinimo nusikaltimai, o komunistinės Rusijos imperijos nė kiek nemažesni nusikaltėliai, drauge su vakarų demokratijomis dar tebesėdėjo už kaltintojų stalo....

Skaityti daugiau: „PAX SOVIETICA”

KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI

Mažosios Lietuvos tremtinį klaipėdiškį, mūsų pajūrio 1923 m. sukilėlį, aplankius.

Gyvena jis dabar su savo šeima viename nedideliame Ilgosios Salos, N. Y., miestelyje ir dirba pas vietos amerikinius “kontraktorius” - daržininkus.

—    Užeikite kada, redaktoriau. Pasikalbėsime. Esu Ansas Kėkštas iš Klaipėdos. Dėl lietuviškos kalbos ir šito krašto kariavau nuo kūdikėlio metų. Parodysiu ir Mažosios Lietuvos laikraštį “Keleivį”, kurį neseniai iš Simonaičio gavau.

Kai vieną vakarą aš, tik ką grįžęs irgi iš panašaus daržininkystės - gėlininkystės darbo, kaip ir minimas lietuvininkas Kėkštas, užėjau pas juos, Ansą radau besėdintį prie stalo ir beskaitantį aną imponuojančią Petro Jurgėlos knygą — “Darius ir Girėnas.”

—    Labai malonu, kaptone, kad užėjote. Prašau sėstis, — sutiko jis mane pasikeldamas. Ilgai netrukus, šio malonaus, atviros širdies “žmogelio”, kaip kad jis save vadina, kovingas gyvenimas dėl lietuvybės pradėjo gaivališkai sruventi mano vaizduotėje.

Ansas Kėkštas gimė 19 m. Pauplių kaime, Klaipėdos apskrityje. 1905 m. jis pradėjo lankyti Kunkių pradžios mokyklą. Mokytojas buvo vokietis, atsiustas iš gilumos Vokietijos, nemokąs nė žodžio lietuviškai. Jo tikslas, aišku, buvo tarp tikrų lietuvių vaikų diegti senąją vokiškumo dvasią. Kunkių mokyklos mokiniai beveik visi buvo lietuvių tėvų vaikai. Neskaitant tiktai keleto, kurie buvo vietos vokiečių žandarų ar valdininku prieauglis. Lietuviukai vokiškai nemokėjo ir nenorėjo mokintis. Mokytojas jiems grąsino net karceriu, bet atkaklūs pajūrio sūnūs nenusigando. Pertraukų metu jie sau žaisdavo, dainuodavo vis lietuviškai. Ansas visuomet būdavo vienas vadovaujančių. Sulaukęs jau dešimties metų, Kėkštukas persikėlė į Pauplių kaimo mokyklą.

Skaityti daugiau: KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI

Nedaugel mūsų

Maironis

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau tvirti mes, jei riš vienybe, 
Į darbą stokim vyras į vyrą: 
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,
O priešas laukia jos prapuolimo, 
Kapuose bočiai, kurie ją gynė, 
Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėliai garbė spindėjus; 
Nuslinks ta šmėkla, kaip irnebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta; 
Sukilę, naktį varykim rūstą: 
Dienos šviesesnės ateitis rausta.

Batai

NelėMazalaitė-Kruminienė

Jeigu kas naujai įeitų į šitą trobą, iš karto galėtų pajusti, kad dabar užstojusi tyla yra tokia, kuri atsiranda po to, kai žmonės buvo labai karštai kalbėję arba barėsi. Ir iš tikrųjų, sūnus ir abu tėvai pasakė tokių žodžių, kurie gali deginti ir įžeisti, nors tai įvyko tik todėl, kad jie vienas kitą mylėjo. Jie nekalbėjo, jog laikas tėvams palikti savo ūkį, kad jaunasis pradėtų gyventi, kaip tikras šeimininkas, ir sūnus nesiveržė kur nors vykti, kad užsidirbtų aukso, ir jis nepasakė jiems, kad pasirinko marčią, kuri nebūtų tėvams prie širdies. Tie dalykai mūsų šalyje nuėjo į senų pasakų skrynią — dabar žmonės ten ginčijasi dėl kitko: sūnus buvo pasakęs, kad jis turi išeiti iš namų, nes jis buvo siunčiamas į vieną žygį, labai tolimą ir tiek pat pavojingą. Jis nepasakė, jog uždavinys yra toks, kad tik stebuklas gali jį beatvesti namo, bet jis negalėjo nepranešęs tėvams išeiti iš namų, ir jau to užteko, kad jie išsigąstų.

