APGAULĖS IR SMURTO SĄMOKSLAS
Molotovo - Ribbentropo slaptuosius protokolus analizuojant
Dr. BRONIUS NEMICKAS
“Į Laisvę” žurnalo praeito numerio (1982 m. balandis, Nr. 84 (121) “Skaitytojų žodyje” dr. J. Balys, — tapęs vienu tų, kaip jis pats tartų, “politinių iškrypėlių, kurie, būdami išmesti iš politinio balno, stengiasi įsikibti bent į politikos žirgo uodegą” (“Naujoji Viltis” Nr. 13, 1980), — bando nepagrįstai įrodyti, kad 1939 m. Molotovo - Ribbentropo slaptieji protokolai turį juridinės galios nuo pat jų pasirašymo dienos. Jis Lietuvos nepriklausomybę užsmaugusiam Sovietų Sąjungos -Vokietijos apgaulės ir smurto sąmokslui, kitaip vadinamam Molotovo - Ribbentropo slaptaisiais protokolais, stengiasi “įpūsti” juridinę galią, kitais žodžiais tariant, nepagrįstai pavaizduoti juos saistančių tarptautinių sutarčių veikalu, nors, tarptautinės teisės akimis, jie yra ab initio neteisėti, niekiniai. Tokia jo stanga sutampa su Lietuvos okupanto užmačia tariamai teisiškai pagrįsti klasta ir pabaida suokalbininkių de facto sukurtą ir Sovietų Sąjungos smurtu tebetęsiamą neteisėtą pavergtį.
Siekdamas susilpninti mano teiginį, kad Molotovo - Ribbentropo slaptieji protokolai neturi juridinės galios, Balys tepasisako (ir tai nevykusiai) tiktai dėl vieno to teiginio motyvų, būtent: tų protokolų neregistravimo Tautų Sąjungos sekretoriate. Betgi pro kitus mano išdėstytus motyvus, — kad Lietuva nebuvo to sandėrio šalis; kad nei lietuvių tauta, nei Lietuvos vyriausybė niekad jo nėra pripažinusio (1981 m. gruodžio “Į Laisvę” Nr. 83/120, 53 psl.), — prašliaužia patylomis, tartum tų dalykų nė nebūčiau nurodęs. Jo išvedžiojimai yra grindžiami keista logika, jieškančia palyginimų, panašos, analogijos ten, kur jų nėra, ir dar “papuošiami” Baliui būdingais pramanais.
Jis Sovietų Sąjungą per anksti “išvaduoja” iš Tautų Sąjungos statuto saistomumo, neteisingai tvirtindamas ją nebebuvus Tautų Sąjungos nariu, tuos slaptuosius protokolus pasirašant. Iš tikrųjų gi Sovietų Sąjunga, priešingai Balio teigimui, 1939 m. rugpiūčio 23 d. - rugsėjo 28 d. (tų protokolų pasirašymo laikotarpiu) dar tebebuvo Tautų Sąjungos narys. Tik vėliau Suomiją užpuolus Sovietų Sąjungai, ji 1939 m. gruodžio 14 d. buvo išmesta iš Tautų Sąjungos.
Jei Balys juridine galia “apšarvuoja” Molotovo Ribbentropo slaptuosius protokolus, tai ta pačia logika jis turėtų pripažinti teisėta, juridiškai galiojančia ir jiems analogišką tokią “sutartį”, kuria koks nors sukčius ne tik be Balio įgaliojimo, bet be jo žinios bei sutikimo ir prieš jo valią “parduotų” jo namus kitam apgavikui.
