KOVOTOJŲ KELIAIS
LAISVĖS KOVŲ SĄJŪDIS atidavė kraštui daug aukų. Tačiau aukos patraukia vėl naujus kovotojus, kurie eina pavaduoti kritusių aname žygyje į “laimės žiburį” — Laisvę.
Prisiimdami kovotojo dalią, jie taria priesaiką ir prisiima savo vyresniųjų rezistencijoje užgrūdintų draugų žodžius kaip testamentą. Tie žodžiai kieti ir mintys aštrios, kaip tas gyvenimas, į kurį stoja nauji kovotojai. Vieno iš tokia proga pasakyto žodžio čia pateikiame ištraukas, atsiedami nuo vietos ir laiko, kur jis buvo tartas:
*
Jau Lietuvai teka skaisčioji aušra,
Ir greit nusileis raudonoji žvaigždė,
Pirmus partizanus jau slegia kapai,
Ir gėlės jiems šnabžda sudie . . .
Tai nežinomo dabartinės Lietuvos dainiaus žodžiai, pagimdyti pirmaisiais šios antrosios bolševikų okupacijos metais, pranašaują Lietuvai laisvės aušrą ir kartu nusaką, kad toji laisvės kova jau pareikalavo tūkstančius geriausių lietuvių gyvybių. Tas nežinomasis kūrėjas pranašas, reik manyt, jau ir pats bekovodamas nuėjo amžinybėn, kartu su tais jo apdainuotais, bet jo sukurti žodžiai, šį vakarą mūsų kartojami, yra dar gyvesni ir pranašingesni negu anuomet prieš keletą metų . . . Kai 1944 metais Lietuvos žemę vėl užplūdo bolševizmas, šita nelaime niekas nė tikėt nenorėjom. Nenorėjom, nes ji perdaug baisi prisiminimais— ir dar iš netolimos praeities. Širdyse nešiojom viltis, kad vakariečių lūpose dažnai kartojami žmogaus ir tautu laisvei apginti principai nebus tų pačiu autorių šlykščiai išduoti. Deja. Raudonasis bolševizmas šlykščiausiai pasityčiojo iš vakariečių. Po priedanga anų skambių punktų azijatai nužudė mūsų tautos laisvę ir laime, mirtimi bausdami visus, kurie nenulenkė savo qalvų bolševikinėms banditiškoms idėjoms; kitiems atimdami minties, sąžinės, žodžio laisvę; išdegindami ir atimdami mūsų ilgamečių įsigytas ar iš tėvų paveldėtas gėrybes.
Atimdami mūsų tautai teises laisvai gyventi ir dirbti, azijatai nuolat besitęsiančiais trėmimais ir žudymais mus paskyrė ne tik moralinei, bet ir fizinei mirčiai. Nebegirdėt šiandien Lietuvoj skardaus sesių juoko, skambios vakarų dainos, niekur nejunti ir nematai laimingo džiaugsmo. Tai
visa pakeitė gilios motinų ir sesių raudos bei gailios ašaros, palydinčios vis nauju krauju garuojančius kautynių laukus. Visur klykia juodas, kartus ir kruvinas vargas. Šiandien vien tėvynės laukuos priskaitysim keturiasdešimt tūkstančių kritusių partizanų gyvybių . . .
... O kas suskaitys ir su-svers vis naujai pasikartojančių trėmimų kančias, ašaras ir pasitinkančius mirtį.. .
Tais keliais žodžiais nusakytas anas baisusis mūsų tėvynėje košmaras. Tos padėties fone, jūs, brangūs kovos draugai, ryždamiesi prieš akis stovinčiam žygiui, prisiekdami, rikiuojatės po Lietuvos Laisvės Kovotojų vėliava, kad savo darbu prisidėtumėte prie kryžiuojamos tėvynės kančių sušvelninimo . . .
Jūsų ryžtas tęsti be kompromisų Lietuvos laisvės kovotojų idėjas yra pats geriausias atpildas tiems, kurių kaulai šiandien tėvynėje niekinami raudonųjų barbarų ... Aš dėkoju partizanų vardu už jūsąjį pasišventimą ir sveikinu šį vakarą prisiimančius laisvės kovotojo partizano dalią.
Tegul Visagalis jums padeda.