—Sūnau, kalbėjo tėvas, —juk taip nedaug šeimų, taip reta namų, kurie nebūtų sekami, taip sekami, tarytum ant kiekvienos tvoros tupi viską matantis sakalas. Ir todėl, kad esu senas ir liguistas, o tu dar labai jaunas ir atrodai toks silpnas, kad gaidys sparnu gali tave pergriauti—gal, sakau, dėl to iki šiol paliko mus ramybėje, ir dabar tu nori pats šokti į kapo duobę, užsitraukdamas įtarimą. Juk, jeigu tu pasitrauksi iš namų, argi nebus tai pastebėta? Ir kai ieškos, ar nebūsi atrastas? Ir kai atras, aš bijau pagalvoti, kas atsitiks. Aš nekalbu apie mudu su motina, bet tu esi mums vienas, ir mes negalime tave prarasti — tu neišeisi iš namų.

Skaityti daugiau: Batai

Jau anuomet laukė amerikiečių

 (Atsiminimų nuotrupos)

Šiuo metu ateinančios žinios iš pavergtosios Lietuvos sako, kad ten likusieji mūsų broliai vis dar tebelaukia išvadavimo iš Amerikos, t. y. laukia jos karių. Mes, vyresnioji karta, kurie gerai pamename 1918 metus, esame liudytojai, kad daugelis mūsų kaimiečių jau 1918-1919 metais laukė Lietuvoje JAV kariuomenes.

1918    m. pabaigoje, mūsų vyrams vykstant savanoriais į Lietuvos kariuomenę, daugelis kaimiečių moterėlių (buvo ir vyrų) stengėsi mus atkalbėti nuo tokio pavojingo žygio:

—    Vaikučiai, kišate savo jaunas galvas į kilpas. Ką jūs padarysite plikomis rankomis. Lietuva neturi nei ginklų, nei pinigo. Kaip ji kariaus. Palaukite, atvyks Amerikos kariuomenė ir mus apgins.

Mat, po visą Lietuvą tuomet buvo paplitęs gandas, kad į Lietuvą atvyks amerikiečių kariuomenė, mus apginti nuo rusų ir vokiečių.

1919    m. sausio 5 d. rusams-bolševikams užėmus Vilnių, mūsų mažas lietuvių savanorių dalinėlis traukiniu traukėsi iš Vilniaus į Kauną. Buvome sustoję Kaišiadorių stotyje. Stotį vokiečiai buvo atitverę nuo miesto vielų tvora. Žmonės negalėjo prie jos prieiti. Mūsų traukiniui stovint stotyje, pastebėjome, kad prie vielų tvoros renkasi vis daugiau ir daugiau kaimiečių. Jie žiūri į mus, o mes į juos. Jie karštai kažką savo tarpe kalbasi ir rodo į mus, o ypač į mano draugą Miką, buvusi rusų gimnazistą ir dėvėjusi melsvą gimnazisto uniformą, tik kepurę turėjo lietuvišką karinę, geltonu lankeliu. Kiti taip pat dėvėjo tokias kepures, tik drabužiai buvo įvairūs, daugiausia civiliški arba rusiški.

Skaityti daugiau: Jau anuomet laukė amerikiečių

KULTŪRINĖS NAUJIENOS

—    Tretysis Amerikoje išeinančio kultūros žurnalo “Nemuno” numeris išleidžiamas Philadelphijoje. Ketvirtąjį numerį leis detroitiečiai.

—    Chicagos “Draugo” korespondentų - bendradarbių klubas susitarė su Čiurlionio ansambliu, kuris balandžio 29 koncertuos Čikagoje ir 1000 dol. iš pajamų paskirs premijai lietuviškam romanui,

—    94 metų amžiaus sulaukęs, mirė garsusis britų rašytojas-dramaturgas George Bernard Shaw.