Veltui Balys tapatina Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus su Jaltos susitarimais (apie juos dar paskelbia aibę netiesos) ir su Muencheno diktatu. Apie Jaltos susitarimus Balys šiaip nušneka: “Juk Jaltos susitarimai niekur nebuvo įregistruoti, ilgai jie nebuvo pilnai paskelbti, gal dar yra ir iki šiol nepaskelbtų slaptų susitarimų, tačiau jie visi galioja iki šios dienos (mano pabraukta, Br. N.), nes nei vienos pusės jie nėra atšaukti ar paskelbti niekiniais”. Tiesa, kad Jaltos susitarimai nebuvo įregistruoti, nes Tautų Sąjunga Jaltos Konferencijos metu buvo jau visiškai galudienė, o Jungtinės Tautos dar neįsteigtos. Tiesa taip pat, kad ne visi susitarimai buvo paskelbti tuoj po Jaltos Konferencijos: kai kurie jų išvydo dienos šviesą tik 1947 m. kovo 27 d., vadinasi daugiau kaip po dvejų metų. Klausimas: ar yra dar ligi šiol nepaskelbtų slaptų susitarimų? — priklauso jau pranašysčių mėgėjams. Tačiau tvirtinimas, kad Jaltos susitarimai “visi galioja iki šios dienos”, yra Balio nenuovoka, juo labiau, kad susitarimų ir paktų juridinę galią jis išveda tik iš de facto būklės, būtent: “tie susitarimai dėl Baltijos kraštų ir Rumunijos teritorijų buvo įvykdyti ir tokia padėtis tebėra de facto iki šios dienos. Išeina, kad tas paktas praktiškai tebegalioja”. (Argi Balys jau užmiršo de facto ir de jure skirtį, kuria jis mėgdavo pasididžiuoti?) Faktinė būklė, kaip matysime, ją palygindami su čia cituosimomis susitarimų ištraukomis, yra kitokia negu kad buvo sutarta Jaltoje. Daug kas apvirto aukštyn kojom. Visa kirbinė susitarimų “liko tik popieriuje”, kaip Balys tartų, todėl ir pagal jo teoriją neįgijo juridinės galios.
Stalino, Roosevelto ir Churchillio pasirašytojo Krymo (Jaltos) konferencijos pranešimo II-rojo straipsnio vienas posmų teigė:
“Mes esame nusistatę nuginkluoti Vokietiją ir paleisti visas jos ginkluotąsias pajėgas, visiems laikams išardyti jos generalinį štabą ...” Betgi tikrovėje yra kitaip. Abi Vokietijos turi ir ginkluotąsias pajėgas ir po savo generalinį štabą: vienas vaidina svarbų vaidmenį Šiaurės Atlanto gynyboje, o antras — sovietinėje Varšuvos Pakto karinėje sistemoje.
Toliau to pat pranešimo V-tojo straipsnio kitas posmų pareiškė:
“Tvarka Europoje bus įvesta ir tautų ūkinis gyvenimas atstatytas tokia veiksme, kuri įgalintų išlaisvintas tautas .... sukurti demokratines institucijas, kokių jos pačios nori. Tai Atlanto Chartos principai: visų tautų teisė pasirinkti valdžios formą, kurioje jos nori gyventi; suvereninių teisių ir savivaldos atstatymas toms tautoms, iš kurių tatai prievarta išplėšė agresinės valstybės”. Jei Jaltos Konferencijos susitarimai, kaip porina Balys, “visi galioja iki šios dienos”, kodėl gi Sovietų Sąjungos viešpataujamoje Rytų Europoje ir Pabaltyje nėra nė vienos valstybės, kurioje būtų buvę leista sukurti demokratinės institucijos, kokių norėtų patys žmonės, pati tauta; kodėl ten niekur neįgyvendinti Atlanto Chartos principai: nesuteikta teisė patiems žmonėms pasirinkti jų geidžiamą valdžios formą, kodėl neatstatytas agresinių valstybių išplėstasis suverenumas, negrąžinta nepriklausomybė?
Dar tolimesnis to pranešimo V-tojo straipsnio posmas prižadėjo:
“Trys vyriausybės vieningai padės tautoms bet kurioje išlaisvintos Europos valstybėje ar buvusioje Ašies satelitinėje valstybėje . . . suformuoti laikines valdžias, plačiai atstovaujančias visiems demokratiniams sluoksniams ir pasižadančias kaip galima greičiau laisvais rinkimais sudaryti vyriausybes, atitinkančias žmonių valią . . .” Argi yra bent viena Sovietų Sąjungos viešpataujama valstybė, kurios vyriausybė būtų kilusi iš plačių demokratinių sluoksnių ir sudaryta laisvais rinkimais, atitinkančiais žmonių valią?
Kaslink Lenkijos, to pranešimo Vl-tas straipsnis skelbė:
“Vėl patvirtiname mūsų bendrą troškimą įsteigtą Lenkiją matyti tvirtą, laisvą ir demokratinę”.
