Žodis liko, kaip auksas lyrikos delne
Pasibaigė 21-asis literatūros vakaras. Dvidešimt vieneri metai — tarsi stulpas gyvenimo kelyje. Perėjimas iš dar nesubrendusių į pilnamečius ir pilnateisius. Nesuklysiu pasakydamas, kad Lietuvių Fronto bičiulių rengiami literatūros vakarai tikrai yra subrendę ir tuo pačiu užsitarnavę rimto dėmesio ne tik mūsų gyvenvietėj, bet ir visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Ir šios dienos svečio žodžiais galime pasakyti:
Aš numečiau poezijos šakelę
Ant kieto kranto pakelės —
O ji prigijo, sužaliavo.
Ypatingai buvo džiugu savo tarpe po daugelio metų vėl matyti, o dar labiau girdėti, mielą Suvalkijos lygumų sūnų — žodžio menininką — poetą — Kazį Bradūną. Jau nebe pirmą kartą Sidabrinėm kamanom pažabojęs žirgą, Morenų ugnimi kelią pasišviesdamas, Pėdas arimuose palikdamas, atvyksta jis pas mus. Ne Svetimos duonos ieškodamas, ne Marą nešdamas, bet Vilniaus varpais skambindamas, Sonatas ir fugas grodamas, Devynias balades mums atnešė...
Girdėjome poetą aiškinantį eilėraščio gimimą, ir į jo klausimą
Ar tu girdi mane
Vidurnakčio sapne
Grojantį švilpyne?..
galime be jokios abejonės atsakyti jo paties žodžiais:
Vanduo išbėga, žodis lieka,
Kaip auksas lyrikos delne.
Taip, mes šiandien to lyrikos delne likusio aukso prisisėmėme pilnas rieškučias ir parsinešime jas namo, kad jos visą laiką savo žibėjimu skaidrintų mūsų dienas. Už tą mums paliktą auksą, kurio nei vagys nepavagia, nei rūdys nesugriaužia, nuoširdžiai dėkoju poetui Kaziui Bradūnui visų čia susirinkusių vardu.
Iš bič. Algio Raulinaičio užbaigiamojo žodžio.