—    Paryžiuje šį mėnesį Gallerie Des Beaux Arts įvyksta pirmoji individualinė meksikiečio moderniojo meno dailininko Rufino Tamayo paroda.

—    New Yorko Metropolitan Opera savo 66-jį darbo sezoną pradėjo G. Verdi “Don Karlo”operos pastatymu, šį sezoną operai vadovauja naujas vadovas Rudolf Bing, kuris vasarą lankėsi Europoje ir tenai sukontraktavo visą eilę naujų dainininkų.

Skaityti daugiau: KULTŪRINĖS NAUJIENOS

KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?

“Didžioji pokario mįslė”

Šiuo metu Rusija turi pakankamai divizijų, tankų ir lėktuvų, kad galėtų (daugiau ar mažiau kliudoma) užimti Vakarų Europą. Prieš jos 100 ar daugiau divizijų dydžio armiją, stovinčią Rytų Europoje, Vakarai tuo tarpu negali pastatyti daugiau, kaip 12 gerai apmokytų ir apginkluotų divizijų. Tačiau Rusija vis dėlto nesiryžta užpulti dar silpną ir neparuoštą Atlanto pakto kariuomenę, šis jos delsimas kai kurių sluogsnių yra laikomas viena iš “didžiųjų pokario mįslių.”

Tačiau, JAV karinių specialistų nuomone, toks Rusijos delsimas nėra jokia mįslė, nes Rusija yra blaiviai apsvarsčiusi ir įvertinusi du lemiančius ir labai realius faktus: masinio atominės bombos panaudojimo grėsmę (tolimųjų distancijų bombonešiai gali gana greitai išmėtyti atomines bombas svarbiausiuose sovietų pramonės centruose) ir JAV karinės gamybos potencialą, kurio Rusija nėra priaugusi.

Masinio atominės bombos panaudojimo grėsmė — nors toji bomba Korėjoje ir nebuvo panaudota—ligi šiol buvo geriausia apsauga nuo žaibinio rusų žygio Vakarų Europon, ši grėsmė, JAV karinių specialistų nuomone, dar kurį laiką ir ateityje sulaikys Kremlių nuo šuolio į naują pasaulinį karą. Nes, jei Vakarų valstybės kariavimui sausumoje dar nepasiruošusios, tai jų strateginė ir ypač atominė aviacija jau senokai yra visiškai paruošta ir budi.

Skaityti daugiau: KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?

Karinės žinios

Mobilizacijos reikalai

Gynybos užsakymais apkrauti, lėktuvų pramonės vadovai pradeda siausti darbo rinkoje, visoje Amerikoje ieškodami mašinų štampų gamintojų, šveisuotojų, mechanikų, mašinistų ir mašinų prižiūrėtojų.

Daugiau kaip 7,000 Amerikos pagrindinės pramonės įmonių, totalinės mobilizacijos atveju, savanoriškai priėmė karinės gamybos užsakymus, šiuo metu vedamos derybos dar su 25,000 įmonių.

Eisenhoweris į Europą

Gen. Dwight Eisenhoweris yra pasirengęs perimti Atlanto Pakto jėgų vadovavimą, kaip vyr. vadas ir, greičiausiai, sekančių metų pradžioje išvyks į Europą. Pirmiausia jis atliks:    1) parinks vieta vyr. būstinei ir 2) sujungs apygardines planavimo grupes į vieną centrinę organizaciją.

Skaityti daugiau: Karinės žinios

SLAPTOJI SOVIETŲ ŽVALGYBA

Kpt. Br. Michelevičius

Sovietų slaptoji žvalgyba, tartum didžiulis raudonas voras, savo paslaptingu tinklu laiko apraizgęs ne tik Europa, bet ir visą pasaulį.

Bajorų kilmės lenkas F. Dzeržynski yra vienintelis iki šių laikų sovietų saugumo ir slaptosios žvalgybos viršininkas, miręs savo mirtimi. Kiti jo įpėdiniai: Menšenski — buvo nunuodytas, Jagoda — sušaudytas, o Ježovas —pakartas.