“Ši Lenkijos Tautinės vienybės laikinoji vyriausybė kiek galint greičiau praves laisvus ir nesuvaržytus rinkimus visuotinio ir slapto balsavimo pagrindu. Visos demokratinės ir antinacinės partijos turės teisę dalyvauti šiuose rinkimuose ir statyti kandidatus”. Juk kiekvienam aišku, kad Jaltos susitarimai, liečią Lenkijos politinę sąrangą, jau seniai yra praradę bet kokią savo reikšmę.
Šios tik kelios iškarpėlės aiškiai byloja, kad Balys klysta teikdamas, jog Jaltos susitarimai “visi galioja iki šios dienos”. Jeigu jie visi galiotų, tai Rytų Europos ir, reikia tikėti, Pabaltijo valstybių politinė sąranga būtų kitoniška.
Pagaliau negalima Molotovo -Ribbentropo slaptųjų protokolų sugrūsti tan pačian maišan su Muencheno diktatu, nes tarp šių sandėrių esama formalios skirties. Slaptieji protokolai yra sufabrikuoti už Lietuvos vyriausybės nugaros: jų sudarymo procesan Lietuva visiškai neįvelta. Tuo tarpu Čekoslovakijos vyriausybė, spaudžiama Anglijos ir Prancūzijos, 1938 m. rugsėjo 30 d. vis dėlto yra formaliai priėmusi Muencheno diktatą. Kadangi Čekoslovakija buvo Vokietijos išprievartauta pabaida, todėl Muencheno diktatas nebuvo teisėtas, saistanti tarptautinė sutartis, ir jo priverstinis priėmimas vėliau, pasikeitus politinei pusiausvyrai, pasidarė pagrindu formaliai pripažinti jį niekiniu. Vakarų Vokietija ir Čekoslovakija 1973 m. gruodžio 11 d. savo abišalumo sutartimi sutarė laikyti Muencheno diktatą niekiniu tik tarpusavio santykių požvilgiu, tačiau neliesdamos teisinių padarinių, kurie fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu yra išriedėję iš nuo 1938 m. rugsėjo 30 d. (Muencheno diktato priėmimo data) ligi 1945 m. gegužės 9 d. (Čekoslovakijos vyriausybės Pragon grįžimo data) veikusios teisės.
Vis dėlto reiktų įsiminti, kad Molotovo - Ribbentropo slaptųjų protokolų tariamoji juridinė galia, — Balio taip stropiai, tačiau nepagrįstai, be reikalo ir ne be žalos laisvinimo bylai ginama, — bet jų niekinumas, neteisėtumas yra Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės pavergties ramstis. Bandymas juridine galia “apšarvuoti” slaptuosius dokumentus stiprintų sovietinę Lietuvos inkorporacijos tezę. Betgi teisinis jų negaliojimas priešingai — ją silpnina. Juk iš jo išplaukia, kad dabartinė Lietuvos sovietinė pavergtis yra neteisėta — tiktai Stalino - Hitlerio slaptos sankalbos ir Sovietų Sąjungos agresijos padarinys, bet ne tarptautine sutartimi sukurta teisinė būklė. Todėl Pabaltijo valstybių išsilaisvinimo klausimas visur kur reikia kelti ne juridiškai neva galiojančių slaptųjų protokolų atšaukimo ar panaikinimo, bet Molotovo - Ribbentropo klastingos sankalbos, slapto sąmokslo ir Sovietų Sąjungos neteisėto Pabaltijo valstybių užgrobimo pagrindu.
Balio kablumas yra pasiekęs tokį laipsnį, kad prasimanomos net ir pačios priekabės. Aure, tame pat rašinyje Balys Sovietų Sąjungon “inkorporavo” visą lietuvių tautą ir sovietine demografine statistika “įrodęs” jos mažybę, padaro išvadą, kad “nėra prasmės lietuviams vaidinti “une grande nation”, kaip nori B. Ne-mickas”. Tokio noro aš niekur niekad nesu pareiškęs. Tai yra paties Balio nukaltas kablys nepagrįstai priekabiauti.
Malonus Skaitytojau,
Prašome apsimokėti, jei dar nesi to padaręs, prenumeratą. Prenumeratos mokesčiu ir auka palaikai “Į Laisvę” tolimesnį leidimą. Laiku atsiskaitydamas sumažini brangias pašto išlaidas ir administracijos darbą. Ačiū.