1938 m. Sovietų slaptosios žvalgybos ir saugumo vadovybę perėmė Lawrentij Berija. Nuo Berijos viešpatavimo pradžios iki šių dienų jo sąžinės sąskaiton pri-skaitoma 35 milijonai nekaltų žmonių gyvybių, jų tarpe daug ir mūsų tautiečių — lietuvių. Berijos vaidmuo ir galia ypatingai sustiprėjo, kai Stalinas jį 1948 m. paskyrė į Politbiurą “ypatingiems reikalams”. Jo žinioje yra trys ministerijos:    MVD—vidausreikalų, MGB — žvalgybos bei saugumo ir MGK — valstybės kontrolės ministerija.

MVD seka ir vispusiškai tvarko Sovietų Sąjungos bei satelitinių valstybių politinį ir ūkinį gyvenimą, žiauriausiais metodais bei priemonėmis nustelbdami bent kokį antisovietinių elementų pasireiškimą.

Skaityti daugiau: SLAPTOJI SOVIETŲ ŽVALGYBA

Buv. karių organizacijos Amerikoje

Keletas milijonų amerikonų buv. karių yra daugiausia susitelkę į Amerikos Legijoną (American Legion) arba į VFW (Veterans of Foreign Wars), katalikų karo veteranų s-gą ir kt. Prie šių trijų org-jų priklauso keletas tūkstančių lietuvių Amerikos piliečių, tarnavusių JAV ginkluotose jėgose. Jie įeina ten kaip pavieniai nariai, o Amerikos Legijone kaikur sudaro atskirus lietuvių postus arba kuopas (Čikagoje, Niujorke, Bostone, Baltimorėje ir k.). Nepriklausomai veikia liet. karo veteranų orgjos Worcester, Mass, ir Newark, N. J. šių visų lietuvių (buv. JAV karių) vaidmuo Lietuvos ateičiai yra probleminis arba bent sąlyginis. Tik 1919-20 m.m. kpt. gyd.

S. Biežio, S. Dariaus ir Zamkaus suorganizuoti Lietuvos Laisvės Sargai suteikė konkrečios pagalbos: pasiuntė kelis šimtus savanorių į Lietuvos kariuomenę bei aukų, siuntinėjo prašymus į Vašingtoną Lietuvos saugumui užtikrinti, rengė demonstracijas bei mitingus, rinko aukų ir t.t. To sąjūdžio vadas buvo Darius, kuris Tėvynėn išplaukė 1-jo savanorių būrio prieky. 1930 m. L-vos kar-nės archyve patyriau, jog į Lietuvos kar-nę savanoriais įstoję apie 450 amer. lietuvių. Nuo 1920 m. toje srityje antrojo Dariaus neatsirado tarp daugiau kaip 100.000 lietuvių b. JAV karių.

1930 m. Klaipėdos vad-mo dalyvis šaulys K. R. Jurgėla įsteigė Lietuvių Legijoną, kurio vienintelis gen. T. Kastiuškos postas veikė Niujorke. Amerikos Legijonui protestuojant dėl Legijono vardo vartojimo ir susitarus su juo, pasivadinta Amerikos Lietuvių Legijonu, angliškai rašant dviem eilutėm:

Lithuanian Legion
of America, Inc.

Dariui ir Girėnui žuvus po didvyriškos Atlanto pergalės, 1-sis gen. T. Kastiuškos postas (1-ji liet. org-ja visam pasauly) tuojau pasivadino jų vardu. Įsteigus dar kelis postus, visų postų atstovų seimas priėmė statutą ir pavedė Am. Liet. Legijono štabui (centro valdybai) šią org-ją inkorporuoti, t. y. įregistruoti valdžios įstaigoje. Inkorporavimo liudijimas surašytas 1935 m. lapkričio 23 d. Niujorko valstybės Aukščiausiojo Teismo pritarimu bei leidimu, ALL-nas 1935 m. gruodžio 19 d. įregistruotas Niujorko valstybės .sekretoriaus įstaigoje Albany, N. Y. Tuomet ALL-no štabą sudarė šie JAV ir Lietuvos karo veteranai (visi Amerikos piliečiai):    kpt. Jonas A. Bučnis, Juozas J. Kavaliauskas, kpt. Petras Jurgėla, Itn. Pranas J. Kaminskas, Konstantinas R. Jurgėla, ltn. Antanas O. Šalna, Juozas F. Smitrus, Kazys Jovaiša, Juozas Očikas, Vincas J. Vyšnius ir Viktoras Watkins.

Skaityti daugiau: Buv. karių organizacijos Amerikoje

Kuprinės pabiros

Visų kuprinių vedėjas arba

VEDAMASIS

Lietuvi, kuris visokių slibinų išvaikytas ropinėji tolimiausiose žemės kamuolio pasvietėse! Nenusimink, pakelk galvą ir... šypsokis. Juk yra sakoma, jog nesusiraukusiam ir pasimirti esą lengviau. O kadangi mūs visų kai kam numarinti dar nepavyko, tai ko čia benusiminti?

Anksčiau įvairiausių sąmojų, pokštų ir juokelių mes rasdavome pakratydami tiktai Lietuvos kario kuprinę. Na, o dabar, kad visa mūsų giminė, užsimetusi ant pečių didesnes ar mažesnes kuprines, keliauja, skraido ir plaukioja benamio lazdą įsikibusi po visokias žemiškąsias “atklaines”, mūsų kuprinėse jau tikrai prisirinko visokiausių trupinėlių bei nuobirų, trokštančių išvysti dienos šviesą. Paberkime juos platumon ir gilumon, o pamatysime, kad gyventi yra smagiau ir juokingiau.

Tačiau, apvalai imant, kaip regime, šaipytis iš pačios kuprinės — nedera. Juk ir anais “kruvinaisiais laikais” (kaip draugas Justas sakydavo) kai kas iš mūsų tėvynainių Lietuvoje mėgindavo pasišaipyti iš mūsų kario kuprinės, iš jos nešiotojų. Girdi, eina, lyg kokie kupranugariai, o batai —kelmas žin kuo dvokia...

Bet štai, kada anais metais į mūsų žydinčius laukus ir jaukias pirkias savo batus sunešė Juozapo “sakalai” — mes staiga pajutome nežmonišką bolševikiško ožio kvapą, ir mūsų lietuviškieji kareivėlio batai tada jau pakvipo maloniu aromatu. Na, o kada pamatėme darbininkų rojaus žmonių, visokių kolchozininkų ir kareivių tarbas, tai jau visai nuleidome nosį. Paslapčia, žinoma, mus ėmė baisus juokas.

Savaime aišku, kad sovietiška tarba, tai ne Lietuvos kario kuprinė. Joje nė su žiburiu nerasi jokių linksmesnių nuobirų, jokio gyvenimo džiaugsmo.. Greičiau ten rasi Trumpą VKP(b) istorijos kursą, gabalėlį “Pravdon” įvyniotos “voblos”, ir viskas...

Pavydėdami tvarkingu kareiviškų kuprinių, raudonieji “išlaisvintojai” mums brukte bruko visokias savas tarbas. Kartą net LTSR oficiozą “Tarbų Lietuva” pavadino... Mat, įvyko nemaloni korektūros klaida, žinoma, iš to juoktis daug nederėtų, nes žurnalistai ir visokie redaktoriai žino, kaip sunku tų biaurybių išvengti.

Taigi, nutariam: mes savo karių ir savo pačių kuprines gerbiame ir mylime ir jose paieškokime ko linksmesnio, kad visi choru pasijuoktume, kad sunkią benamiu dalią praskaidrintume. O kadangi dabar visi lietuviai, visa mūsų tauta, esame kariai, tai ir mūsų kuprinės perpildytos, kaip jau minėta, įvairiausiu pabirų. Tad, pirmyn KARIUI į talką. Vadinas, skelbdami žūtbūtinę kovą komunistinėms tarboms, mes išlaisvinsime savo kraštą iš “tarbų Lietuvos” valdovų ir iš jų apskretusiu batų tvaiko. Ir kada, grįžę į savo namus, susidėsime prie slenksčio savąsias tiek daug mačiusias kuprines, bus malonu pavartyti ir linksmuosius “Kuprinės pabirų” puslapius.

Žinoma, besišaipydami, būkime drauge rimti ir žygiui parengę savo kuprines:    dangus rūsčiai niaukiasi, o pasaulyje vis daugėja kuprines užsidėjusių vyrų. Atrodo, artinasi lemiamoji padorių pasaulio kuprinių ir aziatiškų tarbų grumtynių pradžia...

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros